Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Gerąją kovą kovojęs jėzuitas

A†A kun. jubil. Donatas VALIUKONIS SJ (1926 04 27–1952 09 21–2015 10 02)

Kun. Donatas Valiukonis SJ

Spalio 2-ąją, Angelų Sargų dieną, Vilniuje mirė Šv. Rapolo bažnyčios rezidentas kun. Donatas Valiukonis SJ.

Jis gimė 1926 m. balandžio 27 d. Kaune, darbininkų šeimoje. Tėvas Pranas – ilgametis Ministro Pirmininko vairuotojas, motina Ona Motušytė – namų šeimininkė, vyresni broliai – Jonas ir Kazys. Krikštytas Kauno Švč. Trejybės bažnyčioje 1926 m. gegužės 16-ąją. 1933 metais įstojo į pradinės mokyklos, buvusios V. Putvinskio gatvėje, antrąjį skyrių, po metų perkeltas į J. Jablonskio pradinę mokyklą. Pirmąją Komuniją priėmė Prisikėlimo bažnyčioje. 1938 metais įstojo (kaip ir abu vyresni broliai) į Kauno jėzuitų gimnaziją, vėliau tapusią IX gimnazija, Sutvirtinimo sakramentą priėmė Kauno Švč. Sakramento (Studentų) bažnyčioje.

1944 metais baigęs gimnaziją, kelis mėnesius gyveno Bajėnų dvare, kuriame koplyčios rektoriumi buvo kun. Karolis Garuckas SJ. Šiam 1945-ųjų pavasarį išvykus dirbti į Vilnių, ir jis persikėlė pas savo tėvus į Vilnių, gydėsi Raudonojo Kryžiaus poliklinikoje ir patarnaudavo Šv. Jonų bažnyčioje. 1945 m. rugsėjo 1 dieną įstojo į jėzuitų naujokyną Pagryžuvyje, 1947 metais padarė pirmuosius įžadus Jėzaus Draugijoje. 1947-ųjų rugsėjį perkeltas į Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčią, kurios rektoriumi buvo t. Romualdas Blažys SJ. Šv. Kazimiero bažnyčioje dirbo vargonininko padėjėju bei ruošėsi filosofijos studijoms. Gruodį perkeltas į Dūkštą pas kun. Alfonsą Petronį, po kelių mėnesių – į Dūkšto bažnyčią, kur dirbo t. Aleksandras Markaitis SJ, vėliau – t. J. Čikštė SJ.

1948 metais D. Valiukonis buvo priimtas į Kauno kunigų seminariją, 1952 m. rugsėjo 21 d. gavo kunigystės šventimus iš vysk. Kazimiero Paltaroko rankų. 1953 metais trumpai dirbo Rudnios bažnyčioje, o baigęs cum laude Kauno seminariją, paskirtas vikaru į Eišiškes, po trijų mėnesių – administratoriumi į Ignaliną ir Vidiškes, 1956 metais – į Kazitiškį. 1957 metų birželį paskirtas Vilniaus Šv. Kryžiaus (Kalvarijų) bažnyčios vikaru įvesti joje lietuviškas pamaldas, suburti chorelį ir jam vadovauti. 1959 metais įtrauktas į Arkivyskupijos tribunolą, įvairias tribunolo pareigas ėjo iki 2008 metų. 1961 metais, sovietams „valant“ Vilnių, perkeltas administratoriumi į Kalesnikus, 1963 metais – vikaru į Adutiškį, 1964 metais – administratoriumi į Gaidę (aptarnaujant Gedžiūnėlių, Kazitiškio, Rimšės bei Pūškų parapijas), 1980 metais – klebonu į Paberžę. Autobiografijoje mini labiausiai mėgęs dirbti mažose parapijose. Rimtai sušlubavus sveikatai (akims ir širdžiai), 1988 metais persikėlė į Vilnių, paskirtas Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios rezidentu, 1990 metais – altaristu ir laikinai aptarnauti Šv. Onos bažnyčią, paskui Vilniaus Arkikatedros altaristu, trumpai aptarnavo Naujosios Vilnios parapiją. 1990 m. spalio 1 dieną paskirtas vikaru į Šv. Rapolo bažnyčią.

T. D. Valiukonis SJ 1984–1992 metais buvo Kunigų tarybos bei Konsultorių kolegijos narys, nuo 1991-ųjų – Vyskupų Konferencijos liturginės komisijos narys. Sovietmečiu bendradarbiavo su t. K. Garucku SJ dėl arkiv. Julijono Steponavičiaus bylos, po Rytų Lietuvą rinkdavo kunigų parašus, rūpestingai susitikdavo su kitais broliais jėzuitais ir kunigais, dažnai lankydavosi Žagarėje pas arkiv. J. Steponavičių pranešti Vilniaus arkivyskupijos žinių ir padėti jam vykdyti jo planus. Apie tą laikmetį t. Donatas sakė: „Manau, turiu teisę su apaštalu pasakyti: Kovojau gerąją kovą“.

