2015 m. rugsėjo 11 d.    
Nr. 33
(2153)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Vasaros kelionė

Prie Griškabūdžio bažnyčios
varpinės džiaugėmės susitikę
su čia klebonaujančiu, o anksčiau
Alytuje tarnavusiu kun. Vytautu
Mazirsku (dešinėje)

Klausydami gido pasakojimų,
keliautojai gėrėjosi nuostabiu
Raudondvario muziejaus parku

Šiltą ir saulėtą rugpjūčio rytą gausus Alytaus valstybinių vaikų globos namų auklėtinių būrys, lydimas direktoriaus pavaduotojų Jūratės Žvaliauskienės ir Anelės Adamavičienės, bibliotekos vedėjos Linos Klebauskienės, muzikos vadovės Irinos Levendauskienės, socialinių pedagogių Zitos Paršeliūnienės ir Jolitos Majauskienės, išsiruošė į kelionę. Praplėsti akiratį ir plačiau susipažinti su gimtosios šalies kultūros paveldu, istorija, žymiais žmonėmis pakvietė viešosios įstaigos „Dienos namai“ direktorė Kristina Bondareva, Alytaus dekanas, garbės kanauninkas Arūnas Užupis, Miroslavo Šv. Vincento Pauliečio (SMDC) seserys Lina Cordova bei Rubelinda Varela. Išlydėdamas autobuse dekanas pakvietė visus sukalbėti maldą „Tėve mūsų“ ir palaimino kelionei, linkėdamas deramai atstovauti Alytui, sukaupti naujos informacijos, patirčių apie brangią Tėvynę. Ši moksleivių ekskursija – papildymas žinių, gaunamų per pamokas bei neformalaus ugdymo užsiėmimus. Juk tautos savasties supratimas padeda ugdyti darnią asmenybę.

„Kur Nevėžis nuo amžių pro Raudoną dvarą čystą vandenį savo ing Nemuną varo...“

(S. Stanevičius)

Kad kelias neprailgtų, mokytojas ir šaulys Juozas Krušinys pasakojo keliautojams pravažiuojamų miestelių istoriją, pokario metų įvykius, priminė, kad Punios šile 1947 metais žuvo partizanas, Dainavos apygardos rinktinės vadas Dominykas Jėčys, o jam paminklas pastatytas Alytuje, prie Šaulių namų.

Netrukus pasiekėme Raudondvarį. Vaikai aikčiojo pamatę didingus dvaro rūmus, stebėjosi gražiai sutvarkytu parku, gėlynais. Tiškevičių šeimos valdymo laikotarpiu (nuo XIX amžiaus pradžios) Raudondvario dvaras ėmė garsėti kaip kultūros centras. Grafai restauravo rūmus, pastatė oranžeriją, sutvarkė arklides, įkūrė parką. Rūmuose veikė dvaro orkestras, teatras, dailės galerija, įkurtoje bibliotekoje saugota daugiau kaip 20 tūkst. vertingų knygų ir rankraščių. Įdomiausia buvo muziejuje, apžiūrint daugybę ekspozicijų, taip pat įkopus į apžvalgos bokštą.

Gidas įdomiai papasakojo apie Raudondvaryje gimusio garsaus lietuviškos muzikos patriarcho Juozo Naujalio (1869–1934) gyvenimą, siejamą su šiuo dvaru. Grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius, pastebėjęs jauno Juozuko gabumus muzikai, išsiuntė jį studijuoti į Varšuvą. Grįžęs į Lietuvą, J. Naujalis dirbo tėvynės gerovei. Kūrė religinius bei liaudiškus kūrinius, vargonavo Kauno Arkikatedroje, surengė pirmąją dainų šventę, įkūrė muzikos mokyklą Kaune, organizavo kursus vargonininkams. Muziejuje šiam iškiliam Lietuvos menininkui skirta išsami videoekspozicija.

Ne tik vaikai, bet ir lydėję mokytojai stebėjosi grafų Tiškevičių senų rankraščių bei knygų salėje atradę tekstą, įrašytą jaučio odoje. Sunku buvo patikėti, jog ten tikrai yra plona, balta, gerai išdirbta jaučio oda. Tekstas buvo puikiai įskaitomas. Išlydėdamas muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas pakvietė sugrįžti dar kartą ir aplankyti ruošiamas naujas edukacines programas moksleiviams, pasiklausyti muzikos koncertų atnaujintame, rudenį atversiančiame duris buvusių dvaro arklidžių komplekse.

Žvilgsnis į kultūros paveldą Zanavykijoje

Iš Raudondvario pasukome Šakių link. Visi norėjome pamatyti Zyplių dvarą, nes buvome girdėję tik kaimo kapelos atliekamas dainas. Iš pirmo žvilgsnio dvaras pasirodė kuklesnis negu Raudondvario, bet pradėjus Lukšių seniūnui skulptoriui, tautodailininkui Vidui Cikanai pasakoti apie dvare įsikūrusio Kultūros centro veiklą, rengiamus meno plenerus, žmonių norą nuolatos gražinti, puošti miestelį, negalėjome atsistebėti medžio drožiniais, akmens, keramikos ir kitais dirbiniais. Zypliai sudomina menininkus. Čia nuolat vyksta įvairūs renginiai. Gal tą trauką didina seniūnas, pats drožinėjantis medį, kalinėjantis akmenis. Išmoningai papuoštos Lukšių miestelio erdvės stebino mūsų keliauninkus. Norėtųsi dar kartą sugrįžti į tą nuostabią vietovę.

Ir vėl kelias bėgo tolyn, šįkart sustojome Šakiuose. Šio miesto istorija siekia 1599 metus, kai toje teritorijoje buvęs gūdus miškas ir gyvenusios tik dvi šeimos. Sakoma, vienos šeimos tėvo pavardė buvusi Šakis, o palikuonys – Šakaičiai. Taip ir liko, augant kaimui, pavadinimas Šakiai. Dabar mieste yra apie 6000 gyventojų, rajono savivaldybė, švietimo, kultūros, sveikatos įstaigos.

Aplankėme Šakių Šv. Jono Krikštytojo maldos namus. Klebonui atostogaujant, apie bažnyčią ir parapijos veiklą pasakojo zakristijonas. Parapijoje veikia labdaros organizacija „Caritas“, Marijos legiono, Gyvojo rožinio maldos grupės yra vaikų ir jaunimo, Sumos ir Kamerinis chorai. Bažnyčia – šventa vieta, Dievo namai. Malonu buvo matyti, kad vaikai čia elgėsi deramai, pagarbiai klausė pasakojimo, žinojo, kad reikia įėjus ir išeinant persižegnoti. Ir vaikams, ir suaugusiems neretai reikalinga dvasinė atrama, kuri įgyjama nuolat meldžiantis, kalbantis su Dievu ir atrandant dvasios ramybę.

Iš Šakių vykome į Griškabūdį. Jo vardas pirmąkart paminėtas XIX amžiaus pabaigoje Sintautų bažnyčios metrikoje. Aplankėme Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčią, statytą XVIII amžiaus pabaigoje. Ji yra aštuoniakampio formos, pasižymi unikalia sienine tapyba fasado išorėje, respublikinės reikšmės architektūrinis paminklas. Įdomiai bažnyčios istoriją papasakojo keliautojams gerai pažįstamas klebonas kun. Vytautas Mazirskas, iki 2013 metų tarnavęs Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijoje. Pasak klebono, bažnyčia brangi meniniu požiūriu, turi unikalią sieninę tapybą, paveikslų, skulptūrų, penkis altorius, senų liturginių rūbų, indų. Bažnyčios vargonai – vieni vertingiausių vėlyvojo baroko vargonų Lietuvoje. Parapija nėra didelė, joje tik 12 kaimų, gyventojai – daugiausia ūkininkai. Darbas su žmonėmis, sakė klebonas, nenuobodus, teikiantis plačių galimybių įkūnyti artimo meilę praktikoje. Atsisveikinę su Griškabūdžio klebonu, skubėjome į paskutinį kelionės punktą – Kudirkos Naumiestį.

Miesto parke, prie šalia esančio Dr. Vinco Kudirkos muziejaus, mus pasitiko direktorė Irena Zenkevičienė. Kadangi muziejus šiuo metu yra uždarytas remontui, parke prie tautiečiams pažįstamo kultūros veikėjo, rašytojo, gydytojo Vinco Kudirkos (1858–1899) paminklo išklausėme įdomų pasakojimą apie nelengvą šio tauraus žmogaus gyvenimą carinės priespaudos metais, darbus dėl tėvynės gerovės. Čia, sustoję ratu, sugiedojome V. Kudirkos sukurtą „Tautišką giesmę“. Kudirkos Naumiestis – dabartinės Lietuvos pakraštys, besiribojantis su Kaliningrado sritimi, o riba – poetės S. Neries apdainuotoji, tekanti per pievas upelė Širvinta (kairysis Šešupės intakas). Muziejaus direktorės I. Zenkevičienės dėka aplankėme bei išgirdome ir kitų žymių miestelio kultūros paveldo objektų – paminklo Vytautui Didžiajam, V. Kudirkos gimnazijos, Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios – istorijas.

Ekskursija baigėsi, bet geri įspūdžiai neišblės ilgai. Matėsi, kaip džiaugsmu žiba vaikų akys, kokie jie laimingi pakeliavę po Suvalkiją ir daug pamatę. Atsisveikinant nuoširdžiai ir garsiai organizatoriams skambėjo: „Ačiū“.

Emilija Krušinienė,
Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ pirmininkė

Juozo Krušinio nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija