|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Maža garbė svetimomis kalbomis kalbėti, didi gėda savosios gerai nemokėti... Jūratė Jagminienė, Lietuvos švietimo istorijos muziejaus muziejininkė
Šiais metais minime Lietuvos kalbininko, publicisto, pedagogo, vadovėlių autoriaus, literatūrinės lietuvių kalbos normintojo, įvairiausių mokslo sričių terminologo Jono Jablonskio (18601930) 155-ąsias gimimo ir mirties 85-ąsias metines. Apie J. Jablonskio gyvenimą ir nuopelnus Lietuvos kultūrai rašyti sunku ir rizikinga, kadangi apie jį išleista daug leidinių bei publikuota gausybė straipsnių. Tačiau priminti visuomenei išskirtinę J. Jablonskio asmenybę, manau, verta. Lietuvos švietimo istorijos muziejus parengė jubiliejinę virtualią parodą Atminties spalvų retrospektyva. Kalbininkui Jonui Jablonskiui 155, pasakojančią apie jo gyvenimą ir nuveiktus darbus švietimo ir kultūros srityje. Ypač didžiuojamės galėdami pristatyti vertingą, unikalų eksponatą J. Jablonskio laišką, adresuotą Juozui Damijonaičiui. Jame autorius prašo J. Damijonaičio surasti jo pažįstamai Zofijai Jucevičaitei-Nečajevienei mokytojos darbą kurioje nors lenkų ar rusų mokykloje. Kaip rašo J. Jablonskis, ji labai reikalinga duonos ir darbo, ir dar užsimena, kad būtų gerai, jeigu J. Damijonaičio iniciatyva būtų organizuoti lietuvių kalbos kursai tiems mokytojams, kurie neseniai sugrįžo iš Rusijos (nuo 1919 metų J. Damijonaitis dirbo Kauno miesto ir apskrities švietimo instruktoriumi). Tikėtina, kad laiškas parašytas 1919 m. rugsėjo 21 d. 1885 metais baigęs Maskvos universitetą, J. Jablonskis grįžo į Lietuvą. Tačiau čia nebuvo sutiktas svetingai... Darbo paieškos buvo bevaisės. Vilniaus apygardos mokyklų kuratorius jo nepriėmė. Pasikartojo įprasta XIX amžiaus II pusės situacija, kuomet išsilavinę jaunuoliai, baigę aukštuosius mokslus, Lietuvoje buvo nepageidaujami. Taip atsitiko ir J. Jablonskiui. Tik 1887 metais jam pavyko įsidarbinti Marijampolės teisme, tačiau ir čia neilgam. Pagaliau pasisekė, ir 1889 m. sausio 26 d. J. Jablonskis buvo paskirtas Mintaujos (dab. Jelgava) berniukų gimnazijos senųjų kalbų mokytoju. Gavęs vietą gimnazijoje, jis galėjo jau lengviau atsikvėpti jau vien dėl to, kad gimnazijos mokytojų atlyginimai buvo gana dideli. Čia ir prasidėjo tikrasis pedagogo, kalbininko, publicisto, švietėjo ir mokslininko gyvenimas. J. Jablonskis gyveno ir dirbo ypač sudėtingu ir pavojingu, istoriniais įvykiais išsiskiriančiu, laikotarpiu. Visas jo gyvenimas nuolatinė, alinanti ilga ir sunki gyvenimo kelionė, kurios metu jam teko būti ir mokytoju, ir kontrabandininku, ir patirti tremtinio dalią. MaskvaLietuvaMintaujaRevelisPskovas ŠiauliaiVilniusPanevėžysBrestasGardinas VeližasVoronežasVilniusKaunas ne turistinis kelionių maršrutas, o sudėtingas mėtyto ir vėtyto talentingo lietuvių mokslininko, kalbininko, didžiais darbais paženklintas gyvenimo kelias... Manau, kad siekiant geriau pažinti asmenybę, įvertinti jo palikimą galime tik susipažinę su amžininkų prisiminimais... O jų publikacijų gausu prieškario Lietuvoje ėjusiame leidinyje Lietuvos mokykla (1921, nr. 12). Toli nuo Lietuvos... 1889 metais J. Jablonskis apsigyveno Mintaujoje ir pradėjo dirbti berniukų gimnazijoje graikų ir lotynų kalbų mokytoju. Tais pačiais metais pradėjo rašyti straipsnius į literatūros, politikos ir mokslo laikraštį Varpas. Daugiausia straipsnių buvo skirta lietuvių kalbos dalykams. Varpe pirmą kartą mūsų raštijos istorijoje pradėta diskusija dėl lietuvių kalbos rašybos. J. Jablonskis Varpui parašė ir dviejų lietuviškų leidinių recenzijas: Jono Šliūpo knygos Lietuviszkiejie Rasztai ir Rasztininkai (Lietuviškieji Raštai ir Raštininkai, 1894, nr.1) ir Jono Basanavičiaus Etnologiškos smulkmenos (1894, nr. 2). 1890 metais V. Kudirkos iniciatyva Mintaujoje gyvenę lietuviai inteligentai susibūrė į Literatiškąją komisiją, kurios pirmininku išrinko J. Jablonskį. Komisijos tikslas buvo rašyti straipsnius ir rūpintis Varpo platinimo reikalais. J. Jablonskis globojo ir gimnazijoje slaptai veikusią Kūdikio (18901891) draugiją. Buvęs J. Jablonskio mokinys Mintaujoje Antanas Smetona (Lietuvos Respublikos Prezidentas 19191920 ir 19261940 metais) prisiminimuose rašė: Mintaujoje radau jau susidariusią slaptą lietuvių mokinių draugiją, vardu Kūdikis. Į ją priderėjo tik vyresniųjų klasių mokiniai, gimnazistai ir realistai, nors šių antrųjų tebuvo keli. Draugijėlė turėjo ir savo knygynėlį, sudarytą daugiausia iš lietuviškų ir lenkiškų knygų. Mokiniai rinkdavos, kartas nuo karto pasiskaitydavo lietuviškų laikraščių, slapčia atgabentų iš užsienio, mėgindavo versti iš svetimų kalbų į lietuvių kalbą. Jų vertimų tikslas buvo pramokti lietuviškai rašyti. <...> Kilus svarbesnių klausimų, vienas kuris nueidavo į Jablonskį pasitarti, nes jis buvo autoritetas visiems. Ypač svarbus klausimas buvo, kurs mokslas pasirinkti išėjus gimnaziją ar šiaip jau vidurinę (aukštesnę) mokyklą. Tai rūpėdavo ypač Jablonskiui. Rinkitės tokį mokslą, kurį išėję galėtumėte palikti Lietuvoje, savo žmonių tarpe. Lietuvon grįžti po mokslo neužkirstas kelias gydytojui, advokatui ir kunigui. Mat, tos nuomonės buvęs ir gydytojas Petkevičius (p-lės G. Petkevičaitės tėvas), kurs savo sūnui įsakęs vieną iš tų trijų profesijų pasirinkti, nors šis labai norėjęs būti matematiku ar inžinieriu. Reikia pirmiausia žiūrėti ne to, kas labiausiai tinka, bet kas reikalingiausia Lietuvai. Tuo metu J. Jablonskio gyvenime įvyko ir asmeninių pokyčių. 1890 m. liepos 24 d. Švobiškio evangelikų reformatų bažnyčioje trisdešimtmetis J. Jablonskis susituokė su išsilavinusia lietuvaite Konstancija Sketeryte. Tikėtina, kad pirmieji santuokos metai, pragyventi Mintaujoje, buvo patys gražiausi ir laimingiausi... Čia gimė vyriausiasis Jablonskių sūnus Konstantinas 1892 metais, vėliau dukros: Ona 1894 metais ir Julija 1896 metais. Jablonskių šeima buvo draugiška ir svetinga, į jų namus dažnai užsukdavo svečiai bičiuliai ir mažiau pažįstami lietuvių inteligentai... Vyko slapti pasitarimai įvairiais lietuvybės skleidimo klausimais. Kad nesukeltų kokių nors įtarimų rusų žandarams, 1894 metų vasarą, prisidengus naujagimės Onutės Jablonskytės krikštynomis (krikštatėviai Vincas Kudirka ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė), Jablonskių bute vyko varpininkų suvažiavimas. Taip jau nutiko, kad prie vaišių stalo buvo sprendžiami svarbūs lietuvių tautinės kultūros klausimai ir ekonomikos reikalai. Petras Avižonis (gydytojas, pedagogas) prisiminimuose rašė: Jablonskis savo santykiuose su jaunimu ir su vyresniąja inteligentų karta visai neatsižvelgdavo į gresiantį jam pavojų politinės ištikimybės atžvilgiu. Kiek kartų sustodavo pas jį garsusis anų laikų knygų kontrabandininkas Bieliakas (Jurgis Bielinis) su knygų vežimais! Kartą Mintaujos policija buvo areštavusi Bieliaką, ir Jablonskis išvadavo užsistojęs už jį. 1894 m. vasarą įvyko pas Jablonskį varpininkų susirinkimas, į kurį suvažiavo iš įvairių Lietuvos vietų keliolika inteligentų, neva į krikštynas sukviestų svečių. Į tą susirinkimą Jablonskis pakvietė ir mane, tuo būdu aš, ką tik matūros (brandos) atestatą gavęs, buvau pirmą kartą paties Jablonskio į politinį Lietuvos gyvenimą įvesdintas. Mintaujoje J. Jablonskį nuolat supo išsilavinę lietuvių inteligentai, vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas. Visus juos vienijo bendras lietuvybės idealas, Tėvynės ilgesys ir meilė... J. Jablonskio namuose buvo laukiami ir lietuvių moksleiviai. Čia vykdavo įvairios šventės, vakarėliai su lietuviškomis dainomis bei slapti dalykiniai pasikalbėjimai. Visus šildė jauki Jablonskių namų šiluma, o ypač nuoširdus namų šeimininkės Konstancijos Jablonskienės dėmesys, išradingumas, supratimas ir taktas... A. Smetona prisiminimuose rašė: Apie Jablonskį spietėsi Mintaujoje nedidelis lietuvių inteligentų būrelis. Kiek atmenu, buvo: a. a. Lozoraitis, A. Kriščiukaitis, tik įsišventinęs jaunas kun. J. Tumas, paskui Čepas. Kartas nuo karto atvažiuodavo iš Rygos Pr. Mašiotas, atvažiuodavo a. a. G. Lensbergis; buvęs ar du kartu, ir a. a. V. Kudirka. Ką jie veikdavo, ir mes, susipratę lietuviai mokiniai, nežinodavome; ir nesiteiraudavome, nes numanydavome, kad anuomet buvo pavojinga tokiais dalykais domėtis. Šventadieniais vaikščiodavome į Jablonskių namus, kur tuomet gyveno A. Kriščiukaitis, mokytis dainuoti. Kriščiukaitis fortepijonu vedžiodavo, o mes dainuodavome: Ant kalno karklai siūbavo, Šėriau žirgelį ir kitas dainas. Tai mums labai patikdavo ir laukdavome šventadienio ateinant. Labai nepaprasta buvo ir labai mus, mokinius, suskatino savanorių teatras. Kriščiukaitis ir Čepas įsimanė parodyti Amerika pirtyje. Pasiruošėme ir suvaidinome, žinoma, Jablonskių namuose. Agotos rolę vaidino ponia Jablonskienė. Tai buvo linksma šeimininkės vedama pramogėlė. Susirinko mokinių, kiek tik galėjo tilpti, gimnazistų ir šiek tiek gimnazisčių, buvusių Jablonskių šeimynos globoje. Po vaidinimo šokiai, žaidimai ir dainos. Kiek džiaugsmo, kiek pasakojimų buvo po to vakarėlio mokinių tarpe! Kvėpterėjo visus jautri lietuviška dvasia, šeimynos šilima... O mokiniai lietuviai niekur kitur, kaip tik Jablonskiuos, neturėdavo užeigos. 1896 metų rugsėjį gubernijos žandarai susekė mokytoją J. Jablonskį ir už tautinį darbą, neleistiną veiklą puoselėjant lietuvybės idėjas, iškėlė į Revelį (dab. Talinas), į Aleksandro gimnaziją, kurioje dirbo iki 1900 metų pabaigos, dar toliau nuo Lietuvos... Tokie gyvenimo pokyčiai buvo sunkus išbandymas visai Jablonskių šeimai. Nepaisydamas visų sunkumų, J. Jablonskis vėl įsijungė į įprastus darbus dirbo gimnazijoje mokytoju ir rašė straipsnius į Varpą, saugumo sumetimais pasirašinėdamas Kazimiero Obelaičio, Jono Obelaičio, Senio, Nenuoramos, Peštuko, P. Kriaušaičio, P. Šiauliškio, Rygiškių Jono slapyvardžiais. Mokytoją ir Revelyje supo būrelis lietuvių gimnazistų, kuriems jis buvo dėmesingas ir neatsisakydavo padėti bėdoje. J. Jablonskis buvo labai darbštus, reiklus sau ir kitiems, drąsus bei kilniaširdis žmogus. Jonas Kriaučiūnas (lietuvių spaudos darbuotojas, 18911895 metais Varpo ir Ūkininko redaktorius) prisiminimuose rašė: Į Jablonskius Revelin aš atvykau iš Kryžių kalėjimo (Petrapilėje) 1900 metais. Su pačiu Jablonskiu buvau jau seniai susipažinęs, dar studentavimo laikais, (...) nuo pat pirmojo pažinties momento aš dideliai pamėgau tą karštą patriotą, teisų, dorą žmogų ir lyg lipte prilipau prie jo visa širdimi. Todėl ir, atvykęs Revelin, ėjau stačiai į jo namus, kame mane pasitiko lyg seniai lauktą svečią, nors laikymas pažinties su manimi tada buvo pavojingas daiktas mokytojavusiam tuo laiku rusų gimnazijoje Jablonskiui. Kadangi aš buvau Revelin ištremtas trejiems metams ir administracijos buvau laikomas po atvira policijos priežiūra, kuri stengėsi užbėgti man visus kelius bent ką užsidirbti, o man teišduodavo pragyvenimui tiktai 6 rublius mėnesiui, tai aš be gausaus parėmimo iš šalies nebūčiau galėjęs gyvuoti. Didelę to parėmino dalį aš radau Jablonskio namuose, kame tuomet gyveno ir Andrius Bulota, dabar pagarsėjęs savo politikos pakraipa ir savo taktu. Apie Joną Jablonskį, kaip ir kitados Mintaujoje, kada jis ten mokytojavo gimnazijoje, Revelyje taip pat buvo susispietę buvusieji ten jauni lietuvaičiai, kuriems tas karštas Lietuvos mylėtojas darė geriausios įtakos tautybės ir išvis dvasios tobulinimo atžvilgiu, stengdamasis kiekvieną remti ir iš medžiaginės pusės. Taip gavau pažinti per Jablonskį gimnazistą Jokantą, dabar Steigiamojo Seimo narį. Pažinau ir antrą gimnazistą Vaiciušką, dabar gydytoją ir Lietuvos generolą; toliau pažinau studentą Avižonį, dabar gydytoją, Šniukštą, dabartinį Armijos Teismo pirmininką, studentą Bytautą, gimnazistą Liutkevičių ir kitus (Tautos mokykla, 1921, nr. 12, p. 547). Vasaras Jablonskių šeima leisdavo Lietuvoje. Parvykęs į tėviškę atostogų, J. Jablonskis apsigyvendavo pas gimines ar bičiulius. Vaikščiodamas po apylinkes ir bendraudamas su vietiniais žmonėmis nesiskirdavo su sąsiuviniu ir pieštuku rankose. Leisdavo laiką, tyrinėdamas tarmes, rengė lietuvių kalbos gramatiką. J. Jablonskis daug nusipelnė normindamas lietuvių kalbą. 1899 metais su P. Avižoniu išleido Lietuvišką gramatikėlę Petro Kriaušaičio slapyvardžiu (Petras P. Avižonis, o Kriaušaitis J. Jablonskis), o 1901 metais Petro Kriaušaičio slapyvardžiu vieną reikšmingiausių savo darbų Lietuviškos kalbos gramatiką, kurioje įtvirtino aukštaičių kauniškių tarmę. Revelyje, kaip ir anksčiau, J. Jablonskis nuolatos buvo persekiojamas žandarų. Nors ir labai saugojosi, tačiau ne visada pavykdavo. Kartą nutiko labai pavojinga ir kiek kurioziška situacija, iš kurios išsisukti padėjo buvęs J. Jablonskio mokytojas iš studijų Maskvos universitete laikų, rusų profesorius Fiodoras Koršas. Apie šią situaciją kun. Motiejus Gustaitis (poetas, vertėjas, pedagogas, literatūros ir kultūros tyrinėtojas) prisiminimuose rašė: Štai vieną gražų rytą policija darė pas jį (J. Jablonskį) kratą ir knygoje ar kame ten randa parašyta žodį Šungalvis. Susidomėjo kratikai, geležėlę radę: bene bus tai pseudonimas? Koks radinys! Bet ką jis reiškia? Suburtomis pajėgomis išsiverčia žodžiu Прохвост. Oho, tai blogas ženklas! Surašo protokolą ir užveda bylą. Jablonskis turėjo Revelyje gerą pažįstamą profesorių Koršą. Šis, bylą betardant, draugiškai Jablonskį užtarė, išrodydamas, jog Šungalvis tai ne keiksmo žodis, ne Прохвост, o tik vieno graikų šventojo Kiokefalės sulietuvintas vardas, reiškiąs šunies galvą... Tuo byla ir pasibaigusi. Vis dėlto galų gale Jablonskiui liepta pasiduoti į dimisiją. Dar toliau nuo Lietuvos... ir kelionė namo... Tolesnis J. Jablonskio gyvenimas tapo dar sudėtingesnis, sunkesnis ir pavojingesnis. 1900 metais žandarai, darydami kratą pas daktarą Vaineikį Palangoje, rado sąrašą lietuvių inteligentų, kuriame buvo minima ir J. Jablonskio pavardė. To pakako, kad būtų atlikta krata ir pas J. Jablonskį. Čia žandarai rado slaptos lietuviškos spaudos, lietuviškų knygų, surinktos tautosakos rankraščių. Po tardymų ir apklausų J. Jablonskis buvo atleistas iš Revelio gimnazijos ir 1902 m. gegužės 14 d. caro vyriausybės įsakymu už dalyvavimą kovoje su lietuviškos spaudos draudimu buvo dviem metams ištremtas į Pskovą. Sunku įsivaizduoti, kiek teko jam iškentėti tremtyje be šeimos, be Lietuvos.... ir be pajamų pragyvenimui... Tuo laiku buvo suimta ar bent įpainiota daug lietuvių inteligentų. Tai buvo bene pikčiausias laikas lietuvių inteligentijai, prisiminimuose rašė A. Smetona. Gyvendamas Pskove, J. Jablonskis redagavo brolių Antano ir Jono Juškų lietuvių kalbos žodyną ir rašė straipsnius į slapta leidžiamus lietuviškus laikraščius, pasirašinėdavo Kazimiero Obelaičio ir kitais slapyvardžiais. 1903 m. kovo 12 d. J. Jablonskiui buvo suteikta malonė ir likusį bausmės laiką leista atlikti Kauno gubernijoje. Kadangi neturėjo teisės apsigyventi Vilniuje, pasirinko Šiaulius. Čia tęsė A. ir J. Juškų lietuvių kalbos žodyno redagavimą, tvarkė grafų Zubovų archyvą. Lietuvoje J. Jablonskis jautėsi gerai, tarsi tėvynės oras būtų vaistas nuo visų išgyvenimų. Mielai bendravo su jį lankančiais lietuvių inteligentais. Prabėgus metams, jau keliavo į Vilnių. Nuotaika pakili labai džiaugėsi atgauta lietuviškos spaudos laisve. 19041906 metais J. Jablonskis dirbo pirmojo dienraščio Vilniaus žinios ir Lietuvos ūkininko redakcijose, knygų leidimo bendrovėje Aušra, taisė įvairių knygų kalbą, dėstė lietuvių kalbą kaip fakultatyvą keliose Vilniaus mokyklose, nors tų pamokų vos aštuonios per savaitę, bet ir tai didelis džiaugsmas... Tačiau J. Jablonskiui nelabai sekėsi įsitvirtinti Vilniuje. Vėl teko keliauti... Kazimieras Jokantas (pedagogas, gydytojas, Lietuvos Respublikos švietimo ministras 19251926 ir 19391940 metais) prisiminimuose rašė: Atgavus spaudą, J. Jablonskį jau matome Vilniuje, besidarbuojantį Vilniaus žinių redakcijoj. Stvėrėsi naujo užsiėmimo karštai, su dideliu džiaugsmu. Turėti lietuvių kalba dienraštį ir jį redaguoti buvo išsvajota laimė tam, kurs visą amžių kovojo ir vargo dėl spausdinto žodžio teisių. Dar Šiauliuose būdamas kalbėdavo: Kokie laimingi tie latviai, estai! Turi savo spaudą, savo didelius dienraščius ir niekas jų netrukdo paprastame kultūros darbe. Ar sulauksiu nors dienų gale to laiko, kada laisvai galės eiti dienraščiai lietuvių kalba? Kaip tai keista: eina mūsų laikraščiai čia pat Lietuvoje, niekas nieko nesako ir dargi rusų paštas juos išvažioja!... Svajonė... Tačiau tas entuziazmas neilgai truko. Laikraščio leidėjas inžin. P. Vileišis žiūrėjo į dienraštį kaipo į grynai privatų savo reikalą, į jo redaktorius kaipo į savo kanceliarijos valdininkus, kurie, neturėdami savo valios ir nuomonės, privalėjo daryti tik tai, ką jiems įsako viršininkas. Ne toks buvo mūsų mokytojas, kad taptų bet kieno vergu, o ypatingai spaudoje, kurią jis taip idealizavo ir kuri taip artima buvo jo širdžiai. Be vietos ir duonos liko, bet vergauti atsisakė. Vilniaus žinioms irgi neišėjo tai sveikaton, jos nepatapo rimtu vienijančiu tautą organu, kokiu turėjo labai daug šansų likti. 19061908 metais J. Jablonskis dirbo Panevėžio mokytojų seminarijoje. Tačiau ir Panevėžyje nebuvo lemta ilgiau užsibūti. Mokytojų seminarijos direktorius ir kiti tikrieji rusai negalėjo kęsti, kad lietuvių kalba buvo įleista į mokyklą. Taigi ėmė visokiais būdais stengtis prieš tą naujovę, visokiais skundais įdavinėti mokslo apygardai Jablonskį, rašė A. Smetona. Taigi, mokytojai rusai rezgė įvairias pinkles, kad tik nebūtų dėstoma lietuvių kalba ir kitaip ieškojo priekabių, kaip įmanydami stengėsi atsikratyti J. Jablonskio. Toks įtemptas gyvenimas, nuolatiniai kraustymaisi, alinantis darbas skaudžiai atsiliepė J. Jablonskio sveikatai susirgo inkstų liga. 1908 metais didysis kalbininkas buvo iškeltas į Bresto gimnaziją dėstyti lotynų kalbos. 1911 metais J. Jablonskis Rygiškių Jono slapyvardžiu išleido lietuvių kalbos mokslui labai reikšmingą veikalą Lietuvių kalbos sintaksė. Tačiau sveikata akivaizdžiai prastėjo, netiko klimatas, ir J. Jablonskis buvo priverstas pats pasiprašyti perkeliamas į Gardino gimnaziją, kur jį užklupo Pirmasis pasaulinis karas. Buvęs J. Jablonskio mokinys kun. Antanas Jononis (poetas) prisiminimuose rašė: Buvo 1906/7 mokslo metai, kuomet turėjau laimės būti Jablonskio mokiniu ir lyžtelti nors truputėlį gimtosios kalbos iš jo lūpų. Tada teturėjau tik 12 metų ir buvau I-os klasės realisčiukas. (...) Išvydau pirmą sykį Jablonskį, jau žilą, smailia barzdike, mėlyna rusų mokytojų uniforma, tik lietuviškai kalbantį mokytoją; (...). Ko niekuomet neužmiršiu, tai jo veido lipšnios šypsenos. Pradėjome skaityti lietuvių pasakas, rašyti diktantus. Gerai įsivaizdinu, koks buvo tuomet mano rašymas, kuomet daugiau darydavau žodyje klaidų, negu jame raidžių. Tik vienas Konstantas Jablonskis, 7 kl. moksleivis (jubiliato sūnus), klaidų nedarė ir būdavo, šaukiamas rašyti ant lentos. Kuriam laikui mūsų mokytojas pranyko, ir išgirdome, kad serga. Po ligos vėl išvydome gerb. jubiliatą, kiek suliesėjusį, bet su ta pačia šypsena. (...) Mokymas buvo mišrus, bendrai visoms klasėms, nes ir vyresniųjų klasių mokiniai lietuvių kalbos ne kiek daugiau mokėjo. Pirmą sykį prie jo ir aš lietuviškai rašyti paėmiau plunksną. 1907 m. Užgavėnėms gerb. jubiliatas mums visiems uždavė darbo, paprašė visų užrašyti girdėtų ir vartojamų patarlių, priežodžių ir t.t., sakęs, tai būsią suvartota kažkokioms knygoms. Bet kam jos būsiančios reikalingos, aš tuomet neįsivaizdavau. Namie su tėvo pagalba surašiau, kaip mokėjau, didelėmis raidėmis patarlių pluoštą ir po atostogų su kitais draugais įteikiau Jablonskiui. Iš gerb. jubiliato gavome visi ačiū ir tai buvo didelė mums laimė... Pirmojo pasaulinio karo verpetuose... Voronežas Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir vokiečiams užėmus Lietuvą, komplikavosi lietuvių gyvenimai... Teko trauktis į carinės Rusijos gilumą. Dalis pradinių, vidurinių ir specialiųjų mokyklų moksleivių ir mokytojų pasitraukė į didžiuosius Rusijos miestus (Peterburgą, Maskvą, Jaroslavlį, Tambovą, Voronežą ir kt.). Daugiausia Lietuvos inteligentijos, moksleivių ir pedagogų susitelkė Voroneže. Čia buvo steigiamos gimnazijos, įvairūs mokytojų kursai, leidžiami vadovėliai, vyko aktyvus švietėjiškas ir kultūrinis gyvenimas... 1915 metais Martyno Yčo iniciatyva iš Vilniaus į Voronežą evakuotos berniukų ir mergaičių lietuvių gimnazijos, kuriuose nuo 1917 metų buvo mokoma ir lietuvių kalbos. Šiose gimnazijose dirbo žymūs lietuvių pedagogai: Pranas Mašiotas (abiejų gimnazijų direktorius), Marcelinas Šikšnys, Tomas Ferdinandas Žilinskas, Juozas Balčikonis, Konstantinas Šakenis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Jonas Jablonskis, Zigmas Žemaitis, Jonas Murka, Juozas Damijonaitis, Juozas Vokietaitis ir kiti. Šalia tiesioginio pedagoginio darbo jie rašė ir leido vadovėlius mokykloms. Traukdamasis nuo karo, J. Jablonskis su mokiniais pradžioje pateko į Veližo miestelį, didžiausią Vilniaus apygardos užkampį, toli nuo geležinkelio. Čia gyveno baisiomis sąlygomis, nusilpo, liga sparčiai progresavo. Kai M. Yčas pakvietė jį atvykti į Voronežą, pasiūlymą priėmė. 1915 metų rudenį J. Jablonskis jau apsigyveno Voroneže ir ėmė dėstyti lietuvių gimnazijose lotynų ir lietuvių kalbas. Voroneže jis jau nevaikščiojo, į pamokas važiuodavo vežimėliu. Čia jis kiek pajėgdamas atsidėjo kalbai, lietuviškai terminijai. 1916 metais J. Jablonskis su kitais autoriais parengė ir išleido dviejų dalių chrestomatiją Vargo mokyklai ir jos priedą Mūsų žodynėlis (1918), parašė ir išleido rašybos taisyklių rinkinį. Martynas Yčas (teisininkas, politikas, Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, publicistas) prisiminimuose rašė: J. Jablonskis dėl nesveikatos išėjo iš mano gimnazijos ir turėjo gauti visą pensiją. Jo darbas oficialiai nutrūko, bet iš tiesų dar jo padaugėjo. Jis pasilieka vyrų gimnazijos globėjų tarybos nariu ir aktingai dalyvauja visų svarbesnių gimnazijos reikalų aptarime, redaguoja vadovėlius, taiso kalbą, grupuoja būsimuosius filologus. Reikia paminėti dar vienas dalykas. Vasaros metu 1917 metais, padedant Lietuvių centro komitetui ir Švietimo ministerijai, suorganizuota pirmieji lietuvių mokytojų vasariniai kursai. Lektorium buvo pakviestas taip pat ir J. Jablonskis. Saulės kursų bendrabučio sode po dideliu šakotu medžiu sudėti suolai, kuriuose sėdi gausinga ir įvairi auditorija. Čia matai beūsius jaunus vyrukus mokytojus ir jaunas mergaites, iš įvairių Rusijos kampų suvažiavusius, čia vėl mūsų seni veikėjai Pranas Mašiotas, Tomas Žilinskis, dr. Jonas Šliūpas, ką tik iš Amerikos atvažiavęs, ir kiti. Visi sėdi ir klauso lietuvių kalbos lektoriaus Jono Jablonskio, kuris savo račiukuose sėdėdamas laiko paskaitą. Kaip aš tuomet pagailėjau, kad aš ne dailininkas. Koks tai puikus siužetas! Prašyte prašosi, kad ant drobės perkeltum visą tą vaizdą. Šiame siužete išreikštas visas mūsų vargo mokyklos pabėgėlių Rusuose mokyklos laikotarpis. Voroneže J. Jablonskis buvo visų pedagogų ir intelektualų dėmesio centre. Jį nuolatos lankydavo žymūs žmonės. Jablonskių bute vakarais rinkdavosi įvairių dalykų komisijų nariai, kurie rūpinosi lietuviška terminologija. J. Jablonskis noriai talkino jiems, siūlydamas lietuviškus įvairių mokslo dalykų terminus. Tuo metu matematikos vadovėlių lietuvių kalba beveik nebuvo. Nors 1906 metais P. Mašiotas išleido aritmetikos uždavinyną pradinėms mokykloms, buvo išleista ir keletas kitų autorių uždavinynų, tačiau kiekviename jų buvo vartojami vis kitokie matematikos terminai. Todėl trys Lietuvos matematikai P. Mašiotas, M. Šikšnys ir Z. Žemaitis kartu su J. Jablonskiu ėmėsi didelio ir labai reikalingo darbo lietuviškų matematikos terminų norminimo. Dažniausiai P. Mašiotas kūrė algebros, Z. Žemaitis geometrijos, M. Šikšnys aritmetikos terminus, o J. Jablonskis juos apsvarstydavo, nevykusį ištaisydavo arba pasiūlydavo savo. Taip toli nuo Lietuvos karo metais gimė daug naujų lietuviškų žodžių terminų, kurie mažai pakitę išliko iki šių dienų. 1917 metais J. Jablonskis išleido vadovėlį Aritmetika. Mokslo pradžia ir terminai. Voroneže pradėjo rašyti lietuvių kalbos gramatiką, kurią baigė grįžęs į Vilnių 1919 metais. Nepriklausomoje Lietuvoje... Po ilgos ir varginančios, dvi savaites trukusios kelionės traukiniu 1918 metų birželio pabaigoje J. Jablonskis ir kiti lietuvių inteligentai, moksleiviai, karo pabėgėliai iš Voronežo sugrįžo į Lietuvą (iš viso 1342 žmonės). J. Jablonskis apsigyveno Vilniuje. 1919 metais P. Kriaušaičio ir Rygiškių Jono slapyvardžiu išleido Lietuvių kalbos gramatiką vieną geriausių ir išsamiausių lietuvių kalbos vadovėlių. 1919-ųjų vasarą J. Jablonskis persikėlė gyventi į Kauną. Laikinojoje sostinėje prabėgę metai aukščiausios mokslinės karjeros laikotarpis. 1922 metais jis išrenkamas Lietuvos universiteto garbės nariu ir profesoriumi, yra svarbiausias įvairių mokslo ir administracijos sričių terminologas, vadovėlių ir knygų kalbos taisytojas, literatūrinės lietuvių kalbos normintojas. Paminėtini didžiojo lietuvių kalbos mokytojo vadovėliai, išleisti nepriklausomoje Lietuvoje: Gramatika ir mokykla (1921), Lietuvių kalbos gramatika (2-asis pataisytas leidimas, 1922), Lietuvių kalbos vadovėlis (1925), Pasakėčios (1927), Linksniai ir prielinksniai (1928), Mūsų kalbos žodynėlio dalykai (1929). Ypač vertingi jo straipsniai kalbos norminimo klausimais, kurių parašė per 234. Tačiau J. Jablonskio sveikata silpnėjo, jis ne tik nebevaikščiojo, bet ir sunkiai valdė rankas, nebegalėjo rašyti. Straipsnius jam padėjo rašyti ateinantys studentai, kuriems jis diktuodavo tekstus. Prie šio darbo labai prisidėjo ir nuolatinė jo pagalbininkė žmona Konstancija. Akademinį darbą J. Jablonskis dirbo iki 1926 metų ir visus ketverius metus paskaitas studentams skaitydavo savo bute. Išvardinti visus J. Jablonskio darbus neįmanoma, nes jis taisė daugybės raštų kalbą, apie tai žino tik autoriai. Su mokiniais vertė vadovėlius, grožinę literatūrą, redagavo Julijos Žymantienės-Žemaitės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Jono Biliūno ir kitų lietuvių rašytojų kūrinius. J. Jablonskis išugdė būrį lietuvių kalbos mokytojų, kalbininkų, kurie tęsė gerbiamo mokytojo tradicijas puoselėjo bendrinę lietuvių kalbą. 1928 m. gegužės 15 d. J. Jablonskis apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu. Justinas Strimaitis (pedagogas, kanklininkas, spaudos darbuotojas, poetas, redaktorius) prisiminimuose rašė: Per Aukštųjų kursų iškilmingą atidarymą dalyvavo ir mūsų jubiliatas Jablonskis. Kiti įžymūs mokslo darbininkai sveikino pradedant tą didį darbą žodžiu, mūsų jubiliatas raštu. Sveikinimus lydėjo publikos gausūs delnų plojimai, o Jablonskis, jautrus būdamas, kelis kartus silpnomis rankomis suplojęs, nuo darbų pavargusią žilą galvą susiėmęs, verkė. (...) Kada p. Žemaitis, Aukštųjų Kursų vadovas, perskaitė J. Jablonskio sveikinimą, kuris baigėsi žodžiais... Aukite, dirbkite, bręskite. Jūsų J. Jablonskis, pasipylė audringas delnų plojimas, o sveikintojas tik nulenkė galvą ir susiėmęs ją rankomis verkė. Visa salė valandėlei nutilo. Daugelio akyse publikoje žibėjo dėkingumo ašaros: suprato publika mūsų kultūros istorijos prasmės pilnus žodžius. Dalyvavo J. Jablonskis ir Steigiamąjį Seimą atidarant Kauno miesto teatre, mūsų kritusiems dėl Tėvynės laisvės kovotojams paminklą šventinant Vienybės Aikštėj, aukštesniųjų mokyklų mokytojų suvažiavime... J. Jablonskis mirė 1930 m. vasario 23 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Jo gyvenimas buvo sudėtingas ir sunkus: jis išgyveno lietuviškos spaudos draudimo metus, paženklintus dideliais gyvenimo išbandymais, pavojais, trėmimais ir atkaklia kova už lietuvišką žodį, pergyveno Pirmojo pasaulinio karo baisumus, ankstyvą negalią ir vis nenuilstamai dirbo Lietuvos kultūros, švietimo, lietuvių kalbos tvarkymo bei terminologijos srityse. Perskaičius prieš 100 metų J. Jablonskio parašytus žodžius Maža garbė svetimomis kalbomis kalbėti, didi gėda savosios gerai nemokėti, kyla vertas pamąstymo retorinis klausimas: ar tikrai gerai mokame savo gimtąją kalbą?.. Manau, kad šios minties aktualumas išlieka nepakitęs iki šių dienų... Esu įsitikinusi ir nuolat kartoju, kad tik gerbdami istorinę savo tautos atmintį, žmones, dirbusius ir daug nuveikusius lietuvių tautinės kultūros ir švietimo srityje, kuriame savo kartos ateitį... Nuotraukos iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |