2015 m. spalio 9 d.    
Nr. 37
(2157)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Malonės laikas grįžti prie Dievo ir laimėti dangų

Mintys į apsireiškimus Medžiugorjėje pažvelgus

Vytautas Antanas Dambrava

Šį kartą, sėsdamas rašyti straipsnį, prisiminiau vaikystės dienų giesmę, kurios aidas dabar pasiekia „XXI amžiaus“ skaitytojų šeimą:

Mes Marijos vaikai,

Kelkim širdis aukštai,

Tegul žydi lelijos

Garbei Marijos...

Tebūnie šie žodžiai ir melodijos aidas mūsų skiriami kūdikėlio Jėzaus Motinai Marijai.

Prieš gerą tuziną metų Marijos garbintojas kun. Kęstutis Trimakas mane pakvietė atvykti į Čikagą ir pristatyti lietuviams jo parašytą knygą „Aš kviečiu jus“ apie Marijos apsireiškimus Medžiugorjėje, buvusioje Jugoslavijoje, šešiems Bosnijos ir Hercegovinos vaikams. Kvietimą kalbėti priėmiau, prisimindamas jaunųjų regėtojų tvirtinimą, jog Marija savo planams vykdyti niekados neieško geriausių žmonių; jai reikia tokių, kokie mes esame.

Po savo kelionių į Medžiugorję kunigas Kęstutis buvo paliestas „Marijos piršto“. Jis Marijos garbintojus subūrė „Židinyje“, jautė pareigą rašyti apie Marijos apsireiškimus skurdžioje Medžiugorjėje, organizavo piligriminę kelionę į naują Dievo Motinos šventovę. Marijos pirštas palietė ir mane apsilankymo Medžiugorjėje metu, o vėliau ir per kunigą Kęstutį. Marija trokšta, kad taptume atspindžiais Jėzaus, kuris apšviečia neištikimą pasaulį, ieškodami tiesos ir tarnaudami jai. Štai Vatikanas pranešė paskelbsiąs savo išvadas. Belieka mums kantriai laukti.

Viešpaties valia dar vis tęsiasi šėtono gundymas. Jo taikinys – visa žmonija, daugiausia tikintieji, net ir Bažnyčia. Žmonės nebesuvokia blogio. Pasaulio nuodėmė yra ta, kad jam nerūpi Dievas. Neapykanta gimdo susiskaldymus: kas neapkenčia, nemato nieko, net žmonių.

Kiek Visagalis Dievas pakęs mūsų įžeidinėjimus, matydamas, kaip žmogus pasiduoda šėtono valiai ir net jį garbina?! Neišvengė šėtono gundymų net regėtojai, jų neišvengė Viešpats Jėzus. Juk jam šėtonas žadėjo „karalysčių valdžią ir didingumą“, jei, parpuolęs ant žemės, jį pagarbins. Jėzus atsakė: „Parašyta, Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“

Šėtono gundymo neišvengia nė lietuviai tiek šeimose, tiek privačiame ir viešame gyvenime. Iš spaudos ne kartą aiškėja, kaip lietuvis lietuvio nekenčia ir jį velka per purvą, pats gerai nežinodamas, už ką. Mus degina pavydas ir neapykanta. Mes drįstame sviesti pirmą akmenį į savo artimą. Mes mokame ir melstis fariziejiškai, dėkodami Dievui, kad nesame tokie kaip kiti. Užmirštame šimtininko maldą: „Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlio!“ Marija įspėja, kad pasaulyje jaunimo padėtis yra labai sunki, nes jis palieka Bažnyčią. Ir nors gyvas Jėzus Švenčiausiame Sakramente laukia, norėdamas išgydyti mūsų sielos žaizdas, mes bandome tvarkyti gyvenimą, stumdami Dievą toliau ir toliau nuo savęs. Mes graibstomės turto, o ne Šventosios Dvasios dovanų; mes siekiame garbės, nepripažindami jos tikrai nusipelniusiems. Mes pykstame, kad Dievas mūsų neišgydo, nepadeda vykdyti mūsų planus, nė nepagalvodami apie didįjį Viešpaties meilės planą – mus išganyti. Mes laukiame stebuklų, o apie juos išgirdę, jais netikime. Marija, aiškindama regėtojai Jelenai Vasilij „Tėve mūsų“, sako: „Jūs meldžiatės, kad jums būtų atleistos kaltės, kaip kad jūs atleidžiate savo kaltininkams. Ir čia cituoja Viešpatį Dievą: „Jeigu aš atleisčiau jūsų kaltes, kaip jūs kad atleidžiate – jūsų kaltės nebūtų atleistos“. Tai yra žodžiai, kuriuos per Mariją mums sako Dangiškasis Tėvas.

Jėzus mums parodė kelią į Kristaus taiką Kristaus karalystėje, savo krauju atpirkdamas pasaulio nuodėmes ir mirties agonijoje maldaudamas Tėvą: „Atleisti jiems, nes jie nežino, ką daro“, dabar Marija, jau kone metų metais lankydama pasaulį Medžiugorjėje, deda visas pastangas gelbėti žūstančiai žmonijai, rodydama kelią prie Dievo į dangų.

– Yra vienas Dievas ir vienas tikėjimas, – kalba ir kartoja Marija.

– Atsiverskite! Viešpats nori apvalyti jus nuo visų jūsų praeities nuodėmių.

– Melskitės, melskitės, melskitės!

– Šisai laikas yra malonės laikas; jūs niekad negalėsite pakankamai atsidėkoti už Jo malonę, kurią jums yra davęs.

– Aš myliu jus ypatinga meile ir noriu jus visus nuvesti į Dievo dangų.

Marija Medžiugorjėje sako, jog jos lankymasis žemėje yra paskutinis malonės laikas grįžti prie Dievo ir laimėti dangų. Marija yra meilės įsikūnijimas.

 – Aš esu jūsų Motina, mano mylimieji, ir atėjau jus mokyti mylėti. Šiandien kviečiu į meilės gyvenimą Dievui ir jūsų artimui. Be meilės jūs nieko negalite padaryti, todėl raginu jus gyventi tarpusavio meilėje. Dėl Jėzaus, kuris yra meilė, pakelkite visa, kas yra kartu bei sunku. Melskitės, kad Dievas ateitų jums į pagalbą, tačiau ne pagal jūsų norus, o pagal Jo meilę. Gyvenkite žodžiais „Aš myliu Dievą“. Per meilę galite pasiekti viską, net ir tai, kas jums atrodo neįmanoma. Artimą mylėdami, priartėsite prie Jėzaus. Marija tebekviečia kiekvieną pradėti gyventi Dievo meilėje.

Leiskite supažindinti su Medžiugorje ir ten vykstančiais nepaprastais įvykiais. Jugoslavija daugiau nei 40 metų buvo komunistinė daugiatautė, daugiarasė, daugiakalbė valstybė, turėjusi apie 23 milijonus gyventojų. Jugoslavija buvo diktatoriaus Josifo Broz Tito įsteigta šešių respublikų federacija su Serbija, Kroatija, Slovėnija, Bosnija ir Hercegovina, Makedonija bei Juodkalnija. Dabar vietoj Jugoslavijos susikūrė kelios nepriklausomos valstybės. Buvusioje Jugoslavijoje yra trys religijos: stačiatikiai ortodoksai su 13 milijonų krikščionių, katalikai su 7 milijonais ir musulmonai su 2 milijonais tikinčiųjų. Likusieji arba ateistai, arba neturintys religijos.

Katalikiškoji kroatų bendruomenė Medžiugorjėje priklauso Bosnijos ir Hercegovinos respublikai. Pats vardas „Medžiugorjė“ reiškia „tarp kalnų“. Medžiugorjės parapijai priklauso penkių kaimų žmonės, apie 530 šeimų (3000 gyventojų). Visi regėtojai, neturį tarpusavy giminystės ryšio, gimė Bijakovičių kaime.

Medžiugorjės gyventojai augina vynuoges, tabaką ir naminius paukščius bei gyvulius. Gyventojams trūksta lietaus ir vandens, tad patys nutiesė kanalą toli už bažnytkaimio prie vandentiekio. Patys įsivedė elektrą, padarė gatves, nutiesė telefono liniją. Analfabetizmo nėra, nors kone visi gyvena kuklų ūkininkų gyvenimą. Parapiją aptarnauja tėvai pranciškonai, atkeliavę pastoracijai dar keturioliktame šimtmetyje. Penkiolikto šimtmečio pabaigoje per kone tris šimtmečius šias sritis buvo užėmę turkai. Okupacija pareikalavo daug aukų ir daug kankinių, tačiau katalikų tikėjimas buvo išlaikytas. Kukli Medžiugorjės vietovė proporcingai davė daugiau akademikų ir dvasininkų negu bet kuri kita vietovė. Vien pastaraisiais laikais Katalikų Bažnyčia iš čia gavo 19 kunigų ir daugiau kaip 20 vienuolių.

Gyventojų skaičiumi nedidelė Medžiugorjė turi labai didelę baltą dvibokštę Švento apaštalo Jokūbo bažnyčią, pastatytą tarp vietovių, kuriose gyvena stačiatikių ortodoksų ir musulmonų religijos žmonės. Kai architekto buvo paklausta, kodėl jis stato tokią didelę bažnyčią, tasai pranašiškai pasakė: „Ateis diena, kurią ši bažnyčia negalės sutalpinti žmonių, atvykstančių čia iš visų pasaulio kraštų“. Tolėliau už bažnyčios, Šipovac kalne, maždaug 600 metrų aukštyje, gyventojai 1933 metais pastatė cementinį kryžių, paminėdami devyniolika šimtmečių nuo Kristaus nukryžiavimo ir Jam pasiaukodami. Dabar tasai kalnas vadinasi Križevac – Kryžiaus kalnas. Nuo apsireiškimų pradžios čia vyksta natūraliai neišaiškinami reiškiniai: tai dingsta kryžius, tai pasisuka į kurią nors pusę, tai pavirsta šviesos stulpu, tai dingsta, tai pasirodo Marijos siluetas, tai pasirodo įrašas danguje virš kryžiaus „Mir“ – Taika. Daugelis tai matė, daugelis fotografavo.

Žemiau Križevaco kalno yra Černica kalva (gal 200 metrų aukštyje), o dar kiek žemiau – Pdbrdo kalno papėdė. Šiose vietovėse šešiems jauniems kroatams apsireiškė Švenčiausioji Marija.

Turiu pasakyti, kad katalikai kroatai yra dideli Mergelės Marijos garbintojai. Vien tik Kroatijoje yra apie 150 bažnyčių, turinčių Marijos Dangun Ėmimo vardą. Iš čia kilo 1983 metais kanonizuotas kapucinas San Leopoldo Mandičius iš Skopjės apylinkės, netoliese gimusi ir Kalkutos Motina Teresė. Gal tai ir yra paaiškinimas, kodėl Marija pasirinko Medžiugorję apsireiškimams, gal dėl to, kad regėtojai neturtingi – kokie kad buvo Lurdo Bernadeta ar Fatimos Pranciškus, Liucija ir Jacinta. Viena aišku: tokia buvo Viešpaties valia.

* * *

Mariologas ir apsireiškimų tyrinėtojas tėvas Renė Laurentinas parašė, kaip atrodo regėtojai, kaip grupė.

Pirmiausia jie tarpusavy neturi giminystės ryšio. Jų susibūrimas pirmomis apsireiškimų dienomis buvo tikrai atsitiktinis. Amžius vyravo tarp dešimties ir šešiolikos metų. Jų buvo keturios mergaitės ir du berniukai. Viena regėtoja gyveno Sarajeve, kita – Mostare, likusieji – Medžiugorjėje. Amžius, charakteris, intelektualinis pajėgumas – skirtingi. Gabumai – vidutiniai, gal dar žemesni. Grupė neturi vado, nepastebimas pavydas ar rungtyniavimas, noras pasirodyti. Visi jaučiasi lygūs ir vienas kitą gerbia. Prieš apsireiškimus jie nepasižymėjo nei dideliu pamaldumu, nei uolumu mokantis katekizmo, nei sakramentų priėmimu. Buvo tokie, kaip ir visas bažnytkaimio jaunimas.

Tuometinis parapijos klebonas, tėvas pranciškonas Jonas Zavko, jaunuolių nepažinojo, buvo neseniai atkeltas į parapiją, o pirmų apsireiškimų metu buvo Zagrebe. Kitas dvasios vadas Tomislavas Vlasičius apsireiškimų pradžioje irgi buvo už Medžiugorjės. Vikaras, išgirdęs apie regėjimus, ranka numojo į „vaikų išmislus“. Taigi, apsireiškimai vyko spontaniškai, be kunigų žinios ir įtakos. Regėtojai sako, kad kai kuriais atvejais kunigai su jais buvo dar kietesni už policiją. Regėtojai turėjo pereiti per tardymus, grasinimus, slapstytis nuo policijos, jiems buvo taikyta hipnozė, psichiatriniai, neurologiniai ir kitokie įvairiausi medicininiai patikrinimai. Visi buvo protiškai ir fiziškai sveiki. Regėtojai pasiryžę geriau mirti negu neigti, kad jie nemato to, ką jie mato. Kai trys pranciškonai buvo komunistų nuteisti kalėjimo bausmėmis, režimo pareigūnai žadėjo kalinius paleisti, jeigu vaikai atšauks savo pareiškimus apie regėjimus. Jie pasakė negalį meluoti net jei tas melas išgelbėtų tėvus pranciškonams. Regėtojams yra patikėtos Marijos paslaptys (kiekvienas sužinos dešimtį paslapčių). Ir vyskupas, ir kunigai, ir giminės bandė išgauti tas paslaptis. Nepasisekė. Nieko negalėjo padaryti nei dvasininkijos spaudimas, nei valdžios, nei slaptosios policijos šantažas. Taigi, kas galėjo suburti skirtingus amžiumi, temperamentu ir charakteriu jaunuolius ir juos išlaikyti daugiau kaip dešimtį metų? Vienintelis atsakymas – Regėjimų Motina. Jie pripažįsta Mariją kaip vienintelę jų vadovę ir Jos ištikimai laikosi. Jaunimas nenori garbės, nepriima pinigų, šalinasi bet kokios reklamos, tiktai perduoda piligrimų prašymus ir Marijos žodžius – tiek ir taip, kaip Marija jiems skelbia.

Pasikeitė ir patys Medžiugorjės gyventojai. Prieš apsireiškimus žmonės skundėsi, jei šv. Mišios užtrukdavo daugiau nei tris ketvirčių valandos. Sakydavo: „Ką, ar kunigas nori, kad mes bažnyčioje mirtume?“ Dabar jie išbūna bažnyčioje tris valandas, meldžiasi grįžę į namus, meldžiasi dirbdami laukuose, važiuodami; meldžiasi visur ir visada. Daugelis pasninkauja net dukart, trečiadienį ir penktadienį, maitinasi tik duona ir vandeniu. Žmonės neklausia, ar apsireiškimai yra tikri, ar ne. Jie sako: „Mes ne tik žinome; mes matome ir patiriame iš praktikos. Gyvename naują gyvenimą. Nenorime grįžti atgal. Nenorime daugiau gyvenimo su muštynėmis ir barniais. Dabar mes esame laimingi“. Į Medžiugorję nevažiuojama fiziškai gydytis, o išmokti melstis. Visa kita ateina automatiškai. Taigi, Medžiugorję lanką piligrimai patiria nepaprastą įspūdį ne vien iš jaunų regėtojų, bet ir iš Medžiugorjės gyventojų. Čia nėra jokios manipuliacijos, išnaudojimo, „šventų“ biznių; žmonės buvo ir tebėra neturtingi. Visas jų turtas – krikščioniškas paprastumas, nuoširdumas, vaišingumas. Tai – tikrai kukli krikščionių bendruomenė. Šį gerą įspūdį drumsčia tie, kurie, iš kitur atsiradę, veda visokiausio tipo prekybą.

Netoli Medžiugorjės gyvena stačiatikių ortodoksų ir musulmonų bendruomenės. Tarpusavio santykiai praeityje nebuvo tokie geri, tačiau krikščionys išmoko atleisti, atsiprašyti ir mylėti. Ne be reikalo Marija sako jauniems regėtojams: „Yra tiktai vienas Dievas, visų Tėvas“.

(Bus daugiau) 

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija