|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kai Vėlinių proga lankysime kapus, uždegsime žvakutes ant savo mirusių artimų žmonių kapų, prisiminkime ir jau seniai amžinybėn išėjusius prieškario mūsų valstybės veikėjus. Ne vienas jų ėjo svarbias valstybės tarnautojo pareigas, todėl okupacijų verpetuose skaudžiai kentėjo. Kai kurie jų patyrė neįsivaizduojamas kančias ir žuvo už Tėvynę, kad ji po kelių dešimčių metų taptų vėl nepriklausoma. Net septyniolika ministrų, ėjusių savo pareigas keliose nepriklausomos prieškario Lietuvos vyriausybėse, buvo sušaudyti ar net žiauriausiai nukankinti! Nepamirškime svarbias pareigas ištikimai ėjusių valstybės veikėjų siektų idealų, jų gyvenimo, darbų ir gyvybės aukos. Gediminas Adomaitis Per visą Nepriklausomybės laikotarpį dvidešimt vienoje vyriausybėje (nuo 1918 m. lapkričio 11 d. iki1940 m. birželio 15 d.) dirbo 97 Ministrų kabineto (MK) nariai. Okupacijos pradžioje 17 kabineto narių jau buvo mirę, šeši gyveno užsienyje. Simonas Rozenbaumas buvo Palestinoje, Julius Bruckus JAV, Augustinas Voldemaras 1938 metais ištremtas į užsienį (už nepavykusį karinį pučą), nepaprastaisiais ir įgaliotaisiais ministrais dirbo Povilas Žadeikis (JAV), Stasys Lozoraitis (Italijoje), Petras Klimas (Prancūzijoje). |
||
|
|
||
|
Jadvyga Damušienė mūsų atmintyje Dr. Aldona Vasiliauskienė
Prof. Prano Dovydaičio (1886 10 021942 11 04), sušaudyto Sverdlovske, žodžiai tapo Jadvygos Pšibilskytės-Damušienės, kurios šįmet minime 100-ąsias gimimo žemei ir penktąsias gimimo Dangui metines, gyvenimo moto: Krikščioniško auklėjimo mokslas moko turėti prieš akis visą žmogų, globa, mokymu ir drausme lavint jo kūną, dvasią ir valią. Mokant, jis leidžia pasireikšt subjektyviam ir objektyviam veiksniui, nes žino, kad yra ne tik žinojimo darbas, bet ir žinojimo kūrinys, kuris organiškai kilęs, turi būti ir suprastas kaip organizmas ir, sąryšyje su gamta, su kultūriniu darbu turi aiškiai būt suprastas ir mūsų pasaulio kūrėjo tikslas, kuriam jis leido savo kūrinius. Jadvygos Damušienės publicistika Daug XXI amžiaus skaitytojų ponią Jadvygą Damušienę prisimena iš jos straipsnių, kuriuose buvo skleidžiamas dvasingumas, gėris ir grožis. Ji rašė aktualiomis to meto temomis, meilės savo tautai ir valstybei klausimais, kėlė jaunimo auklėjimo, tikėjimo bei doros problemas, pastebėdavo negeroves, džiaugdavosi pozityvia veikla. Gyvenant išeivijoje, o vėliau, sugrįžus į Lietuvą, jos straipsnių gausa matoma Drauge. Daug J. Damušienės straipsnių skirta asmenybėms. Įtaigiai pristatydama knygą skaitytojui, ji rašė unikalias recenzijas, liudijančias gilią mokslinę autorės brandą. |
||
|
|
||
|
AA mons. Petras MEILUS
Spalio 26 dieną Marijampolėje mirė mons. Petras Meilus. Jis gimė 1932 metų sausio 1 dieną Rokiškio apskrityje, Skapiškio valsčiuje, Šeriškių vienkiemyje, mažažemių valstiečių Kazimiero ir Albinos Meilų šeimoje. Buvo jauniausias iš penkių šeimoje augusių vaikų. 1939 metais Petras pradėjo lankyti Šiurpiškių pradžios mokyklą, kurioje 1944 metais baigė penkis skyrius. Po karo, kadangi arti nebuvo jokios mokyklos, metus Petras niekur nesimokė, o 1945 metais įstojo į Skapiškio progimnaziją. 1949 metais pradėjo mokytis Kupiškio vidurinėje mokykloje, tačiau susirgo tuberkulioze ir teko moksluose vėl daryti pertrauką. 1950 metais Vilniuje pakėlė skaudžią plaučių operaciją, o po metų sustiprėjęs toliau tęsė mokslus Pandėlio vidurinėje mokykloje, nes joje, kaip užsienio kalbos, buvo mokoma vokiečių, kurios anksčiau Petras buvo mokęsis Kupiškyje. 1954 metais vėl atsinaujino tuberkuliozė, ir P. Meilus, būdamas labai sunkios būklės, buvo išvežtas į Rokiškio tuberkuliozės dispanserį. Po trijų mėnesių, kiek sustiprėjęs, jis buvo išsiųstas į Kauno Raudonojo Kryžiaus sanatoriją. Po operacijos susirgo pūlingu pleuritu ir, kaip pats rašo savo autobiografijoje, praktiškai buvo atsidūręs ant mirties slenksčio. Praėjus kritinei būklei dar penkiolika mėnesių gydėsi ligoninėje. Ligos pasekmes Petras jautė visą gyvenimą. |
||
|
|
||
|
Jo gyvenimas neparašytas romanas Partizanui, politiniam kaliniui, tautodailininkui
Albinui Kundrotui-Staugaičiui Angelė BUŠKEVIČIENĖ Ilsėkis tėviškės kapuos, kilnus kary,
Šis Birutės Danielienės ketureilis skirtas Albinui Kundrotui-Staugaičiui, byloja apie žmogų, kuris iki paskutinės gyvenimo akimirkos aplinkinius stiprino savo įkvėpimu, priėmė Tiesą ir ją skleidė kitiems, kėlė žmonių dvasią, viltį sovietmečiu ir atgavus Laisvę. Vėlinės. Gražiškių kaimo koplytėlėje sugaus naujas varpas. Jo aidą pasigavę vėjo gūsiai neš į Šešupės vandenis, o vakaro maldą atkartos pušys ir liauni berželiai. Vėlinių rimtyje, chrizantemų ir žvakių šviesoje, maldai klaupsis artimieji. Žmona Onutė, pasidabinusi tautiniais rūbais, ilgai šnekės dar nebaigtais laiškais. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |