2015 m. lapkričio 27 d.    
Nr. 44
(2164)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Advento dovana

Kun. Nerijus PIPIRAS

Ilgi vakarai, nuobodus ir tylus miesto grindinys, tamsa, dar kažkur netyčia užsilikęs vienišas gatvės žibintas, menantis vis labiau skubančio žmogaus žingsnius, apie tylą nesinori nė kalbėti, nes jos nėra, tik daug tamsos ir skubėjimo, žinių laidos, pranešančios apie nelaimes ir pavojus. – taip rodosi šiandien sutinkamas Adventas – laikotarpis, nuo seniausių laikų neatsiejamas nuo paslaptingo jaudulio laukiant sugrįžtančio, aplankančio Valdovo, laikotarpis, raginantis ištiesinti kelius, nepamiršti tikėjimo alyvos ir vilties...

Ar tik jis neprarado savo skonio ir spalvos? Anądien stebėjau žmones. Daugelis jau rūpinosi stalo papuošimu, kažkam buvo įdomu, kur bus pastatytas Advento vainikas ir kiek ten bus žvakučių. Mažiau galvojančių apie rimtį, pasninką, Rarotas, apie tai, kas buvo, rodos, nuo amžių įprasta ir neatsiejama nuo Advento... Gal aš klystu? Tačiau visgi man gaila tokio Advento, kuris turi kalenti dantimis už šiuolaikinio žmogaus minties ir širdies durų. Galbūt jis sunkiai atpažįstamas, nes tai – kitoks laikas. Jame nėra nei konfliktų, nei intrigų, netgi kasdienių problemų. Savyje jis talpina žvilgsnį, jog yra kažkas daugiau, jog žmogus materijai nepriklauso. Tai – galimybė matyti kitą pasaulį, dalinantis šypsena, jautrumu, saujoje ištirpinant lyg pirmąjį sniegą susvetimėjimo ledus. Tad kad ir kaip Adventas keistai atrodo šiuolaikiniam žmogui, jis vis tiek reikalingas, nes moko mūsų akis kreipti į kitą pasaulį, matyti Dangų.

Dabar galvoju, jog galbūt visiškai natūralu, jog Adventas mūsų žemę aplanko žiemos metu. Juk tuomet galime jausti tikrąsias Dievo artumo spalvas. Galbūt jam reikia ir triukšmo bei tos neišvengiamos „prieškalėdinės“ sumaišties, kad širdys atsivertų, kad priimtų Tą, kuris vienintelis gali išspręsti visas mūsų problemas, susidoroti su intrigomis, dovanoti taiką ir širdį nuraminti.

Tad sveikas, Advente, paruošk mano širdį Dievo atėjimui, juk ir aš esu pašauktas paprasčiausiai regėti atsivėrusį Dangų. Žmogui juk nieko daugiau ir nebereikia...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija