2016 m. balandžio 15 d.    
Nr. 15
(2183)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Popiežiaus Pranciškaus gailestingumo doktrina

Pamaldose tikintieji laiko
iškėlę šv. Faustinos šūkį:
„Jėzau, pasitikiu Tavimi!“

Gailestingojo Jėzaus atvaizdas

Šventasis Tėvas žvelgia į jam pristatomą
Gailestingojo Jėzaus atvaizdą

Šio rašinio pavadinimas gana tiksliai įvardija Šventojo Tėvo mintis, išsakytas švenčiant Dievo gailestingumo sekmadienį, kurį jis pavadino Jubiliejinių metų širdimi. Balandžio 3 dieną Romoje vykusi gailestingumo šventė, popiežiaus Jono Pauliaus II įvesta į liturginį kalendorių minint antrąjį Velykų (Atvelykio) sekmadienį, atsižvelgiant į jo kanonizuotos gailestingumo apaštalės sesers šv. Faustinos Kovalstos kaip tik Vilniuje išgyvento mistinio apreiškimo nuorodas, šį kartą faktiškai tapo viso pasaulio Dievo gailestingumo puoselėtojų Jubiliejumi. Be to, tomis dienomis Romoje buvo surengtas 4-asis tarptautinis apaštališkasis Gailestingumo kongresas, kuris kas keleri metai vyksta įvairiuose pasaulio kontinentuose ir kurio iniciatoriai yra Lietuvos kardinolas Audrys Juozas Bačkis ir Austrijos kardinolas Christofas Šionbornas OP (Christoph Schönborn), dalyvavę ir liudiję ir šiame renginyje. Tačiau pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į popiežiaus Pranciškaus žodžius, tiek jo vadovautų Dievo Gailestingumo sekmadienio šv. Mišių homilijoje, tiek ir išvakarėse šv. Petro aikštėje vykusiame Maldos budėjime prie išstatyto garsiojo Gailestingojo Jėzaus paveikslo. Tai ir suprantama, kadangi evangelinės Gailestingumo žinios sklaidą Šventasis Tėvas yra padaręs savojo pontifikato mokymo ir praktinės pastoracijos centru su daugybe socialinių paramos kenčiantiems iniciatyvų, susilaukusių nepaprastai palankaus atgarsio visame pasaulyje.

Mindaugas Buika

Skatinantis Dievo artumas

Pradėdamas kalbą balandžio 2-osios vakaro vigilijoje po Šventojo Rašto skaitinių, šv. Jono Pauliaus II, šv. Faustinos ir kitų raštų citatų, liudijimų ir apmąstymų bei įspūdingo Gailestingumo vainikėlio giedojimo, popiežius Pranciškus sakė, kad ši aplinka suteikia viltingą šviesą įžengiant į didįjį Dievo gailestingumo okeaną. Ta gailestingumo raiška tokia nepaprastai įvairi ir nuolat besiplėtojanti, kad jos tiesiog neįmanoma aprėpti ir aprašyti. Ji nuolat atsinaujina, įkvėpdama palaimingą nuostabą ir parodo begalinį Dievo kūrybingumą, su kuriuo Jis ateina pasitikti mūsų. Nurodydamas Šventąjį Raštą, kuriame iš pat pradžių Dievas apreiškė Mozei save „gailestingojo ir maloningojo, kantriojo, gerojo ir ištikimojo“ vardu (plg Iš 34, 6), Šventasis Tėvas sakė, kad pačia savo amžinąja prigimtimi Dievas yra toks neaprėpiamai gailestingas, kad tiesiog yra sunku tai žmogiškai apibūdinti. Kitas šio neišmatuojamo gailestingumo bruožas yra Dievo artumas žmonėms, iniciatyvus pasirengimas padėti ir apsaugoti. Tas rūpinimasis yra panašus į meilingą tėvo ir motinos globą savo vaikams: Dievas kiekvieną iš mūsų paima, pakelia ir priglaudžia prie savojo skruosto. Tai – tikras švelnumas, tvirtino popiežius Pranciškus, pastebėjęs, kad pati „švelnumo“ sąvoka dabar vis mažiau vartojama, nors tos raiškos bejausmiu tapusiam pasauliui dabar labai reikia. Atkreipęs dėmesį į Gailestingumo metų ženklą,vaizduojantį Viešpaties nešamą žmogų, Šventasis Tėvas sakė, kad „Jėzus ne tik laiko žmoniją ant savo pečių, bet ir Jo veidas taip artimai susietas su Adomo veidu, jog susidaro įspūdis, kad jie yra viena“.

Iš tikrųjų Dievas tobulai supranta ir atjaučia visą mūsų žmogišką silpnumą ir Jėzuje Kristuje tiesiog tapo vienu iš mūsų su visais pavojų ir gundymų potyriais, tačiau nenusidėjusiu (Plg Žyd 4, 15).

Nurodydamas šį apaštalo šv. Pauliaus tvirtinimą, popiežius Pranciškus savo kalboje citavo Vatikano II Susirinkimo pastoracinę konstituciją „Gaudium et Spes“, kurioje pripažįstama, kad „Dievo Sūnus įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi. Žmogaus rankomis Jis darbavosi, žmogaus protu galvojo, žmogaus valia veikė, žmogaus širdimi mylėjo. Gimęs iš Mergelės Marijos, tikrai tapo vienu iš mūsų, viskuo į mus panašus, išskyrus nuodėmę“ (G S, 22). Taigi Jėzuje mes ne tik betarpiškai prisiliečiame prie Dievo gailestingumo, bet, sekdami Juo, esame skatinami būti to Jo gailestingumo įrankiais. Juk ir pats Jėzus savo mokinius įpareigojo „būti gailestingais, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36). Tai, žinoma, iškilu, nes priartina prie dieviškumo, bet nėra lengva dėl žmogiško nuodėmingumo, tai vidinės kovos ir šventėjimo užduotis visam gyvenimui. Kad geriau būtų suprastas ir įsisavintas šis mūsų, kaip žmonių ir krikščionių, gyvenimo kelionės uždavinys, Šventasis Tėvas toliau kalboje aiškino dieviško gailestingumo ir šventumo raiškos bruožus: atjautą ir solidarumą, paguodą ir atleidimą. Jis sakė: „Kuo daugiau mes tokio Dievo gailestingumo gauname, tuo labiau esame pašaukti juo dalintis su kitais“. Gailestingumas negali būti užsklęstas, nes liepsnoja mūsų širdyse, kreipia į kitų meilę ir globą, ypač labiausiai atstumtų, silpnųjų, sutrikusių, marginalizuotų, pastebint tuose kenčiančiuose Jėzaus Kristaus veidą, todėl šis rūpinimasis užlieja „užkrečiančiu džiaugsmu“.

Įprasminti jubiliejaus atminimą

Anot popiežiaus Pranciškaus, gailestingumas įgalina mokėti pažvelgti į akis kiekvienam asmeniui, kuris mums turi būti brangus ir išskirtinis. Ir kokį skausmą turime jausti išgirsdami apie kitus, ypač kenčiančius, sakomus abejingumo ar net priešiškumo kupinus žodžius: tie žmonės mums svetimi, nereikalingi, tegul nešdinasi iš mūsų kiemo ar šalies, tegul miega gatvėse ir pan. „Ar tai – Jėzaus žodžiai?“ – klausė Šventasis Tėvas, rodydamas ypatingą pagarbą ir solidarumą vargstantiems, pavyzdžiui, į savo gimtadienį pasikviesdamas Romos benamius. „Brangūs broliai ir seserys, gailestingumas niekada neleidžia mums jaustis savimi patenkintais, – kalbėjo jis į Šv. Petro aikštę susirinkusiems Maldos budėjimo dalyviams. – Kristaus meilė negali mus palikti abejingoje ramybėje, kol nepasiekia tikslo svetingai priimant ir apkabinant visus, kuriems reikia gailestingumo, kad jie būtų sutaikinti su Dievu (plg 2 Kor 5, 20). Tokioje sutaikinimo tarnystėje eidami Jėzaus pasiuntinių pareigas ir nuolankiai vadovaujami Jo meilės, mes tikrai galime tapti gailestingi, kaip dangiškasis Tėvas yra gailestingas“. Priminęs Atvelykio sekmadienio evangelinį skaitinį, pasakojantį, kaip kietakaktis apaštalas Tomas susigrąžino tikėjimą prisilietęs prie prisikėlusio Viešpaties žaizdų (plg Jn 20, 25–30), Šventasis Tėvas įsimintinai tvirtino: „Tikėjimas, kuris negali pastebėti ir švelniai paliesti Viešpaties žaizdų kenčiančiuose žmonėse, nėra kentėjimas. Tikėjimas, kuris negali būti gailestingas, kaip kad Viešpaties žaizdos buvo gailestingumo ženklai, nėra tikras tikėjimas. Tai – tik susikurta idėja, tai – tik ideologija. Mūsų tikėjimas yra įsikūnijęs Dieve, kuris tapo žmogumi ir buvo sužeistas dėl mūsų išgelbėjimo, todėl, jeigu tikrai turime tą tikėjimą, turime prisiliesti prie Jo žaizdų kenčiančiuose ir rūpintis jomis, netgi palenkti nuolankiai savo galvą, kad kiti galėtų švelniai paglostyti mūsų žaizdas ir jas gydyti“.

„Gerai, kad tame gerumo darbų kelyje mums vadovauja Šventoji Dvasia, kuri yra meilė ir gailestingumas, išlietas į mūsų širdis“, – aiškino popiežius Pranciškus. Jis kvietė nedaryti kliūčių tam gyvybingam veikimui ir nuolankiai žengti rodomu keliu, skirtu viso gyvenimo piligrimystei. „Atverkime savo širdis, kad dvasia galėtų jus perkeisti“, – kvietė Šventasis Tėvas, pabrėždamas, kad gavę atleidimą ar sutaikinimą ir prieglaudą Viešpaties žaizdose, galime tapti liudytojais to džiaugsmo, kuris liejasi per kraštus, žinant, kad Viešpats prisikėlė ir gyvena tarp mūsų. Po kalbos pabaigoje suteikto apaštalinio palaiminimo popiežius Pranciškus padarė dar vieną svarbų paraginimą, sakydamas, jog kiekvienoje pasaulio vyskupijoje šie Gailestingumo jubiliejaus metai turi palikti „memorialą“ institucinėje vargstančių ir kenčiančių globos raiškoje. Jo pokalbiuose su įvairių karitatyvinių organizacijų vadovais prieita išvados, jog būtų gerai, kad šių šventųjų metų atminimui kiekvienoje vyskupijoje būtų atidaryta dar viena gailestingumo darbų struktūra: katalikiška ligoninė, senelių namai, našlaičių ar benamių prieglauda, ar priklausomybes turinčių asmenų reabilitacijos centras. Tai būtų gyvas atminimas to, kad veikia tikras gailestingumas, kuris rūpinasi gyvojo Jėzaus žaizdomis kaip tik šiais Gailestingumo metais. Šventasis Tėvas linkėjo, kad į Romą susirinkę Dievo gailestingumo puoselėtojai apie tai gerai pamąstytų ir sugrįžę pasitartų su savo ganytojais, kaip galėtų atsiliepti į šią iniciatyvą.

Evangelija – atvira knyga

Pratęsdamas šią gailestingumo mokymo temą kitą šventadienį aukotų šv. Mišių homilijoje, popiežius Pranciškus paminėjo, kad visa Evangelija „yra Dievo gailestingumo knyga“, kurią reikia nuolat skaityti vis iš naujo, kad gerai būtų įsisavintas Jėzaus tobulai vykdytas Tėvo gailestingumo pažadas. Žemiškojo gyvenimo misijoje Išganytojas, skelbdamas mokymą susirinkusioms minioms, gydydamas ligonius, guosdamas užmirštuosius, atleisdamas nusidėjėliams, visokia atjauta ir solidarumu vargstantiems, Dievo gailestingumą padarė tikrai regimą ir žmogiškai suvokiamą. Tačiau, kaip pripažįsta vienos iš rašytinių Evangelijų autorius apaštalas šv. Jonas, „savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šioje knygoje“ (Jn 20, 30).Taigi, anot Šventojo Tėvo, ne viskas buvo surašyta ir gailestingumo Evangelija šiandien lieka „atvira knyga“, kurioje toliau turi būti aprašomi šių dienų Kristaus mokinių konkretūs artimo meilės darbai, iškalbingiausi Dievo gailestingumo liudijimai. „Mes visi esame pašaukti būti gyvaisiais gailestingumo Evangelijos rašytojais, praktikuodami kūnišką ir dvasinę gailestingumo raišką. Tai yra ryškiausias kiekvieno krikščioniško gyvenimo liudijimas, kuris bus vertinamas amžinybėje. Tai gali būti paprasti, bet veiksmingi gestai, kartais net nematomi, suteikiant neįvardytą pagalbą stokojantiems, perduodant Dievo švelnumą, paguodą ir padrąsinimą. Šitaip pratęsiama tai, ką Jėzus padarė Velykų dieną, kai išsigandusių mokinių širdis pripildė Tėvo gailestingumo, apdovanojo Šventąja Dvasia, kuri atleidžia nuodėmes ir suteikia džiaugsmą“, – kalbėjo popiežius Pranciškus, komentuodamas Gailestingumo sekmadienio Evangelijos skaitinį (Jn 20, 19–31) apie prisikėlusio Viešpaties pasirodymą savo mokiniams.

Tas susitikimas Jeruzalėje buvo kupinas kontrastų: mokiniai meldėsi užsirakinę duris, buvo išsigandę dėl savo padėties, o pasirodęs Jėzus juos nuramina ir drąsina išsiųsdamas į pasaulį atsakingai atleidimo ir susitaikinimo žinios skelbimo misijai. Ir mumyse gali būti tokia vidinė priešprieša bei įtampa tarp širdies uždarumo ir meilės šaukimo atverti nuodėmės užrakintos sielos duris, taip išsilaisvinant, kad išeitume iš savęs, išsivaduotume iš sukausčiusio egoizmo. „Kristus, kuris iš meilės įžengė pro nuodėmės, mirties ir pragaro galios užvertas duris, nori įeiti į kiekvieną iš mūsų, kad atvertų širdies duris, – aiškino Šventasis Tėvas. – Jėzus, kuris savuoju Prisikėlimu įveikė mus įkalinusią baimę ir siaubą, trokšta atverti mūsų užsklęstas sielos duris ir išsiųsti gailestingumo misijai. Taigi, prisikėlęs Mokytojas rodo vienos judėjimo krypties gatvę, išėjimą iš savęs, kad liudytume tikrai išgydančią visą blogį įveikusios meilės galią. Toks krikščioniškas sąmoningumas ir atitinkamas veiklumas ypač aktualus šiandien, matant, kaip dabar žmonija yra sužeista ir bijo dėl ateities, kaip ji nešioja skausmingus netikrumo žaizdų randus. Girdint jos nerimo kupiną šauksmą prašant taikos ir gailestingumo, turime išgirsti ir Jėzaus įkvepiantį raginimą: „kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Ir taip atsiliepus skleidžiant išgydantį, gelbėjantį Dievo gailestingumą, turime stengtis įveikti šiandien paplitusį visų rūšių blogį, pirmiausia išlaisvinti pasaulį iš naujųjų vergystės formų, netgi papiktinančios prekybos žmonėmis. Būti tokiais gailestingumo apaštalais reiškia paliesti ir sutvarstyti Jėzaus žaizdas, atsivėrusias daugybės mūsų kenčiančių brolių ir seserų kūnuose ir sielose. Gydydami jas mes patys stipriau išpažįstame Jėzų ir įgaliname kitus, kurie per mus pajutę Jo gailestingumą, pasitikėdami taria: „Mano Viešpats ir mano Dievas“ (Jn 20, 28).

Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad tokia yra šiandienos krikščionims pavesta misija, nes daug žmonių prašosi būti išklausyti ir suprasti, priimti ir apginti. Ir būtent jų atžvilgiu toliau turi būti rašoma gailestingumo Evangelija, reikalinga dosnių ir tarnystės džiaugsmu trykštančių apaštalų, žmonių, kurie laisvai mylėtų ir padėtų nelaukdami jokio atlygio. Taip aiškindamas savąją gailestingumo doktriną, Šventasis Tėvas pastebėjo, kad prisikėlusio Jėzaus sveikinimas savo mokiniams „ramybė jums“ (Jn 20, 21), reiškia ir taikos davimą, kurios reikia karus ir konfliktus išgyvenančioms tautoms ir regionams. „Tai nėra išsiderėta taika, nėra tik konflikto nebuvimas, bet tai – Jo ramybė, taika ateinanti iš prisikėlusio Viešpaties širdies, kuri nugalėjo nuodėmę, baimę ir mirtį“, – sakė popiežius Pranciškus. Ši taika ir ramybė ne skaldo, bet vienija, ji niekada neapleidžia ir padeda kiekvienam jaustis išklausytam bei mylimam, ramybė, kuri veikia net skausmingose aplinkybėse, įgalindama vilties išsiskleidimą. Ši ramybė, kaip aną Velykų dieną, vis iš naujo gimsta iš Dievo gailestingumo ir padrąsina išsigandusias širdis. Būti šios Jo ramybės, taikos nešėja yra aną Velykų dieną visai Bažnyčiai patikėta misija. Kristui mes visi esame gimę būti sutaikinimo įrankiais, nešti dangiškojo Tėvo atleidimą kiekvienam, taip atskleidžiant Jo gailestingą veidą per konkrečius artimo meilės darbus. Taip kalbėdamas Šventasis Tėvas priminė psalmės žodžius: „Tikrai didis mums yra Jo gerumas ir Viešpaties ištikimoji meilė amžina“ (Psl 118, 2), pabrėždamas, kad toks žinojimas apie nesibaigiantį Dievo gailestingumą suteikia stiprybės išbandymų ir žmogiško silpnumo akimirkomis. Dėkodami už šią meilę, kurios neįmanoma aprėpti, melskime malonės, kad niekada nepavargtume semtis iš versmės Dievo gailestingumo ir nešti jį pasauliui“, – baigdamas homiliją sakė popiežius Pranciškus. Jis meldė dangiškosios pagalbos, kad tokiu būdu mes visi galėtume rašyti naujus gailestingumo Evangelijos puslapius, kurių apaštalas šv. Jonas neparašė.

Apie konkrečias Šventojo Tėvo gailestingumo iniciatyvas – balandžio 16 dieną vyksiantį vizitą į Graikijai priklausančią Lesbo salą ir solidarumą ten prisiglaudusiems pabėgėliams, apie paskelbtą balandžio 24 dienos rinkliavą Europos Bažnyčioje nuo karinio konflikto kenčiančiai Ukrainai paremti – bus rašoma kituose „XXI amžiaus“ numeriuose.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija