Pro Deo
et Patria

Atmintis

Apaštalus rengė ne universitetuose, o maldos mokykloje

Irena Petraitienė

Kunigas jėzuitas Jonas Danyla jaunystėje ir senatvėje

Valkenburgo jėzuitų kolegija

Bijutiškyje

Sukako 110 metų, kai 1905-ųjų lapkričio 4-ąją Ukmergės apskrities Pagirių valsčiaus Leliūnų sodžiuje gimė kunigas jėzuitas Jonas Danyla, Lietuvos jėzuitų provincijolas (1948–1989), ir 15 metų, kai jis 2000 m. spalio 31 d. Kaune mirė, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Noviciate ir naujokyne nebuvo įtampos

Olandijoje, prie pat Vokietijos sienos esančiame Hierenberge, XIX–XX amžių sandūroje vokiečių tėvai jėzuitai noviciatui pastatė Šv. Bonifaco namus, apsuptus nemažu parku ir dideliais daržais. Apylinkę, pasak kun. Broniaus Krištanavičiaus SJ, pamargindavo pievose besiganančios karvės, dviračiai, šunų tempiami vežimukai su pieno kibirais ir raudoni olandų veidai. Lietuviui, patekusiam į šį kampelį, viskas buvo nauja. Dvidešimtmetis čia atvykęs aukštaitis Jonas Danyla rado ženklius lietuvių pėdsakus. Pirmas čia atsiųstas tėvynainis buvo Kauno kunigų seminarijos klierikas Jonas Paukštys, kuris 1923 metais buvo ir pirmas naujokyno magistro padėjėjo įkurtai ,,Lietuvos misijai“ vadovauti paskirto t. Jono Kipo lietuvių kalbos mokytojas. Ir Jonas Danyla į vienuolyno gyvenimą įėjo palaipsniui: atliko trijų dienų rekolekcijas, susipažino su tėvais ir naujokais, vaikščiodamas po apylinkes mintyse grynino savo pašaukimą… Praslinkus dviems savaitėms, vieną vakarą Jonas ant savo lovos rado ilgą kunigo rūbą, juostą ir į trečdalį sviedinio panašią kepuraitę. Gavęs ženklą, kad jau tapo pilnateisiu naujoku, nudžiugo. Tuose pačiuose namuose noviciatą praėjęs t. B. Krištanavičius rašė, jog lietuviai naujokai pamatydavo, kad gyvenimas vienuolyne yra visiškai kitoks negu Kaune buvo galima įsivaizduoti. Tiesa, ir čia reikėdavo fiziškai ir protiškai pasidarbuoti, bet niekas nejausdavo tos įtampos ir netikrumo, kuris kandidatus vargindavo Kaune. Naujokyne jie rado šiltesnę atmosferą, rūpestingą globą ir gražų tėvų ir brolių pavyzdį.

Beveik visi lietuviai perėjo per naujokų magistro t. Heinricho Šmito rankas: „Nors jis didžiavosi gimęs ir augęs Kiolne, kur juokai skambėdavo nuo pat ryto iki vakaro, bet buvo labiau panašus į prūsą ar į Senojo Testamento pranašą negu į pilną sąmojaus ir linksmą reinlandietį. Jo paskaitos ir instrukcijos buvo griežtos ir kietos“. Ir t. J. Danyla yra pripažinęs, kad su šiuo magistru asmeniškai kalbėdamasis, galėdavai pajusti tėvišką rūpestį, santūrią, bet iš širdies plaukusią šilumą. Ypač dėmesingas jis buvo lietuviams, nes žinojo, kad jie, sugrįžę į savo kraštą, turės perimti esamus darbus ir provincijos vadovybę. Šv. Bonifaco namų rektorius, ilgai Indijoje misionieriavęs t. Henrikas Baikeris į naujokus mesdavo įdėmų žvilgsnį. Lietuvius jis labai mėgo ir to neslėpė. Jiems, pasak t. B. Krištanavičiaus, rektorius švietė ne savo žodžiais, bet išmintingo ir tėviško vienuolio pavyzdžiu.

Didžiausią įspūdį naujokams darydavo pats provincijolas t. Bernardas Bley (1922 metais, lankydamasis Kaune, vyskupo Pranciškaus Karevičiaus namuose, su prel. Kazimieru Šauliu, seminarijos rektoriumi prel. Jonu Mačiuliu-Maironiu, prel. Aleksandru Dambrausku-Jakštu aptardavo jėzuitų provincijos Lietuvoje kūrimo galimybes). „Klausydamiesi jo žodžių, jauni naujokai tarsi įkopdavo į kokį kalną ir žiūrėdavo į tolius subrendusio žmogaus akimis. Širdyje užsidegdavo noras apaštalauti, dirbti ir ruoštis gyvenimui“. Nors lietuviai naujokai brendo svetimoje aplinkoje, tačiau iš Hierenbergo parsiveždavo tų gyvenimo savybių, kurios visur turi savo vertę: tvarkos, punktualumo, pareigingumo, nuoširdumo ir vyriško pamaldumo. Pabaigę gimnazijos kursą ir gerai įvaldę lotynų kalbą, klierikai vykdavo į Valkenburgą ir trejus metus studijuodavo filosofiją.

„1930 metų pradžioje, – vėliau rašė t. J. Danyla, – studijuodamas Valkenburge (Olandijoje) aukštojoje Teologijos filosofijos mokykloje, girdėjau jėzuitų archyvo direktoriaus Kleiserio pranešimą apie tuomet pasirodžiusį austro Fillop-Millerio veikalą „Macht und Geheimnis der Jesuiten“ („Jėzuitų jėga ir paslaptis“). Tas pat autorius anksčiau buvo parašęs veikalą apie bolševizmą, kuriame jis tvirtina, esą bolševikai laikąsi jėzuitų dėsnio „tikslas pateisina priemones“. Tada Kleiseris paneigė tą jėzuitams daromą priekaištą ir patarė Fillop-Milleriui pastudijuoti jėzuitų ordino istoriją ir jų mokslą. Fillop-Milleris net 4 metus atsidėjo tam darbui ir to vaisius buvo naujas veikalas „Macht und Geheimnis der Jesuiten“. Ten Milleris atšaukė savo ankstyvesnį tvirtinimą ir pabrėžė, kad jėzuitų mokslas moralės klausimais niekuo nesiskiria nuo kitų katalikų teologų mokslo, ir primetamas šūkis yra be pagrindo“.

Kai 1930-aisiais, Vytauto Didžiojo metais, vienuolis jėzuitas J. Danyla atvyko į Kauną atlikti pedagoginės praktikos, Jėzuitų gimnazija jau tiesėsi visu ūgiu: pastatyti trečiasis ir ketvirtasis aukštai, įrengta didžioji salė, kabinetai, pertvarkytuose „Perkūno namuose“ įrengtas bendrabutis, kuriame gyveno iš atokesnių vietų atvykę moksleiviai. Tarp jų buvo ir Guronių kaimo vaikas Vincentas Sladkevičius. 1930 m. kovo 19 d. oficialiai įsteigtos Lietuvos jėzuitų provincijos (iki 1936-ųjų priklausiusios t. B. Bley jurisdikcijai) provincijolas t. Jonas Kipas, pamatęs dūkstančius berniukus, vieną iš jų įspėjo: ,,Tu jam ant sprando nejok. Jis bus vyskupas“. Taip ir buvo. Kardinolui Vincentui, geru žodžiu prisimenant Jėzuitų gimnazijos mokytojus ir kartojant: ,,Tėvas Danyla, tėvas Danyla...“, ypatinga šviesa nušvisdavo jo veidas...

Valkenburge, Olandijos  „Šveicarijoje“

Valkenburge, kuris dėl savo vaizdingų apylinkių buvo vadinamas Olandijos ,,Šveicarija“, 1894 metais buvo įkurta Jėzuitų filosofijos ir teologijos studijų kolegija (iki 1940 metų joje mokėsi dauguma nepriklausomos Lietuvos jėzuitų). 1934 metais į Valkenburgą tęsti teologijos studijų sugrįžo ir t. J. Danyla. Kartu su juo kolegijoje gyveno ir mokėsi būsimasis garsus teologas Karlas Rahneris. „Dažnai pagalvodavau, koks likimo ryšys tarp šių dviejų žinomų jėzuitų – vienas teologas, rašytojas, teoretikas – ir kaip toks pasaulyje garsus, – rašė vyskupas Jonas Boruta SJ. – Kitas – tėvas J. Danyla – maldos praktikas – pačiuose sudėtingiausiuose XX amžiaus išbandymuose du kalinimai, persekiojimai, jėzuitų provincijos išsklaidymas, vadovavimas jai, vienuolijų veiklai, jėzuitų seminarijai pogrindyje, dvasinis priespaudos struktūrų bandomų ir baudžiamų savo dvasios vaikų stiprinimas“.

Vėliau t. J. Danyla rašė: „Prieš Antrąjį pasaulinį karą 7-erius metus (1925–1930 ir 1934–1936) man teko gyventi Olandijoje, labai aukštos kultūros krašte, katalikiškoje Limburgo provincijoje. Per tuos 7-erius metus nemačiau nė vieno girto žmogaus, negirdėjau girtų šūkavimų; taip pat neteko girdėti apie vagystes, skyrybas ar abortus. Kaip buvo pasiektas toks moralinis lygis? Ten kiekvienas kaimas turi savo bažnytėlę, sekmadieniais ir šventadieniais tik esant labai svarbiai priežasčiai žmonės nedalyvauja Mišiose, o ir darbo dienomis dažnas iš ryto užeina pasimelsti nors keletą minučių. Vaikai suskirstyti į dvi grupes: vieni vieną šeštadienį eina išpažinties, kiti – kitą, o sekmadieniais visi eina šv. Komunijos. Pradinėms mokykloms daugiausia vadovauja vienuolės. Tėvai turi teisę savo vaikams parinkti mokyklą. Netinkamus mokytojus tėvai turi teisę pašalinti. Gausu daugiavaikių šeimų – po 10 ir daugiau vaikų. Gražiai sutvarkytos sodybos, dailūs mūriniai namai, geri keliai. Visi nešališki stebėtojai vieningai pripažįsta, kad tą didelį humaniškumą lemia religija – intymus ryšys su Dievu“.

Liuvenas – lietuvius katalikus telkiantis mokslo židinys

1937-ieji: į nuo XV amžiaus besitęsiančias akademines tradicijas turintį Belgijos Liuveno katalikiškąjį universitetą, kuris po Šveicarijos Fribūro universiteto XX amžiaus pirmoje pusėje buvo kitas lietuvius katalikus telkiantis mokslo židinys, atvyksta t. J. Danyla. Studijuodamas teologiją jis Lietuvos katalikiškiems leidiniams rašė straipsnius. Viename jų paminėta: ,,Kasmet tas pačias šventes švęsdami, prie jų pripratom ir jų nebeįvertinam taip, kaip reiktų. Nuo mažens girdimos tos pačios tikėjimo tiesos nebe taip lengvai mus sudomina. Su mūsų siela įvyksta tai, kas ir su akimis: mes matom aplinkinius daiktus, gamtą, pasigėrim truputį jos grožiu, kvėpuojam, visai nieko negalvodami, lyg kitaip ir būti negalėtų. Bet įsivaizduokim aklą žmogų, kuris 30 metų nematęs šviesos, staiga pasveiktų ir imtų matyti. Kokių stebuklų jis tada išvystų ir ką jis išgyventų, matydamas visas tas įvairias formas ir spalvas. Nuo tų pranašų Bažnyčia mus įspėja šv. Pauliaus žodžiais: „Meldžiu jus, broliai, būkite atsargūs su keliančiais nesutikimus ir papiktinimus priešingai tam mokslui, kurio jūs išmokote; šalinkitės nuo jų. Nes tokie netarnauja Viešpačiui Kristui, bet savo pilvui; jie saldžiais žodžiais ir prisigerinimais suvedžioja nekaltųjų širdis“ (Rom 16, 17–18).

Laimę, kurią patirdavo pirmosios krikščionių bendruomenės, klausydamos pamokslų, galima išreikšti šiais žodžiais: Jėzus yra laimės saulė. Bažnyčia yra laivas, kuris veža krikščionis į laimės saulę... Mūsų laikais kyla nauji pranašai ir skelbia naują evangeliją, kurioje Kristui ir Jo Bažnyčiai nėra vietos.

Bet vieno bėgimo nuo suvedžiotojų dar neužtenka, reikia stiprinti savo tikėjimą malda ir tikėjimo tiesų geresniu pažinimu, kad vis geriau suprastume tuos Apaštalo žodžius. Juo daugiau šiandien sutinkame žmonių, nutolusių nuo Kristaus mokslo, juo geriau mes turime Kristų ir Jo mokslą pažinti...“

1937 m. rugpjūčio 24 d. Liuvene t. J. Danyla įšventintas kunigu. Galimas dalykas, kad iškilmės vyko jėzuitų statytoje barokinėje Šv. Mykolo bažnyčioje. Tačiau primicijos gimtųjų Pagirių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje. Rugsėjo saulės spinduliai susiliejo su kunigo Jono brangių namiškių, Ukmergės gimnazijos bendramokslių, kaimynų, bičiulių džiaugsmu.

1938 – 1939 metų Prancūzija – paskutinis jėzuitų formavimo ir ugdymo tarpsnis – tercijatas, po kurio tėvo J. Danylos laukė Lietuva.

Bajėnai, Pagyžuvys, Tytuvėnai, Šiauliai, Žasliai

Kauno jėzuitų gimnazijai, kai 1939 metais inspektoriaus pareigas pradėjo eiti t. J. Danyla, vadovavo t. J. Kipas, o Lietuvos jėzuitų provincijai – jos atsiradimo iniciatorius t. Benediktas Andruška. Ant kalnuotų Nevėžio krantų garsiai Tiškevičių šeimai priklausiusių Bajėnų dvarelį 1927 metais Lietuvos jėzuitai pavertė savotišku tos apylinkės religinio atgimimo centru ir gera apaštalavimo mokykla jėzuitų klierikams. Bajėnuose buvo pastatyta medinė koplyčia, kurios rektoriumi 1940 metais buvo paskirtas tėvas Jonas.

1940-ųjų Lietuvos okupacijos banga atsimušė ir į Pagryžuvio vienuolyno sieną: komunistai įsakė apleisti puoselėtus namus. Jiems virtus sanatorija, keli broliai galėjo pasilikti sanitarais arba dirbti ūkyje. T. Stanislovas Gruodis atsiminimuose rašė: „Vokiečiams jėzuitams repatriavus, o karisimams bei fratrams išvažinėjus į namus, Pagružuvyje pasiliko broliai su t. Juškevičium ir t. Masilioniu. T. Juškevičius rūpinosi ūkio reikalais, o t. Masilionis buvo paliktas kaip koplyčios rektorius. Prie t. Masilionio ėmė kibti vietinė valdžia dėl kaimyninėje parapijoje jo pasakytų pamokslų. Tada t. Masiulionis buvo iškeltas į Šiaulius, o į jo vietą iš Bajėnų atvyko t. J. Danyla“. 1941 rudenį jis atvyko į Kauną, ėjo jėzuitų gimnazijos direktoriaus ir bažnyčios rektoriaus pareigas, bet už kalbą, pasakytą mokinių tėvų susirinkime, kur pasmerkė vykdomus nekaltų žmonių, ypač žydų, šaudymus, tą pačią savaitę iš mokytojo ir direktoriaus pareigų buvo atleistas.

Į Pagryžuvį toms pačioms naujokų magistro ir koplyčios rektoriaus pareigoms 1942 metais buvo paskirtas t. J. Danyla, kuris, pasak t. S. Gruodžio, savo pamaldumu, uolumu ir taktu naujokyne sugebėjo išugdyti naują jėzuitų kartą. 1948 metais uždaromas jėzuitų noviciatas Pagryžuvyje, tėvai ir broliai išvaromi iš namų (kiti rūpintųsi, ką slapta iš savo namų būtų galima išsinešti ateičiai – knygų, baldų), o tėvas J. Danyla sakė: ,,Atlikim čia paskutinį kartą rekolekcijas... Tai bus naudingiausia ateičiai, kuri mūsų laukia“. Vėliau su broliais jėzuitais ir naujokais persikėlė į Tytuvėnus, netrukus – į Šiaulius.

1949-ųjų gegužę uždarius Šiaulių jėzuitų vienuolyną, išvyko dirbti vikaru į Žaslius. 1949 m. lapkričio 25d. ten buvo suimtas, apkaltintas antisovietine veikla (1941 m. birželį klausėsi radijo laidų, „šmeižė“ sovietinę valdžią, Šiauliuose vadovavo jaunimo organizacijai, platino religines knygas). Ypatingojo pasitarimo prie SSRS vidaus reikalų ministro 1950 m. birželį nubaustas 10 metų bausme pataisos darbų lageryje, ją atliko Kazachstano lageriuose.

Kazachstano lageriuose

1954–1955 metais Karakaso lageryje buvo paskirtas baltinių sandėlio vedėju. Kai beveik po metų buvo keliamas į Karagandos lagerį, išleisdamas viršininkas kazachas, viešai pareiškė: „Tokio sąžiningo ir tvarkingo sandėlininko dar nesu turėjęs“. T. J. Danyla apie lagerio metus rašė: ,,Beveik po metų susitikau  su buvusiais draugais iš Karakaso jau kitame lageryje, jie man pasakė: „Jūs buvote kruopštus ir sąžiningas, o mes tą sandėlį „išparceliavom“. 1955–1956 m. gyvenau ir dirbau kaip politinis kalinys Vyšniovkos lageryje (Akmolinsko sritis) – ten buvo statomas tarybinis ūkis. Politinių kalinių buvo 100–150 (skaičius nebuvo pastovus); maždaug tiek pat buvo ir iš Iževsko atvažiavusių jaunuolių su komjaunuolių komandiruotėmis. Tų jaunuolių gyvenimas ir elgesys, jų kalbos žargonas mums, lietuviams, kėlė siaubą.

Mūsų, politinių kalinių, lageryje buvo vienas labai įkyrus ,,nadziratelis“ (prižiūrėtojas), kuris kibdavo prie kiekvieno menkniekio. Kartą jis pasikvietė vieną labai religingą kalinį pasikalbėti. Kalbėjo jie apie daugelio tikinčiųjų, ypač lietuvių, kultūringą elgesį ir pagaliau pareiškė: „Kai aš žvelgiu į tuos jaunuolius, tai matau ir suprantu, kad tiktai religija gali juos pataisyti, daugiau niekas jų nepakeis“. Atsirado keletas ir lietuvių kalinių, kurie neatsiliko nuo Iževsko jaunimo. Lageryje buvome du kunigai. Šventadieniais visiems norintiems laikydavome pamaldas, kuriose dalyvaudavo beveik visi lietuviai ir dalis ukrainiečių; jose nedalyvaudavo iš lietuvių tik tie, kurie palaidai gyveno. Kai vieną vyresnio amžiaus dviejų vaikų tėvą subariau dėl jo palaidumo, kodėl jis užmiršo savo žmoną ir vaikus, tada jis teisindamasis tvirtino, esą dabar kitokios sąlygos ir kitaip gyventi neįmanoma...“

1956 metais kun. J. Danyla SJ grįžo į Lietuvą, dirbo Jiezno vikaru. „Pirmas darbas, – rašė vyskupas J. Boruta – suburti vienuolius ir vienuoles bendrai maldai – rekolekcijoms. Po skaudžių Stalino represijų metų, susirinkus slapta, organizuojamos susikaupimo dienos ir pirmos grupės maldų, rizikuojant ką tik atgauta asmenine laisve“.

1961 metais kun. J. Danyla SJ paskirtas Beižionių klebonu. Po kelių mėnesių, sovietinei valdžiai atėmus iš jo registracijos pažymėjimą, gyveno Semeliškėse be pareigų. 1962 metais vėl buvo areštuotas, bet po kelių mėnesių paleistas. 1963 metais paskirtas Stirnių klebonu. Ten dirbo šešerius metus.

Bijutiškyje – dvasinių turtų kasyklos

Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės dokumentuose ne kartą buvo minimas Bijutiškio vardas: XV amžiuje čia buvo įkurtos dvi Dubingių bažnyčios altarijos, davusios impulsą medinės bažnyčios statybai, o 1926–1927 metais Šv. Onos parapijai atsirasti. Bijutiškis siejamas su su šeštajame dešimtmetyje čia lietuvybę  puoselėjusio rašytojo, visuomenininko kun. Nikodemo Švogžlio (Milžino), vardu. 1969–1990 metais, kai čia darbavosi jėzuitas kun. J. Danyla, tas, pasak vysk. J Borutos SJ, jo sulinkęs ir žemėn susmegęs namelis – klebonija Bijutiškyje – daugeliui buvo tikras kunigystės Betliejus. „Dar seminarijoje būrelis klierikų planavome, jei tapsime kunigais, gyventi labai kukliai ir uoliai atlikti kunigo pareigas, – atsiminimuose rašė arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ. – Net privačius įžadus davėme. Žavėjausi Jėzaus Draugijos kunigais, kurie anuo metu dirbo parapijose kaip eiliniai klebonai. Todėl šeštais kunigystės metais nutariau pasekti jų pėdomis ir pasiprašiau priimamas į Draugiją. Provincijolas kun. Jonas Danyla SJ leido pradėti noviciatą – taip ir pradėjau savo vienuolišką kelionę. Sovietmečiu priklausymas Draugijai buvo labai stipri atrama...“

„Atradau rekolekcijas pas tuometinį Lietuvos jėzuitų provincijolą kunigą Joną Danylą, – „Kelionės su Bernardinai.lt“ žurnalui yra pasakojęs kun. Eitvydas Merkys SJ. – Šeštadieniais motociklu važinėdavau pas jį į Bijutiškį. Ir ten prabėgdavo visi mano savaitgaliai. Ten aš tiesiog atradau dvasinių turtų kasyklas, ir man to buvo gana... Tie laikai dvasine prasme buvo mano aukso amžius. O tėvas Danyla man ir šiandien dvasininkas, sukūręs širdyje įkvėpto šviesaus kunigo paveikslą“.

Kun. Kazimieras Ambrasas SJ rašė: „Pas jį anksti rytais ar vėlais vakarais, sningant ar lietui drengiant, apsimetęs žveju ar keliauninku su kuprine ant pečių, pradėjau atvažinėti pogrindinių studijų – filosofijos ir teologijos disciplinų – egzaminų reikalais. Per ketverius metus egzaminus išsilaikiau kanonų numatytus kunigystei reikalingus kursus“.

„Taip ir gyvenau: dieną „daktarauju“, o vakarais važiuoju į Bijutiškį pas provincijolą, – kalbėjo buvęs gydytojas ir dabartinis provicijolas t. Gintaras Vitkus. – Ten gaunu literatūros, pamokymų, kalbu apie savo išgyvenimus. Jėzuitai veikė pogrindyje, iš jų gavau šiokios tokios literatūros apie tai, kas jie tokie. Atitikimą pajutau „iš pirmo žvilgsnio“, o ir pasirinkimo – pranciškonai, dominikonai ir kt. – tuo metu nebuvo. Susitikau su jėzuitų provincijolu ir tapau kandidatu“.

Bijutiškyje, pasak vysk. J. Borutos SJ, vyko apaštalų Lietuvos Bažnyčiai rengimas, apaštalų, rengtų ne universitetuose, o maldos mokyklose: ,,Ir jo vadovavimas pogrindžio seminarijai buvo labai diskretiškas, korektiškas – pagrindinis vadas ir formuotojas – Viešpats, kurį tėvas J. Danyla skatino išgirsti ir į Jį įsiklausyti maldoje, rekolekcijose... Gal todėl tėvą Danylą, tokį tylų, taip mažai kalbantį, mėgo jaunieji klierikai, kunigai... Paklausti, kuo šis tėvelis juos patraukia, atsakydavo – iš jo jokios prievartos. Su juo pabendravęs ir pas jį apsilankęs, pirmiausia pajusdavai (ne, ne išgirsdavai) naujų impulsų – tvarkingesniam, intensyvesniam maldos gyvenimui“.

„Gavęs vyskupo V. Sladkevičiaus palaiminimą, – atsiminimuose rašė LKB kronikos leidėjas ir redaktorius arkivyskupas S. Tamkevičius SJ, – su paruoštu leidiniu nuvykau pas t. Joną Danylą, nes tokiam svarbiam žingsniui reikėjo gauti savo tiesioginio vyresniojo (tuo metu jis ėjo Lietuvos jėzuitų provincijolo pareigas) leidimą. Provincijolas suabejojo, ar pavyks leidiniui surinkti medžiagos, bet leidiniui pritarė“.

Atsiliepimai sklaidant melo produkciją

Ir šiandien, skaitant ,,Kronikoje“ spausdintus t. J. Danylos raštus, atsiliepimus gali pajusti jo sielvartą dėl skleidžiamo melo, kurį vadino tarybinės spaudos platintu chuliganizmu. T. J. Danylą  ypač žeidė „Vagos“ leidyklos išleista Broniaus Jauniškio knygelėje „Be iliuzijų“, kurioje autorius su šarlatanišku įžūlumu svaido žiauriausius kaltinimus niekuo nekaltiems žmonėms: ,,Visa tai yra grubiausias melas ir šmeižtas. Niekas vienuolynuose neplakamas ir nekankinamas. Aš pats vienuolyne praleidau 24 metus (iki vienuolynų uždarymo – I.P.), iš jų 10 metų Vakarų Europoje (Vokietijoje, Olandijoje, Belgijoje ir Prancūzijoje esančiuose jėzuitų vienuolynuose), beveik 7 metus (1942–1949) vadovavau Pagryžuvio ir Šiaulių jėzuitų vienuolynams, taigi turiu teisę tvirtinti, jog jėzuitų vienuolynų gyvenimo būdą ir dvasią gerai pažįstu, bet apie jokius plakimus ar kankinimus niekur niekada nesu ką nors girdėjęs. Pati vienuolyno dvasia ir santvarka yra diametraliai tokiems dalykams priešinga. Be to, Lietuvoje gyvena ištisa eilė vyrų, ilgiau ar trumpiau pabuvojusių jėzuitų vienuolynuose; ar girdėjo nors vienas, kad kas būtų buvęs pririštas prie stulpo ir nuplaktas? Vienuolynuose nėra jokių karcerių ir niekas jais nebauginamas, kaip to norėtų Jauniškis („Supūsi karceryje“ – 27 psl.). Kas nenori būti vienuoliu, tas pats gali visada išeiti. Netinkami atleidžiami – lygiai taip, kaip ir kitur kad daroma. Juk ir komunistinėje santvarkoje žmonės atleidžiami iš darbo, iš mokyklos, iš partijos, ir to niekas nelaiko nusikaltimu. Tad kodėl gi į vienuolyną per klaidą patekęs žmogus – netinkamas narys – negali būti atleistas?“ Toliau: ,,Mane Jauniškis puola, kam aš ginu t. Kipą (pirmas Lietuvos jėzuitų provincijolas). Taip, Kipą aš ginu ir ginsiu, nes aš jį gerai pažinojau, – penkerius metus kartu su juo dirbau, buvau jo padėjėju – vicedirektorium. Be to, man teko studijuoti tose pačiose mokyklose, kuriose porą dešimtmečių anksčiau buvo studijavęs J Kipas. Sutikau daug žmonių, kurie jį pažino iš anų studijų meto laikų, ir niekam net į galvą neatėjo mintis vadinti jį karininku. Kipas buvo uolus, sąžiningas kunigas vienuolis, jaunystėje savo dėdės Kipo pavyzdžiu buvo pasiryžęs būti misionieriumi Indijoje. Baigęs filosofijos studijas, ketverius praktikos metus atliko Bombėjaus jėzuitų gimnazijoje mokytojaudamas. 1912 metais grįžo į Europą teologijos studijoms. 1915 metų pradžioje buvo įšventintas kunigu, o vasario 12 d. mobilizuotas ir paskirtas karių kapelionu. Tai kada gi jis ėjo karo mokslus? O be karo mokslo, koks gi jis gali būti karininkas? Taigi, kieno tie „atsiminimai ir pasakojimai“, kurie „demaskuoja Kipą karininką ir fašistinį žvalgybininką“? Kad Kipas buvęs „karininkas ir fašistinis žvalgybininkas“, tai tvirtinti gali tik tas, kuriam tiesa visai nerūpi. Į Lietuvą Kipas atvyko 1923 metų liepos mėnesį, kada apie nacionalizmą Vokietijoje niekas nežinojo. T. J. Kipas, kaip ir visi vokiečių jėzuitai, labai skaudžiai išgyveno nacių atėjimą į valdžią. Pats J. Kipas, 1941 metų pradžioje repatriavęs į Vokietiją, karo metu ilgokai sėdėjo nacių kalėjime. Taigi, kada gi jis buvo fašistiniu karininku?!“

1985 metais tuometinėje „Tiesoje“ ir „Komjaunimo tiesoje“ perskaitęs J Kazlausko ir V Balkevičiaus straipsnius „Kaip gaminami šviesuoliai“ ir „Jėzuitiškos“ tiesos prasmė“, t. J. Danyla vėl sėda prie rašomojo stalo: „Susidaro įspūdis, kad autoriai, vykdydami kažkieno nurodymus ar užsakymus, tiesiog apgailėtinai atkakliai ir karštligiškai gamina melo produkciją. Tokie „moksliškai argumentuoti argumentai“ tikrai garbės nedaro jiems, tuo labiau, kad užsakovai visada bevelija likti nuošalyje – tegul kas nors kitas raudonuoja prieš visuomenę, dorus žmones ar studentus. Todėl šiuo atveju V. Balkevičiaus, kaip filosofijos dėstytojo, autoritetas gerokai susvyravo. Filosofijos dėstytojas privalo žinoti, kad filosofija yra mokslas, nagrinėjantis visuomenės ir mąstymo vystymosi visuotinius dėsnius (visuotinius, o ne V. Balkevičiaus ar jo užsakovų asmeninės mąstysenos dėsnius). Tai reikia įsidėmėti visiems, save betituluojantiems filosofo vardu. Dėstant ir nagrinėjant vienpusišką, vienpartinę filosofiją, dar nereiškia, kad turime pagrindo vadintis filosofais.

Ką reiškia pakelti ir išaukštinti žmogų, gali pasakyti tas, kuris turėjo kokių nors reikalų su tarybinės teisėtvarkos ir teisėsaugos organais, ypatingai saugumu. Tai – ne žmogaus išaukštinimas, o pastanga paversti jį bailiu, išdaviku, veidmainiu, pastanga per prievartą įbrukti jam savo tiesas, iškreipti mąstyseną bei supainioti sąvokas. Skaudžiausia, kad ant šios „žmogaus išaukštinimo“ meškerės susipainioja ne tik pasauliečiai, bet ir kunigai, klierikai, jų dėstytojai bei vadai… Kaip gudriai ir painiai suformuluotas šėtoniškas gundymas apie tiesą, artimo meilę, meilę priešams, apie Kristaus pasakytus žodžius „Kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui“, apie rūpestį visos Lietuvos Katalikų Bažnyčios likimu, apie kompromisinių sprendimų būtinumą ir t. t. Neįvertinimas visų šių gundymų ir nusilenkimas jiems – paseka asmeniškos puikybės, bailumo, egoistinio požiūrio į daiktus ir reiškinius, tai – neišmintingas pasitikėjimas vien savo jėgomis, atsisakant Dievo pagalbos, atmetant Kristaus Evangelinę tiesą. Tai – apsidraudėlio filosofija – man taip saugiau, man taip patogiau. Pagal Dievo suteiktos laisvos valios įstatymą visi turi teisę pasirinkti: amžiną tamsą ir puvėsių krūvą ar amžiną šviesą ir prasmingą gyvenimą“.

© 2015 „XXI amžius“