Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Ištikimybė savajam pašaukimui

Popiežiaus palinkėjimai užbaigiant Pašvęstojo gyvenimo metus

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus su seserimis vienuolėmis per jo apsilankymą Jungtinėse Amerikos Valstijose 2015 m. liepos mėnesį

Gana ilgai – nuo 2014 metų pirmojo Advento sekmadienio iki šiemetinės Viešpaties Paaukojimo šventės (2014 m. lapkričio 30 – 2016 m. vasario 2 d.) – minėti Pašvęstojo gyvenimo metai visoje Katalikų Bažnyčioje susilaukė didžiulio dėmesio. Jie buvo užbaigti Šv. Petro bazilikoje popiežiaus Pranciškaus aukotomis Grabnyčių šventės šv. Mišiomis, kuriose dalyvavo beveik 5 tūkstančiai ta proga į Romoje vykusį susitikimą iš viso pasaulio suvažiavusių vyrų ir moterų vienuolijų narių. Dalyvavo ir daugiau nei dvidešimties seserų vienuolių delegacija iš Lietuvos, prie kurios prisijungė Telšių vyskupas augziliaras pranciškonas Linas Vodopjanovas, kuris buvo Pašvęstojo gyvenimo metų renginių koordinatorius mūsų šalyje. Šios šventės išvakarėse, vasario 1 dieną, Pauliaus VI didžiojoje audiencijų salėje Vatikane su to suvažiavimo dalyviais susitiko Šventasis Tėvas ir išsamiau aptarė vienuolių tarnystės bruožus – pranašystę, artimumą ir viltį. Svarbu, kad popiežius Pranciškus, kuris pats yra vienuolis jėzuitas ir yra buvęs Jėzaus Draugijos provincijolu savo gimtojoje Argentinoje, iš savo asmeninės patirties labai gerai suvokia Pašvęstojo gyvenimo esmę ir problemas.

Be pagundų nėra išganymo

Kun. Vytenis Vaškelis

Tik gundymų atmetimas arba jų priėmimas parodo, ko iš tiesų yra vertas žmogus. Jei jis savo netikrajam „aš“ visada sakytų „taip“, ilgainiui savo vidų leidęs užvaldyti visoms nedorybėms, jose rastų savąjį galutinį bei nebepakeičiamą fiasko, nes blogio užvaldytas asmuo susitapatina su šėtonu. O žmogus, kuris visuomet mintimis ir savo sprendimų vykdymu tiesai sakytų tik „taip“, būtų pats Kristus – į vakaro sutemas nepanirstančios tiesos Saulė. Taigi mes visi esame tam tikrame gyvenimo minčių ir veiksmų amplitudės lygyje, kai dažnai pagundas atmetame, bet neretai ir kai kurioms, deja, pritariame.

Jėzus savo pavyzdžiu (Lk 4, 1–13) mus moko, nesileidžiant į menkiausius kompromisus, nedelsiant atmesti visus gundančius priešo siūlymus ir pažadus. Tai – vertingiausias gyvenimo universitetas, kurį baigę gausime tokį diplomą, kuris suteiks teisę darbuotis nebe šio pasaulio civilizacijos gerovei, bet kūrybingiausiam „darbui“ – visada šviežiam, džiugiam, nuolatiniu gyvenimo Dieve atnaujinimu trykštančiam, viską apimančiam ir dabar iki galo nenusakomam vienintelio Jo šlovinimui (Apr 19, 5–7).