Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2015 m. rugsėjo 25 d., Nr. 18 (237)


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Pro Deo
et Patria


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


Renginiai

Vienuoliai dalijosi pašvęstojo gyvenimo džiaugsmu

Jūra Janonytė

Vienuolių palapinių šventę pristatė
jos rengėjai (iš kairės): sesuo Viktorija
Voidogaitė CC, sesuo Dominyka Slepikaitė
DP ir br. kun. Algirdas Malakauskis OFM

Susirinkusieji klausosi vienuolių
himno. Kairėje – Vilniaus
arkivyskupijos augziliaras
vyskupas Arūnas Poniškaitis,
Telšių vyskupijos augziliaras
vyskupas Linas Vodopjanovas OFM ir
Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas

Dominikonai eksponavo
savo abitą su rožiniu

Sesuo Agnieška iš Gailestingojo
Jėzaus seserų kongregacijos
norinčiuosius mokė groti violončele
Autorės nuotraukos

Scenoje prie fontano
broliai saleziečiai parengė
programą vaikams „Kad mūsų
džiaugsmui nieko netrūktų“

Seserų kazimieriečių palapinėje
buvo bene daugiausia megztų
kojinaičių, įvairių kepinių

Buvo galima pasimokyti
piešti ant stiklo
Vido VENSLOVAICIO nuotraukos

Džiaugsmo akimirkos mažiems ir dideliems

Kalbasi šventėje apsilankę
arkivyskupas Gintaras Grušas
(dešinėje) ir jo augziliaras
vyskupas Arūnas Poniškaitis

Brolis Carlo Bertagnino
pranciškonų palapinėje tapė ikoną

Jau užsiminėme, kad rugpjūčio 29 dieną Vilniaus Bernardinų sode pirmą kartą Lietuvoje vyko Vienuolių palapinių šventė, skirta pašvęstajam gyvenimui. Joje dalyvavo 33 Lietuvos vienuolijos: pranciškonai, jėzuitai, dominikonai, saleziečiai, benediktinai, kapucinai ir kiti – iš viso apie 200 vyrų ir moterų vienuolių.

Popiežius Pranciškus, 2015-uosius skirdamas pašvęstajam gyvenimui, norėjo, jog vienuolijos labiau atsivertų visuomenei. Toks buvo ir Vilniuje įvykusios Vienuolių palapinių šventės tikslas. Šio renginio planus kūrė organizatorių grupė, kurią sudarė 15 brolių ir seserų iš skirtingų šalies vienuolynų, jiems vadovavo vyskupai Linas Vodopjanovas OFM ir Arūnas Poniškaitis.

Galimybė susipažinti

„Vienuolių palapinių šventė – pirmas ir vienintelis toks atviras renginys, organizuotas Lietuvos vienuolijų. Švęsime gyvenimą, kuris daro mus laimingus, tuo džiaugsmu dalinsimės su kitais. Vienuoliai tikrai nėra užsidarę nuo žmonių. Norime pasipasakoti, kodėl sekame Kristumi, kodėl aukojame gyvenimą Bažnyčiai, ką toks gyvenimas reiškia mums, pašvęstiesiems, atsiliepusiems Dievui. Bažnyčios nelankantiems žmonėms, nežinantiems, koks yra tas pašvęstasis gyvenimas, jis atrodo keistas ir svetimas. Kviesdami į šį renginį norime suteikti unikalią galimybę susipažinti su vienuoliais, – gal tuomet jie neatrodys tokie paslaptingi. O mums ši šventė – dar viena proga grįžti prie ištakų, prie to, kaip Dievas mus pakvietė“, – prieš renginį Bernardinų bendruomenės centre surengtoje spaudos konferencijoje pasakojo sesuo Dominyka Slepikaitė iš Dievo apvaizdos seserų kongregacijos.

Kaip pabrėžė Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos viceministras, Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios klebonas brolis kun. Algirdas Malakauskis OFM, šventėje itin laukiami netinkintieji. „Tikintieji, o ypač ten, kur yra susikūrusios maldos grupės, jau puikiai mus pažįsta, gali patampyti už skverno, pavadinti vardais. Į šventę labai norime pakviesti tuos, kurie yra šiek tiek toliau nuo mūsų gyvenimo. Pabendravus galbūt užsimegs rimtesnė draugystė, atsiras daugiau supratimo“, – vylėsi brolis Algirdas.

Anot jo, Lietuvoje paplitęs požiūris į vienuolijas kartais yra labai stebinantis.

„Jei kieno nors sūnus ar dukra atranda pašvęstojo gyvenimą ir stoja į vienuolyną, tai vertinama kaip didžiulė tragedija. Keista, tačiau tokių vertinimų negirdėti, kai kas nors nusigeria, patenka į kalėjimą. Šios šventės metu norime parodyti, kad jokios tragedijos mūsų gyvenime neįvyko, kad savo pašaukimą pasirinkome patys ir iš didelės meilės ir kad mūsų gyvenimas yra gyvenimas su meile. Savo džiaugsmu, atradus pašvęstąjį gyvenimą, norime pasidalinti ir su kitais“, – sakė kun. A. Malakauskis OFM.

Sesuo Viktorija Vodogaitė iš Nukryžiuotojo Kristaus seserų kongregacijos pridūrė, jog Lietuvoje yra nemažai vienuolių, kurie anksčiau buvo netikintys, į pašvęstųjų gyvenimą atėjo iš labai įvairių sričių. „Esame tokie pat žmonės kaip ir visi, bet atradome kelią pagal savo širdį. Juk sakoma: „Širdis – ne bulvė, širdžiai neįsakysi“, – atviravo sesuo Viktorija CC.

Iš vienuolijų istorijos

Vienuolių palapinių šventei ne veltui buvo pasirinktas Bernardinų sodas, kadaise buvęs vienuolyno sodu. Juk jau pats jo pavadinimas primena vienuolijų tradicijas Lietuvoje.

Kaip pasakojo brolis kun. A. Malakauskis OFM, pirmieji vienuoliai Lietuvos teritorijoje pasirodė kartu su vyskupu ir vienuoliu benediktinu Brunonu Bonifacu. Šis vizitas buvo aprašytas istoriniuose šaltiniuose, o jo sukaktis prieš šešerius metus minėta kaip Lietuvos tūkstantmetis. „Tai buvo pirmosios vienuolijų apraiškos Lietuvoje. Po to, kai karalius Mindaugas nusprendė gręžtis į Vakarus ir apsikrikštyti, tam jį ruošė ir į krikščionių tiesas įvesdino vienuoliai pranciškonai. Mindaugo karūnavime 1263 metais dalyvavo vienuoliai pranciškonai ir dominikonai. XIV amžiuje, Gedimino laikais, minimi pranciškonų kankiniai, kurių garbei vėliau buvo pastatyti Trys kryžiai. Vytauto Didžiojo laikais į Senuosius Trakus atkeliavo pirmieji benediktinai. Pirmosios moterys – vienuolės bernardinės – Lietuvoje, Rudaminoje, įsikūrė 1494 metais. Vėliau, bėgant dešimtmečiams ir šimtmečiams, Lietuvoje kūrėsi gausybė kitų vienuolijų. Tarp jų – ir jėzuitai, įsteigę Vilniuje kolegiją, vėliau tapusią Vilniaus universitetu. Esu skaitęs, kad vienu metu, XVIII amžiaus antroje pusėje, tarp Vilniaus miesto sienų gyveno 75 proc. gyventojų vienuolių. Bernardinų, jėzuitų, dominikonų, unitų, karmelitų vienuolijos turėjo didelės įtakos Lietuvoje, paliko ryškius pėdsakus kultūriniame gyvenime, architektūroje, o tai, kas buvo sukurta, dabar puošia Vilnių ir visą Lietuvą“, – kalbėjo brolis Algirdas.

Sukilimų prieš carinę valdžią metu vienuolijos patyrė didelę priespaudą. Apie 1850 metus buvo uždaryta dalis vienuolijų, o 1863–1884 metais praktiškai jau 99 proc. Lietuvoje veikusių vienuolijų buvo uždaryta, išgainioti vienuoliai turėjo pasitraukti iš Lietuvos. 1918 metais Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, vienuolijos vėl pradėjo kurtis, sustiprėjo, ėmėsi naujų veiklos sričių. Tačiau 1940 metais, prasidėjus sovietinei okupacijai, vienuolijos vėl išgyveno labai sunkius laikus: jos vėl buvo uždaromos, vienuoliai tremiami į Sibirą, kai kurie privalėjo tapti dieceziniais kunigais, seserys vienuolės irgi buvo priverstos trauktis į pogrindį.

„Sovietmečiu visos katalikų vyrų ir moterų vienuolijos buvo uždarytos, gyvavo tik pogrindyje. Tačiau netikėtai atsivėrė naujos galimybės – pogrindyje veikiančios vienuolijos savo misijas perkėlė į rytus ir slapta veikė didelėje buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje – Kazachstane, Tadžikijoje, Moldovoje, Ukrainoje bei kitur“, – pasakojo brolis Algirdas. 1989 metais iš pogrindžio išėjo pirmosios vienuolijos – pranciškonai, jėzuitai. Per 25 nepriklausomybės metus vienuolijų gyvenimas Lietuvoje vėl suklestėjo: jos atgavo pastatus, ėmėsi įvairių veiklų. „Tai, ką turime dabar, ir norėjome parodyti visuomenei šioje Vienuolių palapinių šventėje“, – apibendrino brolis Algirdas OFM.

Dalyvių gausa

Lietuvoje dabar veikia 53 skirtingos vienuolijos (39 moterų, kitos – vyrų), iš viso yra 70 vienuolynų namų, kur įsikūrę vienuoliai. Lietuvoje šiuo metu gyvena 612 moterų ir apie 140 vyrų vienuolių. Visuomenei atsiverti panoro iš viso 33 vienuolijos. Dauguma, bet ne visos. Yra ir tokių vienuolijų, kurios paprastai neina į žmones. Tai – kontempliatyvios vienuolijos, kurių nariai gyvena uždarą gyvenimą. Vis dėlto į šventę atvyko benediktinai iš Palendrių Kelmės rajone.

Kai kurių vienuolijų atstovės, pavyzdžiui, seserys klarisės iš Kretingos bei seserys karmelitės iš Paštuvos, Betliejaus seserys iš Paparčių į šventę nevyko, bet joje dalyvavo savo palaikymu bei malda. Šv. Klaros seserys specialiai šiai šventei atsiuntė savo plakatą.

Vienuolių palapinių šventės rengėjai sulaukė ir gausaus savanorių pagalbininkų būrio – jų buvo net 60, atvykusių iš įvairių Lietuvos miestų suaugusiųjų ir jaunimo. Jie – artimi vienuolijoms bei netikintieji. Renginio metu savanorius buvo galima atpažinti iš geltonų skarelių.

Sveikinimo žodžiai

Vienuolių palapinių šventė prasidėjo rugpjūčio 28 dieną. Vienuoliai bendrai meldėsi Vilniaus Arkikatedroje, savo maldas skirdami Vilniui, jo gyventojams bei svečiams. Po šv. Mišių arkivyskupas Gintaras Grušas išsiuntė visus vienuolius į gatves, pavesdamas jiems tyliai melstis už Vilniaus miestą.

Rugpjūčio 28-ąją, per iškilmingą šventės atidarymą prie Bernardinų sodo fontano pastatytoje scenoje sugiedotas vienuolių himnas. Tada į susirinkusiuosius kreipėsi Vilniaus arkivyskupas G. Grušas. Jis priminė, jog sostinėje yra daugybė pastatų ir parkų, kurie mena vienuolijų istoriją. „Vienuoliai dalyvavo atnešant tikėjimą į Lietuvą, skleidžiant europinę kultūrą, steigiant švietimo institucijas, tyliai atliko daugybę gailestingumo darbų, o ypač – nelaimių metais. Vienuoliai skleidė Lietuvos vardą visame pasaulyje. Viena jų buvo šventoji Faustina. Manau, kad šios vienuolės atsiliepimas į Jėzaus kvietimą atneš daug vaisių visai Bažnyčiai. Ir šiandien Lietuvoje yra daug vienuolių, kurių darbai ne visada garsiai nuskamba, tad mes ne visada įvertiname, kiek gero jie atneša mums ir mūsų miestui“, – sakė arkivyskupas.

Kvietė užsukti

Vienuolių palapinių šventės metu pagrindiniame Bernardinų sodo take įsikūrė daugybė skirtingų vienuolijų „namelių“. Į šventę atėjusius vilniečius broliai ir seserys sveikino su šypsena, kvietė užsukti pabendrauti, pasakojo apie savo misiją, vaišino kvepiančia žolynų arbata, pačių keptais pyragais bei kitais skanumynais. Vienuolių gaminių buvo galima įsigyti. Pavyzdžiui, seserys kazimierietės atsivežė kamaldulių duonelės, iškeptos pagal 500 metų senumo receptą.

Pasikalbėjus su šventėje dalyvavusiais vienuoliais paaiškėdavo, jog nemažai jų į Lietuvą, kaip į misijų kraštą, atvyko iš kitų pasaulio šalių – Italijos, Belgijos, Prancūzijos, Argentinos, ir ypač – iš Lenkijos. Prieš tapdami pašauktaisiais jie mokėsi skirtingų profesijų, dirbo įvairiose srityse.

Pavyzdžiui, dominikonų prioras Slavomiras Lenkijoje baigė istorijos mokslus, dėstė Liublino universitete. Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijai priklausanti sesuo Agnieška irgi atvyko iš Lenkijos, Lodzės muzikos akademijoje baigė dirigavimą.

Bernardinų sodo takeliuose galėjai sutikti vienuolių su įvairiausiais abitais. Dominikonai net specialiai eksponavo savo baltąjį apdarą su rožiniu, kuris, kaip teigiama, atsirado šioje kongregacijoje.

Renginyje dalyvavusios vienuolijos buvo puikiai apsirūpinusios jas pristatančiais leidiniais, religine literatūra, kita atributika.

Palapinėse netrūko ir kitokios veiklos. Vienur galėjai nusipinti rožinį, kitur – pasimokyti piešti ant stiklo ar nusišlifuoti kryželį.

O štai brolis Carlo Bertagnino pranciškonų palapinėje tapė ikoną. Šiam darbui atlikti reikia nepaprasto susikaupimo. Nei triukšmas, nei praeivių keliamas šurmulys vienuolio netrikdė.

Renginių gausa

Vienuolių palapinių šventės programoje buvo numatyta gausybė įvairių renginių.

Broliai saleziečiai vaikams parengė programą „Kad mūsų džiaugsmui nieko netrūktų“. Beje, italas kunigas salezietis Aleksandras Barelis (Alessandro Barelli) pats dainavo į mikrofoną.

Vėliau savo kūrybos dainas bei giesmes atliko brolis kapucinas Tomekas Pilch.

Jaunimui skirtą valandą „Džiaugsmo patirtis“ bei pantomimos užsiėmimą surengė Tiberiados broliai ir Šv. Damijono maldos grupių jaunimas.

Kas norėjo, galėjo pasiklausyti į Lietuvą iš Prancūzijos atvykusios sesers asumpcionistės Benediktos Rollin RA. Ji jau 20 metų gyvena mūsų krašte, yra gavusi Lietuvos pilietybę.

Paskaitą „Kas yra krikštas?“ skaitė brolis pranciškonas Gediminas Numgaudis OFM.

Džiugaus šlovinimo giesmes atliko jungtinis vienuolių choras, o Gailestingojo Jėzaus seserys vedė Gailestingumo Vainikėlio maldą.

Scenoje prie fontano buvo paskelbta liturgijos valanda, – susirinkusieji dalyvavo bendroje maldoje su keliais šimtais vienuolių.

Tuo metu Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje visą dieną vyko Švč. Sakramento adoracija, vakare kardinolas Audrys Juozas Backis aukojo šv. Mišias.

Šventės metu viename Bernardinų sodo kampe buvo įrengta ypatinga Maldos palapinė. Joje eksponuota ikona, skirta Pašvęstojo gyvenimo metams. Ikoną „Kristus Visavaldis – Pašvęstųjų valdovas“ Paštuvos Karmelyje sausio 6 dieną nutapė sesuo Nijolė Marija Marcinkevičiūtė. Sausio 17 dieną pašvęstojo gyvenimo simpoziume ikoną pašventino vyskupas L. Vodopjanovas OFM. Po to ji pradėjo piligriminę kelionę po vienuolynus. Rugpjūčio 28 d. Bernardinų sode paveikslą galėjo pamatyti visi norintieji.

Atėjusieji į Vienuolių palapinių šventę turėjo dar vieną unikalią galimybę – jie galėjo užkopti į Pokalbių kalnelį, kur įsikūrė broliai vienuoliai kunigai. Buvo išties reta proga užduoti klausimus pašvęstiesiems, atverti širdį ir net atlikti išpažintį.

Įdomią programą pasiūlė Bažnytinio paveldo muziejus. Mažuosius jis pakvietė dalyvauti žaidime „Vienuolynų lobynai“, o šeimoms surengė ekskursiją „Vienuolynų paslaptys“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija