Kelionė į Medžiugorję
Kun. Robertas Grigas
(Tęsinys. Pradžia nr. 26,
27,
29)
Abu paliko gerą kuklių ir pamaldžių jaunuolių įspūdį, būdingais tamsiau nurudusiais veidais, kaip būdinga pietų europiečiams; kalbantis jokio isteriškumo ar pasikėlimo iš jų nesijautė. Išvykau tada iš Medžiugorjės persmelktas nenusakomos graudžios ramybės, ir vykome kaip tik šiandieniniu mūsų maršrutu per Mostarą, toliau link Adrijos pajūrio, gražiąja kroatų Dalmatijos pakrante per Splitą, Šibeniką, Zadarą, Rijeką, dėl Medžiugorjės padarydami didžiulį lankstą aplink Adrijos jūrą, ir per Triesto uostą įvažiavome į Italiją. Dalį šio žiauriai gražaus kelio Adrijos jūros pakriaušiais grįždami namo ir dabar esame numatę pravažiuoti. Pagaliau, atrodo, leidžiamės į žemai, saulėtame slėnyje, plytintį Mostarą. Dar vienas posūkio zigzagas ties aukšta uolėta pakriūte, kai rankos pačios nori stipriau tvertis automobilio krėslo, tarsi tai ką padėtų. Kunige, ar jūs bijote?! su gudria šypsena klausia Deimantė. Ar atsakyti taip, kaip iš vaikino tikimasi mūsų kultūroje, ar kaip yra iš tikrųjų? paklausiau. Tarp kitko, ant tos pakriūtės, kaip kregždžių lizdeliai vienas prie kito ankštai sulipdyti ir tvarkingai geležies tvora aptverti kapeliai su kryžiais. Ir užrašas kroatų kalba, skelbiantis, kad tai katalikų kapinės. Tad, jei kas, esame reikiamoje vietoje...
|