|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Apie mažus žmones ir jų didelius darbus, apgyvendintus po knygos stogu Prof. Ona Voverienė
Šiandieniniame dinamiškame kosmoso užkariavimų, su fantastika besiribojančių informacinių technologijų, karų ir katastrofų, sensacijų ir reklamos pasaulyje vis mažiau ir mažiau dėmesio skiriama žmogui ir jo kasdieniniam gyvenimui. Vartotojiškoje hedonistinėje visuomenėje, kokia tapome, matomi ir girdimi tik politikai, skandalais garsėjantys verslininkai bei aktoriai ir dainininkai... O argi ne jis, tas mažas kasdienybės žmogus šiandien kuria visas pažangos gėrybes, skleidžia aplink save tikrą ryškią šviesą, įkvepia dideliems darbams šalia esantį, skatina jį ieškoti gyvenimo prasmės, palikti po savęs pasaulį šviesesnį ir geresnį, Žemėje pėdsaką, kad esi joje Žmogumi buvęs? Neseniai mielas bendražygis iš Veprių (Ukmergės r.) Romas Petras Šaulys padovanojo knygą Portretai. Ukmergės krašto žmonės (Ukmergė, 2012). Nuoširdžiai ja pasidžiaugiau. Esu parašiusi keletą knygų apie Lietuvos žmones ir jų didelius darbus ir žinau, ką reiškia ieškoti deimančiukų, nušluostyti nuo jų kasdienybės abejingumo dulkes ir leisti sušvytėti savo asmenybės šviesa. Ši knyga įdomi dar ir tuo, kad ji atrodo parašyta jau ne mūsų, išeinančių į saulėlydžius, širdimis ir protais, o jaunesniosios kartos autorių, perimančių iš mūsų deimančiukų medžiotojų estafetę. |
||
|
|
||
Rašytojas Donatas Čepukas tuščius popieriaus lapus paverčia įstabiomis novelėmis Dailininkė Laima Tubelytė-Kriukelienė
Gyvenimas šioje žemėje yra akimirka, dovanota Aukščiausiojo. Vieni gyvena, beatodairiškai švaistydami nežinia kuriems tikslams savąjį laiką, kiti gyvenimą pašvenčia kilniems darbams, kūrybai, menui kiekvienas savaip suvokia gyvenimo prasmę. Jei netyčia sutiktų gatvėje žmonių paklausčiau, kas jų gyvenimui suteikia prasmę, manau, išgirsčiau įvairių atsakymų. Iš tiesų žmonės labai nepanašūs vieni į kitus, todėl visiškai suprantama, kodėl jų požiūris į gyvenimą, kasdienybę, buitį ir būtį yra akivaizdžiai skirtingas. Tiesiog būtų nuobodu, jei visų mūsų pomėgiai ir veikla supanašėtų. Išnyktų sveika konkurencija, veržlumas ir, savaime suprantama, progresas. Nenorėčiau gyventi monochrominėje visuomenėje. Ačiū Dievui, kad kiekvienas iš mūsų galime eiti savuoju keliu. Vieni renkasi pedagogo kelią, kiti statybininko ar verslininko, treti savame kelyje palieka nemažai vietos meninei kūrybai arba gyvenimą pašvenčia tik menui. Pastarųjų, matyt, yra labai nedaug. Kadangi aš pati esu dailininkė ir didelę laiko dalį skiriu meninei raiškai, galiu paliudyti, jog meninė kūryba suteikia gyvenimui prasmę. Aš net neabejoju, kad meno mylėtojai ir menininkai tam tikra prasme yra laimingesni už nesidominčius menu. Menas, kūryba ir grožis yra tokie nuostabūs dalykai, kurie priverčia žmogų nuolat išgyventi. Tai pats paveikiausias priešnuodis sustabarėjimui, nuoboduliui, netgi įvairiems negalavimams. Ir apskritai, man sunku įsivaizduoti, kaip vystytųsi žmonija, jei nebūtų meno kūrinių. Juk kūryba nuolatinis ieškojimas, judėjimas ir pagrindinis gyvenimo jėgos variklis. Yra nemažai kūrinių, skatinančių susimąstyti ar netgi pakeisti nusistovėjusį požiūrį į įvairius reiškinius, vertybes. Kalbėti apie meno reikšmę žogaus gyvenime galima labai ilgai ir prasmingai, bet šįkart norėčiau savo mintis ir žvilgsnį nukreipti konkrečia linkme. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |