2016 m. vasario 12 d.    
Nr. 6
(2174)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Ištikimybė savajam pašaukimui

Popiežiaus palinkėjimai užbaigiant Pašvęstojo gyvenimo metus

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus su seserimis
vienuolėmis per jo apsilankymą
Jungtinėse Amerikos Valstijose
2015 m. liepos mėnesį

Šventasis Tėvas Grabnyčių
šventėje užbaigiant
Pašvęstojo gyvenimo metus

Jaunos vienuolės iš Azijos,
kur dvasinių pašaukimų yra daug

Šventasis Tėvas buvo entuziastingai
pasitiktas vienuolių susitikimo dalyvių

Jaunos afrikiečių seserys vienuolės

Popiežiaus Pranciškaus
susitikimo su vienuolių
suvažiavimo dalyvėmis akimirkos

Gana ilgai – nuo 2014 metų pirmojo Advento sekmadienio iki šiemetinės Viešpaties Paaukojimo šventės (2014 m. lapkričio 30 – 2016 m. vasario 2 d.) – minėti Pašvęstojo gyvenimo metai visoje Katalikų Bažnyčioje susilaukė didžiulio dėmesio. Jie buvo užbaigti Šv. Petro bazilikoje popiežiaus Pranciškaus aukotomis Grabnyčių šventės šv. Mišiomis, kuriose dalyvavo beveik 5 tūkstančiai ta proga į Romoje vykusį susitikimą iš viso pasaulio suvažiavusių vyrų ir moterų vienuolijų narių. Dalyvavo ir daugiau nei dvidešimties seserų vienuolių delegacija iš Lietuvos, prie kurios prisijungė Telšių vyskupas augziliaras pranciškonas Linas Vodopjanovas, kuris buvo Pašvęstojo gyvenimo metų renginių koordinatorius mūsų šalyje. Šios šventės išvakarėse, vasario 1 dieną, Pauliaus VI didžiojoje audiencijų salėje Vatikane su to suvažiavimo dalyviais susitiko Šventasis Tėvas ir išsamiau aptarė vienuolių tarnystės bruožus – pranašystę, artimumą ir viltį. Svarbu, kad popiežius Pranciškus, kuris pats yra vienuolis jėzuitas ir yra buvęs Jėzaus Draugijos provincijolu savo gimtojoje Argentinoje, iš savo asmeninės patirties labai gerai suvokia Pašvęstojo gyvenimo esmę ir problemas.

„Ateik ir sek paskui mane“

Būdinga, kad minėtame susitikime ir daugeliu kitų atvejų Šventasis Tėvas atidėjo į šalį parengtos kalbos tekstą ir į susirinkusius kreipėsi gyvu žodžiu. Tačiau šioje jo minčių apžvalgoje bus naudojamasi abiem šaltiniais, kadangi juose aptariami panašūs klausimai ir jie vienas kitą papildo. Štai iš anksto parengtose pastabose popiežius Pranciškus vienuoliškąjį pašaukimą susiejo su begaliniu Jėzaus gailestingumu, kadangi Jis į kiekvieną pašauktąjį asmeniškai ir meiliai kreipiasi „Ateik ir sek paskui mane“ (Mk 10, 21). „Ir jeigu mes esame čia, tai dėl to, kad Jam atsakėme „taip“, – sakė Šventasis Tėvas, pripažindamas, kad kelias į vienuolystę pradžioje gali būti labai įvairiopas: vieniems jis džiugus ir entuziastingas, kitiems gal kartais kupinas abejonių ir netikrumo, tačiau visi pašauktieji darniai ir ištikimai nusekė Juo, vėliau patirdami tai, ko pradžioje net neįsivaizdavo. Kiekvienu atveju, sekdami Viešpačiu, jie išmoko iš Jo ypatingos tarnystės, svetingumo, atlaidumo ir broliškos meilės, nes Jis perdavė savo Dvasią ir jų širdis išplėtė iki savo širdies didingumo, aiškino popiežius Pranciškus.

Anot jo, Dievui pašvęstas gyvenimas per visišką ištikimybę Viešpačiui ir Jo pristatymą pasauliui, tampa tuo, „kuo mus daro Bažnyčia“, tampa ypatinga evangelizacine, išganomąja dovana žmonijai. Pašvęstojo gyvenimo metais kiekvienas vyrų ir moterų vienuolijų narys turėjo galimybę dar labiau sustiprinti savojo tapatumo suvokimą bei apmąstymą, projektuoti jį į ateitį su atnaujintu apaštaliniu įkarščiu rašant naujus gėrio puslapius savųjų kongregacijų kūrėjų charizmų plėtotėje. „Mes esame dėkingi Viešpačiui už viską, ką Jis leido mums išgyventi Pašvęstojo gyvenimo metais, tokiais turtingais naujomis iniciatyvomis, – sakė Šventasis Tėvas. – Tačiau, nors tie metai baigėsi, mūsų įsipareigojimas likti ištikimais gautiems savo pašaukimams tęsiasi kaip ir augimas meilėje, atlaidume bei kūrybingume“. Kaip tik todėl, sakė popiežius Pranciškus, jis norėjo dar kartą aptarti tris svarbiuosius vienuolystės bruožus (pranašystę, artimumą ir viltį), kuriais pašauktieji duoda savojo tarnavimo pavyzdį žmonijai ir su būdingu atsidavimu ir intensyvumu įgyvendina savuosius neturto, skaistybės ir klusnumo įžadus.

Tobulas klusnumo liudijimas

Pirmasis bruožas – vienuoliškoji pranašystė Bažnyčiai ir ypač pasauliui – reiškia įtikinamą Dievo tikrumo skelbimą savojo gyvenimo liudijimu ir tik paskui žodžiais. Ir jeigu dabar sekuliarizuotoje visuomenėje Dievas yra atmetamas, marginalizuojamas ar ignoruojamas, mes turime klausti savęs, gal mes patys buvome nepakankamai skaidrūs Jo Veidui, stengdamiesi parodyti save, o ne Jį?“ – klausė Šventasis Tėvas. Priminęs Dievo apibūdinimą 103-ojoje psalmėje, kurioje skalbiama, kad, Viešpats yra gailestingas ir maloningas, lėtas supykti ir kupinas ištikimosios meilės“ (Ps 103, 8), Popiežius sakė, kad vienuoliai savo asmeniniame santykyje su Dievu ir Jį perteikdami kitiems kaip tik šias savybes turi išreikšti, tobulindami draugiškumą, širdžių pokalbį maldoje bei tyliame šlovinime. Kalbėdamas susitikimo dalyviams, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad pranašystės raiška yra ir vienuoliško klusnumo liudijimas. To dabartiniam pasauliui ypač trūksta. Tobulą klusnumą dangiškajam Tėvui paliudijo pats Dievo Sūnus, visiškai paaukodamas save iki pat mirties ant kryžiaus.

Intensyvus vyrų ir moterų vienuolių klusnumo išgyvenimas nieko bendro neturi su kariniu „klusnumu“ vyresniesiems vadams, nes vienuoliškas klusnumas yra širdies dovanojimas, aiškino popiežius Pranciškus. Ši pranašystė yra labai svarbi žmonijai, nes tikrasis klusnumas yra priešingas „valios anarchijai, kuri yra velnio dukra“. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad paklusti nustatytai teisingai tvarkai (vienuolijos regulai ir įstatymams) reiškia, net jeigu kai kas gali nepatikti ir būtų skausminga, tačiau privaloma. Juk ir Jėzus prieš savo Kančią meldė: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia“ (Lk 22, 42). Taigi, pranašystė yra Jėzaus kelias, todėl tai turi būti ir pašauktųjų kelias, nes jie nori būti šalia Viešpaties. „Pranašystė yra dovana, yra charizma, kurios reikia prašyti Šventosios Dvasios, kad mokėtume pasakyti žodį reikiamu momentu, kažką padaryti reikiamu momentu, pagaliau, kad visas gyvenimas būtų pranašystė“, – sakė popiežius Pranciškus. Jis pabrėžė, kad pranašystė reiškia ne sakymą ir darymą, kas patinka ar ką kiti daro, bet tai, kas labiau teisinga, gražu, kilnu ir gera, ir kam mes visi esame pašaukti.

Netapti apkalbų teroristais

Kitas, ne mažiau svarbus vienuolystės bruožas yra artimumas, nes Dievui pašvęstas gyvenimas nėra skirtas tam, kad būtų nutolta nuo kitų žmonių rūpesčių, užsidaryta savo patogumuose, aiškino Šventasis Tėvas. „Juk Jėzus savo viešajame gyvenime buvo artimas kiekvienam sutiktam vyrui ir moteriai viešose jų problemose ir apie tai daug rašoma Evangelijos pasakojimuose. Todėl sekti Jėzų reiškia eiti ten, kur Jis ėjo, prisiimti Gerojo Samariečio užduotį sutikus sužeistuosius gyvenimo kelyje, eiti ieškoti kiekvienos pasimetusios avies, – teigiama Popiežiaus parengtos kalbos tekste. – Kaip ir Jėzus mes turime būti artimi žmonėms jų džiaugsmuose ir rūpesčiuose, su meile parodydami tėvišką Dievo Veidą ir motinišką Bažnyčios globą. Tegul nė vienas nesijaučia nutolęs, atsiskyręs, užsidaręs, sterilus“. Vienuoliai yra pašaukti tarnauti savo broliams ir seserims pagal savo charizmas: malda, katecheze, mokymu, rūpinimusi ligoniais ir vargšais, Evangelijos skelbimu, įvairiais gailestingumo darbais. „Svarbiausia yra negyventi dėl savęs, kaip ir Jėzus negyveno dėl savęs, bet dėl Tėvo ir mūsų“, – aiškino Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, kad artimumas kitiems reikalingas ir klauzūrinėms vienuolijoms, pateikdamas šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės pavyzdį, kurį, nors gyvendama savo celėje dėl evangelizacinių užmojų buvo paskelbta Bažnyčios misijų globėja.

Yra svarbu, kad fizinio ir dvasinio artimumo raiška vienuolijose prasidėtų nuo savo bendruomenės ir ligotų narių globos. „Kaip dažnai jūs lankote ir rūpinatės savo vyresnėmis sesėmis, kurios pagal amžių galėtų būti jūsų motinomis ir senelėmis?“ – klausė popiežius Pranciškus susirinkusiųjų, pabrėždamas, jog tai – pirmieji asmenys, kurie turi pajusti pašauktųjų artimo meilę. Jis nurodė, kad didelis ir peiktinas priešingumas siekiamam artumui yra apkalbos, kurias galima prilyginti teroristiniam išpuoliui. „Gerai klausykite: jokių apkalbų, jokių apkalbų terorizmo, nes tas, kuris apkalba yra teroristas, – griežtai perspėjo Šventasis Tėvas. – Jis yra teroristas savo bendruomenėje, nes meta prieš ją žodį, kaip bombą, kuri gali sunaikinti ramybę ir viską sugriauti“. Jis priminė, kaip teisingai apaštalas šv. Jokūbas yra pastebėjęs, kad „liežuvio kontroliavimas“ yra didelė vertybė, kurią žmogui ypač sunku išsaugoti. Todėl, jeigu iškyla problemų dėl vieno ar kito brolio ar sesers elgesio, tai reikia išsiaiškinti viešai bendruomenėje, o ne apkalbomis už akių, nes tai skaudina, bet naudos neduoda ir gali paskatinti vidinę kovą bei anarchiją. Jeigu šiais Gailestingumo metais kiekvienam iš jūsų pasiseks netapti apkalbų teroristu, tai bus didelė sėkmė Bažnyčiai, sėkmė šventumui“, – tikino popiežius Pranciškus, linkėdamas artimumo raiškai didesnio ryžto ir drąsos.

Pinigai nesuteiks vilties

Pagaliau Popiežius nurodė trečiąjį pašvęstojo gyvenimo bruožą – viltį. Rašytinėse pastabose pažymėdamas, jog vienuolinis Dievo ir Jo meilės liudijimas su Kristaus malone ją gali paskleisti visoje mūsų visuomenėje, kuri dabar paženklinta įvairių nerimo ir baimės motyvų ir kartais net viliojama pasiduoti nevilčiai. Broliai ir seserys vienuolės savo viltingumu gali atnaujinti evangelinių palaiminimų, sąžiningumo, blaivaus bei skaistaus gyvenimo prasmingumą ir patrauklumą. „Vilties palaikymas yra svarbus ir pašvęstojo gyvenimo bendruomenėms, ypač kada Europoje ir kai kuriuose kituose regionuose juntamas kartais tiesiog dramatiškas dvasinių pašaukimų mažėjimas“, – sakė Šventasis Tėvas susitikimo dalyviams. Jis užsiminė, kaip kai kurie į Vatikaną atvykę vyskupai praneša, kad turi tik po kelis seminaristus, pavyzdžiui, didžiuliuose Ispanijos vienuolynų namuose gyvena tik po dvi ar tris senstančias seseris vienuoles. Tuomet kyla pagunda priekaišto klausimams: „Viešpatie, kas dedasi, kodėl Pašvęstojo gyvenimo įsčios tapo sterilios?“ Kai kurios vienuolinės bendruomenės tada bando eksperimentuoti su „dirbtiniu apvaisinimu“, kviečia ir priima bet ką, kad tik išliktų. Tačiau taip neturėtų būti, nes iškyla rimtų problemų dėl pašaukimų kokybės, o į tai reikia žvelgti su visu rimtumu. Būtina ištirti, ar pašaukimas yra tikras, ne apsimestinis, o jį reikia toliau ugdyti ir brandinti, tvirtino popiežius Pranciškus. Reikia daugiau ir tiesiog be paliovos melsti naujų pašaukimų.

„Noriu atvirai jūsų paklausti: ar šioje pašaukimų mažėjimo akivaizdoje tikrai savo širdyse jų meldžiate su reikiamu intensyvumu? – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Viešpats, kuris yra toks dosnus, niekada neatmes savo pažado, bet mes turime to prašyti. Turime belsti į Jo širdies duris“. Jis nurodė dar vieną pavojų, kuris atsiranda, kai dėl pašaukimų stokos kai kurios vienuolijos pripranta prie pinigų, manydamos, jog taip gali „senatvėje“ užtikrinti savo išlikimą. „Bet jūs gi žinote, kad pinigai yra velnio mėšlas, – priminė popiežius Pranciškus. – Tai nėra viltis. Pinigai niekada nesuteiks jums vilties, bet sužlugdys. Viltis yra tik Viešpats“. Parengtos kalbos tekste jis atkreipė dėmesį į dar vieną vilties skatinimo būdą – krikščionių vienybės paieškas, – kai skirtingų krikščioniškų konfesijų vienuolių bendruomenės ekumeniškai bendrauja. Kaip tik Pašvęstojo gyvenimo metais sustiprėjo tokios iniciatyvos, kurias svarbu tęsti kaip charizminį ir pranašišką liudijimą, taip krikščionims padedant jaustis vieningesniems visų dabarties iššūkių akivaizdoje ir skatinant jų pilnutinę bendrystę.

Didieji misionierių nuopelnai

Baigiamojoje pokalbio dalyje Šventasis Tėvas ypač iškėlė moterų kongregacijų, kurios sudaro didžiąją pašvęstojo gyvenimo narių daugumą, vertingą tarnystę. „Kas būtų Bažnyčia be šių seserų?“, – klausė Popiežius, ypač nurodęs jų pasiaukojančią veiklą misijose, dėl to dabar kaip tik daugiausia pašaukimų susilaukiama tuose kraštuose. Jis prisiminė, kaip prieš kelis mėnesius vykusioje apaštalinėje kelionėje į Afriką sutiko nemažai jau pagyvenusių seserų misionierių, kurios tame žemyne praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, besirūpindamos jaunimo katechzacija, parapijomis, mokyklomis ir ligoninėmis. Tenykštėse vienuolių kapinėse galima pastebėti daug palaidotų dar jaunų misionierių, kurie tiesiog „sudegino savo gyvenimus“ pasiaukojančia veikla, užsikrėtę infekcinėmis ligomis, gelbėdami ligonius ir vargstančius. Tada galima pasakyti, kad štai čia – šventieji, tikros (mūsų tikėjimo) sėklos“, – tvirtino popiežius Pranciškus. Jo manymu, tinka prašyti ir Viešpaties, kad Jis, pažvelgęs į šias kapines ir pastebėjęs, ką padarė dabartinių vienuolinių bendruomenių pirmtakai, duotų daugiau pašaukimų, kurių labai reikia.

Rašytinės kalbos pabaigoje, kreipdamasis į vienuolius, Šventasis Tėvas kvietė, kad jų kasdienio apaštalavimo nesąlygotų narių amžius ir skaičiai. Didžiausią reikšmę čia turi gebėjimas su įsitikinimu kartoti pradinį „taip“ Jėzaus šaukimui, kuris turi būti juntamas kaip nuolatinis atnaujinimas kiekviename gyvenimo tarpsnyje. „Tegul Jo šaukimas ir mūsų atsakas palaiko mūsų gyvą viltį, – linkėjo popiežius Pranciškus, pabrėždamas, jog pašvęstojo gyvenimo vyrų ir moterų vidinis širdies džiaugsmas, kaip išskirtinis Jėzaus sekėjų bruožas, bus patrauklus kitiems tarnauti Dievo garbei ir Bažnyčiai. – Brangūs broliai ir seserys, dėkoju Viešpačiui už tai, kad jūs esate ir ką darote Bažnyčioje ir pasaulyje. Laiminu jus ir patikiu jus mūsų Motinai“, – teigė Šventasis Tėvas, prašydamas neužmiršti pasimelsti ir už jį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija