|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Pamaldumas Marijai ir tautos lūkesčiai
Apie popiežiaus Pranciškaus apsilankymą Kobrės Dievo Motinos šventovėje Mindaugas Buika Kubos katalikybės simbolis Kiekvienoje popiežiaus Pranciškaus apaštalinėje užsienio kelionėje ypatingas dėmesys skiriamas jo lankymuisi vietinėje didžiausioje Švč. Mergelės Marijos šventovėje, labai susijusioje su tautos ir Bažnyčios gyvenimu. Kaip tik vizito į Kubą (toje iki šiol ilgiausioje rugsėjo 1928 dienomis vykusioje kelionėje aplankytos ir Jungtinės Amerikos Valstijos, apie tai bus rašoma kituose XXI amžiaus numeriuose) dvasinė kulminacija, be abejonės, buvo Šventojo Tėvo aukotos šv. Mišios garsioje Kobrės Gailestingosios Dievo Motinos (isp. k. Nuestra Senora de la Virgen de la Caridad) šventovėje. Joje jis svečiavosi net dvi dienas ir minėtomis pamaldomis inauguravo Jubiliejinius metus, kuriais švenčiamos 100-osios Kobrės Marijos paskelbimo Kubos globėja metinės. Kobrės šventovė yra beveik vienmetė su Lietuvos didžiąja Šiluvos Dievo Motinos šventove, nes būtent apie 1612 metus Kubos rytiniame vario kasyklų regione (isp. k. cobre varis) esančioje įlankoje plaukdami laiveliu du indėnai ir vienas juodaodis vergas vandens paviršiuje pastebėjo plūduriavusią nedidelę (apie 35 cm aukščio) Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu Jėzumi statulėlę ir, melsdami jos pagalbos buvo išgelbėti nuo kilusios didelės audros. Šis, vėliau daugeliu kitų stebuklų išgarsėjęs atvaizdas, ant kurio buvo užrašas Aš esu gailestingumo Mergelė (isp. k. Yo Soy la Virgen de la caridad) buvo atgabentas į šalia regiono didžiausio Santjago de Kuba miesto Kobrės kalnakasių gyvenvietę, kurioje ilgainiui buvo pastatyta Dievo Motinos šventovė, tapusi Kubos katalikybės simboliu. Beje, kaip Šiluvoje rugsėjo 8 dieną, Marijos gimtadienį Kobrėje kasmet vyksta pagrindinės religinės iškilmės, į kurias susirenka didelės maldininkų minios iš Kubos bei kaimyninių Karibų jūros šalių. Toks ryškus piligrimų pamaldumas praėjusiame amžiuje susilaukė pripažinimo Vatikane. |
||
|
|
||
|
Kun. Vytenis Vaškelis
Monogaminė šeima vieno vyro ir vienos moters santuoka yra gyvybinė visuomenės arterija, kuria teka Prisikėlusiojo gyvojo vandens srovė, nuplaunanti klaidingas sekuliaraus pasaulio šeimos vertinimo apnašas ir suteikianti naują minties šviežumą Kristaus žodžiams: Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria! (Mk 10, 9). Iš abipusės sutuoktinių meilės gimę vaikai yra antgamtinė nuoroda į tokį artimą Jėzaus bei žmonijos vienybės ryšį, kad, kai mes bendraujame su Juo ir savo gyvenimo darbus pirmiausia skiriame Jam, tada mumyse augantis Jo tikėjimas byloja: Gražiausias su Viešpačiu bendrystės vaisius yra nepalaužiamas įsitikinimas, liudijantis, kad tikrai Jis be galo myli mane ir mus visus, nes kas priima Jį į savo vidų, tas jau dabar atsiduria danguje aš Jame ir Jis manyje. Tai dieviškojo susivienijimo, kai du tampa vienu kūnu, Kristaus Sužadėtinio ir žmonijos, Bažnyčios Sužadėtinės esminė įgyvendinamo plano pakopa. |
||
|
|
||
Pagelbėti vienas kitam atspindėti kūrėją Kun. Nerijus PIPIRAS Negera žmogui būti vienam! tokie žodžiai skamba pirmuosiuose Pradžios knygos puslapiuose. Kiekvienas jaučiame, kad tai yra didi tiesa. Rojaus sode gyvendamas žmogus kiekvienai gyvai būtybei davė vardą. Taip užsimezga intymus ir nepakartojamas gyvosios gamtos ir žmogaus santykis. Vadinti vardu pažinti, bendrai būti. Pirmieji Pradžios knygos puslapiai mums kalba ir apie vieną pirmųjų problemų, su kuria susiduria žmogus. Jis paprasčiausiai neranda sau lygaus pagalbininko. Jis ir toliau lieka vienišas. Gyvoji gamta nėra jam tolygi. Tad ko gi reikia tam neramiajam žmogui, galbūt taip niekada ir neduosiančiam Dievui prideramos ramybės? Apie ką reikėtų kalbėti, matant prieš akis žmogų galbūt savaip mąstantį, sava balso intonacija tariantį žodžius? Ko neturėtume pamiršti, mąstydami apie žmogų, kito žmogaus bendrininką ir pagalbininką? |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |