2016 m. kovo 4 d.    
Nr. 9
(2177)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Gailestingumo jubiliejaus šventimas kalėjime

Apie popiežiaus Pranciškaus susitikimą su Meksikos kaliniais

Popiežiui Pranciškui vienas
kalinys įteikė savo pagamintą kryžių

Atsiliepdamas į evangelinę gailestingumo darbų paskatą, popiežius Pranciškus beveik kiekvienoje savo užsienio apaštalinėje kelionėje aplanko ir vizituojamos šalies kalėjimą. Tam iš anksto džiugiai ruošiasi ir tų pataisos namų gyventojai. Panašiai buvo ir vizito į Meksiką metu, tačiau dabar švenčiamų Gailestingumo metų kontekste Šventojo Tėvo apsilankymas Chuareso miesto Socialinės reabilitacijos centre Nr. 3, (Centro de Readaptacion Social Nr. 3“, „Ce Re So – 3“) tapo vienu iš svarbiausių tos kelionės įvykių. Pats popiežius Pranciškus tai pavadino Gailestingumo jubiliejaus šventimu su kaliniais visos Katalikų Bažnyčios mastu ir tą renginį prilygino pirmųjų šventųjų durų atidarymui Centrinės Afrikos Respublikos sostinės Bangio katedroje vizito į Juodąjį kontinentą metu. Vasario 17 dieną susitikęs su kaliniais ir jų šeimų nariais, kalinimo įstaigos personalu, prižiūrėtojais, kapelionais ir savanoriais, Šventasis Tėvas įspūdingoje kalboje pabrėžė, kad gailestingasis Dievas nori apglėbti visus, nepaisant jų padarytų nusikaltimų ir nuodėmių. Aiškindamas socialines nusikalstamumo priežastis, jis pabrėžė, kad kiekvienas atsivertėlis, nepriklausomai nuo patirtos praeities ir klaidų, atsinaujinęs ir perkeitęs gyvenimą, gali tapti ateities pranašu.


Baudžia ne Dievo meilė, o daromos nuodėmės

Kun. Vytenis Vaškelis

Viena iš svarbiausių Šventojo Rašto tiesų yra ta, kad suverenus Dievas siuntė savo Sūnų į šį pasaulį ne jo pasmerkti, bet jį išgelbėti iš vergovės nuodėmėms (Jn 3, 17). Žmonijos atpirkimas įvykdytas, ir todėl kiekvieno žmogaus atsakas į iki galo nesuvokiamą dievišką gailestingumą tegali būti vienintelis teisingas sprendimas, kai iš pašaknų keičiame mąstymą bei gyvenimo būdą – renkamės Jo tiesą, laisvę ir absoliučią laimę, nes sąmoningai nusigręžti nuo Kristaus yra tolygu atsižadėti savosios ateities Jame ir žengti žingsnį į beprotišką savęs pasmerkimą (plg. Mk 16, ir Jn 3, 18).

Iš pirmo žvilgsnio, regis, nediskretiška kalbėti apie Dievo siunčiamas žmonėms bausmes, nes Jo teisingiausio apibūdinimo prasmę pateikia neseniai popiežiaus Pranciškaus išleistos knygos antraštė „Dievo vardas – Gailestingumas“. Tačiau žvelgiant per tikėjimo prizmę gailestingumas ne tik turi pasiaukojančios meilės, pasigailėjimo, atlaidumo prasmę, bet gali būti siejamas ir su eschatologiniais dalykais. Pavyzdžiui, jei žmogus piktnaudžiauja Viešpaties teikiamu gailestingumu, nuolat nusižengia savo sąžinei elgdamasis neteisiai, ypač į nuodėmės kelią įtraukdamas kitus, ir manydamas, kad kada nors vėliau per atgailą suspės susitaikyti su Visagaliu, klysta, nes su Juo neįmanoma sudaryti kažkada ateityje būsiančios atgailos sutarties, todėl Dievo žodis be užuolankų byloja: „Dar sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris sutrypia kojomis Dievo Sūnų (...) ir įžeidžia malonės Dvasią!“ (Žyd 10, 29; Rom 2, 3; Mt 23, 33; Mt 25, 46; Apr 21, 8).


Vilkaviškio vyskupijoje

Šakių dekanate

Minėjo pirmąjį kleboną, Vasario 16-osios signatarą

Namas Lekėčiuose, kuriame 1906–1909
metais gyveno ir dirbo tuometinis
klebonas, vėliau Vasario 16-osios
Nepriklausomybės Akto signataras
Justinas Staugaitis

LEKĖČIAI. Vasario 16-ąją gausus parapijiečių būrys paminėjo Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Lekėtiškiams ši diena ypatinga tuo, kad tarp dvidešimties Vasario 16-osios Aktą pasirašiusiųjų signatarų buvo ir pirmasis jų klebonas kun. Justinas Staugaitis, vėliau tapęs Telšių vyskupu. Todėl ir dabartinis klebonas kun. teol. lic. Andrius Kurapka, aukodamas šv. Mišias Šv. Kazimiero bažnyčioje, homilijoje priminė ne tik Vasario 16-osios Akto svarbą, bet ir šio iškilaus kraštiečio gyvenimą, paminėjo, kad šis dokumentas padėjo pamatus kuriant laisvą Tėvynės Lietuvos gyvenimą, o jį pasirašė ir keturi kunigai. Taigi matome, koks čia buvo svarbus dvasininkijos vaidmuo. Kun. A. Kurapka parapijiečiams priminė, kad buvęs jų klebonas A. Staugaitis gimė 1866 m. lapkričio 14 d. Tupikų kaime, Naumiesčio valsčiuje, Šakių apskrityje. Taigi šiemet minėsime 150-ąsias jo gimimo metines. „Nuo pat gimimo Justiną Staugaitį supo tikintys žmonės, todėl jaunuolis labai žavėjosi Bažnyčios gyvenimu“, – sakė kun. A. Kurapka.  


Pražūti ir atsirasti

Kun. Nerijus PIPIRAS

Man Evangelijos pagal Luką 15-asis skyrius, tiksliau, jo pradžia, – vienas nuostabiausių. Prisimenu, kaip pirmose klasėse vos tik išmokęs skaityti stebėjausi, kaip gali žmogus, buvęs miręs vėl atgyti, buvęs pražuvęs lyg iš niekur nieko atsirasti.

Prie panašaus svarstymo neretai sugrįžtu ir dabar ir ne vien tik todėl, kad minime Gailestingumo metus. Gailestingumas jaučiamas ir išgyvenamas tik kasdienybėje. Čia ir norisi tiesiog stabtelėti.

Tas gailestingasis Tėvas, apie kurį kalbama Evangelijos tekste, išsiskyrimo dramą galbūt išgyvena nuolat. Juk dažnai žmogus nori viską nuspręsti pats, būti už save atsakingas, viską žinoti, būti savo paties gyvenimo ar mirties kalviu. Ir didžiausiai nuostabai,Tėvas, kurio namuose apsčiai visko ir į kurio dovanotas gėrybes dažnai numojame ranka, vis leidžia bandyti kaip tam vaikui, kuris pirmą kartą savo gyvenime pamatė ugnį... Ne tik pasaulio, Tėvynės, artimiausių kaimyninių šalių, bet ir mūsų asmeninė istorija byloja, kad bandome keliauti, tai, kas Tėvo namuose pakliuvo po ranka, skubotai susimetę į užantį. Juk labai norisi nuo nieko nepriklausyti, pačiam būti savo likimo kalviu, stotis ant pjedestalo ir būti sau Dievu. Tie geri norai ir yra ta tolimoji šalis, kurioje apsigyvename ir kuri mus apgauna spalvotomis bei gražiai įpakuotomis iliuzijomis. Tuomet, kai patys sau tampame vertybe, kaip sako Jėzus savo palyginime, geidžiame prikimšti pilvus bent ankščių jovalo: blaškomės, atsiradusias spragas kamšome pseudovertybėmis...


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija