Pro Deo
et Patria

Atmintis

Trijuose žemynuose tarnavęs lietuvis

Pašvęstojo gyvenimo metais prasminga prisiminti t. Joną Bružiką (1897 05 20–1922 09 17–1973 03 13) – pirmąjį jėzuitą, iš Nepriklausomos Lietuvos prieškariu siųstą misijoms į užsienį.

Irena Petraitienė

T. Jonas Bružikas prie misijų kryžiaus

Misionieriai Amerikoje Jonas Bružikas ir kan. Juozas Končius

Jėzuitai misionieriai

Vienas iš trijų pirmųjų

Šventojo Tėvo atstovą t. Antonijų Cechini SJ, kuris 1921 metų rudenį vizitavo Gižų dvare įsikūrusią Seinų kunigų seminariją, lotyniškai parengta oracija pasveikino klierikų dekanas Jonas Bružikas. Būdamas kunigystės šventimų priešaušry jis dėmesingai sukluso, vizitatoriui raginant klierikus stoti į Jėzaus Draugiją: veriasi galimybės įgyvendinti seniai puoselėtą svajonę. Bet seminarijos rektorius kan. Vincentas Vizgirda, atvėsinęs J. Bružiko entuziazmą kartu su t. Cechini vykti į Romą, patarė arčiau susipažinti su garsiu pamokslininku, pirmuoju lietuviu kapucinu t. Kazimieru Kudirka, kuris tuo metu buvo apsistojęs pas vienuolius marijonus. Grįždamas iš Marijampolės ir mintyse perkratinėdamas pokalbį su t. Kudirka, J. Bružikas neabejojo, kad pamokslų sakymas, misijų vedimas yra jam skirtas kelias. Pamokslininko talentą įžvelgęs rektorius kan. V. Vizgirda po kunigystės šventimų ir teologijos bei sociologijos studijų Kauno universitete kun. Joną kvietė seminarijos dvasios tėvo pareigoms, tačiau šiam ramybės nedavė mintis: jėzuitų ordino atsisakyti nenori, tačiau duotas žodis kapucinams… Nuodėmklausys, Seinų seminarijos Gižuose profesorius kun .Vincentas Borisevičius (vėliau – Telšių vyskupas), akcentuodamas veiklumą, ryškų jo asmens bruožą, patarė eiti pas jėzuitus. Lygiai tą patį sakė kiti du dvasininkai. Tad nieko nelaukdamas kun. J. Bružikas nuvyko į Veiverius, kur t. Benediktas Andruška SJ, Lietuvos jėzuitų provincijos atkūrimo iniciatorius, kunigams vedė rekolekcijas. Veiveriuose, netoli savo gimtojo Garliavos valsčiaus, kur 1897 m. gegužės 20 d. jis išvydo pasaulį, atliko viso gyvenimo išpažintį. Pusės metų būdamas neteko motinos, ūgtelėjusį skaityti rašyti mokė Tvarkiškių kaimo daraktorius, mokytasi Garliavos ir Pažėrų pradinėse mokyklose. 1913 metais penkiolikametis Jonas įstojo į Veiverių mokytojų seminariją, tačiau prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas jį nubloškė į Soročinsus Poltavos gubernijoje. 1917 metais gavęs dviklasės mokyklos mokytojo diplomą, J. Bružikas išvyko į Žitomirą ir pagaliau įstojo į kunigų seminariją. 1918 metais pasklidus žiniai, kad jau galima važiuoti į Lietuvą, gavęs lietuvio kun. Jono Bridicko 100 rublių auką, sugrįžo į tėviškę. Savieji jo neatpažino, nes ilgai negavę jokios žinios, manė, kad tarp gyvųjų Jono nėra…

Filosofijos studijas tęsė Seinų kunigų seminarijoje, tačiau lenkams miestą užėmus, klierikai naktį aplinkiniais keliais buvo nuvežti iki Trumpalių kaimo ir ten, prie Lietuvos sienos, paleisti. 1919–1920 metais kunigų seminarija buvo atidaryta Zyplių dvare, Lukšių parapijoje. Suradus patogesnes patalpas, persikėlė į Gižus.

Susitikimas su t. B. Andruška išsprendė labai svarbų kun. Jono gyvenimo uždavinį – 1923 m. spalio 12 d. įstojo į Jėzaus Draugiją. Kartu su t. B. Andruška, jie, trys jauni lietuviai, Kauno kunigų seminarijos klierikai Juozas Venckus, Jonas Paukštys ir kun. Jonas Bružikas, padėjo kertinį akmenį Lietuvos jėzuitų provincijai.

Olandijoje atlikęs noviciatą ir pagilinęs filosofijos studijas, 1926 metais t. Bružikas iš t. J. Paukščio perėmė Kauno jėzuitų gimnazijos direktoriaus postą, dėstė lietuvių kalbą bei istoriją. 1927 metais  t. B. Andruška jam perdavė „Žvaigždės“ ir „Misijų“ žurnalo redaktoriaus estafetę. Tapęs Maldos apaštalavimo ir Marijos smbūrio direktoriumi Gavėnios ir atostogų metu apaštalavo parapijose ir pradėjo garsėti kaip iškalbus ir uolus misionierius. Respublikos prezidentas Antanas Smetona, t. Jono Kipo prašomas, 1929 metų spalį t. J. Bružikui leido oficialiai likti Kauno jėzuitų gimnazijos direktoriaus pareigose ir vesti misijas Lietuvos parapijose. Kelis kartus per mėnesį grįžęs į Kauną pasirašydavo reikalingus dokumentus ir parengęs eilinį „Žvaigdės“ žurnalo numerį, leisdavosi į misijas ten, kur klebonų buvo kviečiamas.

Įsiviešpatauja atgailos metas

Iškėlę žalumynais papuoštus „bromus“ (vartus) parapijiečiai iki gilių sutemų su duona ir druska pirmą kartą laukdami misionieriaus, matė klebonijos takeliu einantį žmogų. Minties niekam nekilo, kad jis galėtų būti misionierius. Klebonas sakė, jog atvyks garbingas svečias, vadinasi, kaip pats ganytojas, žirgais pakinkytoje karietoje… Ryte link bažnyčios žingsniavęs kun. J. Bružikas staiga išgirdo gėlių barstytojų vadovę klausiant, ar greitai pasirodys lauktasis svečias. Išvydusi jo šypsnį sumišo ir atsargiai pasiteiravo: „Gal tamsta misionierius?“ „Turėjau prisipažinti, – rašyta atsiminimuose. – Tuojau užkomandavo berti gėles. Aš neleisti, o jos berti, ir taip bekovodami atėjome prie bažnyčios durų, kur laukė visi žmonės ir žiūrėjo, stebėdamiesi, koks čia tas misionierius. Matyt, buvo įsivaizdavę jį su barzda, basomis kojomis, apskusta galva, o čia – paprastas kunigėlis. Dėl to atrodė lyg nusivylę…“ Bet, kai klebonas sutikęs tą kunigėlį ir užgiedojęs „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“, nusivedė prie altoriaus, iškilmingai įteikė jam bažnyčios raktus ir, uždėjęs stulą ant kaktos, pranešė, kad čia esąs misionierius, kuriam klebonas septynioms dienoms atiduoda visą parapijos valdžią, tuomet visi įsitikino, kad jokio kito nėra ko laukti.

Misijos – žmonių vedimas Dievop, jų tikėjimo švitinimas, moralės skaidrinimas greitai tapo mėgstamiausiu t. J. Bružiko užsiėmimu, jis tam pašventė visas dvasios ir kūno jėgas. Pasak jį lydėdavusio br. Petro Kleinoto SJ, jis misijų klausytojams iki savo kaulų smegenų persisunkusias tikėjimo tiesas skelbė nepaprastai nuoširdžiai, kviesdamas, maldaudamas, netgi sakykloje atsiklaupdamas.

Pirmoji misijų diena būdavo skiriama moterims. „Atsiųskite ryt vyrus, – prašydavo misionierius. – Jūs prižadėkite dirbti jų darbus... Aš turiu paruošęs jiems gerą porciją“. Ir vyrai savo ,,porcijos“ atsiimti visada susirinkdavo net gausiau negu moterys. Paskutinę misijų dieną, sekmadienį, suplaukdavo minių minios: moterys – su gėlių puokštėmis rankose, mergaitės – su vainikėliais ant galvų, vyrai ir berniukai – po gėlelę prisisegę prie krūtinių. Misionierius pamoksle reikalaudavo atsiprašyti už nuoskaudas: vyras – žmoną, žmona – vyrą, vaikai – tėvus. Vaikai turėjo bučiuoti tėvams rankas, o tėvai bučiuoti vaikų kaktas arba galvas. Ši ceremonija visada būdavo laistoma ašaromis… Vosiliškyje misijos pasitaikė per pačią rugiapiūtę. Bijodami, kad rugiai neišbyrėtų, žmonės juos pjovė naktimis, o dienos metu ėjo klausyti pamokslų.

Pranys Alšėnas iš Videniškių parapijos rašė: „Mano akyse jis buvo ir tebėra tarytum tas senosios Romos liaudies vadas-tribūnas, kuris savo ugningais pamokslais klausytojams „virina“ kraują“. Biržuose per misijas keli protestantai priėmė katalikų tikėjimą. Protestantų pastorius skambino kažkokiai ministerijai, kad nutrauktų misijas. Bet jos vyko toliau, ir nuovados viršininkas sėdėjo pirmame bažnyčios suole. Jeigu per šv. Mišias į kunigo žodį žmonės neatsiliepdavo, t. J. Bružikas pakeldavo didįjį presbiterijos kryžių, užsidėdavo ant pečių ir eidavo sakydamas: „Jėzau, eime! Mes čia nereikalingi“. Tada žmonės imdavo šaukti: „Sugrįžk, sugrįžk!“

T. J. Bružiko vedamos misijos užsibaigdavo labai įspūdingai. Miestuose vakarais, o bažnytkaimiuose po pietų apie trečią valandą būdavo pašventinamas misijų kryžius. Ąžuolinį, vainikais papuoštą ir misionieriaus pašventintą kryžių vyrai tris kartus nešdavo apie bažnyčią, skambant varpams ir žmonėms giedant „Kryžiau šventas“. Pastačius kryžių į iškastą duobę ir jį sutvirtinus, misionierius, sakydamas paskutinį pamokslą, ragindavo žmones pakelti rankas ir daryti tam tikrus dorovinius pasižadėjimus. Miestuose misijų dalyviai įsigydavo žvakes ir, atėję skirtą valandą į bažnyčią, jas uždegdavo. Užgesus elektros šviesai, žmonės jausdavosi lyg katakombose. Prieš visuotinių misijų atlaidų suteikimą, visiems suklaupus su ašaromis gailėtis už praeities nuodėmes, ir po peržegnojimo kryžiumi misionierius sušukdavo: „Kelkitės, kelkitės naujam gyvenimui, Dievo vaikeliai, nuplauti, gryni kaip po krikšto“. Ir šis kėlimasis dažniausiai būdavo lydimas gausaus ašarojimo. Atsisveikindamas su žmonėmis išdalindavo paveikslėlius, kuriuose suglaustai būdavo atspausdintos misijų mintys, platindavo tėvų jėzuitų leidinius.

„Misijos“, – 1940 metų vasarį skelbė Kaune iškabinti plakatai. Kaip vyko pirmą kartą Arkikatedroje Bazilikoje t. J. Bružiko dvi savaites vestos misijos, pasakojo t. J. Paukščio redaguotas „Žvaigždės“ žurnalas. Apie Lietuvoje savo vestas misijas „Jėzuitų kalendoriuje“ 1940 metais t. J. Bružikas taip rašė: „Lietuvoj laisvamaniai dar nedrįsta akiplėšiškai užgaulioti tikėjimo ir Bažnyčios atstovų. Dėl to ir misionieriui atvažiavus į parapiją, viskas nutyla, įsiviešpatauja atgailos laikas. Nutyla ir Bažnyčios priešai. Paskelbus, kad važinėsiu po namus, kuriuose pasiliks neatėję į misijas, visi skuba į bažnyčią. Vienas nedoras vyras, išgirdęs, kad misionierius žada lankytis po namus, skuba rašyti laišką klebonui, kad sulaikytų, nes jis esąs nevertas… Tačiau atėjo, atliko gerą išpažintį.“

Ginčai vargindavo, bet būdavo ir įdomių dalykų

„Man Dievo Apvaizdos buvo leista net šešerius metus darbuotis misijų dirvoje Šiaurės Amerikoje tarp mūsų brolių lietuvių, – atsiminimuose rašė t. J. Bružikas, pirmasis jėzuitas iš nepriklausomos Lietuvos, išsiųstas į užsienį. Kviečiamas JAV lietuvių kunigų ir gavęs vyresniųjų leidimą, 1931 m. rugpiūčio 4 d. t. J. Bružikas išvyko į Šiaurės Ameriką. Apsistojo Brukline pas kun. Norbertą Pakalnį, kuris, pasak misionieriaus, „pasidarė amžinas draugas“. Atsivežtas 4 tonas knygų jis išsiuntinėjo į tas parapijas, kur buvo pakviestas vesti misijų. Atsiminimuose pažymėta, kad Amerikoje susisiekimo atžvilgiu vesti misijas buvo patogiau nei Lietuvoje. Misijų klaustytojai daugiausia būdavo fabrikų darbininkai, todėl pamokslai buvo sakomi tik vakarais, po pietų kelios konferencijos mokiniams. Likusį laiką dažnai paskirdavo namų lankymui, nes apie trečdalis lietuvių buvo atšalę nuo tikėjimo ir bažnyčios nelankė: „Šis darbas būdavo sunkiausias ir mažiausiai sėkmingas, nes visi tie ginčai ir įkalbinėjimai labai vargindavo, ir vakare grįžęs jausdavais vos gyvas. Bet ir įdomių dalykų tekdavo pergyventi. Kartą užeinu pas vieną laisvamanį, kurio žmona apsiverkusi ir dažnai vyro mušama už bažnyčios lankymą paprašė ateiti, gal, sako tėveliui pasiseks jį prikalbėti į misijas. Kaip tik mane pamatė, tuoj užsidarė ir tik pro durų uždangą pradėjo mane plūsti ir nemandagiais žodžiais varyti šalin. „A, girdi, tu ne sielų atėjai ieškoti, bet pinigų…“ Tris dolerius sumokėjęs misionierius galėjo peržengti tų namų slenkstį, bet kviečiamas šeimininkas atsakė: „Ne, jokiu būdu neisiu, kadangi aš visiškai netikiu, kad koks ten būtų Dievas ar siela. Žmogus nusibaigia kaip karvė, viskas kvapu išeina ir baigta“. Tais metais laisvamanis į misijas nėjo, bet kitais metais atėjo, lankė rekolekcijas, atliko gerą išpažintį, laikydamas rankose žvakę atnaujino krikšto pažadus, nė vieną šventadienį neapleido bažnyčios ir po metų mirė. Tai, sakau, kokie nesusekami ir nesuprantami Dievo keliai“.

Kitas Bostono mieste misijų metu savo automobiliu atveždavęs apie penkis draugus į bažnyčią, pats nėjo. Kitais metais tą patį žmogų pamatęs prie klausyklos, tėvas Jonas pagalvojo: „Matai, Dievas tau atlygino, kad kitus prikalbinai“. Minersvilės parapijoje visi, pažinoję vieną senyvą žmogų, tikino, kad jis – Bažnyčios priešas ir jokios vilties nėra pritraukti. Tačiau t. J. Bružikui atsargiai pakvietus į bažnyčią išpažinties ateiti vakare, kai visi vakarieniaus, maloniai nustebo jį ten radęs. Tačiau būdavo ir nepasisekimų. „Nueinu pas vieną baisų laisvamanį, pradedu kalbint: ateik, dabar Jėzaus Kristaus mirties jubiliejus. O jis: „A, jeigu Jėzus būtų buvęs geras žmogus, Jo ant kryžiaus nebūtų prikalę“. Aš nė nejutau, kaip delnu užčiaupiau jam burną. Sakau: „Net didžiausias bedievis ir raudoniausias bolševikas Kristų vadina bent geru žmogumi, o tu, lietuvis ir katalikas, kuris Jo vardu esi pakrikštytas, jau suradai…“

Briktono parapijoje vienas laisvamanis, pasitikęs misionierių prie bažnyčios, „užsikėsojo duoti į veidą ir grasino kalėjimu. Man buvo labai gaila, kad negavau į veidą – būčiau nors truputį nukentėjęs dėl Kristaus.

Bet tame pačiame Briktone, kur buvo didžiausias bedievių lizdas, tiek daug vyrų dalyvavo iškilmingoj procesijoj, jog laisvamanių likusi tik saujelė stovėjo prie savo namo ir lyg musę kandę piktai sekė akimis…“

Mont Karmelio parapijoje, kur klebonavo kan. Juozas Končius, t. J. Bružiko vestos misijos ilgam paliko neišdildomą įspūdį: „Prieš šv. Komuniją misionierius jautriais žodžiais prašneko į dukteris ir motinas, kad dukterys klausytų savo motinų, o motinos gražiai jas auklėtų. Atėjus vyrų sekmadieniui, buvo pamėginta irgi panašiai: tegul ateina sūnų lydimi. Dabar atėjo misionieriui mintis, ar ne gražiau būtų, kad visa šeima eitų kartu prie Dievo stalo: tėvai iš kraštų, o vaikai vidury. Pamėgino, ir puikiai pasisekė. Vieni kitų atsiprašė ir prižadėjo ateityje gražiai šeimoje gyventi. Vyras ir žmona atnaujino moterystės priesaiką, o vaikai atnaujino meilę ir paklusnybę tėvams, o tarp savęs brolišką ir seserišką sugyvenimą. Išėjo iš bažnyčios lyg nauji žmonės“.

Misijoms populiarėjant, kvietimų buvo tiek daug, kad t. J. Bružikas iš anksto užsakymų turėjo dvejiems metams: „Ir taip savaitė po savaitės vyko misijos, nežiūrint, ar laikas patogus, ar ne, ar pavasaris, vasara, ruduo ar žiema“. Nuo 1931 iki 1937 metų teko apvažiuoti 120 lietuviškų parapijų, vesti 240 misijų savaičių, pasakyti apie 6 tūkst. pamokslų, išklausyti apie ketvirtį milijono išpažinčių. Knygas platinti buvo kiek sunkiau, nes žmonės daugiausia buvo beraščiai, o čia gimęs jaunimas nesidomėjo lietuviška spauda. Labiausiai žmonės mėgo jo paties parašytą 61 puslapio knygelę „Jėzaus Širdis ir šeima“. Mėgstama buvo ir t. K. Kudirkos maldaknygė „Atlaidų šaltinis“. Vesdamas misijas Šiaurės Amerikoje Kauno jėzuitų gimnazijai surinko milijoną dolerių.

1937 metais sugrįžęs į Lietuvą, pravedė keletą misijų, o rudeniop išvyko į Insbruką gilinti teologijos studijų. Po poros metų, naciams užėmus Austriją, iš Insbruko buvo išvaryti visi užsienio studentai. Vieni lietuviai klierikai išvyko į Italiją, o t. J. Bružikas ir t. J. Masilionis išskubėjo į Lietuvą. 1940 m. rugsėjį vedant misijas Sasnavoje, komunistai jį suėmė ir pasodino į Marijampolės kalėjimą. Tenai jis slapta apaštalavo, vedė rekolekcijas ir klausė išpažinčių. 1941 m. birželio 23 d. vokiečiams pradėjus bombarduoti Marijampolę, išbėgiojo kalėjimo sargai, o kaliniai, išlaužę duris, išėjo į laisvę. Per ketverius vokiečių okupacijos metus t. J. Bružikas pravedė daugiau kaip 100 misijų. Deja, rusams okupuojant Lietuvą antrą kartą, vyresniųjų įsakymu jis kartu su br. Petru Kleinotu SJ 1944 m. spalio 8 d. turėjo palikti Lietuvą.

„Vienintelis namas su balta tvorele…“

Virš jūros lygio 150 m pakilusi aukštuma yra lyg Urugvajaus sostinės karūna. Vienoje pusėje išsidėstęs Montevidėjaus miestas, kitoje vingiuoja Sidabro upės juosta. 1951 metų pavasarį į šį kalną užkopęs t. J. Bružikas akimis apmetė plytintį vandenyną, už kurio toli liko gimtoji Lietuva. 1944 metais pasitraukęs į Vokietiją, ten per ketverius metus pravedė 120 misijų stovyklose, kuriose gyveno lietuviai. 1948 metais vyko rekolekcijos Romoje Šv. Kazimiero kolegijos kunigams ir klierikams, misijos netoli Neapolio esančioje lietuvių stovykloje. Be to, tėvas Jonas aplankė lietuvius Šveicarijoje, Belgijoje, Danijoje. Vien Anglijoje pravedė 85 misijas.

1949 metų pradžioje t. Jonas Kidykas, lietuvių jėzuitų vyresnysis tremtyje, aplankęs Brazilijos ir Urugvajaus lietuvius, apie sunkią jų dvasinę būklę pranešė Jėzaus Draugijos generolui, prašydamas jų pastoracijai paskirti lietuvius jėzuitus. Generolas mielai sutiko ir tam darbui paskyrė t. J. Bružiką ir t. Vl. Mikalauską. „Tenai, kur tenka man dabar gyventi, yra apie 5000 lietuvių, – laiške Pr. Alšėnui rašė t. J. Bružikas. – Deja, per 25 metus neturėdami pastovaus lietuvio kunigo ir bažnyčios, daugelis labai atšalo nuo tikėjimo, o kiti net pradėjo garbinti ir ilgėtis bolševikinio „rojaus“. Dėl tos priežasties darbo pradžia čia labai sunki. Betgi, ačiū Dievui, einame pirmyn“. Sekmadieniais lietuvių kalba pradėta transliuoti pusvalandinė krikščioniška laida, susibūrė katalikiško jaunimo organizacija, veiklą pradėjo sekmadieninės mokyklėlės. Kitame laiške džiaugiasi: „Labai mums prielankus Montevidėjo arkivyskupas A. M. Barbieri, kapucinas, nuolat ragina, kad surastume patogų sklypą, kur būtų galima pasistatyti namus ir bažnyčią, kad lietuviai čia galėtų susirinkti pamaldoms ir atgaivintų savo lietuviškus papročius. Visas vargas buvo su lėšomis. Arkivyskupas stato seminariją, todėl negali mums padėti, o vietiniai lietuviai labai neturtingi ir smarkiai sukomunistėję. Vis dėlto ieškome sklypo ir surandame labai patogioj lietuvių gyvenamoj vietoj, bet kaina mums neįkandama – 40 tūkstančių pezų (20 tūkst. dolerių). Iš kur tokią sumą paimsi? Kreipiamės į žmones. Jie pasižada sudėti apie 15 tūkstančių pezų, už kuriuos nė pusės sklypo nenupirksi…“ T. J. Bružikui, laiškais kreipiantis į Šiaurės Amerikoje esančius pažįstamus, skelbiant laikraščiuose, atėjo tiek pagalbos, kad tais pačiais 1952 metais buvo galima nupirkti sklypą būsimai bažnyčiai ir jėzuitų namams. Tačiau tai – dar ne viskas – reikia lėšų statybai. Ir vėl t. J. Bružikas išsiruošia kelionėn, apvažinėja daugelį lietuviškų parapijų, vesdamas misijas ir prašydamas aukų Urugvajaus bažnyčiai. Šiaurės Amerikos lietuviai taip suprato ir parėmė šį reikalą, kad statyba sparčiai žengė pirmyn. 1954 m. vasario 16 d. jau buvo galima aukoti pirmąsias šv. Mišias būsimos bažnyčios rūsyje, kur vėliau bus parapijos salė. Statybos darbus prižiūri t. Vl. Mikalauskas, o t. J. Bružikas dar pasilieka Šiaurės Amerikoje iki 1954 metų vasaros. Sugrįžęs į Urugvajų randa pabaigtus jėzuitų namus, o bažnyčią išmūrytą iki stogo. Belieka tik uždėti stogą ir pastatyti bokštą. Tų pačių metų rugsėjo 8 dieną Urugvajaus jėzuitų provincijolas pašventina naujus lietuvių jėzuitų namus, kurių vyresniuoju paskiriamas t. J. Bružikas. Spalio 31 dieną, per Kristaus Karaliaus šventę, Montevidėjo arkivyskupas A. M. Barbieri iškilmingai pašventina jau užbaigtą, nors nedidelę, bet gražią lietuvių bažnyčią. Nekalčiausios Mergelės Marijos Širdies bažnyčia, savo originaliu keturių kryžių bokštu ir raudonu stogu aukštai iškilusi virš namų, puošė visą apylinkę. Visi Montevidėjaus lietuviai, išskyrus komunistus, buvo labai patenkinti, kad po tiek laukimo ir nevilties metų pagaliau turi savo bažnyčią. Nors ir yra pastatyta lietuviams, bet arkivyskupas prašė, kad lietuviai kunigai aprūpintų ir kitų netoli gyvenančių tikinčiųjų dvasinius reikalus, nes Pietų Amerikoje jaučiamas didelis kunigų trūkumas. Laiške tėvas Jonas pasiguodė: „Šį arkivyskupo prašymą reikėjo patenkinti, nors darbo ir su vienais lietuviais pilnai užtektų. Tiek yra nuo bažnyčios atšalusių, užkietėjusių, daug netvarkingų moterysčių, nekrikštytų vaikų...“

1955 metais į Lietuvą skrieja tokios t. J. Bružiko žinios: „Šių metų Lietuvos Nepriklausomybės minėjimo dieną vėl buvo mūsų bažnyčioje nepaprastos iškilmės. Dalyvavo arkivyskupo įgaliotas prelatas, jėzuitų viceprovincijolas, Lietuvos ministras dr. K. Graužinis ir pilna bažnyčia žmonių. Arkivyskupo atstovas paskelbė, kad įsteigiama Dievo Motinos Marijos parapija: lietuviams be ribų, o vietiniams su nustatytomis ribomis. T. J. Bružiką paskelbia ir prisaikdina šios parapijos klebonu“.

Brazilijoje, San Paulo mieste, lietuviai tėvai jėzuitai pastoviai įsikūrė tik 1963 metais, kai Lietuvių sąjunga Brazilijoje jiems perleido V. Kudirkos mokyklą. 1967 metų pabaigoje tėvai jėzuitai nusipirko nuosavą namą, įruošė koplyčią, o vėliau pastatė salę. 1968 m. sausio 31 d. kardinolas Rosis įsteigė Šv. Kazimiero asmeninę lietuvių parapiją ir t. J. Bružiką paskyrė klebonu. „Šv. Kazimiero parapijoje San Paule buvome keturiese. Mane siuntė dvejiems metams, išbuvau septynerius. Klebonas t. J. Bružikas buvo didelis misionierius tiek uolumu, tiek aplankytų lietuvių apimtimi“, – atsiminimais „Mažojoje studijoje“ dalijosi t. Antanas Saulaitis. Jis papasakojo, kad t. J. Bružikas pietų Brazilijoje per 8 metus sudarė 3000 lietuvių kilmės šeimų adresyną, surašydamas šeimos narius, amžių ir kaip namus surasti net kaimuose be gatvių pavadinimų ir numerių. Vienai šeimai buvo užrašyta: „Vienintėlis namas su balta tvorele, kieme loja šuniukas“. T. J. Bružiko sąrašuose buvo 120 miestų ir miestelių, surastų vienų per kitus. Nuvykus į kurį nors nedidelį miestą, pvz.,100 tūkst. gyventojų, netrukus aiškėja jų vidaus tinklas, sukurtas be jokių valdybų, rinkimų, įsakymų, raginimų, maldavimų.

„Mielas Praneli, – 1972 metais laiške Pr. Alšėnui rašė tėvas Jonas. – Matote, kaip greitai laikas bėga. Jau laikas ir žemišką kelionę baigti, nes iki 80 metų retai kas išsilaiko, o mano gyvenimas buvo ir yra pilnas ligų, kryžių, vargų ir vargelių. Pernai išgulėjau 5 mėnesius dėl širdies. Nebepasieksiu misijų tūkstantinės, nes dar trūksta 16 misijų. O misijos išsemia daug energijos, prakaito ir jėgų…“

Po metų „Laiškuose lietuviams“ Pr. Alšėnas rašė: „Kaip žaibas dangų perskrodė žinia, kad 1973 m. kovo 13 d. traukinio nelaimėje San Paulo mieste, Brazilijoj, buvo sunkiai sužeistas ir nuvežtas į ligoninę mirė vienas iš darbščiausių ir energingiausių mūsų misionierių jėzuitas kun. Jonas Bružikas. Palaidotas kovo 14 d. San Paule“.

„Pats paveldėjau jo darbą – lankyti lietuvius Brazilijos kaimuose ir miestuose; 80 vietovių išvažinėjau, o jis – 120 per ilgesnį laiką, – radijo laidoje pasakojo t. A. Saulaitis. – Tai atsimenu, kai klaidžiodavau po miestus, ieškodamas lietuviškų šeimų, aš sakydavau: „Tėve Bružikai, tu numirei, o mane čia palikai, padėk man surasti tokią ir tokią šeimą... Ir jis padėdavo, ir surasdavau, ir viskas gerai išeidavo…“

© 2015 „XXI amžius“