2016 m. vasario 12 d.    
Nr. 6
(2174)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Kunigo Juozo Zdebskio tarnystė

Vasario 6 dieną gausus tikinčiųjų būrys susirinko į Rudaminą paminėti prieš 30 metų žuvusio šios parapijos klebono kun. Juozo Zdebskio (1929 05 10– 1952 09 21– 1986 02 05). Sovietinio persekiojimo metais šis kunigas tapo visos Lietuvos Bažnyčios tikėjimo simboliu. Dievo meilės liepsną jis nešdavo lankydamas sąžinės laisvės kalinius ar sovietinėje armijoje tarnaujančius jaunuolius, daug kartų važiavo į misijas Pavolgyje, Kazachstane ir kitose SSRS vietose. Sovietinės valdžios buvo nuolat persekiojamas. 1986 m. vasario 5 d. įtartinomis aplinkybėmis žuvo autoavarijoje (išsamiai apie tai rašėme prieš savaitę).

Šv. Mišių aukai Švč. Trejybės bažnyčioje vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, koncelebravo Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Vilkaviškio vyskupo generalvikaras mons. Gintautas Kuliešius, Lazdijų dekanas ir Metelių klebonas kan. Vytautas Prajara, Rudaminos klebonas kun. Alfredas Nėnius, svečias iš Kauno kun. Robertas Grigas ir kiti (daugiau kaip 20 kunigų). Šv. Mišiose pamokslą sakė arkiv. S. Tamkevičius SJ. Po šv. Mišių tikintieji rinkosi į Lazdijų kultūros centre surengtą kun. J. Zdebskio minėjimą, kuriame prisiminimais apie jį dalijosi keletas bendražygių: vysk. J. Kauneckas, kun. R. Grigas, s. Birutė Žemaitytė.

Spausdiname arkiv. S. Tamkevičiaus SJ šv. Mišiose pasakytą pamokslą.

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ

Prieš 30 metų per Lietuvą ir už jos ribų nuvilnijo skaudi žinia apie tragišką kun. Juozo žūtį. Mane ji pasiekė gerokai pavėlavusi Permės lageryje, kai gavau eilinį „Tiesos“ numerį, kuriame buvo trumpa žinutė apie įvykusią avariją ir kunigo Juozo mirtį. Žinutės tekstas kėlė įtarimą, kad KGB sunerimusi ir karštligiškai bando įteigti, kad čia įvyko eilinė avarija ir nieko daugiau. Tačiau šiandien susirinkome ne tam, kad išnarpliotume 30 metų senumo įvykius, bet kad padėkotume Dievui už kunigą, daugelio širdyse įspaudusį neužmirštamus prisiminimus ir ne vieno gyvenimą pakreipusį nauja kryptimi.

Būtų gera, jei Bažnyčioje tarnaujantys visi kunigai esminiuose dalykuose būtų panašūs į šį Sūduvos krašto kunigą. Kunigo Juozo kunigiškoje tarnystėje labai ryškiai spindi Kristaus palaiminimų dvasia.

„Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5,1). Kunigas Juozas nebuvo formalus vienuolis, bet buvo padaręs neturto įžadą. Tai liudiju, nes kunigas Juozas šį įžadą padarė mano akivaizdoje. Jo didžiausias turtas buvo paprasti, dažnai suvargę Lietuvos žmonės. Juos mylėjo ir jiems pašventė savo laiką, gabumus ir visą sąmoningą gyvenimą. Neturėjo asmeninės sąskaitos banke, po mirties nerasta pinigų rašomojo stalo stalčiuose; tuose stalčiuose Lazdijų dekanas surado daug akmenėlių. Per laidotuves jis kalbėjo: „Nustebau ir atsiklaupiau prie rašomojo stalo. Mąstau, kad čia reikėtų atvesti kiekvieną jauną kunigą, kad pamatytų ir pasidžiaugtų, kiek „aukso ir turtų“ turi tikras kunigas. Supratau, ką reiškia tikros kunigystės svoris“.

Aš buvau ne vieną kartą liudininku, kai kunigas Juozas visas santaupas išdalinęs vargšams ir Bažnyčios reikmėms, atvažiuodavo pas mane, prašydamas pagelbėti jo finansinėse bėdose. Bandydavau įtikinti, kad reikėtų šiek tiek išlaikyti saiką, bet, kaip jam buvo įprasta, kantriai išklausydavo ir pasakydavo: jei gali, padėk.

Pinigai kunigo rankose gali daug pasitarnauti sielovadoje, bet jei kunigas pamilsta pinigus, tuomet jie tampa prakeikimu ir neša didžiausius nuostolius Bažnyčiai.

„Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę“. Kunigas Juozas turėjo cholerišką prigimtį ir jam daug kainavo apvaldyti savo charakterį. Tačiau kam teko su juo bendrauti, prisimena jo ramybę net pačiais sunkiausiais momentais. Nuolatinės maldos santykyje su Dievu jis gebėjo viską sustatyti į savo vietas ir visuomet išlaikyti nesudrumsčiamą ramybę.

„Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“. Kurį laiką, dirbdami Prienų melioracijoje, gyvenome viename name. Kartą buvau liudininkas, kaip kunigas Juozas radęs ant šaligatvio miegantį girtuoklį, apkabinęs vedė jį į blaivyklą. Jis aiškino: gatvėje maža kas gali žmogui atsitikti, o blaivykloje išmiegos ir bus sveikas. Kunigas Juozas neskirstė žmonių: čia geri, o čia niekam tikę. Jam kiekvienas vargšas, alkoholikas, kalinys ir net jį persekiojęs saugumietis buvo jo brolis, į kurį žvelgė Jėzaus akimis. Labai norėtųsi, kad mes visi – dvasininkai ir pasauliečiai katalikai – būtume panašūs į kunigą Juozą.

„Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“. Celibato įžadas neuždarė kunigo Juozo klebonijoje ir neapribojo jo veiklos, atvirkščiai, pasitarnavo savo meilę dalinti daugeliui. Kas suskaičiuos tuos tūkstančius jaunuolių, seserų vienuolių ir kitų tikinčiųjų, kuriems kun. Juozas dalijo savo meilę ir Dievo žodį. Ta meilė kunigą Juozą nuvedė ir į lagerį. Antrą kartą teisiamas už vaikų ruošimą Pirmajai Komunijai, kunigas Juozas kalbėjo: „Jūs man už grotų parodėte tūkstančius jaunuolių. Nė vienas jų nepažįsta Dievo tokio, kurį reikia mylėti ir kuris myli mus. Jiems niekas apie tokį Dievą nekalbėjo, niekas jų nemokė kur rasti laimę, darant gera kiekvienam žmogui, netgi priešui. Gerai žinau, jei mes, kunigai, apie tai nekalbėsime, tai akmenys pradės šaukti, o Dievas pareikalaus iš mūsų jų likimo. Jei mūsų, kunigų, už tai neteis teismai, tai mus teis tauta“.

„Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“. Du kartus kunigas Juozas kalėjo už tai, kad vaikus mokė religijos tiesų. Jo sekimui buvo suorganizuota tiesiog armija seklių kolaborantų, kurie turėjo teikti KGB bet kokią informaciją. Ne viską kunigas anuomet žinojo, bet ir tai, ką jis matė, buvo pakankamai sunkus persekiojimo kryžius. Labai skaudus kunigui Juozui buvo KGB uždėtas kryžius, kai jis cheminėmis medžiagomis buvo nudegintas, siekiant jį visiškai sukompromituoti kaip kunigą.

Kai kuriuos kryžius kunigas Juozas pats užsidėdavo. Tai – jo kelionės patarnauti Pavolgio, Kazachstano ir Sibiro tikintiesiems. Tai – tremtinių lankymas, nešant paguodos žodį ir Eucharistiją, jo organizuojama pogrindžio kunigų seminarija ir rūpinimasis religinės spaudos gaminimu ir platinimu.

Būtų labai gera, kad kiekvienas kunigas, kuris, tarnaudamas kaimo parapijoje, nusimena ir dejuoja, kad yra vyskupo užmirštas, susipažintų su kunigo Juozo veikla. Anuomet kunigas Juozas sovietinės valdžios tiesiog pasmerktas dirbti atkampiose vyskupijos parapijose – Valakbūdyje, Šlavantuose ar Rudaminoje – ne tik nerezignavo, bet išplėtė savo sielovadinę veiklą. To nebūtų galėjęs padaryti dirbdamas didelėse parapijose.

Padėkokime Dievui už kunigo Juozo tarnystę, už jo meilę žmonėms, Bažnyčiai ir Lietuvai, už jo radikalų sekimą paskui savo Mokytoją.

Vasario 6 dieną Rudaminos Švč. Trejybės bažnyčioje pasakytas pamokslas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija