2015 m. rugpjūčio 21 d.    
Nr. 30
(2150)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Vorkutos sukilimui – 60 metų

Algimantas Zolubas

Paminklas mirusiems ir žuvusiems
Lietuvos politiniams kaliniams

Vorkutos sukilimo minėjimo akimirka

Anglies kasykla

Istoriniai šaltiniai byloja, kad svarbiausiais vergovinės santvarkos objektais tapo kilmingieji visuomenės sluoksniai, užėmę išskirtinę padėtį ir valdę valstybę, bei žemiausiasis ir beteisis sluoksnis – vergai. Ekspansiniai valstybių planai tarp jų kurstė karus. Pralaimėjusios šalies gyventojai arba būdavo išvaromi į vergiją ar kitaip represuojami, arba gaudavo siauresnių nei šalies laimėtojos gyventojų politinių teisių.

Aukso Orda ir jos sukurta Maskolija – vienintelės dvi pasaulio šalys, kur visi žmonės buvo skelbiami vergais. Vėliau Aukso Orda iširo, o ir Maskolijoje vergovinė santvarka sušvelnėjo, pavirsdama baudžiavine, tačiau baudžiava realiai tenai išliko iki pat XIX amžiaus pabaigos, o paskui, susikūrus SSRS, vėl buvo atkurta – tik jau kaip bolševikinė Gulago vergijos ir kolchozų baudžiavinė sistema.

Po 1917 metų perversmo, paskelbusi proletariato diktatūrą, sovietų Rusija, smerkdama ankstesnes vergovines ir baudžiavines santvarkas, jas atkūrė savaip – su dar didesniu išnaudojimu ir represijomis, pareikalavusiomis dešimčių milijonų gyvybių.

Sovietiniuose istorijos vadovėliuose mokykloms rasime vergų sukilimų, valstiečių maištų aprašymus bei tvirtinimą, kad vergovinė ir baudžiavinė santvarkos žlugo dėl žemo vergų ir baudžiauninkų darbo našumo. Apie sovietinės sistemos vergų ir baudžiauninkų sukilimus net neužsimenama. Iš tikrųjų sistemos vergų ir baudžiauninkų streikai, maištai, sukilimai buvo, jų dalyviai, kadangi ginklų negalėjo turėti, pasinaudojo tuo pačiu darbo našumo smukdymo ginklu, sistemos ekonomikos žlugdymu. Sovietijos Gulage paskleistas trumpas atsišaukimas – „Jūsų kiekvienas iškastas anglies ar geležies rūdos kastuvas yra panaudojamas jūsų grandinėms nukaldinti“ – pažadino prievarta užmigdytą kalinių sąmonę, paskatino sabotuoti, streikuoti, sukilti.

Šeši dešimtmečiai praėjo nuo minimų įvykių, o žinant kad jų dalyviai nebuvo mažamečiai, beveik visi liudininkai baigia žemiškąją kelionę. Į užmarštį eina Gulago ir sovietinės imperijos sukaustytųjų vergijos grandinėmis atliktas žlugdymo reiškinys. Daug parašyta ir paskelbta prisiminimų, straipsnių, knygų apie kalinių kankinimą alinančiu darbu, badu, šalčiu, apie milijonus tose kančiose žuvusių, tačiau nėra pakankamai nagrinėta ir parašyta ar pasakyta apie reiškinį, kuris esmingai prisidėjo prie blogio imperijos griūties. Todėl, kilus naujoms blogio imperijos gaivinimo grėsmėms, būtina gilintis į prieinamus archyvinius dokumentus, reiškinį tyrinėti, duomenis viešai skelbti, įvairiomis progomis atitinkamais renginiais streikus bei sukilimus minėti.

Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos rūpesčiu 2015 m. liepos 21 d. Vilniaus įgulos Karininkų ramovėje paminėtas Vorkutos lagerių sukilimo 60-metis. Į renginį buvo pakviesti buvę politiniai kaliniai, patriotinių visuomeninių organizacijų nariai, Seimo atstovai, istorikai, politologai. Buvo nerimauta, kad atostogų metas nebus palankus gausesniam renginio dalyvių susirinkimui, tačiau Ramovėje paruoštos vietos buvo užpildytos. Minėjimui vadovavo LLKS valdybos pirmininkas Ernestas Subačius ir LLKS garbės pirmininkas Jonas Burokas.

Savo pranešime J. Burokas atkreipė dėmesį, kad šių metų liepą minimos Lietuvai skausmingos ir džiaugsmingos sukaktys. Prieš 75 metus, 1940 m. liepos 21 d., Tėvynės išdavikai išvyko į Maskvą Stalino saulės parvežti, tačiau tada susikūrė bei prieš 60 metų atsikūrė LLKS, 1953 metais įvykusius Norilsko, Kengyro sukilimus vainikavo ypatingąjį lagerių režimą 1955 metais panaikinęs Vorkutos sukilimas. Pranešėjas pamečiui nuo 1944 iki 1952 metų išvardino įkalintų lietuvių pagal BK 58 str. stastistiką: 1944 m. – 1338, 1945 m. – 32 tūkst., 1946 m. – 16 tūkst., 1947 m. – 19 tūkst., 1948 m. – 20 tūkst. 1949–52 m. – 12–14 tūkst. Lageriuose 1952 metais buvo kalinama 47 tūkst. lietuvių. Po streikų ir sukilimų 1956 metais dar kalėjo 114 tūkst. įvairių tautybių politinių kalinių, didžioji jų dalis buvo paleista tik po Stalino kultą pasmerkusio XX SSKP suvažiavimo. Remdamasis žodiniais ir rašytiniais sukilimo dalyvių liudijimais, ypač autentiškais brolio Edvardo Buroko dokumentais, sudėtais į penkių knygų „Pūtėme prieš vėją“ seriją, pranešėjas plačiai nušvietė politinių kalinių priešinimosi sistemai būdus, pasirengimą sukilimui, pavardėmis vardijo organizatorius ir jų pagalbininkus, aptarė streiklaužių veiklą ir kriminalinių kalinių tramdymo būdus, išdavikų demaskavimą bei politinių kalinių tribunolo organizuotus teismus bei bausmes. Politinių kalinių kova su kriminaliniais, lagerių administracijos talkininkais (stukačiais, bildukais), kurie sudarė 5–10 proc. bendro kalinių skaičiaus, buvo nuožmi ir negailestinga, už išdavystę kalinių tribunolo sprendimu buvo taikomos net mirties bausmės.

Vorkutos sukilimo minėjimo dalyviams pranešėjas vaizdžiai atpasakojo sukilimo eigą.

Prieš pat sukilimą, suėmus 1953 m. sukilimo vadovo pavaduotoją lakūną Stasį Ignatavičių, LLKS vadovybė sukilimui vadovauti paskyrė Igną Uogintą, karininką iš Šiaulių, susirinkęs sukilimo aktyvas pirmininku jį patvirtino. Buvo sutarta sukilimą pradėti raštišku, užšifruotu pranešimu „VORKUTOS VASARA 1955 m. liepos 21 d.“ Gavę tokį pranešimą per Stasį Laskauską ir Joną Navicką 19 lagerių komitetų turėjo skelbti streiko pradžią. Kitos dienos rytą apie 5–6 val. barakuose turėjo stoti į sargybą atrinkti, su kaukėmis, šaltais ginklais (peiliais, strypais) apsirūpinę tvirti vyrai, kurie turėjo įspėti kalinius, kad nė vienas nesikeltų ir neitų į darbą. Jiems buvo suteikta teisė panaudoti jėgą. Budėjimas tęsėsi visą parą. Kiekviename lageryje buvo iki 100 ginkluotų vyrų. Kurį laiką tvyrojo tyla, nebuvo jokios žinios, buvo įtarta net išdavystė. Kai pradundėjo traukinys su „porožniakais“ (nepakrautais vagonais) iš 7-osios šachtos, po to pravažiavo tokie pat nepakrauti iš kitų šachtų traukiniai, tapo aišku, kad sukilimas įvyko, Vorkutos anglies baseinas paralyžuotas. Netrukus prie 62-ojo baudžiamojo lagerio LLKS sukilimo štabo pasirodė Jonas Navickas. Jis priėjo prie spygliuotos vielos užtvaro ir sušuko: „Vyrai, mes laimėjome!“ Išvardijo visas nebeveikiančias šachtas, abi kalinių moterų aptarnaujamas plytines, pranešė, kad 8-oje šachtoje veikia komisija, kuri J. Navicką išleido į laisvę. Informavo, kad prie šachtų pradėti naikinti sargybos bokšteliai. Kaliniai šaukė „valio“, „ura“ glėbesčiavosi, bučiavosi, verkė, dainavo, sprendė, ką daryti toliau. Pajutę susilpnėjusį režimą, nors surakintomis rankomis, bet dvasia išlaisvėję, vildamiesi netolimoj ateity visiškos laisvės, kaliniai, sudarę naują sukilimo komitetą, įtraukdami ukrainiečius, nusprendė atnaujinti darbą. Sukilimas buvo atspindėtas pogrindiniame „Varpe“, kuris keliavo į visus lagerius. Visi sukilėliai mokėjo ir dainavo „Draugystės maršą“:

Tu, mielas drauge, neliūdėki,
Kad reikia žengt sunkiu keliu.
Šitus žodžius širdin įdėki,
Nors atsiskirt būtų sunku.


Šiandien raudono maro laikas,
Rytoj mūs laukia Vorkuta.
Šiandien Rytų plėšikai siaučia,
Ateis ir mūsų valanda.

Priedainis:

Drauguži, tikėk, greit nebereiks kentėti
Ir viltį turėk, dar laisvę teks regėti.
Ir vėl susitiksim po Vyčio vėliava,
Kada mūs šalelėj laisvės švies aušra.

J. Burokas, daug susirašinėjęs ir asmeniškai bendravęs su Vorkutos ir kitų lagerių sukilimų dalyviais, išvardijo juos (gyvus, žuvusius ir mirusius) ir pakvietė pagerbti tylos minute.

Koks buvo pasiruošimas sukilimui, stebint viską matančioms saugumiečių akims ir viską girdinčioms ausims ir kaliniams-bildukams, kokia turėjo būti konspiracija, sunku net įsivaizduoti. Užmaršties dulkės nenusėdo ant pogrindžio atsišaukimų, archyvinių dokumentų, laiškų, tardymo protokolų faksimilių, kurias šiandien galime pamatyti šviesaus atminimo Edvardo Buroko knygose.

Šių eilučių autorius, artimai susibičiuliavęs su E. Buroku, prisidėjęs prie kai kurių jo knygų redagavimo, kaip „Varpo“ redaktorius jo knygas pristatęs, kalbėjęs apie tai, kad Lietuva su okupantu kariavo šiapus ir anapus kalėjimo grotų, kariavo seni, jauni, net vaikai, panaudodami bėgančio priešo paliktus ar iš jo atimtus ginklus, priešo kovos būdais. Į minėjimą buvo atvykę gyvi sukilimo liudytojai bei organizatoriai ir dalyviai – iš Panevėžio Petras Aleksiūnas, Povilas Kriščiūnas, Kazimieras Lašinskas, iš Ignalinos – Mečislovas Petkevičius, iš Vilniaus – Apolonija Liekytė-Navickienė (Šaka, Lu-Lu) su šeimų nariais.

Apolonija Liekytė-Navickienė prisiminė savo tėviškę, laimingą vaikystę ir pačiame jos jaunystės žydėjime užplūdusį raudonąjį tvaną. Ji 1945 metų pradžioje įstojo į LLA, davusi priesaiką, tapo Tauragės apskr. Batakių LLA būrio ryšininke, priklausė pogrindinei „Atžalyno” organizacijai. Tačiau čekistai susekė ir suėmė visus organizacijos narius mokytojus. 1949 metų kovą Apolonijos tėvą Jokimą Liekį su žmona ištrėmė Sibiran. Jai su broliu Vladu pavyko išlikti Lietuvoje, tačiau jie buvo įtraukti į pasitraukusių nuo tremties sąrašus ir tapo čekistų paieškomi. Išvengti suėmimo pavyko iki 1950 metų kovo. Suimimta Jurbarko saugume buvo žiauriai tardoma. Tardymai tęsėsi Kauno saugume. Ten buvo baigta byla. Maskvos NKVD trijulė nusprendė, kad jai dera kalėli 10 metų griežto režimo konclageriuose. Per Vilniaus Lukiškių kalėjimą bei kitus persiuntimo kalėjimus buvo išgabenta į garsiuosius Vorkutos Ypatingojo režimo konclagerius. Ten pratęsė pasipriešinimo veiklą prieš bolševikinę santvarką, daugino ir platino gaunamą iš pirmos šachtos, vadinamos Kapitalka, pogrindinį laikraštį „Varpas“, kurį leido Edvardas Laugalys ir Vytas Svilas, atsišaukimus ir dokumentus Vorkutos katorgininkų streikų ir sukilimų metu. Ji papasakojo apie alinantį darbą prie plytų degimo krosnių, apie išsekimą iki sąmonės netekimo. Tačiau ji vis tiek 1955 metais atvirai stojo vadovauti streikuojančioms moterims. Jos šūkis – „Gana to jungo. Leiskit į Tėvynę!“ Šachtininkų ir plytinės moterų kova sudrebino blogio imperijos ir Gulago pamatus. Nuo jų ryžtingų veiksmų tie pamatai pradėjo aižėti. Kaip vienai iš streiko organizatorių jai teko daug parų praleisti karceryje, tačiau režimas atlėgo, jos bylą peržiūrėjo ir išleido į Lietuvą. Susirinkimo dalyviai audringai plojo kalbėtojai.

Plojimais salė pasitiko Vorkutos sukilimo dalyvį Petrą Aleksiūną. Jis daug vargo patyręs, okupantą smerkiančią rūstį išsaugojęs, kalbėjo trumpai, bet sodriai, girdėjosi tikro kovotojo balsas. Sveikintina, kad Petrą iš Panevėžio atlydėjo jaunieji šeimos nariai.

Taurią asmenybę, buvusią politinę kalinę, eruditę Nataliją Gudonytę – Taišeto lagerių politinių kalinių suvažiavimų įkvėpėją ir organizatorę – politiniai kaliniai pažįsta ir labai gerbia už išleistą albumą „Naikintos, bet nenugalėtos kartos kelias“, tokiu pat pavadinimu prisiminimų knygą ir knygą „Gyvenimas prie Kačergų kalno“, už jos išvykas į Sibirą parvežti tremtinių vaikus našlaičius. Jinai gražiai pasveikino minėjimo dalyvius, palinkėjo geros kloties.

Emocingą ir prasmingą žodį tarė profesorė Ona Voverienė, kalbėjo ir dalyvius sveikino Seimo narys Rytas Kupčinskas, istorikas Romas Batūra, Laisvės kovų dalyvis, buvęs politinis kalinys Petras Girdzijauskas.

Labai įdomiai, demonstruodami vaizdinę medžiagą, pasakojo Seimo narys Paulius Saudargas, politologai Vytautas Keršanskas ir Laurynas Kasčiūnas, neseniai aplankę Vorkutos kraštą.

Susirinkimas tęsėsi bendraujant prie kavos ir arbatos puodelių. Renginio organizatoriai išreiškė dalyviams padėką, patikino juos, kad Vorkutos sukilimo prasmė ir reikšmė dar nėra pakankamai atskleista, kad istorikų, ypač jaunimo, priedermė yra ją toliau tirti, vertinti, iškelti atminčiai kitų lagerių pasipriešinimą pavergėjui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija