|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Skrydžio į Laisvę blyksniai Zigmas Tamakauskas
Kovo 11-oji mūsų visų dvasine vienybe ir susitelkimu pasiektas rezultatas, iškovotos Laisvės ir pasididžiavimo diena, kurią gražiai simbolizuoja skulptoriaus Juozo Zikaro aukštai ant Karolio Reisono sukurto pjedestalo pakilęs Laisvės angelas, vienoje rankoje laikantis Pergalės vėliavą, o kitoje sutraukytus nelaisvės pančius. Ši diena reiškia ir mūsų tolimesnį skrydį, kurio sėkmė jau daug priklauso nuo mūsų pačių polėkio, susiklausymo, darbų, tautinės dvasios išsaugojimo. Dar iki 1990 metų pavasario buvo likę keleri metai. Tada dirbau vienoje Kauno įmonėje darbo užmokesčio skyriaus viršininku. Ekonomikos klausimais su vyriausiosios buhalterės pavaduotoja J.P. teko lankytis pas Kauno miesto tuometinio Lenino rajono partijos komiteto antrąjį sekretorių. Man prakalbus lietuviškai, sekretorius, nutaisęs baisią nepasitenkinimo miną, paprašė, kad kalbėčiau po čelovečeskomu tai yra rusiškai, o mano kolegę barė už tai, kad ant kaklo nešiojanti grandinėlę su kryželiu. Ir dar su tokiu papuošalu drįso ateiti į partokratinę buveinę. Apie tą kryželį ir mano nenorą kalbėti rusiškai jau kitos dienos rytmetį buvo informuotas darbovietės direktorius... Kad taip galėjo reaguoti tyčiodamasis iš mūsų kalbos ir tikėjimo ženklo vadovaujantis sovietinis valdininkas, šiandien daug kam jau gal neįtikėtina, nesuprantama. Prisidengus vadinamo internacionalizmo ar tautų draugystės kauke, buvo iš esmės vykdoma rusinimo politika. Prof. E. Gudavičius vienoje televizijos laidoje taikliai pasakė: Sovietinis okupantas buvo užsibrėžęs mus asimiliuoti, sunaikinti. Tai buvo aišku visiems. Tik klausimas kada tai įvyks? Norėta mus sulydyti į vieną vadinamą sovietinę liaudį. Net dainuška buvo sukurta: Moj adres Sovietskij Sojuz... Komunistų partijos komitetuose visa raštvedyba jau buvo vedama rusų kalba, antrieji sekretoriai dažniausiai buvo rusų tautybės žmonės, o kai kurie iš jų, kaip matėme, visai atvirai gyveno rusiško šovinizmo nuotaikomis. Nė vieno žodžio neištardavo lietuviškai ir vadinamasis mūsų įmonės civilinės gynybos inžinierius V., išgyvenęs nemažai metų Lietuvoje. Kada per vieną visuotinį dirbančiųjų susirinkimą, kalbėdamas apie pertvarką, priminiau, kad mes turime gerbti bei gaivinti savo tautinius papročius, kalbą, nacionalinę kultūrą ir nesitaikstyti su mūsų kalbos, istorijos ignoravimu, salėje nuvilnijo didelių plojimų banga. Tada mūsų minėtasis V. nubėgo skųstis įmonės partsekretoriui V.A., kad Tamakauskas drumsčia tautų draugystę... Tačiau jau buvo pasirodžiusi Sąjūdžio banga, kuri nesulaikomai kilo... Paskutinėje brežnevinėje sovietų konstitucijoje jau buvo išbrauktos nacionalinės broliškų respublikų kalbos. Kol kas dar buvo palikti respublikų pavadinimai, bet ir jų nunykimas jau buvo prognozuojamas. Mūsų tautos susitelkimas ir vienybės dvasia užkirto kelią tiems kėslams, sutraukė sovietinio imperializmo nelaisvės pančius, išgelbėjo Lietuvos vardą: 1990 metų kovo 11 dienos vakare, siaučiant už langų darganotiems vėjams, buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Aktas, skelbęs, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl nepriklausoma valstybė. Prieš šį Aktą nė vienas deputatas nepakėlė rankos. Už jį balsavo 124 delegatai. Tik susilaikė šeši lenkai Akanovičius, Jankelevičius, Maceikianecas, Peško, Suboč ir Tomaševičius, atstovavę LKP (TSKP). Pakilusi Trispalvė uždengė sovietinės okupacijos simbolį. Kovo 11-osios Aktas buvo šviesiųjų jėgų pergalė prieš tamsą. Lietuvos pergalė, kurią artino jau pirmaisiais sovietinės okupacijos metais prasidėjusi ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo kova, mūsų tautos aukos ir maldos, 1988 metais atsiradusio Sąjūdžio veikla. 1989 metų Vasario 16-osios išvakarėse Kauno muzikiniame teatre vykusioje Sąjūdžio konferencijoje buvo priimta rezoliucija dėl Lietuvos suvereniteto atstatymo. Prisimenu, kaip tada prakaitu išmušė konferencijoje dalyvavusį ir netoli manęs sėdėjusį, berods, iš Vokietijos atvykusį svečią poną Klimaitį, reikalavusį nepykinti Maskvos ir nepriimti tokios rezoliucijos... Tais pačiais, 1989 metais, Lietuva pirmą kartą pokariu džiūgaudama laisvai šventė savo valstybės atkūrimo dieną Vasario 16-ąją. Ja rėmėsi ir 1990 metų Kovo 11-oji. Kovo 11-osios Aktas buvo tarsi pavasarinis mūsų gyvenimo virsmas, simboliškai susijęs su kovo 10-ąja 40 rūšių paukščių parskridimo į savo gimtinę diena. Jie ant savo sparnų Lietuvai atneša pavasarį... Prieš 26 metus visi tą pavasarį po ilgų žiemos šalnų jutome savo namuose, savo būtyje. Tačiau kiekvienas virsmas būna nelengvas, ne visi prie jo prisitaiko, ne visi yra atsparūs. Pasitaiko ir burnojimų tiems, kurie nesustodami atkakliai nešė į Laisvės kalną Šviesos žibintą, akinusį nenorėjusius šviesoje gyventi. Ir dabar tokie šikšnosparniai ilgisi tamsos, džiaugiasi tarybinių dešrelių brukamais pavadinimais, reikalauja sudergti mūsų nusistovėjusią ir laiko tėkmės patvirtintą abėcėlę, stengiasi sukelti sumaištį mūsų namuose ir gyvenimo kelyje. Daugelis tokių, garbindami tik aukso veršio autoritetą ir saugodami šiltą savo vietą, pamynę dvasines vertybes, stengiasi pažeminti mūsų tautos orumą, menkinti mūsų istoriją ir jos svarbiausius herojus. Neretai tokie, slėpdami nuo pavasario saulės spindulių savo tamsųjį veidą, prisidengia ir veidmainiavimo šydu. Daug skaudulių yra mūsų mokyklose, ypač diegiant mokinių širdyse patriotinę dvasią. Čia dažnai dvelkia bedvasiu šaltu programiniu formalizmu. O ką jau kalbėti apie istorijos vadovėlius, kuriuose Lietuvos istorijai skiriama per mažai dėmesio. Kai kur tik gana formaliai su mokiniais kalbama apie pokario metų Lietuvos rezistenciją, pasiaukojamą partizanų kovą prieš sovietinį okupantą. Kartais pamirštama, kad partizaninis judėjimas padėjo išlaikyti Lietuvos gyvybingumą, sulaikė rusų kolonistų antplūdį į mūsų miestus ir kaimus. Daugelyje mokyklų istorijos kabinetuose kabo Lietuvos prezidentų portretinės nuotraukos, tačiau tarp jų retai kur pamatysi Ketvirtojo Lietuvos konstitucinio Prezidento Jono Žemaičio-Vytauto portretą. Mokytojas, dėstantis lituanistikos dalykus, turi pats būti idealistas, tikėti tuo, ką sako, stiprinti mūsų valstybę laikančias, anot prof. Stasio Šalkauskio, tris kolonas lietuvybę, krikščionybę ir demokratiją. Taigi, iš širdies į širdį. Skaudu matyti gatvėse daugybę nelietuviškų reklaminių užrašų. Net žodį gintaras kai kuriose specializuotose parduotuvėse vengiama lietuviškai parašyti. Skaudu matyti ir kai kurių valdininkų abejingumą mūsų istoriniam paveldui, savo kalbai, kai kurių teisės saugotojų nuolaidžiavimą buvusiems stribams ar kagėbistams. Nesmagu žvelgti į tuos namus, prie kurių per valstybines šventes neiškeliama mūsų Trispalvė, demonstratyviai dirbami tą dieną nebūtini fiziniai darbai. Tačiau galime pasidžiaugti mūsų jaunimu, kuris iki šiol tęsia mano pateiktą pasiūlymą būnant Kauno savivaldybės trečios kadencijos tarybos nariu, kad bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviai per Kovo 11-osios šventę su savo mokyklų vėliavomis dalyvautų Arkikatedroje šv. Mišiose, suderintose su Bažnyčios vadovybe, o po jų žygiuotų į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį, įsilietų į bendrąjį šventinį minėjimą. Galime pasidžiaugti, kad tai jau virto gražia tradicija. Moksleiviais pasekė ir mūsų studentija, rengdama panašią šventinę eiseną per Vasario 16-osios šventę. Pavasario saulė nesulaikoma. Ji kyla vis aukščiau. Vis ryškiau matome jos spindulius. Tai mūsų laisvės spinduliai. Turėtume tą laisvę kiekvienas sutvirtinti savo kasdieninėje veikloje, turėtume savęs paklausti: Ką aš pats padariau, kad Lietuvoje būtų vis šviesiau bei geriau? Visi turėtume gyva širdimi ir protu pajusti tuos Laisvės blyksnius, tas mūsų galimybes, kurias atvėrė Kovo 11-oji, laisvam gyvenimui prisikėlusi Lietuva.
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |