|
Šakių kapinių epitafijos
Epitafija užrašas antkapyje ar specialioje lentoje, dažnai eiliuotas, pagerbiantis mirusįjį. Tirdama Šakių rajono kapinių epitafijas, užsirašiau ir Šakių miesto kapinių paminklų užrašus. Tokių užrašų radau keliasdešimt. Juose atsispindi mūsų krašto istorija, žmonių supratimas ir mąstymas įvairiais istorijos laikotarpiais. Užrašas ant paminklinio akmens kalba apie mirusiojo vidinį pasaulį, aplinkybes, kokiomis jis išėjo, ir jų santykį.
Šakių kapinių pradžia maždaug 1867 metai, kuomet klebonas
kun. K. Kalenda išsirūpino iš dvarininko žemės sklypą miesto kapinėms
steigti. Seniausias išlikęs užrašas Šakių kapinėse rašytas lenkų
kalba XIX amžiaus pabaigoje (1899). Deja, kiti seni užrašai yra
neįskaitomi, tam reikėtų nuodugnesnio tyrimo. Neišlikę užrašų ant
paminklų ir iš XX amžiaus pradžios. Aiški tik XX amžiaus 3-ojo dešimtmečio
(1929 metų) epitafija: Sudiev brangioji Vincute, / Rengeisi duoti
mano džiaugsmui sūnų, / O palikai man skausmui šaltą kapą...
Yra keletas epitafijų, užrašytų prieškario laikotarpiu. Šioje
epitafijoje nurodomi gimimo ir mirties mėnuo ir diena: SIMANAS
BASTYS / G. 1877-X-15. D. / M. 1939-XII-4. D (1939). Mėnesiai
ir dienos rašomos iki XX amžiaus 5-ojo dešimtmečio, nuo XX amžiaus
6-ojo dešimtmečio jau nematyti tokių užrašų.
Nedaug išlikę užrašų iš Antrojo pasaulinio karo
laikotarpio. Juose dažnai įrašomas mirusio amžius: NIJOLYTĖ ZOBIELAITĖ
/ UŽMIGUSI VIEŠPATYJE EIDAMA 8 METUS / 1943.5.12 / VIEŠPATIE. AŠ
TAVE REGĖSIU. Kitoje epitafijoje galimai įvardijamas paminklą
pastatęs asmuo: ILSĖKIS RAMYBĖJE TĖVELI / PASKUTINĖ AUKA SŪNAUS
JONO (1940).
Ypač gausu XX amžiaus 7-ojo, 8-ojo, 9-ojo dešimtmečio
epitafijų. Jas galime suskirstyti žanriniu atžvilgiu. Galime išskirti
epitafijas-palinkėjimus. Dažniausiai rašoma: /Ilsėkitės ramybėje;
Ilsėkis ir lauk mūsų... Yra ir toks palinkėjimas: ŠLAMĖKIT,
MOTINĖLIAI BERŽAI ŽALI (1976).
Galime išskirti dar vieną grupę užrašų epitafijas-apgailestavimus:
JŪS JAU AMŽINYBĖJE / O MES KELYJE (be datos); Jei meilė
galėtų stebuklus daryti / Tai ašaros gailios jus prikeltų (1951);
NORS DAUG VARGŲ PASAULYJE PAŽINOT / VISTIEK PER GREITAI JUOS
PALIKOT (1960).
Randame užrašų, kuriuos galėtume laikyti epitafijomis-pažadais:
Kur benublokštų mus likimas / Nors mintimis suklupsime prie Jūsų
kapo (1975). Dažni užrašai epitafijos-prašymai: PRIIMK
VIEŠPATIE JOS VĖLĘ / KAD JI MIRUSI PASAULIUI, TAU GYVENTŲ (1969).
Rasta užrašų, kurias pavadintume epitafijomis-padėkomis: Brangiai
motinai dėkinga duktė (be datos).
Vaikams skirtose epitafijose išreikštas didelis tėvų skausmas
ir liūdesys laidojant vaikus: ILSĖK, MAŽYTI, MŪSŲ ŠALTAM MIRTIES
SAPNE, / KOL SIELVARTO KELIU ATEISIM PAS TAVE (1943).
Jaunų žmonių antkapiniai užrašai išsiskiria ypatingu
jausmingumu, skausmą ir neviltį išliejančiu lyriškumu: Tėveli,
jau niekad nepramerks blakstienų / Tos akys rūpestingos / Jau nebeglostys
mus nei vieno / Balta ranka sustingus (1970). Dažnai žemėje
likę mirtingieji skundžiasi sunkia dalia: LIŪDI TAVO DUKRELĖ
/ ŠIOS ŽEMĖS VARGUOS (1962).
Kituose užrašuose akcentuojamas žemiškojo gyvenimo trapumas
ir menkumas: Mus nevadinkit mirusiais gyvieji, / Mes tik išėję,
liekam amžini, / O tu, žmogau, tik rūpesčius pasėji / Ir nemąstai,
ką dvasiai augini (2005).
Paskutinėse epitafijų eilutėse yra įsiamžinę palaidojimu ir
paminkline lenta pasirūpinę velionio artimieji ir giminaičiai. Tokiose
epitafijoje yra sakoma: Nuliūdusios dukterys; Liūdi vaikai su
šeimomis; Liūdi žmona ir vaikai.
Rasta užrašų to meto, kurį žmonės idealizavo. Su amžinybe siejama ir žmogaus kova dėl Laisvės, idealų. Sutinkamos frazės, kuriomis mirtis vaizduojama kaip netikėtas, staigus anksčiau vardytų darbų nutraukimas, kuomet žmogus išplėšiamas iš gyvenimo. Dažnai įvardijamos mirties aplinkybės ir jų įvertinimas. Kelios surastos epitafijos yra citatos iš Šventojo Rašto, rašomos epitafijos ir eilėmis.
Šakių kapinėse, paprastai ant paminklų, užrašomi mirusiojo vardas, pavardė, gimimo ir mirties metai. Sunku nustatyti ir epitafijų autorius. Jos rašomos iki pat šių dienų.
Nelengva buvo vaikščioti po kapines, šifruoti užrašus, apibendrinti surinktą medžiagą. Bet ilgam įsiminiau šiuos žodžius: Aš amžinas klajūnas tarp laiko ir vilties...
Lina Poškevičiūtė
© 2015 XXI amžius
|