Iki paskutinių dienų „Golfiuku“ važinėjo iš namų Žvėryne į Šv. Rapolo bažnyčią, kartą net avarijoje susidūrė su savo akių gydytoja. Mielai mėgdavo kalbėti įvairiais klausimais, turėjo tvirtą nuomonę, teisininko žvilgsnį, maloniai bendraudavo su kunigais, žmonėmis ir broliais jėzuitais. 2012 metais, švęsdamas kunigystės 60-metį, sakė: „...Reikia džiaugtis, kad Dievas vis dar darbuotis leidžia. Turiu pripažinti, kad esu gyvenimu patenkintas. Todėl esu dėkingas Gerajai Dvasiai – Dievui – ir visiems, kurie mane mylėjo, myli ir mylės!“

Spalio 3 dienos, sekmadienio, vakarą kun. D. Valiukonis SJ buvo pašarvotas Šv. Rapolo bažnyčioje. Laidotuvių šv. Mišias spalio 5 dieną, pirmadienį, 11 val. aukojo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas ir augziliaras vysk. Arūnas Poniškaitis, koncelebravo kunigai, pamokslą pasakė jėzuitų provincijolas kun. Gintaras Vitkus SJ. Po šv. Mišių kun. D. Valiukonio palaikai išlydėti į Kauną, Petrašiūnų kapines. Čia pasitiko jėzuitai arkivyskupai Lionginas Virbalas ir Sigitas Tamkevičius, vyskupas Jonas Boruta. Kapinėse kalbėjęs kun. Jonas Katulis SJ sakė: „Vakar šventėme Šv. Pranciškaus šventę. Jo iškeliavimo dienai žymus mūsų poetas kunigas jėzuitas Leonardas Andriekus parašė gražų eilėraštį, kuris tinka ir šiandien mūsų išlydimam riteriškai uoliam ir darbščiam kunigui Donatui, irgi žemaičiui, nes abu jo tėvai kilę iš Švėkšnos parapijos. „Išnešk iš vargano kalėjimo, o Dieve, mano sielą / Ir leisk iškilti jai į dieviškas erdves. / Mylėjau žemę, jūrą, saulę, debesėlį, / Bet visuomet ilgėjausi Tavęs. / Dabar jau niekas nebeklausia, kur keliauju – / Subasijo pašlaitėje užlūžo man keliai. / Ir paukščiams gi kas rudenį užverda kraujas, / Ir jie šią skaudžią tremtį pajaučia giliai. / Bet Tu, o Dieve, vediesi mano sielą, / Maloniai atveri jai dieviškas erdves – / Aš palieku džiaugsmingai žemę, jūrą, saulę, debesėlį, / Ir viską, viską dėl Tavęs“. Atrodo, nebuvo jam sunku atsiliepti į Jėzaus kvietimą: „Kas nori eiti paskui mane, tegul atsisako pats savęs, tegul kasdien neša savo kryžių ir tegul seka mane. (...) Kas praras savo gyvenimą, tas savo gyvenimą išsaugo Amžinybėje“ (Lk 9). Nors, kaip pastebi Juozas Grušas „Barboroje Radvilaitėje“, „mes telpam dulkių trupiny. Bet užmigdo žemė mus“. O Maironis praplečia erdves: „Neužmigdys naktis žvaigždės, / Nenuramins širdis troškimų, / Dvasia ko ieško, tas atspės, / Kai skęsta ji tarp atminimų“. Ir kunigas Donatas, apžvelgdamas nueitą gyvenimo kelią, dėkodamas visiems už viską viltingai rašė, kad jie visi mylėjo, myli ir mylės“. Kaip sakė kun. J. Katulis SJ, „kas buvo anksčiau, tas praėjo, tik Jėzus mylės kaip mylėjo. Sugrįžta kunigas Donatas pas Jėzų ir Mariją širdimi, pilna meilės, ir ten Dievą bei mus visus mylėdamas. Kaip gerai, kad meilė – už viską brangesnė – niekada neišnyks, ji pasilieka gyva amžinai“.

Kun. D. Valiukonio laidotuvių apeigas Petrašiūnų kapinėse atliko vysk. J. Boruta SJ.

Pagal Lietuvos jėzuitų informaciją

© 2015 „XXI amžius“