2015 m. spalio 16 d.    
Nr. 38
(2158)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Ilgametis vargonininkas

A†A Juozas KAVALIAUSKAS (1930–2015)

Vargonininkas Juozas Kavaliauskas

„Giedosiu VIEŠPAČIUI, kolei gyvensiu“

(Ps 104, 33)

Spalio 5 dieną, sulaukęs 85 metų, mirė ilgametis vargonininkas Juozas Kavaliauskas.

Apie savo kelią į muziką, bažnyčią bei gyvenimą tegu kalba pats tėvelis iš savo autobiografinės knygos „Mano prisiminimai“ (2010).

Tai buvo Žalioji – taip vadinosi vieta, kur mes gyvenom. Panevėžio apskritis, Pumpėnų valsčius, Kriklinių parapija, Margių kaimas. Aš buvau ketvirtas vaikas (Stasė, Antosė, Stapunė, po manęs gimė Jonas, tada jau gyvenom Mitabynės kaime). Mitabynė, kančių sala, kaimas vidury girios apsuptas pelkynų. Gyvenom labai skurdžiai.

Į muzikos mokslus buvo išleistas Jonas pirmiau Panevėžyje, vėliau Vilniuje. Sugrįžęs atostogų Jonas vis kalbindavo brolį Juzę mokytis muzikos. Tam pradžią davė Kriklinių vargonininkas Antanas Sinkevičius, vėliau jau rimčiau – Pasvalio vargonininkas Juozas Ragažinskas.

Dirbau Pasvalio lentpjūvėj, o po darbo ateidavau į bažnytinį chorą. Vargonininkas mane pamokino groti ir man labai patiko. Gyrė labai gražų mano balsą. Ėjo 1956 metai.

Pirmoji savarankiško darbo vargonininku vieta – Geležiai (neskaitant Ančiškių, kur dirbta labai neilgai). Prikalbino kun. Juozas Merkys. Vis dar buvau pradedantysis. Mokiausi muzikos pas Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vargonininką Antaną Virbicką.

1959 metais kun. Jonas Uogintas pakvietė dirbti į Palėvenę. Čia susitiko ir Genovaitę Zulonaitę. Netrukus, 1961 m. spalio 21 d., susituokė. Gimė Arvydas, vėliau, 1966 metais, ir Remigutis.

Vargonininkavo jau Kyburiuose, vėliau Pumpėnuose.

Jonavos klebonas kun. dr. Pijus Čižauskas ieškojo vargonininko. Taip atsidūrėme Jonavoje. 1970 metai. Čia praleidau daugiau nei dešimt metų su trumpa pertrauka Garliavoje.

Mons. Edvardas Simaška yra parašęs tokį prisiminimą: Vargonininką Juozą Kavaliauską pirmą kartą susitikau Jonavoje 1972 metais, kai ten atvyko iš Garliavos. Prisimenu, kaip tuometinis Jonavos klebonas kun. dr. Pijus Čižauskas džiaugėsi: „Mano vargonininkas šiandien giedojo bažnyčioje, kaip lakštingala prie Neries“. Aš, tuomet Skarulių klebonas, specialiai važiavau į Jonavos bažnyčią pasiklausyti gražaus vargonininko giedojimo.

Šiluvoje atsiradau netikėtai, gal taip jau buvo nulemta. Sakytum traukė į ten Dievo Motina. Dvidešimt metų atiduota Šiluvos šventovei su jos didžiaisiais Šilinių atlaidais tryliktomis dienomis ir didžiausiais išbandymais, o labiausiai – popiežiaus Jono Pauliaus II vizitu 1993 metais, kur teko didžiausia gyvenime laimė jam giedoti.

Nežinomi Dievo keliai. Gyvenimo pabaigai sugrįžo į savo senelių žemę – Zarasų kraštą, kur gimė ir gyveno seneliai – Karolis ir Apolonija (Cibulskytė) Kavaliauskai, turėję septynis vaikus: Juozą, Aleksandrą, Adomą, Antaną, Julių, Stefaniją. Adomas buvo Juozo Kavaliausko tėtis.

O paskutinė mano tėvelio gyvenimo vieta Salakas buvo prosenelio Elijo ir Elenos (Savickaitės) Kavaliauskų parapija, kurios bažnyčioje 1838 metais jie susituokė.

Salake mano tėtis su mama pragyveno trylika metų.

J. Kavaliauskas yra parašęs trejas lietuviškas Mišias ir per 100 giesmių. 2000 metais, 70-mečio proga, išleido savo kūrybos rinkinį „... iš mano repertuaro“. Tėtis prisiminė: Rašiau ir žodžius ir muziką. Tai daryti mane paskatino mons. Pranciškus Tamulevičius. Nelaikau savęs nei kompozitoriumi, nei poetu. Tai tarsi pokalbis su Viešpačiu tais žodžiais ir garsais, kuriuos Jis Pats davė.

Ilgametis vargonininkas J. Kavaliauskas palaidotas Zarasų kapinėse. Laidotuvėse dalyvavo arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ, vyskupas Arūnas Poniškaitis bei 20 kunigų.

Sūnus kun. Remigijus Kavaliauskas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija