2016 m. balandžio 22 d.    
Nr. 16
(2184)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

„Su brangiaisiais neatsisveikinu – mes, gyvieji, niekada nemirsime“

Prof. Vytautas Landsbergis
pripažino, kad tarp jo ir Algirdo
buvo taktinių skirtumų

Kalba Kovo 11-osios akto
signataras Vladimiras Jarmolenka

Karininkų ramovės viršininkas
mjr. Donatas Mazurkevičius
rodo Algirdo Patacko knygos „Litua“
viršelį, kuriame – jo anūkė Viltė

A. Patacko anūkė Viltė su ilgamete
Seimo nario padėjėja Nijole Balčiūniene

Jau sukako vieneri metai, kai netekome kultūros filosofo, okupacijos ir nepriklausomybės laikų disidento, nepriklausomybės akto signataro ir nenuilstančio nepriklausomybės gynėjo Algirdo Vaclovo Patacko. Tai buvo laisvei ir atsakomybei dėl Lietuvos bet kuriuo – okupacijos ar nepriklausomybės – metu atsidavęs ir esminius tautos reikalus visada ginti pasiryžęs žmogus patriotas. Jo netektį ilgai jaus ne tik jo bendraminčiai, bet ir kai kurie dar nors kiek mąstantys politikai, išskyrus, aišku, tuos, kurie tokiais tik apsimeta.

Balandžio 3-iąją, kai sukako lygiai metai nuo šio Žmogaus ir Patrioto netekties, Kauno Petrašiūnų kapinėse prie jo kapo susirinko gausus piliečių būrys (tebuvo tik du dabartiniai ir vienas buvęs Seimo narys bei vienas signataras). Buvo perskaitytas A. Patacko laidotuvėms skirtas jo brolio Gintaro eilėraštis. Signataras Vladimiras Jarmolenka priminė, kad prieš porą mėnesių kauniečių savanorių sprendimu svarbų vaidmenį nepavykusio Sausio 13-osios perversmo dienomis lėmęs Algirdo vadovaujamas savanorių būrys buvo pavadintas Algirdo Patacko vardu. Atminimo žodžiais bei prisiminimais pasidaliję A. Patacko bičiuliai skubėjo į Kauno Arkikatedrą. Čia šv. Mišias už mirusįjį aukojo ir pamokslą, primindamas kelis momentus iš garbingo Nepriklausomybės saugotojo gyvenimo, pasakė vyskupas Kęstutis Kėvalas. Šv. Mišiose dalyvavo ir daugiau A. Patacką pažinojusiųjų bei artimiau su juo bendravusiųjų. Po šv. Mišių jie ir kiti susirinko į Kauno karininkų ramovę. Susidarė jau gana didelis Signataro atminimą pagerbti atėjusiųjų būrys.

Prasmingai A. Patacko gyvenimą apibūdino jo brolio Gintaro Patacko eilėraštis, parašytas pernai Algirdo mirties dieną, ir pernai, ir šiemet kapinėse perskaitytas, apvainikuotas prasmingais žodžiais: „Su brangiaisiais neatsisveikinu – mes, gyvieji, niekada nemirsime“. Algirdas neatsisveikino su jam brangiais žmonėmis, jis paliko jų mąstymui daug ką – ir savo literatūrinę pogrindžio kūrybą, rašytą dažnai Algio Rudaminos slapyvardžiu (ji buvo cituojama atminimo popietėje), ir savo nelegaliai leistus leidinius, už kuriuos kentėjo ne tik tardomas, bet ir išduotas, įkalintas bei nuteistas, kentėjo už nenuilstamą veiklą Lietuvos Sąjūdyje, už aštrius, ekstremalius perspėjančius pareiškimus, niekaip neleidusius mums atsisakyti moralės reikalavimų ginti skriaudžiamą mažą mergaitę ar mūsų žemę, už įžvalgią kūrybą nepriklausomybės metais, dar nepakankamai įvertintą jos didžiulę svarbą ieškant esminių tautos dvasios ypatumų, ir bebaimiškus žygius už Lietuvos ribų, kovojant už kitų tautų laisvę ir nepriklausomybę. Jautriai ir išradingai atminimo popietę vedęs Karininkų ramovės viršininkas mjr. Donatas Mazurkevičius pasiūlė pradėti tylos minute ir Lietuvos himnu, o vėliau valstybei ir tautai tiek darbais Seime, tiek savo kūryba įsiamžinusį A. Patacką pagal charakterį taikliai pavadino ir senovės graiku (pagal išmintį), ir romėnu (pagal meilę įstatymui), ir pirmuoju krikščionimi (pagal tikėjimo gilumą), ir senovės jotvingiu (pagal vyrišką drąsą).

Dauguma Algirdo siekių, nuostatų, požiūrių, darbų buvo prisiminta ar atsispindėjo renginyje kalbėjusiųjų pasisakymuose. Nepriklausomybės vairininko, žymiojo politinės minties puoselėtojo Vytauto Landsbergio žodžiais, Algirdas buvo mūsų šalies lyderių karaliumi, tik, deja, tokių žmonių vis mažėja. Nors ir neužimdamas svarbių postų, Algirdas buvo visur matomas, visur jaučiamas. V. Landsbergis pripažino, kad tarp jo ir Algirdo buvo taktinių skirtumų, bet pastarasis visada rimtai ir atsakingai žiūrėdavo į svarbiausius valstybės reikalus, matydamas „neatsakingą švaistymąsi žodžiais“. Raginamas savo krikščioniškos sąžinės, Algirdas kritikavo net tuo metu beveik visiško pritarimo sulaukusį valstybės vadovą, jautriai įsigilindamas į valstybei, moralei ir atskiram žmogui esminius reikalus – ir žemės nepardavimo užsieniečiams klausimą (iškėlusį referendumo būtinybę, bet taip ir sužlugdyto), ir homoseksualų išraiškos ribų klausimą, ir pedofilų kankintos mergaitės likimo klausimą, sunkias pasekmes šeimai ir valstybei, bei kitus jam svarbius klausimus. Visus jam ir valstybei svarbius klausimus Algirdas spręsdavo labai rimtai, atsakingai, be jokio juokavimo, ir vargu ar galima buvo apibūdinti Algirdą, esą jo idealizmas ir „kokios nors iliuzijos“ nuvesdavo jį į „abejonių kelią“. Todėl dažnai V. Landsbergis, išgirdęs jam nepriimtiną aiškinimą, sakydavo Algirdui: „Jei taip manai, tai ir elkis“. Nepaisydamas kai kurių tarpusavio nesutarimų, V. Landsbergis pripažino įdomias Patacko filologines ir istorines prielaidas, kurias jis skelbdavo kaip Lietuvos dvasios išraišką, nors istorikai ir nebūtinai jas priimdavo, vis dėlto, kaip sakė pirmasis Lietuvos vadovas, galima grįžti prie tų įžvalgų ir idėjų, todėl Algirdas Patackas yra ir bus prisimenamas su didele pagarba.

Signataras V. Jarmolenka atkreipė dėmesį į tai, kad turbūt jokioje valstybėje nebuvo taip pagerbtas parlamentaras kariuomenės vado – jis atvykęs ne tik į šermenis Ramovės salėje, bet ir į laidotuves. Signataras priminė, kad viena svarbiausių Algirdo svajonių buvo nepriklausoma Lietuva. Dar iš mokymosi ir jaunystės laikų A. Patacką pažinojęs Algirdas Saudargas nagrinėjo jo kūrybą, išryškinančią Lietuvos viziją. Jaunimo atstovas Vytautas Sinica A. Patacką apibūdino kaip ne savo laiko žmogų, lyg iš praeities turintį nesunaikinamą garbės kodeksą. Petras Kimbrys, primindamas A. Patacko redaguotą pogrindžio literatūrinį žurnalą „Pastogė“, pabrėžė, kad sovietinio saugumo darbuotojams sunkiai sekėsi „sutramdyti“ jo leidėją. Pats Algirdas išties buvo principingas, laikydavosi savo pažiūrų, ne kartą po ilgų ginčų sakydavo Petrui, kad „pas tave mano kojos daugiau nebus“, tačiau vėl ateidavo, tarsi norėdamas įrodyti savo pažiūrų teisingumą. P. Kimbrys sakė, kad nėra teisinga sakyti apie A. Patacką, jog jis labiau mylėjo tėvynę, o ne žmogų – taip nebuvo: žmogų jis tikrai mylėjo. P. Kimbrys iškėlė klausimą, kokia buvo A. Patacko misija. Primindamas Algirdo keliones į Čečėniją, į kurią vykti kai kas jo nenorėjo leisti, nes jis dėl savo drąsos galėjo bet kada žūti, ir į nužudyto Gruzijos prezidento Z. Gamsachurdijos laidotuves, P. Kimbrys išreiškė mintį, kad tai irgi galbūt buvo Dievo skirta Algirdo misija. Juk jis išvis jautriai reaguodavo į pasaulio įvykius. Letas Palmaitis irgi priminė A. Patacko nusivylimą Vakarų politika Čečėnijos nepriklausomybės klausimu, ir tai juos suartino sprendžiant čečėnų likimą. L. Palmaitis prisiminė, kad ryšium su antrąja Čečėnijos okupacija Algirdas nusivylęs sakė: „Visi iškėlę baltą globalizmo vėliavą“. L. Palmaitis apibūdino Patacką kaip kilnų riterį, ateinantį iš Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikų, bet jokiu būdu ne kaip praeities žmogų, einantį ne pasroviui, su laiku, o prieš laiką, prieš srovę. Buvęs aktyvus Sąjūdžio narys ir parlamentaras Kazimieras Uoka prisiminė ir Lietuvos atgimimo laikus, ir Sąjūdžio veiklą, ir Antano Terlecko vadovaujamos Laisvės lygos demonstraciją, ir Kovo 11-ąją, ir visuose šiuose įvykiuose aktyviai dalyvaudavusį Algirdą. K. Uoka prisiminė ir ginčus, kuriuos A. Patackas vesdavo su juo svarbiais klausimais, o paskiau pratęsdavo juos net ir po kelių mėnesių. Apie nuoseklią A. Patacko poziciją Čečėnijos klausimu kalbėjo Romas Šaulys. Jis padovanojo Ramovei paskutinę A. Patacko nuotrauką, jo padarytą prieš mirtį toje pačioje Ramovėje, ir gražiai viename lape užrašytą Algirdo „Sakmę“ apie Lietuvos istoriją, perskaitytą Prezidentės akivaizdoje, kurią ši labai gražiai tada, Algirdui gyvam esant, labai maloniai įvertino.

Užbaigdamas pianino ir smuiko muzika bei dainomis paįvairintą atminimo popietę, Karininkų ramovės vadas mjr. D. Mazurkevičius paprašė mylimą A. Patacko anūkę Viltę paskaityti iš senelio knygos „Litua“, kurios viršelis iliustruotas gražia anūkėlės nuotrauka su vainiku, o paskiau priminęs, kad išpildė Apgirdo prašymą pašarvoti jį Ramovės rūmuose, informavo, jog rugsėjį, minint gimtadienį, ant šio pastato bus atidengta Algirdo Patacko atminimo lenta, pakvietė susirinkusius prie Signataro šeimos vaišių stalo. Tai vėl buvo gražus pabuvimas kartu su Algirdo šeima, jo žmona Nijole, dukra Egle, anūke Vilte, bendraminčiais, prisimenant prieš metus amžinybėn išėjusį, bet savo darbais, kūryba ir įsitikinimais išlikusį gyvą Algirdą Patacką.

Edvardas ŠIUGŽDA

Romo Petro ŠAULIO nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija