2015 m. gruodžio 4 d.    
Nr. 45
(2165)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Ekspedicija – atradimai ir praradimai

Nacionalinė ekspedicija „Nemunu
per Lietuvą“ išplaukia iš Kauno
Ričardo Šaknio nuotrauka

Per LRT visą rudenį rodyta nacionalinė ekspedicija „Nemunu per Lietuvą“. Ką pamatėme, viskas buvo įdomu, svarbu ir naudinga. Tai – ir brolių Juškų muziejus Vilkijoje, ir panemunių žmonės, jų vaišingumo ypatumai, o svečių priėmimas dar labiau paryškino kiekvieno krašto savitumą. Daugelį turėjo sujaudinti sutiktuvės Bitėnuose, kur pasipuošę tautiniais rūbais ekspedicijos laukė Mažosios Lietuvos atstovai, o mažoji pasakotoja gražia vietine tarme ir sužavėjo, ir parodė, kad jaunoji karta teikia daug vilčių. O ką ir bekalbėti apie nuostabius, tiesiog pasakiškus panemunių gamtos vaizdus. Sunku patikėti, kad gyvename tokiame gražiame ir mielame krašte, o pirmaujame emigrantų skaičiumi.

Kaip saulėtą dieną pasitaiko debesėlių, jų matėsi ir šioje gražioje, spalvingoje ir žymių žmonių nestokojančioje ekspedicijoje. Vieną dieną lyg perkūnas iš giedro dangaus driokstelėjo žinia. Tai įvyko rugsėjo 29 dieną, kai televizijos laidoje išgirdome, kad Suvalkijoje „iš principo spaudos draudimo tai nebuvo“, taigi nedraudė ir lotyniško raidyno.

Po tokios netikėtos žinios visi Suvalkijos krašto knygnešiai turėtų atrodyti kaip keisti nevykėliai. Kuriems galams tas lietuviškas knygas lotyniškomis raidėmis slapta ir rizikuodami iš Prūsijos nešė? Kam Sudargo klebonas kun. Martynas Sederevičius pogrindyje organizavo knygų leidybą, o vėliau atspausdintas Prūsijoje, slapta pergabentas per sieną vežime su dvigubu dugnu vėlgi slaptai pagalbininkams padedant išvežiodavo po visą Suvalkiją? Kam tuomet jį vadina knygnešių tėvu, o Sudargą, kuriame vyko minėta veikla, – knygnešių sostine? Pagaliau kam jiems slapta ir rizikuojant visa tai prireikė daryti, jei „iš principo“ to niekas nė nedraudė? Į visus šiuos klausimus atsakymas duotas jau seniai, dar prieškaryje, kai kun. M. Sederevičiaus pavardė buvo įrašyta į garbingą knygnešių sienelę Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Labai gaila, kad laikui bėgant net tokie svarbūs dalykai išblėsta iš atminties. Visgi būtų ne mažiau gaila, jei po daugelio metų taip išblėstų sovietinė okupacija ir būtų teigiama, kad į kolūkius savanoriškai stojome, o į Sibirą važiavome savo noru dainuodami.

Žinia, kad Suvalkijoje nebuvo lietuviškos spaudos draudimo, atėjo iš laivo „Kurėnas“ tuomet, kai ekspedicija pasiekė Suvalkijos krantus. Ekspedicijos vadovas prof. Alfredas Bumblauskas tai išsakė savo pasakojime apie Suvalkiją, kai laivas jau plaukė Sudargo link. Ištarti žodžiai buvo svarbūs, bet svarbiausia – darbai. Deja, darbai tik patvirtino, o ne paneigė žodžius. Knygnešių sostinėje nė vienas dalyvis neužsiminė apie knygnešystę, niekas neprisiminė ir knygnešių tėvo kun. M. Sederevičiaus. Beje, jei kam nors būtų atėjusi mintis aplankyti kun. M. Sederevičiaus kapą, kur ateitininkų ir pavasarininkų pastangomis 1932 metais pastatytas gražus paminklas su prasmingais užrašais, gal geriau būtų buvusi suprasta svarbi knygnešystės prasmė, svarbi tuo, kad šviečiant žmones, jau tuomet buvo dedami pagrindai mūsų Nepriklausomybei. Paminėjus „šviečiant žmones“, tenka prisiminti patį pirmąjį kun. M. Sederevičiaus, kaip sielovadininko, gyvenimo etapą.

Dar tik pradėjęs tarnystę 1858 metais Alvite, jaunasis kunigas pamatė, kad dvaruose kalbama tik lenkiškai, tik ten ir vyksta turtingųjų vaikų mokymas ir švietimas, o vargingoji tautos dalis palikta tamsoje. Jis suprato, kad reikės dirbti ir pastoracinį darbą, ir imtis švietėjiškos veiklos. Nieko nelaukdamas ėmėsi organizuoti mokyklą. Šiokios tokios patalpos jau buvo, tad visi kiti darbai ėjo sparčiai – į Alvitą atvyko gruodį, o sausį jau atvėrė duris mokykla su 40 vaikų. Buvo žiema, šalta, tad kiekvienas vaikas turėjo atsinešti po kelis pagalius malkų krosniai kūrenti. Tas faktas parodo, kad nebuvo neįveikiamų dalykų tiek mokyklos organizatoriui, tiek mokiniams bei jų tėvams. Jau vėliau, nesvarbu, kur kun. M. Sederevičių likimas mėtė ir vėtė, lietuviškas žodis, mokyklų steigimas ir knyga labai gražiai derinosi su pastoraciniu darbu. Šviesti ir žadinti savo tautą visais įmanomais būdais, kai aplinkui glūdi tamsuma, – taip galima būtų apibūdinti visą jo gyvenimo veiklą, o dar trumpiau sakant, jis buvo ir atmintyje liko Mokytojas ir Šviesos Karžygys. Atrodytų, kad ir šiandien turėtume gerbti tokių žmonių atminimą, nes anksčiau, prieškaryje, taip ir būdavo. Dar Vaižgantas, mūsų tautos dvasios tėvas, labai vertino kun. M. Sederevičiaus, kaip leidėjo ir knygnešio, veiklą. Jis rašė, kad Sudarge, kur buvo tos veiklos židinys, turėtų atsirasti paminklas kun. M. Sederevičiui. Ar ne laikas apie tai ir mums pagalvoti?

Ekspedicijos paprastai siejamos su atradimais. Šioje jų irgi būta, bet galbūt svarbiausias, – kad Sudargas pelnytai prilygintas Kernavei. Ne tik pasakojimus išgirdę, bet ir pamatę nuostabius vaizdus, patys galėjome tuo įsitikinti. Visgi šiame krašte nutylėti apie knygnešystę – didelis ir apmaudus praradimas. Vienus dalykus atradome, kitus praradome, arba vienas žingsnis pirmyn, o kitas jau atgal – trypčiojimas vietoje ir nieko daugiau. Ekspedicija tiesiog akyse sumenko ir pasikeitė: iš skelbtos nacionalinės darėsi panaši į privačią, o iš spalvingos – į pilką. Įdomu, ar visa tai tenkino šios ekspedicijos rėmėjus?

Antanas Šakiškis

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija