2016 m. vasario 19 d.    
Nr. 7
(2174)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Įamžintas Vinco Žemaičio atminimas

Svečiai ir Šalniškės gyventojai džiaugėsi
Algimanto Sakalausko drožtu koplytstulpiu

Prie paminklo Vilkaviškio Žaliosios
pagrindinės mokyklos mokiniai

Koplytstulpis garsiam kraštiečiui

2015 m. lapkričio 21 d. Kazlų Rūdos seniūnijoje, Šalniškės kaime, įamžintas Lietuvai daug nusipelniusio miškininko, etnologo, istoriko Vinco Žemaičio atminimas, paminėta 119 metų gimimo sukaktis.

Klivlende (JAV) gyvenančio V. Žemaičio sūnaus kun. Kęstučio Žemaičio ir Vilkaviškio rajono Klausučių seniūnijos seniūnės Gemos Skystimienės rūpesčiu Šalniškėje pastatytas iš Vinco Žemaičio miškų ąžuolo tautodailininko Algimanto Sakalausko išdrožtas koplytstulpis.

Daugiau kaip pora mėnesių praėjo nuo šio įvykio, bet spaudoje, mano nuomone, jis nebuvo plačiau nušviestas. Garsusis Lietuvos miškininkas žmonių vadinamas Lietuvos girių karaliumi, išvarė plačią vagą valstybės kūrime, kultūroje, politikoje. Nuo bolševikų okupacijos pasitraukęs į JAV iki pat mirties dirbo Lietuvai, raštu ir žodžiu ragino lietuvius išeivius susitelkti ir dirbti Tėvynės labui, nes Lietuva bus laisva, jai daug ko reikės ir tam būtina ruoštis.

Nesulaukė V. Žemaitis išsiilgtos laisvės, mirė 1983 m. vasario 15 d. JAV, ten ir palaidotas. Jo gimtinėje, Andriškių kaime, Klausučių seniūnijoje, pastatytas paminklinis akmuo ir kryžius, pasodinta ąžuoliukų giraitė. Klausučių seniūnijojoje esanti Žaliosios mokykla pavadinta Vinco Žemaičio vardu, čia įsteigtas jo memorialinis muziejus, šventai mokytojų ir mokinių saugomas mokslininko atminimas, kasmet vyksta tam skirti įvairūs renginiai – krosai, konkursai, minėjimai. Išleista V. Žemaičio biografinė knyga „Nuo Šeimenos krantų“. Jo darbus tęsė sūnūs – kunigas Kęstutis, švietėjas, Vokietijoje studentų leidinio „Ateitin“ redaktorius, ir jau a. a. Algirdas, diplomatas, Lietuvos Respublikos ambasadorius, pirmasis ir vienintelis lietuvis, baigęs studijas Oksforde.

Lankiausi Šalniškėje prieš 15 metų. Tąsyk sutikau nemažai žmonių, kurie prisiminė V. Žemaičio laikus, kaip jie patys sakė, ir tą šviesą, kurią skleidė gerasis urėdas, dovanojęs jų kaimui daug šviesos ir gėrio. Prisimenu senolės Juzės Lietuvninkaitės žodžius: „Meldžiausi, kad grįžtų Lietuvos girių karalius Vincas Žemaitis ne tik Šalniškę, bet ir visą Lietuvą nušvietęs lietuviška dvasia“. Šįkart jos nesutikau, o Albina Bliuvaitė kaip ir prieš 15 metų prašė padėkoti V. Žemaičio sūnui kunigui Kęstučiui, nepamirštančiam tėvo darbų ir dvasios šviesos.

Šalniškė sulaukė dėmesio

Gavęs žinią apie Šalniškės kaime vyksiantį koplytstulpio pašventinimą, skubėjau ten. Nors išvakarėse nepaliaujamai lijo, oras buvo ypač bjaurus, lapkričio 21-osios rytas nušvito visu gražumu. Ir visi V. Žemaičio giminės, atvykę iš Vilniaus, Kauno, Vilkaviškio, džiaugėsi tokia oro permaina.

Renginys prasidėjo Kazlų Rūdos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje šv. Mišiomis. Jas aukojo klebonas kun. Renaldas Janušauskas ir priminė, kad minimos 119-osios V. Žemaičio gimimo metinės. Po šv. Mišių visi pajudėjo į Šalniškę. Čia jau būriavosi susirinkę vietos gyventojai, laukdami atvykstančių svečių. Prie išlikusio Kazlų Rūdos urėdijos pastato, kur ir gyventa V. Žemaičio šeimos, iškilęs koplytstulpis vietos gyventojams kėlė džiaugsmą, kad kaimas atgauna savo garbę – į jį sugrįžta šviesiausi Lietuvos istorijos puslapiai.

Kelionė į Šalniškę

Ant Pilvės upelės krantų, 4 km į pietus nuo Kazlų Rūdos ir 5 km į rytus nuo Bebruliškės, tarp Smalinpečio,Valaitiškės ir Mažosios Senažiškės, yra Šalniškės kaimas. Dar carinės Rusijos okupacijos metu jame buvo miškų urėdijos pasoda, tikriausiai siekianti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Ją sudarė valdiškas 16 ha ūkis ir sodyba, skirta gyventi Pilviškių miškų urėdo pavaduotojui.

1926 m. sausio 1 d. Kazlų Rūdos urėdiją perėmė diplomuotas, Vokietijoje mokslus baigęs ir įgijęs miškų inžinieriaus specialybę Vincas Žemaitis. Jaunas, energingas veiklus jaunuolis greitai pritapo naujoje vietoje ir ėmėsi drąsių pokyčių tvarkant miškus. 1929 metais jis buvo paskirtas Miškų departamento tarybos nariu. Jam buvo patikėtos ir šešių kitų Sūduvos krašto miškų urėdijos, jis tapo jų revizoriumi. Teisingas, principingas naujasis urėdas nuo pirmųjų dienų paskelbė karą girtavimui, miško grobstymui, netvarkai. Kazlų Rūdos urėdiją reorganizavo iš pamatų. Pradėjo ugdyti jaunuolynus, vietoje plynų kirtimų įvedė rinktinius. Miško ruošos darbus ėmėsi vykdyti ūkiniu būdu. Šalniškės pasodoje įsteigė vaismedžių, dekoratyvinių medžių bei krūmų medelyną, meteorologijos stotį, visas girininkijas aprūpino telefonais, miškus apstatė gaisrų stebėjimo bokštais, aktyviai dalyvavo Miškų departamento posėdžiuose bei steigiant Lietuvos miškininkų sąjungą, ketverius metus jai pirmininkavo.

Šalniškėje V. Žemaitis susituokė ir susilaukė dviejų sūnų – Algirdo Jono Aleksio ir Kęstučio Vinco. Šalniškėje lankydavosi aukšti Miškų departamento ir Žemės ūkio ministerijos pareigūnai. Čia darbavosi nemažai Šalniškės bei aplinkinių kaimų gyventojų. V. Žemaičio rūpesčiu ir planavimu 1938 metų rugsėjį Kazlų Rūdos miestelio pakraštyje buvo pastatytas naujas erdvus trijų pastatų urėdijos kompleksas. Pagrindiniame apie 52 tūkstančius litų kainavusiame name buvo urėdijos įstaigos raštinė ir urėdo šeimos butas, kitame, prie tvarto, virtuvėlė ir kambarys urėdijos sargui. Urėdijos raštinė iš Šalniškės čia persikėlė iš karto, o šeima dar kurį laiką gyveno Šalniškėje, kol 1939 metų vasarą pasodą perėmė miškininko Albino Ivanausko vadovaujama Kazlų Rūdos girininkija, kuri čia išbuvo iki pat 1945 metų, kai sovietams okupavus Lietuvą, visos girininkijos ir urėdijos buvo uždarytos.

Atidengiant koplytstulpį Šalniškėje Vinco Žemaičio gyvenimo kelią ir nuveiktus darbus išsamiai apžvelgė Vilkaviškio krašto muziejaus istorikas Antanas Žilinskas, prisiminimais apie gerai pažinotą Žemaičių šeimą pasidalijo devyniasdešimtmetė Albina Bliuvaitė, svarų žodį tarė Klausučių seniūnė Gema Skystimienė, Bebruliškės bendruomenės pirmininkė seniūnaitė Rima Gruodienė, gražiu literatūriniu montažu iškilųjį miškininką pagerbė Žaliosios pagrindinės Vinco Žemaičio mokyklos mokiniai ir mokytoja Vilija Štrimaitienė, prie kurių savo mintimis prisidėjo ir Kazlų Rūdos miškininkas A. Karalevičius bei kiti dalyviai. Paminklą iškilmingai pašventino Kazlų Rūdos klebonas kun. R. Janušauskas.

Susimąstykime!

Po iškilmingo paminklo pašventinimo renginio dalyviai sugrįžo į Kazlų Rūdą, „Baltosios burės“ kavinę, ir prie pietų stalo dalijosi prisiminimais apie V. Žemaitį bei jo šeimą. Daug šiltų žodžių išsakyta ir kun. K. Žemaičio adresu, kuris nuosekliai rūpinasi tėvo darbų bei atminimo išsaugojimu. Nedilo iš atminties Šalniškės žmonės bei jų apsuptas koplytstulpis, kuriame išdrožta geroji miškų dvasia – Girinis, kuris, rodos, kviečia išsaugoti žaliąjį Lietuvos auksą, ilgus metus puoselėtą ir saugotą V. Žemaičio. Ji tarsi žadina viltį, kad galgi pabus ir šiandieninės Lietuvos žmonės, valstybė išgirs mums paliktąjį V. Žemaičio kvietimą saugoti ir puoselėti mūsų Tėvynės miškus, ne vien pelnytis juos beatodairiškai kertant, privers įžvelgti ir tuos miško dovanojamus dvasinius lobius, kurių nepamiršti mokė iškilusis Lietuvos miškininkas, etnologas V. Žemaitis. Gal dar ne vėlu sudrausminti beveik nebaudžiamus Lietuvos žaliojo turto švaistytojus ir juos palaikančius nedorus trumparegius politikus.

Bernardas Šaknys

Marijos Šaknienės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija