Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Šv. Kazimiero ordino Lelijos Garbės ženklas pirmajam dvasininkui įteiktas Utenoje

Daugailių klebonas kun. Saulius Kalvaitis pagerbtas už atskirties žmonių globą, dvasinės kultūros raišką ir pilietinio orumo sklaidą visuomenėje

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Kun. Saulius Kalvaitis (centre) su Šv. Kazimiero ordino Lelijos Garbės ženklu – skulptūra „Angelas su lelija“. Kartu su juo – Šv. Kazimiero ordino nariai ir „Angelų pievos“ gyventojai

Kunigai prie altoriaus. Iš kairės: kan. jubil. Povilas Svirskis, kun. Saulius Kalvaitis ir kun. Henrikas Kalpokas. Kairėje – Šv. Kazimiero ordino vėliava

Šv. Kazimiero ordino Didysis Magistras Henrikas Armoška-Eismontas (kairėje) sveikina kun. Saulių Kalvaitį ir įteikia apdovanojimą Autorės asmeninio archyvo nuotraukos

Kovo 4-ąją, Šv. Kazimiero dieną, Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje vyko neįprasta šventė. Į ją susirinko ne tik šios parapijos tikintieji, bet ir iš įvairių Utenos dekanato parapijų atvykusieji, svečiai iš Vilniaus ir kitų miestų. Nors buvo darbo diena, 11 valandą aukotose šv. Mišiose meldėsi pilna bažnyčia. Buvo pagerbti Šv. Kazimiero ordino nominantai. Kovo 4 dieną Daugailių Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas, VšĮ „Angelų pieva“ steigėjas ir direktorius kun. Saulius Kalvaitis už šviesuomenišką veiklą Utenos krašte, atskirties žmonių globą, dvasinės kultūros raišką ir pilietinio orumo sklaidą visuomenėje apdovanotas Karališkojo Šv. Kazimiero ordino Lelijos Garbės ženklu. Tai – Utenos krašto menininko, vyžuoniškio skulptoriaus Henriko Orakausko specialiai sukurta ir sidabru padengta skulptūra „Angelas su lelija“ (mecenatas – Utenos rajono savivaldybės tarybos narys Darius Šinkūnas). Kun. Saulius Kalvaitis yra pirmasis dvasininkas Lietuvoje, nusipelnęs Karališkojo Šv. Kazimiero ordino Lelijos garbės ženklo apdovanojimo. Tą dieną Padėkos raštus gavo Nijolė Rimkevičienė ir Nijolė Gaivenienė.

Šventė Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje

Šventė prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo Utenos dekanas, Utenos Dievo Apvaizdos parapijos klebonas ir Utenos dekanas Henrikas Kalpokas, Daugailių Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas kun. Saulius Kalvaitis ir kan. jubil. Povilas Svirskis. Kunigams patarnavo Telšių seminariją baigęs klierikas Aidas Domeikis. Šv. Mišių metu giedojo Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčios choras vadovaujamas vargonininkės Ritos Vaitkevičienės. Pamokslą pasakė kun. H. Kalpokas. Pamokslininkas pravedė įdomias paraleles tarp šventųjų, jų gyvenimo ir nūdienos, keldamas itin aktualius šiandien klausimus ir detaliai į juos atsakydamas. Atsakymą į klausimą „Kodėl šiandien šv. Kazimieras taip mažai mums kalba arba ir visai nebekalba?“ susiejo su šiandienos gyvenimu. Mūsų šventieji apsupti mitų, legendų, todėl tolimi nuo gyvenimo. Ir šv. Kazimiero paveikslas – ne išimtis. Kadangi apie tikrąjį karalaičio gyvenimą nedaug teturėta žinių, jo biografija buvo parašyta pagal šabloną – tobulos dorybės, visiškas nusigręžimas nuo „pasaulio vilionių“, stebuklai po mirties. Populiari karikatūra vietoj dramos... Pamokslininkas apgailestavo, kad nebuvo nė šešėlio žmogaus, nė šešėlio žmogiško silpnumo ir trapumo, gal tik džiova ir ankstyva mirtis nenorom išduotų jo tylią kančią, jo jaunystės tragizmą. Kun. H. Kalpokas klausė: „Ar atsirastų šiandien žmogus, norintis pasekti tokiu šv. Kazimiero pavyzdžiu? Ką gali uždegti ir patraukti toks gyvenimas? Devyni iš dešimties pasakys: „Deja, tai – ne man!“ Jie numos ranka ar ironiškai nusišypsos. Tai kurgi ieškoti Kazimiero šventumo ir nemirtingumo?“ Pamokslininkas atskleidė šventumo esmę – maištą ir protestą. „Suprantu, jog tai skamba gana šokiruojančiai, bet pamėginkime dar kartą mintyse perbėgti per neilgą karalaičio gyvenimą“. Ir kun. H. Kalpokas, peržvelgdamas karalaičio Kazimiero gyvenimą, iškėlė keletą maišto ir protesto pavyzdžių: „Būti karaliaus sūnumi ir, pabėgus iš rūmų, ieškoti purvinose Vilniaus lindynėse elgetų, ligonių, valkatų. Priklausyti dvarui ir grumtis su to dvaro korupcija. Beviltiškai trūkstant gyvenimo siūlui, atsisakyti paskutinės vilties – netikros meilės. Tik naivuolis gali patikėti, kad gyvenimo būdu Kazimieras labai patiko savo tėvams ir broliams, kad sulaukė supratimo ir aplodismentų iš rūmų aplinkos. Be jokios abejonės, daugelio amžininkų jis buvo laikomas keistuoliu, nevykėliu. Tačiau jis pats nepaisė blaivaus proto reikalavimų. Jo gyvenimas po nesėkmingo žygio į Vengriją –  nuolatinis pasipriešinimas savo aplinkai, to meto papročiams, tėvų dinastinėms ambicijoms, karališko elgesio normoms. Jo gyvenimas – iššūkis savo epochai ir jos vertybėms. Tokį regiu Kazimierą“. Kun. H. Kalpokas kalbėjo: „Maištas, atsisakymas plaukti pasroviui nėra atėję iš visų didžių bažnyčios šventųjų ir pirmiausia iš paties Jėzaus Kristaus? Tikras tikėjimas visuomet yra maištas. Tie, kurie vieną dieną patikėjo kryžiaus kvailybe ir Dievo silpnumu, nuplėšia visas kaukes nuo pasaulio išminties. Šventasis maištininkas mato aukščiau ir giliau negu reali sistema, įstatymai, tradicijos. Iš čia kyla jo konfliktas su savimi, su aplinka, net su Dievu. Gyvas tikėjimas neišvengiamai sutinka kliūtis, kančią ir kryžių“. Baigdamas kun. H. Kalpokas kėlė šventąjį Kazimierą kaip pavyzdį kiekvienam: „Jeigu norime šv. Kazimierą turėti tik altoriuose ir toliau puoškime jį karališkais rūbais, lelijų žiedais ir nežemiškomis dorybėmis. Bet jei šventasis pirmiausia – pavyzdys, pagal kurį gyvenama, tuomet šv. Kazimierą matau tarp tų, kurie neturi užtikrinto ir ramaus gyvenimo, kurie dar moka plaukti prieš srovę, kurie dar ištikimi savo idealams. Dievas pamilęs ir išaukštinęs šv. Kazimierą ir šiandien labiau vertina tuos, kurie, atsisakę sotaus egzistavimo, yra tarp silpnų ir pažeidžiamų, kurie prieš keldami rankas į dangų dar sugeba jas ištiesti vargšui ir bedaliui“.

Po palaiminimo, dekanas tarė keletą žodžių apie kun. S. Kalvaitį, paminėdamas, kad kunigas Saulius nepabijojo išeiti iš ramaus gyvenimo, plaukti prieš srovę. Per jį daugelis žmonių atrado ir atranda viltį. Dekanas pasidžiaugė, kad kun. Sauliaus veiklą pastebėjo Šventojo Kazimiero ordinas ir įvertino. Tad galima dalintis džiaugsmu su kunigo Sauliaus kunigiška tarnyste.

Paskui žodį tarė renginio organizatorė, Utenos rajono savivaldybės administracijos kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė. Ji yra ne tik panašių renginių iniciatorė, bet ir organizatorė. Be to, Šv. Kazimiero ordino Utenos apskrities komtūrijos (įkurta 2000 metais) komtūrė (nuo 2008 m), išrinkta Šv. Kazimiero ordino dama, Z. Mackevičienė supažindino su apdovanojamųjų veikla, atliktais darbais.

Šv. Kazimiero ordino Didysis Magistras Henrikas Armoška-Eismontas kalbėjo apie ordino tikslus, veiklos kryptis ir kartu su Utenos rajono savivaldybės mero pavaduotoju Vidmantu Valinčiumi įteikė padėkas Nijolei Gaivenienei ir Nijolei Rimkevičienei, o kun. Sauliui Kalvaičiui – Šv. Kazimiero ordino Lelijos Garbės ženklą – skulptūrą „Angelas su lelija“.

Ilgos sveikintojų eilės....

Nominantas kun. S. Kalvaitis kalbėjo, kad „Angelų pieva“ – daugelio žmonių, gebėjusių atverti savo širdis ir dosnias rankas tiems, kurie stokoja, veikla. Kunigas dėkojo visiems, nes „jaučiame gerą prisilietimą ir norą padėti. Daug yra tokių žmonių... Kai Jėzus ateina į tvartelį, šis virsta Kūčiomis. O Dievas moka ateiti.

Reikia mokėti plaukti prieš srovę ir nebijoti. Jeigu viskas būtų lengva, nebūtų įdomu gyventi. Dievas veikia per mus: mūsų rankas, širdis, žodžius, žvilgsnius. Tad ir turime dirbti kantriai, net ir sunkiai, ne visada būdami suprasti, nes visas džiaugsmas bus Amžinybėje“.

Šv. Kazimiero ordinas pasveikino mecenatą Utenos rajono savivaldybės tarybos narį Darių Šinkūną, Seimo narę Mildą Petrauskienę, Utenos dekaną kun. H. Kalpoką. Lelijos žiedai buvo įteikti ir muzikinių kūrinių atlikėjams.

Keli biografijos duomenys

Saulius Kalvaitis gimė 1969 m. spalio 5 d. Kaune, Aleksote, pedagogės Onos Mekionytės ir vairuotojo Jurgio Kalvaičio šeimoje. Be Sauliaus, šeimoje dar augo dukra Aušra, tapusi ortopede-konstruktore, dabar gyvena JAV. 1988 metais, baigęs Kauno 14-ąją vidurinę mokyklą, Saulius įstojo į Tarpdiecezinę kunigų seminariją Kaune (dėl sveikatos buvo atleistas nuo privalomos tarnystės sovietų armijoje). Jų kursas seminarijoje buvo pats didžiausias – mokėsi 48 jaunuoliai, deja, baigė tik 30.

Baigęs seminariją Saulius Kalvaitis 1994 m. liepos 2 d. Panevėžio Katedroje vyskupo Juozo Preikšo buvo įšventintas į kunigus. Pirmąsias šv. Mišias kunigas Saulius aukojo Garliavos Švč. Trejybės bažnyčioje. Kodėl pasirinkta ši bažnyčia? Sovietmečiu, mokantis Kaune, buvo sudėtinga nuolat lankyti bažnyčias Kaune. Tad Kalvaičių šeima pasirinko Garliavą. Čia Saulius patarnavo šv. Mišių metu – dirbo klapčiuku. Sauliui stojant į seminariją prel. Andrius Gustaitis (1910 11 30–1935 06 16–2000 01 09) parašė rekomendaciją. Pamokslą Primicijose pasakė Zarasų dekanato dekanas, Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas kan. Vytautas Petras Kapočius (1943 12 24–1976 05 30–2005 06 12), nes S. Kalvaičio pirmoji diakonavimo vieta buvo Zarasai.

Darbas parapijose

Pirmoji jaunojo kunigo Sauliaus darbo vieta – vikaras Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijoje, čia jis talkino klebonui dekanui mons. Jonui Balčiūnui (1927 11 06–1949 09 25–2008 05 02). 1996 m. balandžio 12 d. kun. S. Kalvaitis buvo paskirtas Skrebotiškio (Pasvalio r.) Švč. Jėzaus Širdies parapijos administratoriumi, kurį laiką kartu aptarnavo ir Grūžių Švč. Mergelės Marijos parapiją. 1998 m. birželio 20 d. kun. S. Kalvaitis paskirtas Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonu. Čia dirbo penkerius metus. 2003 m. birželio 2 d. paskiriamas Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonu ir Utenos dekanu. Utenos dekanatui priklausė 12 parapijų: Biliakiemio, Daugailių, Daunorių, Leliūnų, Pakalnių, Spitrėnų, Sudeikių, Tauragnų, Utenos Kristaus Žengimo į dangų, Utenos Dievo Apvaizdos, Užpalių, Vyžuonų. Po ketverių darbo metų Utenoje, kun. S. Kalvaitis 2007 m. gruodžio 21 d. paskirtas Obelių Šv. Onos parapijos klebonu, kartu aptarnaujant Aleksandravėlės Šv. Pranciškaus Serafiškojo ir Kriaunų Dievo Apvaizdos parapijas. Nuo 2012 m. liepos 16 d. –  Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčios klebonas, aptarnaujantis Vajasiškio Šv. Jono Krikštytojo parapiją ir koplyčią Juknėnuose.

„Angelų pieva“

Pradėjęs dirbti Utenoje kun. S. Kalvaitis ėmėsi teikti paramą benamiams ir žmonėms, priklausomiems nuo alkoholio bei narkotikų. Iš pradžių juos maitindavęs pačioje klebonijoje, vėliau kunigas, pirmasis apskrityje, įsteigė parapijos nakvynės ir globos namus. Nuo 2004 metų liepos dekanas kun. S. Kalvaitis vadovavo parapijos globos namams, o jam išvykus į Obelius, nuo 2008 metų vasario šio darbo ėmėsi naujasis dekanas kan. Juozapas Kuodis.

Paskui kun. S. Kalvaitis, gavęs Europos Sąjungos paramą, sumanė įkurti išskirtinį pagalbos centrą vargstantiems: atskirties žmones įkurdino Utenos rajono Sudeikių seniūnijos Ruklių kaime (Daugailių sen.), kur ir pats gyvena.

2005 metais  kun. S. Kalvaičio įsteigta viešoji įstaiga „Angelų pieva“ rūpinasi bedaliais uteniškiais. Ši įstaiga veikia savanorystės pagrindais, joje – tik keturi savivaldybės išlaikomi etatai. Prieglobstį ir pagalbą „Angelų pievoje“ gauna per 40 žmonių. 2013 metais „Angelų pievai“ buvo suteiktos patalpos buvusiuose Utenos vaikų globos namuose, kuriose kun. S. Kalvaitis įkūrė tikrą pagalbos vargstantiems centrą. Buvusiuose vaikų globos namuose Atkočiškėse veikia labdaros valgykla, dienos centras vaikams ir suaugusiems, savarankiško gyvenimo namai. Centre sudarytos sąlygos vargstantiesiems išsiskalbti drabužius, nusiprausti, vaikams – paruošti pamokas, pažaisti, užsiimti kita mėgstama veikla. Savarankiško gyvenimo namuose gyvena apie 10–12 žmonių.

2014 metų rudenį Rukliuose buvo įsteigtas dar vienas padalinys – senelių globos namai. Juose teikiama trumpalaikė (nuo 1 iki 6 mėnesių) ir ilgalaikė socialinė globa senyvo amžiaus asmenims ir asmenims su negalia. Kartu teikiamos medicinos, maitinimo, užimtumo paslaugos. Trumpalaikės socialinės globos paslaugos skirtos tiems, kurie norėtų pagyventi ir šaltuoju metų sezonu, kol artimieji išvykę, ar tvarkomi dokumentai nuolatiniam gyvenimui globos namuose. Kun. S. Kalvaitis ypač džiaugiasi socialine darbuotoja Angele Mažeikiene, kuri sėkmingai tvarko ir socialinių paslaugų, ir virtuvės darbus, ji pabūna ir medicinos darbuotoja.

Centro teritoriją puošia akmenskaldžio, skulptoriaus ir tautodailininko Valentino Šimonėlio skulptūra – „Angelas“.

2015 metų Kūčių vakare kun. S. Kalvaitis per „Marijos radiją“ kalbėjo apie jau 10 metų veikiantį krizių centrą „Angelų pieva“, kurio įkūrėjas ir vadovas jis yra. Kunigas kalbėjo, kad Viešpats atsiuntė jam benamius ir varguolius ir pavedė jais rūpintis. Buvo išvardinta, kokius gerus darbus gali nuveikti kunigas, vilkintis odiniais rūbais ir mėgstantis važinėti motociklu...

Subūręs maldai motociklininkus

Kun. S. Kalvaitis – baikeris, turi „Harley“ motociklą. Jis pirmasis Lietuvoje baikeriams pradėjo aukoti šv. Mišias. Prie Utenos baikerių prisidėjus bendraminčiams iš kitų rajonų, Latvijos, Estijos, Lenkijos, į kun. S. Kalvaičio kiemą užsuka per 100 motociklininkų. Kun. S. Kalvaitis su motociklu atliko piligriminę kelionę popiežiaus Jono Pauliaus II keliais.

Kiti apdovanojimai

2011 metais Utenos miestui minint 750 metų jubiliejų, Utenos rajono savivaldybės mero Alvydo Katino potvarkiu 84 Utenos kraštui nusipelnę žmonės apdovanoti specialiu medaliu ir šį atminimo ženklą liudijančiu sertifikatu. Kartu su keturiais dvasininkais šis apdovanojimas įteiktas ir kun. Sauliui Kalvaičiui už paslaugų socialinės atskirties žmonėms infrastruktūros plėtrą. Jis yra gavęs ir padėkų iš Utenos mero A. Katino.

Šiemet Padėkos raštais apdovanotos dar dvi nominantės: Utenos moterų centro „Ievos namai“ direktorė Lietuvos Karališkos bajorų sąjungos narė N. Rimkevičienė, telkianti rajono moteris bei vykdanti jų užimtumo, skurdo ir smurto mažinimo prevencines programas Utenos krašte, ir ilgametė Utenos krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkė N. Gaivenienė, 15 metų telkianti rajono neįgaliuosius ir visokeriopai jais besirūpinanti.

Visi apdovanotieji vykdo Šventojo Kazimiero ordino šūkį – Vivere bonum faciendo (gyventi, darant gera).

Koncertas

Utenos muzikos mokyklos mokiniai atliko keletą Gavėnios metui pritaikytų muzikos kūrinių. Šv. Kazimiero ordino apdovanojimų šventė – prasmingas renginys.

Utena

© 2016 „XXI amžius“