Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Pro Deo
et Patria

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Popiežiaus padrąsinimas Lietuvos žmonėms

Popiežius Pranciškus ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Centre – vertėjas, kun. dr. Visvaldas Kulbokas Roberto DAČKAUS (lrp.lt) nuotrauka

Spalio 28–29 dienomis Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė su oficialiu vizitu apsilankė Vatikane ir susitiko su popiežiumi Pranciškumi, Vatikano valstybės sekretoriumi kardinolu Pietru Parolinu (Pietro Parolino) ir sekretoriumi santykiams su valstybėmis, arkivyskupu Polu Richardu Galageriu (Paul Richard Gallagher) bei Maltos ordino Didžiuoju magistru kunigaikščiu Metju Festingu (Matthew Festing).

Kitąmet minėsime pilnai atkurtų Lietuvos ir Vatikano diplomatinių santykių 25-metį. Pasak Prezidentės, Lietuva nuolatos, ypač sunkiausiomis akimirkomis, jautė Vatikano palaikymą. Popiežiaus padrąsinimas labai svarbus ir šiandien, susiduriant su naujais iššūkiais. Per audienciją šalies vadovė pakvietė Šventąjį Tėvą atvykti į Lietuvą. „Lietuvos žmonės visada jautė dvasinį Vatikano palaikymą – ir gindami laisvę, ir kurdami savo valstybę. Šiandien popiežiaus Pranciškaus moralinis autoritetas ir lyderystė prisideda prie Lietuvai, Europai ir visam pasauliui svarbių ir reikalingų pokyčių siekiant taikos ir žmonių gerovės, tarpusavio santarvės ir vienybės. Naujas Šventojo Tėvo požiūris, asmeninis pavyzdys ir padrąsinimas svarbus visiems, kas atkakliai gina laisvę ir žmogaus teises, kovoja už skaidresnį ir teisingesnį gyvenimą, kuria socialiai atsakingą ir gailestingesnę visuomenę“, – sakė Prezidentė. Šalies vadovė teigė konkretaus atsakymo iš popiežiaus Pranciškaus dėl apsilankymo Lietuvoje neišgirdusi, bet sugebėjusi jį sudominti regionu. „Šventasis Tėvas pažado atvykti į Lietuvą duoti negalėjo, bet, manau, kad jį sugebėjau sudominti Lietuva, mūsų regionu, mūsų iššūkiais ir ta svarba, kodėl mes kviečiame, nes tos moralinės lyderystės mūsų regione tikrai trūksta, mums jos reikia, mums reikia paskatinimo kaip ir visiems, ne tik Ukrainai ir kitoms valstybėms. Nors ir 25 metai esame laisvi, bet iš moralinių gniaužtų ir praeities tikrai dar vaduojamės“, – sakė šalies vadovė.

Europos iššūkių akivaizdoje Popiežiaus balsas turi būti girdimas

Interviu su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite po jos susitikimo su popiežiumi Pranciškumi.

Popiežiui Pranciškui Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė padovanojo savo bičių medaus, puošto Lietuvos vaikų piešiniais. Centre – vertėjas, kun. dr. Visvaldas Kulbokas Roberto DAČKAUS (lrp.lt) nuotrauka

Po vizito pas popiežių Pranciškų rūpi paklausti, ar dabartinis Jūsų vizitas Vatikane tapo proga pakartoti Popiežiui kvietimą atvykti į Lietuvą – toks kvietimas ir jo išsipildymas būtų didelė šventė Lietuvos katalikams. Tačiau žinome, kad Popiežiaus asmuo peržengia vienos tikybos ribas, pasiekia kitų įsitikinimų asmenis. Kaip Jūs matote galimą Popiežiaus vizitą? Ką toks vizitas galėtų duoti mūsų šaliai, aplinkinėms šalims?

Popiežiaus asmenybę matau kaip vieną iš svarbiausių dabartinių pasaulio lyderių nebūtinai vien Bažnyčios, savo moraliniu autoritetu. Ir tos moralinės lyderystės labai trūksta, kai matome tiek karų, konfliktų, migracijos krizę ir didžiulę bangą dabar Europoje. Ir išties tai – žmogaus, kuris kalba apie bendravimą, apie pasiaukojimą, apie reformas Bažnyčioje, apie privilegijų naikinimą. Tie žodžiai aktualūs visur: ir Lietuvoje, ir mūsų valstybių gyvenimuose, kovoje su korupcija, su persipinigavimu. Tai – žmogus, kurio balsas girdimas labai plačiai pasaulyje, todėl labai svarbu, kad jis būtų matomas ir girdimas ir mūsų regione, ypač dėl iššūkių, kurių mes dar tik laukiame ateinant – turiu galvoje ne vien saugumo, kurie jau yra, bet migracijos iššūkius.

Įvertinimas už savanorystę ir labdaringą veiklą

Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė su Maltos ordino Didžiuoju magistru kunigaikščiu Metju Festingu apsikeičia apdovanojimais

Spalio 28 dieną Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė su oficialiu vizitu apsilankė Maltos ordine, kuris tarptautinėje erdvėje turi ypatingą teisinį statusą. Ordinas veikia kaip atskira valstybė, turi savo Konstituciją, kala savo monetas, palaiko diplomatinius santykius su 104 valstybėmis, tarp jų ir Lietuva. Ordiną sudaro riteriai ir Pagalbos tarnyba. Lietuvoje veikia Pagalbos tarnyba, kurią globoja Vokietijos Maltos ordinas. Daugiau kaip 80 tūkst. savanorių tinklą turintis Maltos ordinas veikia visame pasaulyje, teikdamas pagalbą skurstantiesiems ir ligoniams, pastaruoju metu ypatingą dėmesį skiria pagalbai pabėgėliams.

Kaip pranešė Prezidentės spaudos tarnyba, susitikime su Maltos ordino Didžiuoju magistru kunigaikščiu Metju Festingu (Matthew Festing) valstybės vadovė aptarė šios organizacijos veiklą Lietuvoje, savanorystės ir pagalbos vieni kitiems projektus, jų svarbą kuriant socialiai atsakingą visuomenę. Prieš 24 metus Lietuvoje įkurta Maltos ordino pagalbos tarnyba šiuo metu vienija beveik tūkstantį savanorių ir teikia socialinę paramą 28 Lietuvos vietovėse. Dešimtyje Lietuvos miestų veikia maltiečių įsteigti socialiniai vaikų dienos centrai, vykdomi „Maistas ant ratų“ ir „Socialinės priežiūros namų“ projektai, kurie teikia pagalbą vienišiems ir skurde gyvenantiems senoliams. Šiemet jau dešimtą kartą Lietuvoje vyks akcija „Maltiečių sriuba“. Maltos ordinas prisideda prie kasmet Prezidentės inicijuojamos kalėdinės nevyriausybinių organizacijų mugės Prezidentūroje, kurios metu renkamos lėšos socialiai pažeidžiamiausiems žmonėms.

Ištikima tarnystė „barbarų naktyje“

Apie velionio Slovakijos kardinolo J. Koreco SJ komunistinių persekiojimų patirtį

Mindaugas Buika

Kardinolas Janas Chrizostomas Korecas SJ

Dabar, mirusiųjų minėjimo oktavoje, yra pamaldžiai prisimenami į amžinybę išėję žymūs ganytojai. Štai per pastaruosius vienerius metus (nuo 2014 iki 2015 metų Vėlinių) mirė 12 kardinolų, už kuriuos lapkričio 3 dieną Šv. Petro bazilikoje popiežius Pranciškus aukojo gedulingas šv. Mišias. Ta proga norisi išsamiau apžvelgti paskutiniojo šiemet mirusio Kardinolų kolegijos nario, Nitros (Slovakija) vyskupo emerito, jėzuito, kardinolo Jano Chrizostomo Koreco SJ (1924–2015) herojiškos tarnystės liudijimą komunistinių persekiojimų laikotarpiu. Šis tikėjimo išpažinėjas, daug metų praleidęs anuometinio Čekoslovakijos režimo lageriuose, ir rekordiškai ilgą laiką, beveik keturis dešimtmečius (!), buvo priverstas kaip kunigas ir vyskupas veikti pogrindyje ir tomis labai pavojingomis sąlygomis išugdė ir suteikė kunigystės šventimus daugiau kaip šimtui dvasininkų.

Veidmainystės priešas – tiesa

Kun. Vytenis Vaškelis

Veidmainystė yra tam tikra stabmeldystės rūšis, kai, ignoruojant tiesą, aklai keliaklupsčiaujama savo netikrajai būčiai – mus apgaudinėjančiai savimeilei. Vienaip galvoti ir kitaip kalbėti bei elgtis – veidmainystė, nes dvigubų moralinių standartų laikymasis – rafinuotas melas, gesinantis paskutinį žmogaus sieloje švytintį tiesos spindulį ir neišvengiamai atveriantis kelią į savigriovą.

Žmogus dviejų skirtingų savo sielos šeimininkų vienodai negali mylėti (Mt 6, 24). Jo bergždžios pastangos „chameleoniškai“ teikti pirmą vietą Dievui ir pinigams, daiktams bei netvarkingoms užgaidoms sukelia vidinę koliziją bei kančią, kuri, tiesa, dažnai po užsitęsusio vidinio blaškymosi, malonei veikiant, gali individą kaip sūnų palaidūną, priėjusį prie savo gyvenimo bedugnės ribos, rimtai paskatinti susimąstyti, idant pradėtų kitaip elgtis: „Sakiau, kad sugebu mylėti Dievą ir Jo kūrinius, bet iš tikrųjų daugiausiai egoistiškai mylėjau vien save. (...) Esu veidmainis, bet nebenoriu toks būti. Nors mano širdis padalyta, nusprendžiau: „Ateinu pas Tave, Jėzau, gelbėk mane ir taip patrauk mane prie savęs, kad savo dvasia atgimčiau ir kasdieniais veiksmais ne save „šlovinčiau“, bet Tau naują garbę teikčiau...“

Kunigystė – darbas be nustatyto darbo grafiko

Jadvyga Vilkelienė

Kun. Audrius Micka

Lapkričio 15-ąją Šveicarijos Sankt Morico parapijos vikaras, lietuvių kunigas Audrius MICKA švenčia pirmąsias kunigystės metines.

„Pirmiausia aš išmokau svajoti. Kai pamačiau verkiantį vaiką, pradėjau galvoti. Kai pamačiau suklupusį žmogų, pradėjau mąstyti. O kai suvokiau kilniausios pasaulyje Aukos prasmę, tada išdrįsau būti tuo, kuo ruošiuosi tapti – kunigu“. Taip apie savo kelią į kunigystę rašė Kauno kunigų seminarijos klierikas pirmakursis Audrius. Tai – brandus jauno žmogaus mąstymas.

Iki tokio sprendimo buvo nueitas ilgas kelias, tik blaškymosi nebuvo. Gana anksti Audrius suprato, kad jo pašaukimas – būti kunigu, ir tada maldose atsirado nauja intencija: jis prašė Dievo neatimti noro būti juo.

Įspūdis vienoje telšiškių šeimoje apsilankius

Marija Gustainienė

Telšiškiai Dalytė Valerijus Skirmontai

Šeimyninis gyvenimas yra privilegija ir didelė dovana. Kaip ir sodas, vešintis tam tikromis sąlygomis, šeimos gyvenimas taps malonus ir jaukus, jei bus palanki emocinė aplinka vaikams augti ir lavintis, ugdyti dorines vertybes. Tokią aplinką gali sukurti tik du labai stipriai mylintys ir atsakomybę už savo vaikų ateitį jaučiantys žmonės. Šiandienos visuomenėje, kai vis greičiau įsitvirtina nauji šeimos modeliai, dar galima pasidžiaugti tradiciškai sukurta vyro ir moters sąjunga, mylinčių žmonių santarve, pagarba, dėmesiu vienas kitam. Kokios išminties prireikia, kad jaunystėje prabudę jausmai išliktų ilgai, jų neužgožtų kasdienybės pilkuma? Pirmiausia, manau, geras savęs išauklėjimas ir gebėjimas prisitaikyti prie kito žmogaus, jo aplinkos. Daug jaunų porų, pradėjusių gyventi kartu, pajunta buities naštą, suyra romantika, vis dažniau išlenda nepasitenkinimas, o tada – skyrybos. Jų vis daugėja. Maloniai stebina tos poros, kurios švenčia jubiliejines santuokos sukaktis. Tai jau yra pavyzdys, kaip reikia išmoningai daugybę metų būti šalia išsirinkto žmogaus tiek laimėje, tiek ir atsiradus nepavydėtinoms situacijoms. Ištverti dviese lengviau nei vienam.

Būties atspindžiai

Antanida Likšienė, Pranciška Regina Liubertaitė-Žižiūnienė ir Antanas Pavolis Astos Šeliakienės nuotrauka

Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje vyko šiltas ir jaukus kraštiečių Algimanto Žižiūno ir Pranciškos Reginos Liubertaitės-Žižiūnienės kūrybos vakaras. Dar prieš renginį daugelis atėjusių susipažino su Algimanto Žižiūno fotografijos paroda „Veidai ir mintys“. Tai – unikali paroda: joje – garsių Lietuvos žmonių portretai, o šalia – jų įrašytos mintys. Šiose nuotraukose įamžinti žinomi Lietuvos žmonės ir svečiai. Kolekcijoje sutinkame platų spektrą veikėjų nuo kultūros iki politikos ir visuomenės veikėjų. Jos mastas, įvairovė bei nuoseklumas kelia smalsumą. Ji gali būti vertinama ir kaip savotiškas dokumentas, rodantis susidomėjimą Lietuva, jos kultūra bei kalba. Šalia portretų autoriaus prašymu žmonės užrašė savo mintis apie gyvenimą, kūrybą, profesiją. Matome ne tik žymių kraštiečių Česlovo Milošo, Juozo Urbšio, Kazio Ulvydo ir kitų žymių žmonių nuotraukas, bet galime pasigrožėti ir šių žmonių autografais. Renginyje dalyvavusi aktorė Gražina Urbonaitė pastebėjo, kad Algimantas Žižiūnas fotografuoja ne žmogaus veidą, o sielą...

Profesionalių teatrų festivalis

Rūta Averkienė

Senosios Varėnos parapijos klebonas kun. Pranciškus Čivilis su aktorėmis

Varėnoje prasmingai pagerbiamas iš čia kilusios ir amžinojo poilsio į gimtinę sugrįžusios žymios lietuvių režisierės ir teatro meno pedagogės Dalios Tamulevičiūtės atminimas.

Rugsėjo 30-ąją, režisierės gimimo dieną, Varėnoje simbolines duris atvėrė šeštasis Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis, skirtas jos 75-osioms gimimo metinėms. Jo metu apdovanotas Kultūros ministerijos įsteigtos Dalios Tamulevičiūtės premijos laureatas – spektaklis „Akmuo vanduo geluonis“, kurį režisavo Karolina Žernytė, o žiūrovai turėjo progą pamatyti praėjusių metų šios premijos laureato, Klaipėdos Apeirono teatro, spektaklį „Tyla kiaušinyje“, kurį režisavo E. Kazickaitė.

Festivalio atidarymo renginiai tradiciškai prasidėjo jautria gaida nuskambėjusiu minėjimu D. Tamulevičiūtės gimtinėje Senojoje Varėnoje. Aplankę režisierės kapą, jos mokiniai, bendradarbiai, bendražygiai, giminės ir visi ją gerbiantys skubėjo į Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią, kur šv. Mišias jos atminimui aukojo klebonas kun. Pranciškus Čivilis. Varėnos kūrybos centro šokių studijos „Mikitukas“ merginos prie altoriaus iš degančių žvakučių sudėliojo jubiliejinį skaičių, o Varėnos kultūros centro ansamblio „Žeiria“ vadovė Vaida Naruševičiūtė atliko jautriausias sielos stygas suvirpinusią dzūkišką dainą „Oi seniai seniai pas motulį buvau“.

Skambėjo vargonų muzika

Aukštaitijos muzikos festivalio koncertas Dusetų bažnyčioje

Marija VARENBERGIENĖ

Aukštaitijos vargonų muzikos festivalio koncerto Dusetų Švč. Trejybės bažnyčioje atlikėjai su klebonu kan. Stanislovu Krumpliausku. Centre, už klebono – Zita Lukošiūnienė

Rugsėjo 13 dieną, sekmadienį, Dusetų Švč. Trejybės bažnyčioje įvyko tradicija tapusi vargonų muzikos šventė – XIX Aukštaitijos vargonų muzikos festivalio koncertų tęsinys, skirtas kompozitoriaus, politinio veikėjo kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio 250-osioms gimimo metinėms paminėti. Koncertą organizavo šio festivalio direktorė ir meno vadovė, Utenos Muzikos mokyklos pedagogė, muzikos magistrė Zita Lukošiūnienė. Į Dusetas atvyko įdomus, profesionalus ir dvasingas kolektyvas, klaipėdietės menininkės: tarptautinių konkursų laureatė, dainininkė Giedrė Zeicaitė, pianistė, tarptautinių konkursų laureatė Vaiva Purlytė ir Klaipėdos dramos teatro aktorė Regina Šaltenytė.

Po šv. Mišių, žmonės nesiskirstė iš bažnyčios – laukė koncerto. Jį pradėjo pianistė V. Purlytė garsiuoju M. K. Oginskio polonezu „Atsisveikinimas su tėvyne“. Skambėjo dainininkės G. Zeicaitės atliekami romansai, aktorė R. Šaltenytė išraiškingai skaitė M. K. Oginskio laiškus, memuarus, autobiografijos fragmentus, knygų „Atsiminimai“ ir „Laiškai apie muziką“ ištraukas. Pianistė ir vargonininkė V. Purlytė pritarė romansus atliekančiai G. Zeicaitei, fortepijonu skambino M. K. Oginskio polonezus.

Telšių vyskupijoje

Gargždų dekanate

Džiaugsmo šventė

Po šv. Mišių. Pirmoje eilėje svečiai kunigai (iš dešinės): Viešvilės klebonas Kazys Žutautas, Palangos vikaras Virginijus Būta, iš Australijos parvykęs Juozas Deveikis, Palangos rezidentas Kęstutis Timofejevas, Palangos klebonas Marius Venskus, Kalnalio klebonas Mindaugas Nausėda, Rietavo rezidentas Aivaras Pudžiuvelis

GARGŽDAI. Spalio 20 dieną, antradienį, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje kalbėta Rožinio malda, o šv. Mišių koncelebracijoje dalyvavo grupė atvykusių Telšių Kunigų seminarijos 2003 metų laidos kunigų.

„Vakar Telšių vyskupijos Katedroje dalyvavome susirinkime, į kurį buvo atvykęs apaštalinis nuncijus arkivysk. dr. Pedras Lopesas Kvintana. Jis priminė kunigams, kad ta kunigystės malonė ir dovana, kurią gauna žmogus, pakviestas į kunigystę, yra skirta ne jam vienam, o visiems žmonėms. Šiandien kunigystės dovanos džiaugsmu dalijamės ne tik su Gargždų parapijos bendruomene, bet ir „Marijos radijo“ klausytojais, – kalbėjo šv. Mišių pradžioje Palangos klebonas ir dekanas kun. dr. Marius Venskus. – Po diakono šventimų skirtingomis dienomis buvome pašventinti kunigais. Todėl šiemet minėdami mūsų kurso globėjos Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės dieną, susirinkome dėkoti Dievui ir už kun. Juozo Deveikio 10 metų kunigystės jubiliejų. Kodėl šiomis spalio dienomis? Todėl, kad kunigas Juozas šiuo metu kunigišką tarnystę atlieka Australijoje. Tad laukėme, kol grįš atostogų“.

Kandidatų į diakonystę skyrimai

Vysk. Rimantas Norvila (centre), Vilkaviškio parapijos klebonas prel. Vytautas Gustaitis (dešinėje), Nuolatinių diakonų ruošimo centro Vilkaviškio vyskupijoje vadovas, kun. doc. teol. dr. Rimas Skinkaitis (antras iš kairės) ir kandidatai į diakonystę bei jų šeimų nariai

Spalio 25 dieną Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Katedroje vyko neįprasta, bet labai džiugi šventė. Šioje šventovėje Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila penkiems vyrams suteikė kandidatų į diakonystę skyrimus. Ši šventė neįprasta ir pirmoji vyskupijos istorijoje todėl, kad, 2014 m. gruodžio 29 d. Vilkaviškio vyskupijoje įkūrus nuolatinių diakonų ugdymo centrą, jame nuolatiniam diakonatui pradėjo ruoštis penki vedę vyrai, kurie, pabaigę pasiruošimo kursą, galės būti pašventinti nuolatinio diakonato tarnystei.

Iškilmė prasidėjo nuo kandidatų į nuolatinius diakonus liturginio rūbo – albos – pašventinimo, kurį kandidatai galės nešioti patarnaudami liturgijoje savo parapijose. Homilijoje Vilkaviškio vyskupijos ganytojas susirinkusiems švęsti sekmadienio Eucharistiją pristatė nuolatinio diakonato tarnystę kaip tą, kuri mus pasiekia iš apaštalų laikų, vėlesniais amžiais kiek buvo primiršta ir vėl atnaujinta po II Vatikano susirinkimo. Vyskupas pabrėžė, kad nuolatinio diakono pareiga – pagal išgales tarnauti savo parapijoje. Vysk. R. Norvila padėkojo visiems, kurie ryžosi eiti šiuo keliu, ir paragino kandidatus į diakonystę bei jų šeimas ir toliau pasitikėti Viešpačiu, paremti vieni kitus malda šioje pasiruošimo ir tarnystės kelionėje. Po pamokslo prieš vyskupo sostą savo norą būti paskirti kandidatais į diakonystę išreiškė Saulius Andriuška iš Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo parapijos, Egidijus Cibauskas ir Alvydas Guzikauskas iš Garliavos Švč. Trejybės parapijos, Žilvinas Jankauskas iš Aukštosios Panemunės Švč. Mergelės Marijos Vardo parapijos ir Rolandas Judeikis iš Veisiejų Šv. Jurgio parapijos. Vyskupas, juos paskyręs kandidatais į diakonystę, palinkėjo, kad Dievas, juose gerą darbą pradėjęs, ir toliau jį tęstų. Pasibaigus Eucharistijai, šventė tęsėsi prie bendro stalo, kur vysk. R. Norvila, iškilmėje dalyvavę kunigai, kandidatai į diakonystę ir jų šeimų nariai dalijosi savo gyvenimo aktualijomis.