2016 m. balandžio 8 d.    
Nr. 14
(2182)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Benediktas XVI: Gailestingumas artina prie Dievo

Popiežiaus emerito įžvalgos nuteisinimo ir išganymo klausimais

Popiežius Pranciškus pasveikino
popiežių emeritą Benediktą XVI
su Šv. Velykomis

Vis dar gyvenant velykine Kristaus kančios, mirties ir Prisikėlimo dvasia, verta Gailestingumo jubiliejinių metų temą panagrinėti žymiausio šių laikų teologo popiežiaus emerito Benedikto XVI žvilgsniu. Nors prieš trejus metus atsistatydinęs jis gyvena pamaldžioje vienuoliškoje aplinkoje Vatikano soduose esančiuose „Mater Ecclesiae“ namuose, tačiau toliau gyvai domisi ir užsiima šiuolaikinių Bažnyčios mokymo problemų analizavimu. Tai matyti iš kovo mėnesį Vatikano laikraštyje „L‘Osservatore Romano“ publikuoto Benedikto XVI interviu Romoje gyvenančiam belgų teologui jėzuitui Žakui Serve (Jacques Servais). Tai susilaukė plataus atgarsio visame  katalikiškajame pasaulyje.

Šio pokalbio tekstas pirmą kartą buvo perskaitytas 2015 metų spalį Jėzaus Draugijos Romoje surengtoje mokslinėje konferencijoje tema „Tikėjimo požiūris į nuteisinimo doktriną ir Dievo patirtį Bažnyčios skelbime ir dvasinėse pratybose“. Dabar to susitikimo pranešimų medžiaga išleista atskira monografija, kurios įžangoje pateikiamas minėtas Popiežiaus emerito interviu. Jame paliečiamos krikščioniško gailestingumo, atleidimo, išganymo bei liudijimo ir misijų veiklos sąsajos su kritiniu šiuolaikinės dogminės evoliucijos vertinimu.

Mindaugas Buika

Sakramentinė priklausomybė Bažnyčiai

Pokalbio pradžioje paliestas Benedikto XVI teologiniams tyrimams visada svarbus tikėjimo asmeninės ir bendruomeninės prigimties klausimas, pabrėžiant, kad ši Dievo dovana priimama per susitikimą su Juo ir atsivėrimą bei įsijungimą į gyvąją tikinčiųjų bendruomenę – Bažnyčią. Tikėjimas nėra tik asmeninių apmąstymų produktas, jo priėmimui reikalingas „klausymas“, tai yra tarpininkavimas liudytojų, kurie jau sutiko Dievą ir gali Jį padaryti pasiekiamą kitiems. Taigi, nors susitikimas vyksta visiškai unikaliu būdu, paliesdamas kiekvieno širdį, žmogiškąją būtį, tačiau tam reikalingas ir gyvosios bendruomenės liudijimo išklausymas (fides ex audito). Dėl šio dvigubo antgamtiškumo tikėjimą priimant būtina pabrėžti, kad ir pati Bažnyčia nėra žmogiškas darinys. Ji nėra sambūris žmonių, kurie turėtų bendras programines idėjas ir nuspręstų kartu darbuotis dėl jų plėtros, aiškino Popiežius emeritas. Priešingu atveju Bažnyčia būtų panaši į ideologinę partiją, kuri spręstų savo reikalus daugumos balsavimo principu, turėtų atsižvelgti į viešąją nuomonę. „Taip suformuota Bažnyčia negalėtų būti man amžinojo gyvenimo garantas, negalėtų iš manęs reikalauti sprendimų, kurie turi nešti tam tikras kančias, būti priešingi mano įgeidžiams, – sakė Benediktas XVI. – Ne, Bažnyčia ne pati susikūrė, bet buvo Dievo sukurta ir toliau Jo formuojama“. Į Bažnyčią, kuri veikia sakramentine raiška, įeinama ne biurokratiniu aktu, bet per Krikšto sakramentą, tampant dieviškojo projekto bendrystės, mistinio Kristaus kūno vienovės, nariu. Kaip tik tokia Bažnyčia savo mistine prigimtimi geba įvesti kiekvieną individualų krikščionį į susitikimą su Jėzumi Kristumi ir visus telkia per Jo buvimą Eucharistijos sakramente.

Šios įžanginės pastabos yra svarbios toliau pokalbyje aptariant apaštalo šv. Pauliaus mokymą apie nuteisinimą tikėjimu (Rom 3, 21–31) tiek istorinėje plotmėje, kadangi tos nuostatos buvo svarbios protestantų (Martyno Liuterio) pradėtoje Reformacijoje, kuri 2017-aisiais ženklins savo 500 metų sukaktį, tiek ir dabartinio religinio ir socialinio gyvenimo sąlygomis. Palyginus su Liuterio laikais, arba nuomone tų, kurie laikosi tradicinių krikščioniškojo tikėjimo nuostatų, kartais šių dienų žmogus mano, kad ne jis turi nusiteisinti prieš Dievą, bet pats Dievas, neva, privalo teisintis dėl dabar pasaulyje vykstančių dalykų, dėl tų visų nelaimių, kurios yra Jo valioje. Tuo požiūriu katalikas teologas gali laikytis atvirkštinės pozicijos: Kristus kentėjo ne dėl žmonių nuodėmių, bet tarsi dėl to, kad būtų atšaukta Dievo kaltė. Ir nors dauguma šiandienos krikščionių, žinoma, nepalaiko tokio drastiško mūsų tikėjimo iškraipymo, vis tiek tam tikra minėta tendencija mūsų laikais juntama, ginčijant tradicinį Bažnyčios požiūrį į Dievo ir žmogaus santykius. Juntama bendroji nuostata, kad Dievas tiesiog negali daugumos žmonijos pasmerkti pražūčiai, kokia ji bebūtų, ir iš to seka, kad susirūpinimas dėl asmeninio sielų išgelbėjimo, koks buvo būdingas praeityje, šiais laikais didžiąja dalimi yra labai sumenkėjęs. Bet tai, anot Popiežiaus emerito, toliau egzistuoja kitokiu būdu, stiprėjant įsitikinimui, kad mums visiems reikia Dievo gailestingumo malonės. Tai yra ryškiausias dabarties ženklas dvasiniame gyvenime. „Dievo gailestingumo idėja tampa centrinė ir dominuojanti pradedant nuo sesers šv. Faustinos (1905–1938), kurios vizijos įvairiais būdais atspindi gilųjį Dievo supratimą, susiformavusį šiandienos žmonių sąmonėje ir trokštant dieviškojo gerumo“, – sakė Benediktas XVI. Jo įsitikinimu, ir šv. popiežius Jonas Paulius II buvo giliai persmelktas šio nusistatymo, apie tai kalba ir jo paskutinė knyga, publikuota prieš mirtį. Galima priminti, kad šv. Jonas Paulius II 2000 metais kanonizavo seserį Faustiną Kovalską ir pagal jos vizijas visoje Bažnyčioje įvedė Dievo gailestingumo šventę, kuri kasmet švenčiama Atvelykio sekmadienį.

Dievo Tėvo ir Sūnaus kančia

Popiežius emeritas pastebėjo, kad tokiam Jono Pauliaus II nusistatymui įtakos jturėo ir jo jaunystės bei vėlesnio gyvenimo patirtis, žmonių žiaurumas (nacių ir komunistų totalitariniu režimų laikotarpiais), tvirtas įsitikinimas, kad gailestingumas yra vienintelė teisinga ir efektyvi priemonė, pasipriešinti blogio galiai. Ir popiežius Pranciškus visiškai pritaria tokiam nusistatymui: moko, kad tik gailestingumas gali nutraukti žiaurumus, smurtą ir visą blogį. Dievo gailestingumo doktrinos sklaida paremta ir visa jo ganytojiška praktika. Tai dabar rodo ir ypatingojo Gailestingumo jubiliejaus šventimas. „Gailestingumas mus artina prie Dievo, o griežtas teisingumas kelia Jo baimę, – sakė Benediktas XVI. – Mano nuomone, kaip tik tai paaiškina, kodėl po perdėto pasitikėjimo ir teisingumo priedanga šiandienos žmogus slepia savo gilųjį dvasinių žaizdų ir nevertumo prieš Dievą žinojimą. Ir jis laukia gailestingumo“. Kaip tik dėl to Jėzaus atpasakotas evangelinis palyginimas apie Gerąjį samarietį (Lk 10, 30–37) yra labai patrauklus šiuolaikiniam žmogui. Ir ne vien tik todėl, kad šis pasakojimas stipriai pabrėžia socialinę krikščioniškos būties plotmę, kad šiuo atveju pavyzdingai elgiasi būtent samarietis, nereligingas žmogus, o žydų dvasininkai liko abejingi nelaimės ištiktam žmogui ir praėjo pro šalį. Taigi pašalietis buvo artimas gailestingam Dievui, o oficialūs religijos atstovai – nutolę nuo Jo. Tai gali pamaloninti šiuolaikinį sekuliarizuotą žmogų. Tačiau čia, anot Benedikto XVI, yra dar viena svarbi detalė, būtent žmonių vidinis laukimas, sutelkta viltis, kad „samarietis ateis jiems į pagalbą, pasilenks, užpils gydomojo aliejaus ant jų žaizdų, rūpinsis jais ir suteiks saugumą“. Taigi yra akivaizdu, kad šiuolaikiniams žmonėms reikia Dievo gailestingumo ir švelnumo. Šiuolaikinio pasaulio problema yra, kai daugeliui žmonių atrodo, kad jie nieko nereiškia, dar labiau iškyla veltui Dievo duodamos gailestingosios meilės poreikis. Štai kodėl, popiežiaus emerito nuomone, dieviškoji gailestingumo tema nauju būdu išreiškia nuteisinimo tikėjimu prasmę ir šios doktrinos aktualumą.

Taigi, viduramžių teologų, pavyzdžiui, šv. Anzelmo Kenterberiečio (1033–1109) mokymas, jog Kristus mirė ant kryžiaus dėl to, kad atitaisytų begalinį Dievo įskaudinimą, kurį Jis patyrė dėl mūsų nuodėmių, ir kad taip atstatytų suardytą tvarką (nepermaldaujamo ir ant nuodėmingo žmogaus įniršusio Dievo Tėvo atvaizdą), dabar yra sunkiai suprantamas ir priimamas šiandienos žmonėms. Kaipgi galima kalbėti apie Dievo teisingumą, nesusilpninant tikėjimo, kad krikščionių Dievas yra „apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4). Benedikto XVI įsitikinimu, bandymas supriešinti absoliučiai teisingą Tėvą ir klusnų Sūnų, kuris priima to „žiauraus teisingumo reikalavimus“, yra ne tik nesuvokiamas šiandien, bet ir iš principo klaidingas pačiai Švč. Trejybės teologijai. Juk Tėvas ir Sūnus yra viena ir ši vienovė lieka iki galo visoje Jėzaus Kristaus kančioje. Štai kada Alyvų Kalno sode Sūnus skaudžiai medituoja savąją misiją, tai nereiškia atsidavimo pikto Dievo dispozicijai, bet žmogiškosios prigimties patikėjimą Dievo valiai dėl žmonijos išgelbėjimo iš begalinės meilės jai, dėl to sutampa mylinčio ir kenčiančio Tėvo ir Sūnaus valia. Taip aiškindamas Popiežius emeritas remiasi žymaus prancūzų jėzuito teologo, kardinolo Anri de Liubako (Henri de Lubac, 1896–1991) mokymu, kad panašiai, kaip Atpirkėjas atėjo į šį pasaulį iš begalinės užuojautos kenčiančiai žmonijai, prisiimdamas tą kančią ne tik prieš nukryžiavimą, bet ir prieš patį įsikūnijimą, taip pat ir Dievas Tėvas savo beribiu gailestingumu iš pat pradžių juto tą pačią meilę tiek savo Sūnui, tiek ir žmonijai. Benediktas XVI pokalbyje prisiminė, kad jo gimtojoje Vokietijoje kai kuriose vietose yra išlikęs jausmingas pamaldumas, apmąstant „vargstantį Dievą“ („Not Gottes“), tai yra kenčiantį Tėvą, kuris dalinasi Sūnaus kančia ant kryžiaus. Būtent taip su visu didingumu ir grynumu reikia suvokti, ką reiškia Dievo gailestingumas ir ką reiškia Dievo dalyvavimas žmogaus kančiose. Dievas tiesiog negali palikti kaip yra visą blogį, kuris ateina iš Jo žmogui suteiktos veikimo laisvės ir taip pat kenčia dėl pasaulio nuodėmių. Ir šis visokio blogio įveikimas yra ne žiauraus teisingumo reikalas, ne kažkokio dangiškojo Tėvo bekompromisinio fanatiškumo reikalas, bet gali būti pasiektas begalinėje realizuojant kenčiančią meilę ir gailestingumą.

„Anoniminio krikščionio“ prieštaringumas

Pokalbyje aptariant apaštalo šv. Pauliaus mokymą apie netikinčiųjų ir nepaklusniųjų Evangelijai pasmerkimą „amžinajai pragaiščiai“ (plg 2 Tes 1, 5–9), tai yra pragarui, ir pasiaukojančią žymiųjų XVI amžiaus misionierių veiklą, kad kuo daugiau žmonių būtų pakrikštyta ir išgelbėta nuo šios lemties, Benediktas XVI pripažino, kad šiuo atžvilgiu dabar įvyko gili dogmos evoliucija. Jeigu ankstyvosios Bažnyčios tėvai ir Viduramžių teologai turėjo aiškų nusistatymą, kad visa žmonija privalo tapti katalikiška dėl jos išgelbėjimo, tai ši mokymo tradicija XX amžiaus antrojoje pusėje (ypač po Vatikano II Susirinkimo) buvo nutraukta įsitvirtinus nuomonei, kad Dievas tiesiog negali leisti, kad visi nekrikštyti ar „klaidatikiai“ būtų pasmerkti pražūčiai. Anot popiežiaus emerito, tai atvedė prie gilios dvigubos krizės, palietusios misijų veiklą ir tikėjimo nuostatų laikymąsi. Iš tikrųjų kam tada reikia įtikinėti kitus žmones atsiversti ir priimti krikščioniškąjį tikėjimą, jeigu jie gali būti išganyti ir savose tikybose. Pagaliau ir patiems krikščionims tapo neaiškus bei problematiškas jų pačių tikėjimo privalomumas. „Jeigu yra tokių, kurie gali būti išganyti kitais būdais, tai kodėl pats krikščionis turi būti susietas su savojo krikščioniško tikėjimo ir jo moralės normų reikalavimais? Jeigu tikėjimas ir išganymas nebėra daugiau tarpusavyje susieti, tai ir pats tikėjimas tampa nepakankamai motyvuotas“. Vatikano II Susirinkimo dogminėje konstitucijoje „Lumen gentium“ yra aiškinama, kad „visi be savo kaltės nepažįstantieji Kristaus Evangelijos ir Jo Bažnyčios, bet ieškantieji Dievo nesugadinta širdimi ir besistengiantys malonės poveikyje įvykdyti savo darbais Dievo valią, kaip ją diktuoja sąžinės balsas, – visi jie gali pasiekti amžinąjį išganymą“ (Lg, Nr. 16). Benediktas XVI priminė, kad po Susirinkimo, atsiradus visoms panašioms kontroversijoms ir bandant suderinti visuotinį krikščioniškojo tikėjimo privalomumą su galimybe būti išganytam ir be jo, iškilo žinomo austrų jėzuito teologo Karlo Ranerio (Karl Rahner, 1904–1984) vadinamoji „anoniminės krikščionybės“ teorija. Anot jos, kiekvienas savo žmogiškąja esme, tiek pavyzdžiui, budistų vienuolis, tiek ir ateistas, gyvenantis „Dievo malone“ pagal savo sąžinę, gali būti pavadintas anoniminiu krikščioniu ir eiti tikru išganymo keliu.

Šią teologinę teoriją, kaip didelę doktrinos klaidą, sukritikavo ne tik konservatyvūs katalikų sąjūdžiai, pavyzdžiui, šv. Pijaus X brolija, bet ir protestantų grupės, pabrėždamos, jog „anoniminio krikščionio“ teorija prieštarauja apaštalų mokymui apie tikėjimo į Jėzų Kristų privalomumą išganymui, nes „nėra niekur kitur išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12). Popiežius emeritas Benediktas XVI pripažino, kad nors „anoniminio krikščionio“ teorija yra patraukli, tačiau ji redukuoja krikščionybę iki grynai žmogiškos būties pristatymo ir pražiūri atsinaujinimo, dramatiško atsivertimo sampratą, kuri yra krikščioniškojo tikėjimo centras. Anot jo, dar mažiau yra priimtinas siūlymas įvairių pliuralistinių religijos teorijų, kuriose visos tikybos, kiekviena savo būdu, neva, veda į išganymą, taigi, savo pozityviais poveikiais tarsi tampa visiškai ekvivalentiškos. Toks supaprastintas priėjimas yra visiškai neproporcingas didžiajai išganymo problemai ir jos sprendimui skelbiant ir liudijant. Anot Benedikto XVI, čia gali padėti kardinolo A. Liubako bei kitų jam artimų teologų mokymas apie atstovaujantį buvimą dėl Kristaus, kaip fundamentaliąją krikščioniškojo gyvenimo ir Bažnyčios paskirtį. Krikščionys gyvena ir veikia ne tik dėl savęs, bet ir su Kristumi dėl visų. Žinoma, tai nereiškia ypatingo bilieto į amžinąją laimę“ davimo, bet kūrimą visumos giliai atsiveriant Dievui ir pasirengiant Jį priimti. Žmonijai reikia, kad jos terpėje būtų tiesa, kuria būtų tikima, kuri būtų praktika, dėl kurios galima kentėti, mylėti, aukotis. Ši krikščioniška tikrovė savo šviesa persmelkia pasaulį ir palaiko jo gyvastingumą ir išgelbėjimo viltį. „Manau, kad ši situacija tampa dar aiškesnė, prisiminus, kaip Viešpats sakė Abraomui, kad ir dešimties teisiųjų pakaktų, kad būtų išgelbėtas miestas, bet jis buvo sunaikintas, kadangi ir tokio mažo skaičiaus neatsirado, – sakė Popiežius emeritas. – Taigi, yra aišku, kad šį klausimą mums reikia dar išsamiau apmąstyti“.

Pokalbio pabaigoje kunigas Ž. Serve SJ pacitavo popiežiaus Benedikto XVI knygą „Jėzus iš Nazareto“, kurioje pabrėžiama, kad dabartinė skandalinga blogio ir neteisingumo realybė „paprasčiausiai negali būti ignoruojama, negali būti nustumta į šalį. Ji turi būti visiškai įveikta ir nugalėta, ir tik tada įsitvirtins tikras gailestingumas“. Atsakydamas į klausimą, kiek prie blogio „atitaisymo“ gali prisidėti sakramentinė išpažintis, Popiežius emeritas dar kartą pabrėžė, kad atsvara blogio dominavimui pirmiausia yra dieviška ir žmogiška Jėzaus Kristaus meilė, kuri visada yra didesnė už kiekvieną įmanomą blogio galią. Kiekvienas iš mūsų turi įsiterpti į šį atsakymą, kurį Dievas suteikia mums per Jėzų Kristų, veikiant su juo ir savose kančiose „papildant, ko dar trūksta Kristaus vargams“ (plg Kol 1, 2). Ir kiekvienas tikintysis, kuris yra atsakingas už nedidelį blogio fragmentą, tampa didžiosios blogio galios bendrininku. Toje priešpriešoje Atgailos sakramentas iš tikrųjų turi svarbų vaidmenį, nes per jį mes leidžiamės būti vis iš naujo Kristaus atnaujinami, kad trauktumės nuo to, kuris griauna, prie To, kuris gelbėja.

Apie popiežiaus Pranciškaus mintis prieš savaitę Romoje švenčiant Gailestingumo sekmadienį skaitykite kitame numeryje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija