Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Įamžinusi bažnyčias, mažeikiškė dailininkė nori palikti pėdsaką Žemaitijoje

Aldona Butkuvienė prie vieno iš savo paveikslų

Aldonos Butkuvienės paveikslai

Aldonos Butkuvienės paveikslų katalogas

Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centre veikia mažeikiškės muziejaus darbuotojos Aldonos Butkuvienės personalinė aliejinės tapybos darbų paroda „Mažeikių rajono Romos katalikų bažnyčios tapyboje“. Mažeikiškiams taip pat pristatytas projektinis šios parodos darbų katalogas.

Ant kartono tapytuose darbuose dailininkė užfiksavo visas aštuoniolika Mažeikių rajone esančių bažnyčių.

Viena už kitą gražesnės

Parodos autorė A. Butkuvienė sako nevertinanti, kas svarbiau – ar parodai parengti darbai, ar šimto egzempliorių tiražu išleistas jų katalogas.

„Man labai svarbu viskas. Paruošiamasis darbas su paveikslais užtruko apie penkerius metus, katalogo išleisti nė neplanavau. Kadangi rašiau projektinį darbą, mane parėmė Mažeikių rajono savivaldybė, paskui radau dar vieną rėmėją. Ir man svarbi ne ta piniginė parama, bet tai, kad esu įvertinta už tą darbą“, – teigė būsimos parodos autorė.

Aštuoniolika rajono bažnyčių dailininkei pasirodė įdomios dėl to, kad jos unikalios savo architektūra: aštuonios yra mūrinės, o kitos medinės, taip pat aštuonios iš jų įtrauktos į Lietuvos kultūros vertybių registrą.

„Tapiau nedidelio formato, daugiau molbertinės tapybos darbus. Dirbu pagauta kažkokio įspūdžio: atrodo, viena bažnyčia graži, kita – dar gražesnė. Taip ir išėjo visa paroda. Kai prieš keletą metų rinkau medžiagą apie Mažeikių rajone esančius vandens malūnus, visada pastebėdavau ir kaimuose ar miesteliuose esančias bažnyčias: nepastebėti jų neįmanoma“, – tikino pašnekovė.

Įkvėpė kelionė į Jeruzalę

Kataloge yra pačios A. Butkuvienės informacija apie save, pamąstymai apie darbą, prie kiekvienos bažnyčios reprodukcijos pateikta truputis žinių apie ją ir yra paveikslų metrika.

Pastaruoju metu intensyviai tapančios dailininkės darbuose ne tik bažnyčios – yra apie pusantro šimto didesnių ir mažesnių įvairios tematikos darbų, o bažnyčios – viena iš tapybos krypčių.

„Esu nutapiusi ciklus iš kelionių, gėlių, portretų, kuriuos vežiau parodyti į gimtinę, o bažnyčios – lyg apgaubiantis mano kūrybą šventadienio darbas“, – kalbėjo muziejininkė.

Mintis, pirmasis akstinas tapyti bažnyčias buvo kelionė į Jeruzalę. Dailininkė jautėsi pagauta euforijos – įsiminė pasivaikščiojimai Kristaus gyvenimo vietomis: Jordano upė, Galilėjos ežeras, Alyvų kalnas, išlikę dviejų tūkstančių metų alyvmedžiai...

„Man buvo labai svarbu pačiai išgyventi, pajausti tą aplinką. Pamaniau, kad visa kita, ką tapau, yra ne tiek reikšminga – bažnyčios yra sakrali dvasios atgaiva, lyg žmonijos pradžių pradžia ir pabaiga. Ir bene prieš penkerius metus sode ant molberto pasikabinau drobę, buvau viena, susikaupusi, sekmadienį ataidėjo bažnyčios varpai, tad savaime gimęs mano pirmasis sakralus darbas buvo Kristaus kančia. O paskui atėjo ir bažnyčios“, – prisimena menininkė.

Ant kartono – patogiau ir tiksliau

Parodos darbų kataloge reprodukcijos sudėliotos pagal tai, kada buvo nutapyti darbai: pirmoji yra medinė Pikelių bažnyčia – ji A. Butkuvienei pati įdomiausia, nes labai savita, Mažeikių rajone pati seniausia, kaip ir Sedos bažnyčia, priskiriama vėlyvajam barokui. Antroji – toje pačioje Židikų seniūnijoje esanti mūrinė Židikų bažnyčia. Bažnyčios tapytos aliejiniais dažais ant kartono – tokia technika pasirinkta todėl, kad architektūros detales išgauti yra patogiau ir tiksliau.

„Architektūra – ne gėlės. Tapant gamtą kaip nukrypsi, taip atrodys romantiškai, o čia reikia išgauti detales, reikia tiesių linijų, išlaikyti perspektyvą... Tapybos darbai nėra fotografija – tapyboje daugiau kūrybos, čia užfiksuotas įspūdis, daugiau filosofijos, ieškojimo, vidinio išgyvenimo, nuotaikos „subėgimo“ į darbą“, – apie savo darbų specifiką samprotavo A. Butkuvienė.

Įspūdis, to laiko nuotaikos, bažnyčių formos padiktavo ir paveikslų spalvas – kadangi daugelis bažnyčių medinės, jos šiltesnės.

Tapyta natūraliai ir iš fotografijų

Daugelis bažnyčių tapytos iš natūros, kai kurios eskizuotos lauke ir tapytos namuose. Yra ir bažnyčių, tapytų iš fotografijų. „Bet šiaip labiausiai mėgstu tapyti iš natūros, tuomet objektas geriau kontaktuoja su manimi – nuotaiką kuria ir pati vieta, ir ten patirti jausmai. Spalvos kartais atkuriamos nebūtinai fotografiškai – tam įtakos daro ir nuotaika, ir apšvietimas. Geriausia tapyti yra iš ryto, saulei kylant arba leidžiantis, kai ji yra atitinkamame aukštyje – taip geriau pagauti šešėlius ir įvairias spalvas“, – pasakojo A. Butkuvienė.

Dailininkės nutapytos bažnyčios vaizduojamos įvairiais rakursais – jos teigimu, pasirinktas charakteringiausias fasadas. „Kai kurių bažnyčių užfiksuotas visas fasadas, yra ir šoninis, ir priekinis vaizdas – pasirinkau taip, kaip man atrodė geriausia, o gal ir patogiausia. Kai kur įdėta kažkiek savęs, kai kas prikurta, bet stengiausi parodyti pagrindinį įspūdį“, – apie paveikslus kalbėjo pašnekovė.

Nenori švaistyti laiko

Dailininkė negalvoja apie šios parodos išliekamąją vertę, bet įamžino visas Mažeikių rajono bažnyčias savo darbuose. Iki šiol to niekas nebuvo daręs.

„Aš nežinau, kokia jų vertė – kartais juokiuosi pati iš savęs – atvažiavau iš Aukštaitijos, tad kažką reikia palikti ir šioms vietoms, Žemaitijai. Kažkada kalbėjomės su Mažeikių muziejuje dirbusiu istoriku, dabar Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto lektoriumi Povilu Šverebu. Jis man draugiškai sakė: „Ką tu čia atvykusi iš Aukštaitijos padarysi, ką tu čia veiksi? Ir dar muziejuje...“ Aš visą laiką prisimenu kažkaip įtaigiai, draugiškai pasakytus jo žodžius. Galvoju – vis tiek atvažiavau, reikia kažką daryti ir padaryti. Kita vertus, jau ir amžius toks, kad reikia kažką palikti, laiko švaistyti jau nėra kada“, – samprotavo A. Butkuvienė.

Prasmingos pažintys su kunigais

Dar viena priežastis, kodėl dailininkė ėmėsi tapyti bažnyčias, – pažintis su puikiais, dvasingais, kilnios širdies kunigais: Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje klebonavusiu, jau mirusiu Stanislovu Gorodeckiu bei šiuo metu Anglijoje dirbančiu Petru Tverijonu.

Įkvėpimą menininkei suteikė ir senutėlė medinė Zarasų rajone esanti Stelmužės bažnyčia, kuri yra visu šimtu metų senesnė už Pikelių. „Tai – labai nuostabi bažnyčia, archajiškumu alsuoja visas pastatas. Mane žavi rąstiniai tašyti jos slenksčiai, jos dydis, architektūrinis sprendimas – šią bažnyčią tikrai verta pamatyti“, – teigė A. Butkuvienė.

Daug pagalbininkų

Išleidžiant katalogą muziejininkei padėti neatsisakė ir Mažeikių rajono Buknaičių kaime gyvenantis ūkininkas Andrius Virkutis – dailininkė gerai pažįsta jo mamą. Su šia moterimi A. Butkuvienė jaučia artimą dvasinį ryšį, nes ši gerai pažinojo kunigą S. Gorodeckį ir daug apie jį pasakojo.

„Ta parama nebuvo vien pinigai, o kažkas daugiau. Galvojau, kad katalogą išleisiu be kažkieno pagalbos, bet tai yra neįmanoma. Mano paveikslus fotografavo Juozas Jasaitis, leidinį redagavo muziejaus direktorius Vaidotas Balzeris, patarimais padėjo vyras Eugenijus.

Nutapytos bažnyčios – mano pirminis pastebėjimas. Ateityje, jei bus laiko, turėsiu jėgų, noro ir sveikatos, gal padarysiu kažką detaliau, į tuos dalykus pažiūrėsiu dar rimčiau.

Minčių ateičiai tikrai turiu daug – kad tik visas jas įgyvendinčiau“, – apie ateities planus užsiminė darbų autorė.

Nutapytas bažnyčias A. Butkuvienė pirmiausia parodė gimtojo Šešuolių kaimo Ukmergės rajone žmonėms.

Vytautas MALŪKAS

(„Santarvė“)

Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka

© 2015 „XXI amžius“