2015 m. gruodžio 11 d.    
Nr. 46
(2166)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Lietuvybės puoselėtojas iš Veprių

Vytautas Pupšys

Povilas Gaučys 1984 metais

Povilo Gaučio knygos „Tarp dviejų
pasaulių“ antrasis viršelio puslapis

Diplomato Povilo Gaučio sūnus
Jurgis Algimantas (centre)
su žmona Nijole ir sūnumi
menotyrininku Petru

Prie Povilo Gaučio kapo
Petrašiūnų kapinėse. Iš kairės:
giminės Alvydas Malinauskas,
Elena Kanclerienė su vyru
Vytautu. Dešinėje –
Romas Petras Šaulys

Dabartinei žmonių kartai Povilo Gaučio pavardė ir jo darbai, skirti Lietuvai bei jos žmonėms, mažai ką besako. Sulaukęs gilios senatvės, perkopęs 90-mečio jubiliejų ir dar pasišaipydavęs iš jo, senolis paliko ramybės uostą Čikagą ir skubėjo į savo jaunystės miestą Kauną. Čia nedelsdamas sutvarkė savo jau parašytus 1915–1938 metų atsiminimus ir spaudai juos įteikė 1991 metais. Knyga „Tarp dviejų pasaulių“ dienos šviesą išvydo kitais metais, deja, autorius jos pasirodymo jau nesulaukė. Kur knygos tąsa, kada ji pasieks skaitytoją ir kas tuo pasirūpins, – klausimai retoriniai. Viena aišku, kad ji laukia savo valandos, nes darbas juk dar buvo tęsiamas.

Povilas Gaučys gimė 1901 m. lapkričio 18 d. Ukmergės apskrities Vyžuonų miestelyje, Jurgio ir Eleonoros Gaučių šeimoje. Be jo dar augo trys broliai – Nikodemas, Edvardas ir Ksaveras – bei seserys Zosė ir Jadzė, būsimieji Lietuvos mokyklos puoselėtojai. Grafo Marijono Broel Pliaterio iniciatyva šeimos galvai buvo pasiūlytos analogiškos felčerio pareigos Ukmergės apskrityje, Vepriuose, pagarsėjusiuose Lietuvoje savo kalvarijomis. Naujuosius kaimynus vepriškiai sutiko draugiškai. Juos džiugino gausi lietuviškai nusiteikusi šeima.

Savame dvare neužsilaikė pats grafas. Jam reikėjo savos, lenkiškos aplinkos, Vilniuje turėdamas dar ir namus, išsikėlė. Jam reikėjo miesto triukšmo ir linksmybių, pagaliau saviškių – lenkų. Nors meilė Lenkijai buvo didesnė nei Lietuvai, grafas buvo išauklėtas, apsiskaitęs žmogus, dvare turėjo didelę biblioteką ir archyvus, kuriuose leisdavo daug laiko. Dalis bibliotekos ir archyvų karo metu vokiečių buvo išvežta į Vokietiją. Visa šeima buvo tikintys katalikai, mylėjo Dievą ir buvo Veprių bažnyčios, kuri buvo pavadinta Šv. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, vardu, statybos fundatorė. Gotikinio stiliaus bažnyčia buvo baigta statyti 1910 metais kun. Teofilio Vasiliausko dėka (architektas – V. Stapulkovskis). Bažnyčioje yra stebuklingas Švč. Mergelės Marijos ir kūdikėlio Jėzaus paveikslas.

1944 m. liepos 24 d. vokiečiai susprogdino Veprių bažnyčios bokštą, sudužo trys istoriniai varpai: Didysis (1774 m., 420 kg), Vidutinis (1661 m., 220 kg) ir Mažasis (1661 m., 110 kg). Dabar varpai, kaip istorinė relikvija, saugomi bažnyčios viduje.

Bažnyčios bokštų, varpų ir Kalvarijų šventųjų paveikslų atstatymu rūpinasi vepriškis visuomeninės organizacijos „SOS – Vepriuose“ direktorius Romas Petras Šaulys. Pirmojo varpo, pavadinto Švč. Mergelės Marijos vardu, fundacija pasirūpino jis pats su žmona Gražina. Varpas buvo pagamintas Lenkijoje, Felčinskių varpų liejimo gamykloje. Šio varpo svoris – 220 kg, kaina – 30000 Lt. Didžiajam varpui atstatyti lėšų skyrė Ramūno Garbaravičiaus šeima iš Kauno. Varpo svoris – 420 kg, kaina – 40000 Lt. Trečiajam, 130 kg svorio varpui lėšų skyrė arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, akademiko Zigmo Zinkevičiaus bei Romo Petro Šaulio šeimos. Ketvirto varpo, sveriantčio 90 kg, pagaminto a.a. dr. Bronislavo Lubio atminimui, fundatorė – Jonavos „Achemos“ gamykla. Visų keturių varpų skambesys sudaro garsų gamą „Salve Regina“.

  * * *

Pradžios mokslus Poviliukas išėjo Deltuvoje, čia baigė pradžios mokyklą. Netrukus prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sujaukė pafrontės gyventojų likimus. Karo pabėgėlių sraute atsidūrė ir Gaučių šeima, kurios paskutiniu pasitraukimo tašku tapo Petrapilis. Čia 1915 metais Povilas pradėjo lankyti gimnaziją. Rusiška gimnazijos tvarka gilesniu mokslo žinių pateikimu nepasižymėjo. Be didesnės nostalgijos gimnazijai ir tenykštiems draugams Povilas perėjo į Antano Purėno kursus, kur dar buvo dėstoma ir lietuvių kalba. Visą laisvalaikį skirdamas imperijos sostinės muziejams ir jose sukauptoms vertybėms pažinti, be dėmesio nepaliko ir bibliotekų, o jose surado su Lietuva susijusios literatūros. Kartą knygyno lange pamatė K. Kondrotovičiaus-Syrakomlės poemą „Margiris“, sužadinusią tauriausius lietuviškus jausmus. Kitą kartą pastebėjo „Gornaja tropa“ tomelį, susidomėjo lietuviška autoriaus pavarde – Jurgis Baltrušaitis. Vienu įkvėpimu perskaitė ją, o atskirus eilėraščius net atmintinai išmoko. Pasirodo, kad autorius yra tikrai lietuvis ir dar kartais net sukuria eilių lietuvių kalba. Paskui atėjo metas Maironiui, Kudirkai, Putinui, Baranauskui ir kitiems.

Jaunuolis greitai įsiliejo į gausios to meto lietuvių kolonijos gretas, priskaičiuojančios per 20 tūkstančių tautiečių. Sekmadieniais ir švenčių progomis dažnai lankėsi Šv. Kotrynos katalikų bažnyčioje, kur būdavo aukojamos šv. Mišios ir lietuvių kalba. Žavėjosi Č. Sasnausko choru, kur po pamaldų buvo užtraukiamos ir lietuviškos patriotinės dainos. Čia dažnai buvo galima pamatyti Lietuvių Katalikų Bažnyčios hierarchus, žinomus kultūrininkus, pasimatyti su draugais ir giminėmis.

Kultūrinis gyvenimas griuvo, kai vokiečių frontas priartėjo prie paties Petrapilio, spėjusio virsti Petrogradu. Prasidėjo gyventojų, ypač studentijos bei moksleivijos, evakuacija po tolimas Rusijos gubernijas pasiekiant Sibirą ir Vidurinę Aziją bei Užkaukazę. Broliai Gaučiai evakuojami į pietus, o mokslą tęsė Kubanės gubernijos centre Jekaterinoslave, dabartiniame Krasnodare. Čia Povilas baigė gimnaziją ir palaidojo dėmėtosios šiltinės pakirstą brolį Nikodemą. Pilietinis karas, įsisiautėjęs Rusijoje ir kasdien reikalaujantis vis naujų aukų, lietuviams tapo kelrodžiu į išsvajotą, atsikuriančią Tėvynę. Pagaliau savosios valandos sulaukę lietuviai atakavo geležinkelio gyvulinius vagonus. Karo tremtiniai, vargo ir nepriteklių iškamuoti, utėlėmis aptekę lietuviai, kiti Lietuvos gyventojai, pagaliau pasiekę Molodečną, krinta iš vagonų ir bučiuoja savo ne mažiau iškentėjusią žemę. Savo vaikų sulaukia ir anksčiau sugrįžę į Veprius senieji tėvai. Tiesa, jie pas tėvus viešėjo neilgai. Vieni išvyko į mokslus, o Povilas, sužinojęs, kad yra laukiamas Lietuvos kariuomenėje, nedelsdamas savanoriu prisistatė į šaukimo punktą Kaune. Čia, esant dideliam raštingų vyrų poreikiui, nukreipiamas eiliniu raštininku į kariuomenės štabą. Laisvu nuo karinės tarnybos metu iš vadų gavo sutikimą lankyti Aukštuosius kursus, būsimą universiteto užuomazgą. Kaip dera žingeidžiam jaunuoliui, rašė dienoraštį, kuriame atsispindėjo karių ir miesto visuomenės gyvenimas. Pasinėręs į mokslus, daug dėmesio skyrė kalboms, ypač kaimynų, nes jos tapo tarpvalstybinėmis, bandė jėgas ir pažindamas klasikines kalbas, o pajutęs poligloto pašaukimą, dėjo pastangas išmokti kuo daugiau kalbų.

Taupydamas lėšas iš gana atsitiktinių uždarbių, o už kruopštumą dar pamalonintas ir valstybine stipendija, su draugu Viktoru Komentausku išsiruošė į Pietų Prancūzijos Montpeller universitetą tęsti vakarų kalbų studijų. Po dvejų mokslo metų grįžo į Kauną, kur studentija jį sutiko kaip seniai lauktą kolegą. Lankydamas jaunimo vakarėlius, supažindinamas su visuomenės veikėjais ir pripažintais autoritetais, jis greitai įsitraukė į visuomeninį gyvenimą. Vieno tokių vakarėlių metu kanauninkas Mykolas Vaitkus supažindino su pačiu Maironiu. Deja, šis susitikimas buvo pirmas ir paskutinis, o su M. Vaitkumi draugystė išliko visam gyvenimui iki paskutinės kanauninko gyvenimo valandos Čikagoje 1973 metais. Buitinius kasdieninio gyvenimo reikalus vis dar studentas P. Gaučys sprendė dirbdamas žurnalistinį darbą ir įvairiose tarnybėlėse, kol įsispraudė į tarnystę Užsienio reikalų ministerijoje.

Norėdamas geriau pažinti savąjį kraštą ir jo kasdienybę, vasaras praleido pėsčiomis keliaudamas per Lietuvą, kol ją visą išvaikščiojo. Pradėdamas nuo jos šiaurės, netrukus keliavo po Žemaitiją, pasiekė Šventąją ir Klaipėdą. Vėliau eilė atėjo Dainavos kraštui, Suvalkijos lygumoms. Įspūdį jam paliko Mažoji Lietuva ir jos žmonės. Visur pastebimas entuziazmas ir noras dirbti, siekti gražesnio gyvenimo. Valstiečiai, gavę pažadėtą žemę, žūtbūt siekė į ją įsikabinti. Deja, ne visi tai gali padaryti. Trūksta visko: technikos, trąšų, melioracijos, žinių ir netgi žemės. Išskyrus Mažąją Lietuvą ir Klaipėdą, pramonė tik pradedama vystyti. Pagaliau ne visi sugeba šeimininkauti, o antstoliai budrūs, prisistato nelaukiami. Žmonės dirba sunkiai, o gyvena skurdžiai. Valdžia nepersidirba, dažnai nuobodybę paįvairina kortų stalelis ir vienatvė su taurele.

Bebaigiąs aukštuosius mokslus P. Gaučys nepastebėtas neliko. Po gruodžio 17-osios valstybinio perversmo, prezidentu vėl tapus Antanui Smetonai, ministru pirmininku skiriamas Augustinas Voldemaras, užsienio reikalų ministerio portfelis patikimas įžymiam rašytojui ir diplomatui Jurgiui Savickiui. Prasidėjo valstybės valdymo aparato darbuotojų atnaujinimas. Keičiant Latvijoje Daugpilio konsulą, į šį postą nutariama skirti naujoką – juk reikia jau rūpintis būsima pamaina. Tam nuoširdžiai pritaria jos veteranai I. Šeinius, P. Klimas, J. Baltrušaitis, V. Černeckis, B. Balutis, J. Šaulys. Pasirenkama P. Gaučio kandidatūra. Šis J. Savickio pasiūlymą priėmė. Pradėti reikia, kol dar yra iš ko pasimokyti. Nedidelė bėda, kad ir užkampis, o kolegos – tik iš Rusijos ir Lenkijos. Svarbiausia, kad sudaromos sąlygos baigti universitetą ir atsiranda galimybė tobulinti latvių kalbos žinias.

Darbas Daugpilyje veltui nenuėjo, po kelerių metų konsulas vėl atsidūrė vyresnybės akiratyje. Kuriami konsulatai Argentinoje ir Brazilijoje. Šį kartą Lietuva tiesia kelius į Pietų Ameriką, o jie dar nė karto neišbandyti. Konsulu į Braziliją, į didžiausią Pietų Amerikos valstybę, skiriamas generolas T. Daukantas, patyręs valstybininkas, subtilus diplomatas, galiausiai jūrininkas ir šeimos žmogus, bet problematiškas Kauno valdžiai. Argentinoje konsulo pareigoms skiriamas P. Gaučys, jaunas diplomatas, poliglotas ir humanitaras, turįs žurnalistinio darbo praktikos. Taip kiek netikėtai, aplinkybių verčiamas, kūrėsi diplomatinis tandemas, viliantis, kad tai duos abipusės naudos Lietuvai ir jai atstovaujantiems pasiuntiniams. Atsitiko taip, kad po kelerių metų abu konsulatai buvo sujungti, o T. Daukantas ir P. Gaučys jau specializavosi kuruojamose srityse visam Pietų Amerikos regionui. Iškilusias užduotis T. Daukantas ir P. Gaučys sprendžia solidariai ir kūrybiškai. Sudaromos tarpvalstybinės sutartys, bendradarbiaujama ne tik su oficialiais asmenimis, bet ir su mokslininkais, menininkais ir intelektualais.

Dar būdamas studentu, P. Gaučys iš rusų kalbos į lietuvių kalbą išvertė savo mylimo profesoriaus Vlado Dubo paskaitų ciklą „Įvadas į bendrąją literatūrą“. Dirbdamas konsulu Daugpilyje ir jau gerokai pramokus latvių kalbos, išvertė keletą K. Skelės novelių, kurias išspausdino Kauno dienraštis. Nors vertėjo darbo P. Gaučys imdavosi laisvalaikiu, tačiau kylant šio darbo produktyvumui, vertimų kalnai pradėjo tiesiog kauptis ir laukti savo eilės. Ypač šis darbas sekėsi dirbant diplomatu Pietų Amerikoje, kur jau vertė iš anglų, vokiečių, ispanų, portugalų, prancūzų, čekų, slovakų, rusų, ukrainiečių, lenkų kalbų. Dalyvaudamas lietuviškoje periodikoje, skaitytoją supažindino su šių šalių gyvenimu.

Prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei, skaudi rykštė giliai palietė ir Lietuvą. Į Kauną plūdo verteivos ir visokiausio plauko sukčiai, neatsilikdavo ir vietiniai auksaburniai, kurie siūlydavo aukso kalnus ir darbą Pietų Amerikos kavos plantacijose, atvėrė vartus į XX amžiaus vergiją. Valstiečiai, vildamiesi laimės svetur, pardavę vienintelį pragyvenimo šaltinį – žemę – ir neretai net už pasiskolintus litus tūkstančiais plūdo į visiškai nežinomą pasaulį. Čia greitai suprato, kaip žiauriai ir klastingai įvilioti į gudriai paspęstus spąstus. Kavos plantacijose dieną naktį ginkluotos sargybos saugomi, su kauptukais rankose, atogrąžų saulės kepinami, jie šaukėsi teisybės ir stebuklo. Reikšmingas paslaugas į nelaimę pakliuvusiems Lietuvos piliečiams teikė konsulatų diplomatai.

Pirmiausia buvo stengiamasi ištraukti nelaimėlius iš plantacijų į miestus, garantuoti kokį nors darbą. Tokiu problemos sprendimu pasinaudojo ir Lietuvos stačiatikių bendruomenė. Išsivadavę iš tokios vergystės, jų atstovai su gilia padėka apsilankė pas konsulą džiaugdamiesi, kad Tėvynė ir čia jų nepamiršo.

Kadangi, patikėję rojumi žemėje, žmonės dažniausiai būdavo beraščiai, susirūpinta jų švietimu. Pradėtas steigti pradinių mokyklų tinklas visose Lotynų Amerikos šalyse, kur spėjo apsigyventi lietuviai. Į pagalbą pakviesta Katalikų Bažnyčia. Lietuva atvykstantiems mokytojams garantavo algas. Per labai trumpą laiką parapijinių mokyklėlių tinklas plėtėsi ir apėmė didesnę Pietų Amerikos šalių dalį. Visų lietuvių pasididžiavimu tapo Vytauto, Valančiaus, Maironio mokyklos, kuriose jau buvo įsigyjamos ir darbininkiškos profesijos. Tuo emigrantai iš Lietuvos pradėjo skirtis nuo vietinių juodadarbių, kuriuos jau šefavo komunistinės organizacijos. Lietuviškas spausdintas žodis, tenkindamas vietinius poreikius, buvo įvairiapusiškesnis, turėjo pastovų skaitytojų ratą, tai, aišku, nepatiko komunistiniams propagandistams.

P. Gaučiui baigus diplomatinę misiją ir grįžus į Kauną, kurį laiką dar veikė lietuviškos mokyklos ir spauda, o vietos lietuviškos kolonijos pagarbiai minėdavo pasiuntinybę ir jos sekretorių. Aneksavus Lietuvos valstybę, SSRS panaikino atstovybę ir nebekreipė dėmesio į lietuvių visuomenines organizacijas bei jų poreikius.

Grįžęs į Lietuvą, P. Gaučys patyrė, kad ir čia gyvenimas gerokai pakitęs. Kaune nebeliko arklinio tramvajaus „konkės“, gerai tvarkomos gatvės, centre pastatyta unikalių pastatų. Daug jaunimo mokosi naujose mokslo įstaigose. Džiugino kylantys su naujomis darbo vietomis fabrikai, gerbiami ir naujosios Lietuvos kūrėjai. Greičiau sukosi ir valstybės valdymo aparato girnos. Jo paties būstas Kaune atsidūrė triukšmingame centre ir visiškai netiko ramiam vertėjo darbui. Po nemažų paieškų nusižiūrėjo nusigyvenusį dvarą prie Telšių. Dirkstelių dvarelis priklausė grafaitei Teresei Patolickaitei, buvo nugyventas nuo 80 iki 52 ha. Ūkvedžiu kurį laiką atpirktame dvare liko Domas Rocius. Įsitikinus, kad laiko tarnybai dvare kaip ir nelieka, o dėl ūkvedžio sąžiningumo kilo nemažai abejonių, kitais metais jo paslaugų atsisakyta. Didelių problemų dėl to nekilo, nes buvęs ūkvedys dažniau laiką leisdavo su Telšių ligonių kasos direktoriumi Mečislovu Gedvilu, kuris komunizmą laikė šviesia darbo žmonių ateitimi. Deja, jo svajonėms kaip tik buvo lemta išsipildyti 1940 metų vasarą. M. Gedvilas, naujai valdžiai tapus šalies vairininke, skiriamas vidaus reikalų ministru. Nepamirštas ir jo parankinis D. Rocius, tapęs Telšių apskrities savivaldybės pirmininku. Atėjo permainos ir užsienio reikalų ministerijoje. Visi senieji darbuotojai tapo nereikalingi. P. Gaučio viršininkė, spaudos biuro direktorė, Amerikos lietuvaitė Magdalena Avietėnaitė darbo neteko anksčiau už pavaldinį. Pastarajam pasiieškoti darbo irgi teko pačiam.

Dar prieš birželio 15-ąją, bet jau prezidentui A. Smetonai palikus Kauną, prie Vytauto kalno susitiko dar iš Rygos laikų pažįstami draugai Povilas Gaučys ir buvęs „Naujojo žodžio“ redaktorius bei leidėjas Justas Paleckis. Jis buvo mielai atspausdinęs keletą Povilo vertimų ir nuo to laiko susitikę pasikalbėdavo. Ir šįkart šnektelėjo apie šį bei tą, tačiau būsimajam bedarbiui net mintis netoptelėjo, kad kalbasi su už kelių valandų būsimuoju einančiu ministro pirmininko pareigas pareigūnu, o netrukus tapsiančiu ir Sovietų Lietuvos prezidentu.

Į Kauną atvykęs V. Dekanozovas, V. Molotovo pavaduotojas ir dar jo patikėtinis Lietuvai, Jokūbo ir Marijos Jacovskių, Kauno milijonierių, bute kuria būsimosios vyriausybės sąrašą. Paskutiniu metu daug šnekėjęs mitinguose, žurnalistas J. Paleckis visai tiko pakeisti ministrą pirmininką ir einantį prezidento pareigas A. Merkį. Užsienio reikalų ministeriu parinktas profesorius, lietuvių literatūros klasikas V. Krėvė-Mickevičius. Pagal Maskvos direktyvą Ministrų kabinetas turėjo būti nepartinis (komunistų partija uždrausta). Tokiam sąrašui pritarė LKP CK antrasis sekretorius Icikas Meskupas-Adomas, kilęs iš Ukmergės ir laikinai koordinavęs visus organizacinius klausimus taikios revoliucijos metu Lietuvoje. Jis iškart pareikalavo, kad iš kalėjimo būtų paleistas Antanas Sniečkus, Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius. Krašto apsaugos ministerio pareigas pilnai užsitarnavo generolas V. Vitkauskas. Iškilo klausimas, ką daryti su užsienio reikalų ministru J. Urbšiu ir vartus J. Paleckiui atvėrusiu premjeru A. Merkiu. Tai teks išspręsti naujajai valdžiai. Naujasis vidaus reikalų ministras A. Sniečkus pasiūlė senąją valdžią deportuoti į Rusiją, laikinai einantis prezidento pareigas J. Paleckis ir ministrų tarybos pirmininkas M. Gedvilas tokį sutikimą davė.

Naujojo režimo represijos paties P. Gaučio nepalietė. Jis susirado darbą pas geologus ką tik sovietiniu pavyzdžiu sukurtoje žinyboje. Susipažinti su jos darbo specifika iškart buvo išsiųstas į Minską. Tai padėjo išvengti diplomatus persekiojusių represijų, bet su taikios revoliucijos pasekmėmis susidūrė asmeniškai. Telšiuose valdžiai vadovavo savivaldybės pirmininkas D. Rocius ir NKVD viršininkas Petras Raslanas. Nesugebėję evakuoti iš Telšių areštantų, pasitelkę atsilikusio sovietinio dalinio vadą majorą Donskovą su savo smogikais, suorganizavo Rainių miškelio skerdynes. Visi areštantai – žemaičiai ūkininkai, mokytojai, moksleiviai, atsitiktinai sulaikyti gyventojai – su pasibaisėtinu sadizmu buvo išskersti ir iššaudyti, iš viso 70 vietos gyventojų. Naujieji išvaduotojai vokiečiai šį vietos aktyvistų nusikaltimą išplatino po visą pasaulį, ir prilygino lenkų karininkų skerdynėms Katynėje. Net pačiam A. Sniečkui pasiaiškinimą piktadariai turėjo pristatyti. Buvo padarytos ir nusikaltimo išvados. D. Rocius paskirtas raudonųjų partizanų „Žalgirio“ brigados komisaru, o vėliau – vadu ir pasiųstas diversiniam darbui į Lietuvą.

Jos nepasiekęs, Baltarusijos policininkų buvo nukautas prie Breslaujos. P. Raslanas visą pokarį dirbo karščiausiuose NKVD taškuose Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Kėdainiuose, Klaipėdoje, vadovaudamas ypatingoms baudžiamosioms operacijoms. Už šiuos „žygdarbius“ jam suteiktas pulkininko laipsnis. Tik prasivėrus KGB archyvams ir siaubingiems faktams patekus į žiniasklaidą, žudynių dalyviui A. Žutautui paliudijus, 1991 metais pulkininkas jau iš Nepriklausomos Lietuvos emigravo į Rusiją ir apsigyveno Pamaskvėje. Per kratas Kaune sukaupė nemažą profesorišką biblioteką. Norėdamas nusikratyti jam nereikalingu balastu, išskuto tikrųjų šeimininkų įrašus ir ekslibrius, o knygas pasiūlė pasiimti kaip dovaną susikūrusiam Klaipėdos universitetui (koks patriotizmas, o kartu ir cinizmas!).

Diplomatiniuose sluoksniuose reikšmingą vaidmenį atlieka šeima. Atsidėjęs diplomatiniam darbui, o laisvalaikį skirdamas žurnalistikai ir vertimams, P. Gaučys išleido šią reikšmingą gyvenimo detalę, kuri, be abejonės, turėjo įtakos ir jo tarnybinei karjerai. Tik sovietams okupavus Lietuvą, susipažino su išrinktąja mažeikiete pianiste Emilija Simanavičiūte. Mergina jautriai pergyveno sesers tremtį gyvuliniame vagone į nežinomybę. Vyraujant minorinėms nuotaikoms, ji paskambindavo atitinkamų muzikinių kūrinių. F. Šopenas ir jo noktiurnai buvo geriausias vaistas nelaimėje, o naujasis jos draugas vis dažniau pradėjo lankytis, nes tų susitikimų abu laukdavo. Draugystė peraugo į meilę. Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas kun. Kristupas Čibiras porą sutuokė. Geriausia Emilijos draugė generolienė C. Žilienė suruošė vakarienę tik penkiems asmenims. Taip prasidėjęs šeimyninis gyvenimas truko 35 metus. Tik nelaimingas atsitikimas autokatastrofoje 1977 m. sausio 1 d. nutraukė gyvenimo draugės gyvybės siūlą.

Laimingiausios šeimos gyvenimo akimirkos prabėgo Mažeikiuose. Emilija 1943 m. sausio 24 d. pagimdė sūnų Jurgį Algimantą. Tai buvo kritiškas gyvenimo laikotarpis, nes frontas artėjo į Lietuvą. Teko bėgti iš rusų subombarduotų Mažeikių į Klaipėdą. Toliau, prie Priekulės, ne mažiau pavojinga kelionė tęsėsi Minijos upe ir Kuršių mariomis į Karaliaučiaus kraštą. Per Berlyną galiausiai pateko į pačius žiauriausius bombardavimus išgyvenusį Drezdeną. Šeima išliko sveika, nebežinodama, ar galėtų išgyventi didesnį pragarą. Dar viena nežinomybė, visgi, laukė. Tiuringijoje lietuvius dabar jau medžiojo deportacijoms į Sovietų Sąjungą. Tik pasiekus Bavariją, amerikiečių administruojamą okupacinę zoną, pagaliau galima buvo kiek atsikvėpti. Tačiau ir čia galiojo tas pats laikmečio reikalavimas. Svarbiausia buvo išlikti! Ištisas penkmetis prabėgo perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijoje ir rimti išbandymai apsirūpinant maistu, buitimi ir begalinė nežinia, kas bus toliau. Dar vienas karas ir kelionė atgal į išlaisvintą Tėvynę, o gal naujas blaškymasis po pasaulį? Gyvenimas tik šia diena, mokyklų vaikams organizavimas, kultūrinio gyvenimo atgaivinimas išsiblaškiusiems po vakarų sąjungininkų okupacines zonas – Liubeke, Hamburge, Detmalde, Visbadene ir t.t. – lietuviams ir dar daugybė visuomeninės veiklos užgriuvo tam darbui patirties turėjusį Povilą Gaučį. Tiuringija, Bavarija, Frankfurtas, Štutgardas, miesteliai ir kaimai su perkeltųjų asmenų stovyklomis ir daugybė kitų adresų, išsimėčiusių po Vokietiją, buvo svarbiausios organizacinės kelionės rūpintis tautiečių vargais. Tik 1949 metais vartams atsivėrus į pasaulį, šeima apsisprendžia emigruoti į JAV, nors draugai padėjo gauti leidimą vykti į Pietų Ameriką. Nugalėjo uošvienė ir Čikaga, kur gyveno būrelis giminaičių nuo seniau.

Kažin ką jautė tolstantys nuo Europos krantų lietuviai, kai po poros dešimtmečių viltys pradėjo blėsti galutinai, o pasilikę Lietuvoje gyveno sunkiomis sąlygomis. Pasikeitė žmonių kartos, Lietuva buvo integruota į sovietų ūkį, kiek sušvelnėjo okupacinis režimas. Dabar jau ne gyvuliniuose vagonuose, o į „komjaunuoliškas“ statybas, žemės plėšinius, BAMą savanorius gabeno. Su dainomis, gėlėmis, alumi, vynu ir orkestrais keleiviniuose vagonuose buvo išlydimas jaunimas ne amžiams, o atlikęs pareigą ir prasigyvenęs, net su sukurtomis naujomis šeimomis galės grįžti, jei tik panorės. Visa tai buvo gerai žinoma ir tautiečiams vakaruose. Darė jie, ką išmanė. Rašė peticijas įvairioms pasaulinėms organizacijoms ir valstybių vadovams, nepraleisdavo tarptautinių konferencijų ir kėlė Lietuvos klausimus. Jaunimo organizacijos rengdavo skautų stovyklas su dainų, šokių, sporto šventėmis, veikė šeštadieninės lituanistinės mokyklos, o Gaučių šeima nepraleisdavo progos dalyvauti. Ypač daug pastangų dėjo muzikė Emilija. Nuo himno iki lietuviškų dainų ir šokių repertuaro – viskas griuvo ant jos pečių, energijos ir atsidavimo. Šia dvasia buvo auklėjamas ir sūnus Jurgis Algimantas.

Tvirtai ir patikimai egzistuojanti geležinė uždanga atskyrė dipukus (buvusius tremtinius) nuo Tėvynėje likusių tarybinių patriotų. Tiesa, pasitaikydavo ir retų išimčių. Pavyko palenkti į savo pusę dalį emigrantų iš Pietų Amerikos, kur dar P. Gaučys, T. Daukantas dėjo pagrindus lietuvybei išlaikyti. Dalis auklėtinių bei jų vaikų pabandė, patikėjusi vilionėmis ir apgaule, grįžti į Tėvynę. Baigiamas atstatyti karo sugriautas Vilnius, buvo atstatomas ištisas kvartalas tarp Lukiškių ir Kudirkos aikščių. Todėl vilniečiai jį vadino amerikonų kvartalu. Jame apsigyveno reemigrantai, priešingai dabartiniams pabėgėliams į Europą, nerūpėjo socialinė gerovė. Jie grįžo čia dirbti ir gyventi laisvai. Vyresni vilniečiai gerai prisimena griozdiškus sovietinius troleibusus ir linksmą su gitaromis jaunimą, kuris, baigiantis darbo dienai, sugužėdavo pas tą vakarą dirbantį draugą ir užtraukdavo dar negirdėtą melodingą dainą. Vėliau iš jų išsiskyrė Chuanas Mackonis, su savo repertuaru ne kartą apvažiavęs Lietuvą. Mūsų šalies krepšinio rinktinė sulaukė Rimanto Kairio, kurį žinojo visi Lietuvos berniukai. Eksperimentinius baldus gamino aukščiausios kvalifikacijos staliai reemigrantai Mykolaitis, Dargužis, Lukošius, Valionis. Turintys didelę paklausą baldai pradėti gaminti eksportui, o dalis gautos tvirtos valiutos nubyrėdavo geresniems įrankiams įsigyti. Pastatytos grąžtų, šlifavimo staklių, skaičiavimo mašinų gamyklos sulaukė gerų darbininkų. Tačiau iš arčiau susidūrus su brandžiuoju socializmu, entuziazmas nyko, kol galiausiai išaiškėjo, kad tai – tik apgaulė ir propagandinis triukas. Bendruomenė iškriko ir jau niekada nebesusirinko. Beveik išnyko ir lietuviškos mokyklėlės Amerikoje, nes niekas jų neberėmė.

Nors P. Gaučiui buvo pasiūlytos profesoriaus pareigos Albukertės universitete ir rekomendacija į profesoriaus postą, bet kadangi tai buvo 1500 mylių nuo Čikagos, jis bevelijo likti darbininku skardinių fabrike ir savo visuomenine veikla likti naudingas lietuviams. Liko eiliniu žmogumi su savo pasauliu, artimai bendravo su lietuviška spauda, produktyviai vertė. Kitam kraštiečiui nuo Žemaitkiemio J. Kapočiui užsimojus emigracijoje išleisti lietuvišką enciklopediją, rimtai atsiliepė P. Gaučys. Jo triūsas šiam leidiniui buvo milžiniškas. Gal dar ne laikas lyginti „Visuotinės lietuviškos enciklopedijos“ ir Bostone išleistosios, tačiau kiek mokslininkų ir valstybės paramos susilaukė dabartinė 26 tomų ir bostoniškė, akivaizdu. Žinoma, labai malonu pripažinti, kokį indėlį įnešė ir J. Kapočius su P. Gaučiu.

1991 metais rašytojas, diplomatas, vertėjas, Lietuvos patriotas P. Gaučys, sulaukęs garbaus 92 metų amžiaus, sugrįžo į Tėvynę, nusimetusią okupacijos pančius. Leidyklai „Mintis“ jis įteikė savo autobiografinę knygą „Tarp dviejų pasaulių“. Ilgus metus pragyvenęs svetimose šalyse, visą gyvenimą ir patirtį atidavęs patriotinei veiklai, P. Gaučys, pateikęs savo prieškarinį Lietuvos diplomato pasą, kreipėsi į tuometinę Vyriausybę prašydamas atkurti jam Lietuvos pilietybę. Dar turėjo svajonę, jog gal laisva tapusios Lietuvos valdžia grąžins jam ir turėtą dvarelį Plungės rajone. Deja, matyt, dar sovietinio mąstymo iki galo neatsikračiusios valdžios klerkai meįsigilino į tauraus žmogaus asmenybę, „užmiršo“ jo nuopelnus ir atsisakė suteikti P. Gaučui Lietuvos pilietybę. Žmogaus nuoskauda buvo didžiulė. Netrukus garbųjį senolį ištiko insultas, 1991 m. lapkričio 12 d. jis mirė Kaune, taip ir neišvydęs savo knygos „Tarp dviejų pasaulių“, kurią 1992 metais 3000 egz. tiražu išspausdino „Spindulio“ spaustuvė. P. Gaučys palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Visą gyvenimą P. Gaučys sukosi Lietuvos ir pasaulinių įvykių sūkuryje. Buvo aktyvus valstybės kūrimo dalyvis, įžvelgė ir gresiančią katastrofą. Dar pamatė ir jos prisikėlimą, sveikino tautą su nauju jos rytmečiu. Tačiau solidus amžius nebeleido suprasti tų procesų, kurie Lietuvėlę kamuoja iki šiolei. Viena tik aišku, kad pagaliau ir mūsų visuomenė bei jos inteligentija supranta, kad melas ir korupcija vis dar tvirtai laikosi. Baimė visa tai pajudinti niekur neišnyko. Stambiausia prieškario Adolfo Sruogos pašto ženklų byla, 2,8 mln. litų, kelia tik šypseną palyginus su dabartine komercinių bankų griūtimi.

* * *

P. Gaučio tėvas palaidotas Veprių kapinėse. Po ilgų ieškojimų kapą rado Rimo ir Margaritos Razumų šeima. Vepriškius šis taurus žmogus gydė 35 metus.

Daug žymių žmonių, valstybės veikėjų išugdė Ukmergės kraštas. Didžiuojamės pirmuoju ir ilgamečiu Lietuvos prezidentu A. Smetona, garbingų mokslininkų – akademikų – būriu. Skausmas ir negyjančios žaizdos, įvykdytos kolaborantų A. Gudaičio-Guzevičiaus ir J. Markulio, niekaip neužsimiršta dėl savo masto ir artimųjų praradimo. Tokių buvo ir daugiau, o jie buvo laikomi didvyriais.

Atėjo metas, kai žmogus įvertinamas tarsi iš naujo ir stojasi į jam skirtą savo vietą, nors jau buvo pasmerktas užmarščiai. P. Gaučys išvarė gilią vagą tiek valstybinėje tarnyboje, tiek visuomeninėje veikloje. Kūrybinio darbo apimtys net nebandytos įvardinti, jos tiesiog milžiniškos. Savo tautiečiams jis pristatė kitų tautų menininkus, suteikdamas galimybę juos pažinti ir įvertinti gimtąja kalba.

Prieškarinio Lietuvos diplomato P. Gaučio atminimo įamžinimu ir pagerbimu atkakliai rūpinasi visuomenės veikėjas Romas Petras Šaulys. Įamžinimo komisija sudaryta iš Europos Sąjungos ambasadoriaus Rusijos Federacijoje Vygaudo Ušacko, kauniečio Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininko pavaduotojo Alvydo Malinausko, Seimo nario Egidijaus Vareikio, vepriškio Romo Petro Šaulio, vepriškės Justinos Razumaitės, ukmergiškio šio teksto autoriaus Vytauto Pupšio bei ukmergiškio kultūros almanacho „Eskizai“ redaktoriaus Vytauto Česnaičio. Vyksta intensyvus susirašinėjimas su JAV gyvenančiu P. Gaučio sūnumi, kuris su šeima žada atvykti į Lietuvą, į jo tėvo pagerbimo ceremoniją.

Dainiaus Vyto fotoreprodukcijos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija