2016 m. balandžio 22 d.    
Nr. 16
(2184)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Popiežiaus iniciatyva dėl paramos Ukrainai

Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios didysis
arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas
ir šalies prezidentas Petro Porošenka

Apaštališkasis nuncijus Ukrainoje
arkivyskupas Klaudijus Gudžerotis
vadovavo šv. Velykų pamaldoms Donecko
katalikų Šv. Juozapo bažnyčioje

Ukrainiečių pabėgėlius maitina
katalikai savanoriai

Už Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios
užsienio santykius atsakingas Paryžiaus
ukrainiečių vyskupas Borysas Gudziakas

Balandžio 24 dieną Europos bažnyčiose vyks speciali aukų rinkliava

Atsižvelgiant į popiežiaus Pranciškaus kvietimą, kitą sekmadienį Europos katalikų bendruomenėse rengiama aukų rinkliava kenčiančios Ukrainos žmonėms paremti. Apie tą plataus atgarsio susilaukusią iniciatyvą Šventasis Tėvas pranešė po balandžio 3 dieną, Dievo gailestingumo sekmadienį, Šv. Petro aikštėje aukotų šv. Mišių. „Šią dieną, kurią galima laikyti Šventųjų gailestingumo metų širdimi, mano mintys krypsta į visas tas tautas, kurios ypač trokšta susitaikymo ir taikos, – sakė Popiežius. – Būtent turiu galvoje čia, Europoje, išgyvenamą Ukrainos dramą su smurto pasekmėmis“. Jis priminė, kad karinio konflikto apimtose tos šalies rytinėse srityse besitęsiančios kovos pareikalavo tūkstančių civilių gyventojų gyvybių ir milijoninės minios pabėgėlių. Sunkiausiai tai išgyvena seni žmonės ir vaikai. „Dėl to be nuolatinio dėmesio ir maldų, nusprendžiau iškelti humanitarinę iniciatyvą, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Šiuo tikslu balandžio 24 dieną, sekmadienį, visose Europos katalikų bažnyčiose bus pravesta speciali metų rinkliava. Kviečiu tikinčiuosius dosniai prisidėti prie šios iniciatyvos savais įnašais“.

Mindaugas Buika

Lietuvos ganytojų atsakas

Dievo gailestingumo sekmadienį, prieš vidurdienio „Regina coeli“ maldą, popiežius Pranciškus pabrėžė, kad iniciatyva dėl rinkliavos Ukrainai ir gailestingosios meilės jis norėjo dar kartą patvirtinti savo asmeninį ir visos Bažnyčios artumą ir solidarumą su ta Rytų Europos šaliai. „Nuoširdžiai linkiu, kad tai padėtų be kliūčių siekti taikos ir pagarbos teisei toje daug išbandymų patyrusioje žemėje, – aiškino Šventasis Tėvas. Kitą dieną, balandžio 4-ąją, Marijampolėje vykusiame Lietuvos Vyskupų Konferencijos plenariniame posėdyje buvo pirmiausia atsiliepta į raginimą padėti broliškai ukrainiečių tautai. Posėdyje dalyvavusiam apaštališkajam nuncijui arkivyskupui Pedrui Lopesui Kvintanai (Pedro López Quintana) pranešus apie popiežiaus Pranciškaus iniciatyvą, Lietuvos katalikų ganytojai ją vieningai palaikė. Buvo nutarta, kad „visos sekmadienį, balandžio 24 dieną, aukojamų šv. Mišių metu surinktos aukos skiriamos pagalbai Ukrainai ir bus perduotos Šventajam Tėvui“, – teigiama po posėdžio komunikate. Vatikane buvo pranešta, kad Europos katalikų bendruomenėse Ukrainai surinktų aukų tvarkymą Šventasis Tėvas patikėjo už Bažnyčios karitatyvinės veiklos koordinavimą atsakingai Popiežiškajai „Cor Unum“ tarybai. Ši Šventojo Sosto dikasterija nurodė, kad pats popiežius Pranciškus asmeniškai šiam tikslui įnešė pradinę sumą, ir šie pinigai, kartu su balandžio 24-osios rinkliavoje gautomis lėšomis bus skirtos nuo karinio konflikto Ukrainos rytuose kenčiantiems gyventojams ir pabėgėliams paremti, atsižvelgiant į vietinės komisijos patvirtintus pagalbos projektus. Šiuo tikslu balandžio pabaigoje Ukrainoje su solidarumo misija lankysis Popiežiškosios „Cor Unum“ tarybos sekretorius vyskupas Džampietras dal Tosas (Giampietro dal Toso), o Ukrainos sostinėje Kijeve kaip tik balandžio 24 dieną organizuojama didžiulė Kryžiaus kelio procesija miesto gatvėmis, kuriai vadovaus didysis Rytų Katalikų Bažnyčios arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas. Tose liturginėse apeigose, kurių tema – „Gailestingumas keičia pasaulį“, bus meldžiamasi už taiką Ukrainoje ir visame pasaulyje.

Su padėka reaguodamas į naująją Šventojo Tėvo iniciatyvą dėl paramos ukrainiečių tautai, Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios užsienio santykių vadovas, Prancūzijos sostinės Paryžiaus ukrainiečių vyskupas Borysas Gudziakas duotame interviu „Vatikano radijui“ sakė, kad tai turi didelę ne tik materialinę, bet ir moralinę reikšmę, ypač dabar švenčiamo Gailestingumo jubiliejaus kontekste. Jis priminė, kad per pastaruosius dvejus karo metus tarp Ukrainos vyriausybinių pajėgų ir Rusijos remiamų separatistų šalies rytiniame Donbaso regione, tik oficialiais duomenimis, žuvo 10 tūkstančių žmonių ir kelis kartus daugiau buvo sunkiai sužalota – neteko kojų, rankų, akių, buvo paralyžiuoti. Iš viso šis karinis konfliktas tiesiogiai palietė penkis milijonus žmonių, du milijonai buvo priversti palikti savo namus ir šių pabėgėlių priėmimas didelius ekonominius sunkumus išgyvenančiai Ukrainai yra didelė našta. Vyskupas B. Gudziakas palygindamas sakė, kad didelių sunkumų patiria 80 milijonų gyventojų turinti Vokietija, pastaraisiais metais priėmusi 1,1 milijoną pabėgėlių iš Artimųjų Rytų regiono. O štai Ukraina su 40 milijonų gyventojų dabar priėmusi du milijonus pabėgėlių, o jos biudžetas yra 45 kartus mažesnis nei turtingos Vokietijos. Žinoma, ukrainiečiai savo tautiečiams, pasitraukusiems iš karinio konflikto apimtų sričių, rodo didelį artumą ir dosnumą, čia nėra pabėgėlių „koncentracijos stovyklų“ ar ksenofobijos jų atžvilgiu kaip Vakarų Europoje, žmonės tiesiog įsikuria vietinėse bendruomenėse ir šeimose. Per pastaruosius dvejus „hibridinio karo“ metus Ukrainos gyventojai jaučia didelį išsekimą ir nuovargį. Trūksta medikamentų, diabetikams trūksta insulino, anestezijos medžiagų operuojamiems pacientams, ypač konflikto paveiktose srityse. Dėl daugybės psichologinių traumų gausėja mentalinio nestabilumo, protinių sutrikimų atvejų, ryškūs apsileidimo, alkoholizmo, nusikalstamumo, valkatavimo bruožai. Vyskupas B. Gudziakas priminė JAV dienraščio „The New York Times“ neseniai paskelbtus duomenis, kad Ukrainoje, kuri tradiciškai laikoma Europos „aruodu“, dabar 1,5 milijono žmonių tiesiog badauja. Taigi balandžio 24-osios akcija bus svarbi pagalba vargšams ir kenčiantiems. „Surinktos lėšos bus paskirstytos visiems stokojantiems, nepriklausomai nuo jų konfesinės priklausomybės, etniškumo ar vartojamos kalbos, visiems, kuriems reikia pagalbos“, – tvirtino ganytojas.

Anot vyskupo B. Gudziako, dar svarbiau, kad popiežiaus Pranciškaus gailestingumo iniciatyva yra būtina krikščionims ir visiems Europos geros valios žmonėms priminti, kas dedasi Ukrainoje, jų žemyno rytuose. Jis sakė, kad neseniai dalyvavo Prancūzijos vyskupų konferencijos posėdyje ir daugelis tos šalies hierarchų reiškė nuostabą, kad Ukrainoje vis dar vyksta karas. Dėl sunkios situacijos Sirijoje ir Irake dabar visas dėmesys sutelktas į Artimuosius Rytus, į jų pabėgėlius ir daugelis europiečių galvoja, kad Ukrainoje karas ir Rusijos invazija jau baigėsi. Bet juk konfliktas tęsiasi, kasdien žūsta žmonės. „Todėl yra svarbu, kad Europos visuomenė išlaikytų savo ryžtingumą Rusijos veiksmų atžvilgiu, reikalautų, kad ji sustabdytų agresiją, žudynes ir pabėgėlių srautą“, – sakė vyskupas B. Gudziakas. Jis perspėjo, kad, jeigu karas bus tęsiamas ir kovų frontas išsiplės, gali susidaryti 5–10 milijonų ukrainiečių pabėgėlių, kurie patrauks per Lenkiją, Slovakiją ir Vengriją į Vakarus ir dar labiau paaštrins humanitarinę krizę. Taigi, situacija Ukrainoje turi rūpėti visai Europai, ir Šventojo Tėvo kreipimasis dėl balandžio 24 dienos rinkliavos kartu yra kvietimas dėti pastangas taikos atstatymui. „Ir, žinoma, tai yra labai svarbus paraginimas visiems maldai už taiką, kadangi mes žinome, jog malda gali pajudinti kalnus“, – tvirtino vyskupas B. Gudziakas.

Apaštališkojo nuncijaus įspūdžiai

Savo įspūdžiais apie susidariusią dramatišką padėtį su žiniasklaida pasidalino apaštališkasis nuncijus Ukrainoje italas arkivyskupas Klaudijus Gudžerotis (Claudio Gugerotti), kuris per Velykas lankėsi dabar separatistų kontroliuojamo Donbaso regiono didžiausiame mieste Donecke ir vietos tikintiesiems aukojo Kristaus Prisikėlimo šventės šv. Mišias. Jis buvo atvykęs lydimas Charkovo-Zaporožės katalikų vyskupo augziliaro Jano Sibilo ir kovo 27 dieną vadovavo šventinėms pamaldoms vienintelėje Donecko lotynų katalikų Šv. Juozapo bažnyčioje. Kadangi mieste dabar įvesta nepaprastoji karo padėtis ir draudžiama išeiti iš namų nuo 22 val., tai šv. Mišių dalyviai iš anksto susirinko šventovėje ir joje maldos budėjime praleido visą naktį. Tą pačią dieną arkivyskupas K. Gudžerotis aplankė Donecko Rytų katalikų katedrą, kurios vyskupas Stepanas Maniokas, prasidėjus konfliktui, dėl priešiškumo buvo priverstas palikti miestą. Apaštališkasis nuncijus žiniasklaidai pasakojo, kad jo vizitas į Donecką buvo „susitaikymo misija“, inicijuota popiežiaus Pranciškaus, kad būtų perduota žinia, kad jis su gailestingosios meilės rūpesčiu meldžiasi ir galvoja apie kenčiančius šio regiono žmones“. Beje, tai buvo jau antrasis arkivyskupo K. Gudžeročio apsilankymas Rytų Ukrainoje. Pernai jis pabuvojo pafrontės miestuose, o štai dabar atvyko į teritorijas, kurių dabar nekontroliuoja Ukrainos vyriausybė, į gilumą, į pagrindinį miestą – Donecką. „Čia situacija žymiai sudėtingesnė, tiek dėl suardytos infrastruktūros, tiek ir dėl paties visuomeninio gyvenimo sutrikimo, – aiškino Vatikano diplomatas. – Daug objektų sunaikinta, maisto ir kitų prekių kainos žymiai aukštesnės“. Dauguma žmonių iš vadinamojo viduriniojo dirbančiųjų sluoksnio išvažiavo, o liko labiausiai pažeidžiami senieji žmonės.

Jie stengiasi aplankyti laisvąją teritoriją, kad ten atsiimtų pensiją, įsigytų pigesnių produktų. Arkivyskupas K. Gudžerotis pasakojo, kad sunku žiūrėti į pagyvenusius, likimo valiai paliktus žmones, ypač moteris, kurios priverstos kelis kilometrus eiti pėsčiomis netgi vykstant susišaudymams, lyjant lietui, eilėje stovėti patikrinimo punktuose, kad neokupuotoje teritorijoje atsiimtų Ukrainos valdžios paskirtą pensiją, nusipirktų būtinų prekių. Šioje kelionėje didelis pavojus susisprogdinti pafrontės teritorijoje išmėtytomis ir akiai nepastebimomis minomis, baisiu letaliniu ginkliu, kuris seniai jau turėjo būti uždraustas.

Anot apaštalinio nuncijaus, būtina atkreipti dėmesį į sunkią vaikų padėtį, ypač likusių be tėvų ir visiškai apleistų. Arkivyskupas sakė, kad jam teko sutikti pradinės mokyklos trečios klasės (maždaug 10 metų amžiaus) vaikų, kurie dėl susidariusių aplinkybių nebelanko mokyklos ir nebemoka nei skaityti, nei rašyti. Sunki padėtis mažamečių vaikų, kurie gyvena su viena motina, kadangi poreikis vaikų darželiams patenkinamas tik 40 proc. ir motinos priverstos likti namuose, kad prižiūrėtų vaikus. Jos negali dirbti ir išlaikyti šeimą. Nestabili situacija, nuolatiniai susišaudymai, ypač naktį, žaloja vaikų sielas ir protus, todėl po patirtų psichologinių traumų jų reabilitacija tampa vis sunkesnė. Kalbant su žmonėmis apie tikėjimo reikalus arkivyskupui K. Gudžeročiui susidarė įspūdis, kad separatistų kontroliuojamoje Donbaso teritorijoje, kur vyrauja stačiatikiai, visų konfesijų išpažinėjai patiria panašius sunkumus. Ypatingo katalikų persekiojimo ten nėra, nors Rytų apeigų katalikai patiria didesnį spaudimą, nes radikalūs stačiatikiai juos laiko tiesiog nuo stačiatikybės atskilusiais sektantais. „Tačiau didžiausios problemos yra socialinės ir moralinės, nes tame konflikte vargšai dar labiau nuskurdo, o turtingieji dar labiau pralobo, nes jiems karas – labai stambus biznis“, – sakė apaštalinis nuncijus. Jis paminėjo, kad paprasti Ukrainos žmonės yra labai dėkingi popiežiui Pranciškui už rodomą solidarumą, už tai, kad jis nuolat kelia į viešumą jų patiriamas problemas, kurias didžioji tarptautinė žiniasklaida vis labiau pamiršta. „Ukraina dėkinga Šventajam Tėvui už jo paskelbtą aukų rinkliavą būtent Europos bažnyčiose, – sakė arkivyskupas K. Gudžerotis. – Popiežius pabrėžia, kad ukrainiečiai priklauso Europai, taigi europiečiai rinks aukas savajam žemynui. Šventasis Tėvas nesusitelkia į strateginius vertinimus: tiesiog jis kelia balsą dėl tų, kurie kenčia ir nori būti šalia“.

Rusiškojo pasaulio ideologija

Susidariusius santykius Ukrainoje jos santykių su Rusija plotmėje neseniai įvertino didysis Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas, dalyvaudamas Lenkijos dvasiniame centre Gniezne vykusioje konferencijoje tema „Naujoji pradžia Europai: išlaisvinanti krikščionybės galia“. Renginys buvo skirtas dabar minimam Lenkijos krikšto 1050 metų jubiliejui. Arkivyskupas S. Ševčiukas savo kalboje pripažino, kad Ukrainos ir Rusijos geros kaimynystės santykiams nėra alternatyvos, nes abi šalys priklauso tam pačiam Rytų Europos regionui ir šios geopolitinės bei kultūrinės padėties negalima pakeisti. Kitą vertus, egzistuoja žymios ideologinio pobūdžio kliūtys šiam susitaikymo procesui, ypač dėl dabartinio Rusijos vadovybės nusistatymo nepripažinti ukrainiečių tautos teisės turėti savo kultūrinį tapatumą. „Ypač pastaraisiais metais aukščiausi Rusijos valstybės ir Stačiatikių Bažnyčios vadovai aiškina, kad rusai ir ukrainiečiai yra viena tauta (jedynyj narod) – sakė arkivyskupas. – Tokios tezės ir pozicija apsunkina dialogą, kadangi negalimas pokalbis su tais, kurie nepripažįsta kitos pusės skirtingumo“. Tuo remdamasis Kremlius ir Maskvos patriarchatas abejoja Ukrainos valstybingumu ir agresija prieš šią šalį laikoma ne blogiu, bet garbinga užduotimi, siekiant atkurti „tautos vienybę“. To pateisinimui naudojamas net teologinis įvaizdis: teigiama, jog kaip Dievas yra triasmenis, taip ir rusų tauta, neva, egzistuoja kaip trys neatskiriami dariniai: Rusija, Baltarusija ir Mažoji Rusija, arba Ukraina. Dabartinė Rusijos Federacijos vadovybė (faktiškai buvusio KGB režimas) stengiasi reanimuoti senus komunistinius geopolitinius postulatus, neigiančius skaudų bolševizmo paveldą, teisinančius stalinizmo nusikaltimus. Verta prisiminti, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas yra pasakęs, kad buvusios Sovietų Sąjungos suirimas yra didžiausia XX amžiaus tragedija. Be to, Rusijos agresija prieš Ukrainą, nors Kremlius teigia, kad įvykiai Donbase yra Ukrainos vidinis konfliktas, turi ne tik politinį, bet ir kultūrinį pobūdį. „Turiu galvoje vadinamąją rusiškojo pasaulio ideologiją, kuria, pasitelkus Rusijos Stačiatikių Bažnyčią, bandoma pateisinti naujojo kolonializmo politiką“, – sakė arkivyskupas S. Ševčiukas. Anot jo, netgi tokioje situacijoje, netgi vykstant kariniams veiksmams, galimas taikaus susitarimo siekis ir ukrainiečių ir rusų tautų geros kaimynystės ir bendrystės atstatymas.

2013 metų Maidano įvykiai nebuvo antirusiška operacija, bet Orumo revoliucija, nukreipta prieš ankstesnio kleptokratinio ir oligarchinio Ukrainos režimo korupciją. Dauguma Maidano aktyvistų kalbėjo rusiškai ir pasisakė už šalies europinį pasirinkimą, prieš naują Rusijos vadovybės kolonialistinę politiką ir ideologiją, bet ne prieš rusų tautą ir stačiatikybę. Apie 60 proc. karių, kurie paguldė galvas dėl Ukrainos nepriklausomybės dabartinio konflikto kovose, buvo rusiškai kalbantys. Pagaliau didelė Rusijos intelektualų ir kultūros veikėjų dalis nepriima dabartinių prosovietinių Kremliaus vadovų nuostatų ir palaiko Ukrainos nepriklausomybę. Todėl iš Maskvos perduodamos žinios, kad 80 proc. gyventojų remia V. Putiną ir jo vyriausybę, kelia abejonių dėl objektyvumo, ypač žinant, kad valdžia kontroliuoja žiniasklaidą, o jos veiklos bruožai primena Stalino ir Brežnevo laikus, aiškino arkivyskupas S. Ševčiukas. Jis pastebėjo, kad ir paprasti Rusijos žmonės negali priimti karo su Ukraina, ypač, kad labai gili Antrojo pasaulinio karo, skaudžiai palietusio abi tautas, atmintis. Dėl to Kremlius, bijodamas visuomenės, bando nuslėpti Rusijos kariuomenės buvimą Donbase, paremdamas separatistus. Populiarizuojama iš sovietmečio perimta ideologinė nuostata, kad Rusija niekada nebuvo agresorė, kad jos vedami karai visada „išvaduojamieji“, įskaitant ir dabartinius veiksmus Kryme ir Donbase. Anot arkivyskupo S. Ševčiuko, net ir Rusijos Stačiatikių Bažnyčia, kuri turi didžiausią bendruomenę Ukrainoje, negali vaidinti sutaikančio vaidmens, kokį turėjo Katalikų Bažnyčia atnaujinant taikius santykius tarp Prancūzijos ir Vokietijos bei tarp Lenkijos ir Vokietijos po Antrojo pasaulinio karo, kadangi Kremliaus režimas panaudoja Maskvos patriarchatą savo imperialistinei politikai ir „rusiškojo pasaulio“ ideologijos propagandai. „Nepaisant skausmingos šių kontroversijų patirties, reikia siekti susitaikymo ir geros kaimynystės santykių atstatymo tarp mūsų Bažnyčių, tautų ir valstybių“, – sakė arkivyskupas S. Ševčiukas. Bet tam pirmiausia reikia nutraukti karinę agresiją, atkurti normalius ir reguliarius tarpvyriausybinius ryšius ir abipusį gailestingumą. Tik susilpninus įtampą ir ištaisius klaidas, galima kalbėti apie atnaujintą lygiateisę laisvą ir nepriklausomą rusų ir ukrainiečių tautų bendrystę.

Įveikti korupcijos nuodėmę

Ukrainos vidaus viešajame gyvenime kartus su nesibaigiančiomis politinėmis krizėmis, ekonominių ir teisinių reformų stoka, oligarchų įtaka ir jų „ofšorinio biznio“ skandalais didžiausia problema yra išsiplėtojusi korupcija. Apie tai kalbama balandžio pradžioje paskelbtame Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios vyriausios vyskupų konferencijos pareiškime „Dėl moralinės korupcijos ligos įveikimo“. Jame pripažįstama, jog tai yra viena didžiausių grėsmių Ukrainai. Ji stabdo pilietinės visuomenės vystymąsi ir kelia pavojų valstybės nacionaliniam saugumui. Korupcija, anot ganytojų, Ukrainoje įgijo tikrą sisteminį pobūdį ir daro neigiamą poveikį beveik visoms viešojo gyvenimo sritims. „Korupcijos lygis yra savotiškas visuomenės moralinės padėties rodiklis, tiek bendrai viešajame, tiek ir kiekvieno konkretaus asmens gyvenime, – teigiama bažnytiniame dokumente. – Gali susidaryti iliuzija, kad korupcija palengvina gyvenimą, tačiau iš tikrųjų ji naikina visuomenės organizmą ir žmonių širdis. Pagrindinė korupcijos priežastis yra nuodėmingas žmogaus prieraišumas laikinoms vertybėms, kurios klaidingai laikomos brangiausiu turtu ir jų siekiant gyvenama tarsi Dievo nebūtų“. Ukrainiečių katalikų vyskupai primena, kad popiežius Pranciškus savo knygoje pabrėžia būtinumą išsigydyti nuo korupcijos, teigdamas, jog korumpuotas žmogus nežino nei brolybės, nei draugystės, nes jam egzistuoja tik bendrininkai. Korumpuota visuomenė palaipsniui išklibinama, suardoma, kadangi joje išnyksta bendrojo gėrio supratimas ir ji tampa „savųjų“ bendrijų ar gaujų rinkimu, kurioje įsivyrauja klanų, giminių, suokalbininkų palaikymo nuostatos. Už neatidėliotiną kovą su korupcija yra atsakingi visi visuomenės nariai, bet ypatingą atsakomybę turi aukščiausi valstybės pareigūnai ir politikai, kurie pirmiausia turi tarnauti bendrajam gėriui. Valdžios institucijos turi imtis visų priemonių šios mirtinos ligos gydymui, sąlygų sudarymui, kad nebebūtų jokių galimybių prasismelkti griaunančiam korupcijos reiškiniui.

Ganytojai išreiškė visokeriopą paramą tiems sąmoningiems piliečiams, kurie tvirtai atmeta korupcijos nuodėmę ir pasiaukojančiai kovoja su ja, remiamos įvairios visuomeninės iniciatyvos ir organizacijos, jungiančios sąžiningus ir principingus žmones korupcijos įveikimui Ukrainos visuomenėje. Vyskupai pabrėžia, jog pagirtina, jeigu tokios grupės susikuria būtent tose sferose, kurios labiausiai pažeistos korupcijos: teismų sistemoje, prokuratūroje, policijoje, medicinoje, muitinėje, švietimo sistemoje. Ypač svarbu žinoti, kad korupcija žlugdo jaunas sielas, jas demoralizuoja, atima iš jų gyvenimo entuziazmą ir viltį... Kaip rodo įvairių šalių patirtis, korupcijos įveikimui nepakanka viešųjų iniciatyvų, valstybinių įstatymų prievartos ir baudžiamųjų priemonių, pripažįstama Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios vyskupų konferencijos pareiškime. Korupcijos įveikimas ir žmogiškosios širdies perkeitimas įmanomas tik esant išlaisvinančiai Dievo malonės galiai, žmogaus atvirumui Dievui, kuris jį saugo ir globoja. Todėl Bažnyčia kviečia tikinčiuosius į tikrą atsivertimą, kad būtų įveiktas šis didelis blogis, atkakliai bendradarbiaujant su Šventąja Dvasia, kuri vienintelė gali nuskaistinti širdis. Kad Ukrainos valstybės vadovai vertina šias Rytų Katalikų Bažnyčios šalies atnaujinimo pastangas, rodo ir paskelbtas prezidento Petro Porošenkos pareiškimas neseniai minint 70-ąsias Lvovo pseudosinodo metines, kai Stalino nurodymu šią Bažnyčią buvo bandoma likviduoti prijungiant prie Maskvos patriarchato, priverčiant kelis dešimtmečius ją veikti giliame pogrindyje sunkių persekiojimų ir netekčių akivaizdoje. „Šiandien mes su gilia pagarba lenkiame galvas prisimindami tuos kankinius ir išpažinėjus, – pabrėžė Ukrainos prezidentas. – Reiškiame padėką visiems, kurie priešinosi blogiui anuomet ir kurie toliau palaiko mūsų piliečių Laisvės dvasią, tiems, kurie yra dieviškosios Tiesos ir žmogiškojo orumo pusėje. Reiškiame padėką tiems ganytojams, kurie yra sektinas pavyzdys ir įkvėpimo šaltinis, būtinas kuriant naują Ukrainos ateitį, kad ji užimtų savo vietą laisvų Europos tautų šeimoje“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija