2016 m. balandžio 29 d.    
Nr. 17
(2185)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Žaizdos
kūne mūsų...


XXI Amžius


Dezinformacijos labirintuose

Kova iki kraujo... Su kuo ir prieš ką?

Apklausos jau rodo, jog partijų „reitinguose“ į antrąją vietą pakilo Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS). Net neaišku, dėl kokių priežasčių. Gal dėl gražių kalbų? Juk arti 12 mln. eurų turtą valdančio Ramūno Karbauskio darbus valstybėje, išskyrus rinkimines kalbas, pamatyti sunku. Aišku, yra daug jo nekilnojamo turto, kurį tvarkyti ne kiekvienas sugebėtų. Dar yra jo pasivažinėjimai autobusiuku po kraštą, esą rūpinantis rinkėjų sveikata. Bet tokie jo turtai bei pasivažinėjimai ar kalbos apie rinkėjų palaikymą ir nė kiek neabejojamą būsimą pergalę Seimo rinkimuose visiškai nerodo, kad į valdžią atėjusi Karbauskio „jėga“ išspręs Lietuvos problemas ar pagerins net ir kaimo gyventojų, kurių gynėju jis dedasi, gyvenimą. Kai kurie apžvalgininkai mano, kad viena svarbiausių „valstiečių“ populiarumo priežasčių – populistinė jų vadovo retorika, nukreipta prieš partijas, ir savęs pristatymas „naujos“ technokratinės vyriausybės iniciatoriumi. Technokratinės valdžios ilgesys yra viliojantis ne tik Lietuvos visuomenei. Saulius Skverelis, atsisakęs ministro posto ir gavęs pirmąją vietą „valstiečių“ (kai kurių komentatorių latifundininku vadinamo R. Karbauskio) sąraše, labai gerai pataikė į tos technokratinės vyriausybės, apie kurią pats kalbėjo, kaip gero varianto, ir jo, kaip technokratinio ministro, pasiilgusiųjų nuotaikas. Jeigu suvilioti rinkėjai patikės tuo miražu, latifundininkams gali atnešti sėkmę. Nesvarbu, kad nuo abejingų, o gal ištroškusių valdžios struktūrų palinkę kaimo žmonės vargsta, bet, laimėjus R. Karbauskiui, jie tikrai nepasijus geriau. Bet reikia tikėtis, kad ne visi rinkėjai lengvai užkibs ant Karbauskio ir Skverelio kabliuko. Aišku, dalis rinkėjų balsų Karbauskio sąrašui nubyrės ir iš socialdemokratų elektorato. Bet S. Skvernelio ir R. Karbauskio retorika kaip tik tokia, kad sumažins ir „darbiečių“ ar partijos „Tvarka ir teisingumas“ rinkėjų skaičių. Kai kurie apžvalgininkai R. Karbauskio, kaip „gelbėtojo“, retoriką lygina su ankstesnėmis V. Uspaskicho kalbomis, kai kūrėsi Darbo partija: jis tada suviliojo žmones, aiškindamas, kaip Lietuvą sužlugdė partijos (konservatoriai ir socialdemokratai), o jis štai ateina gelbėti valstybės iš tos „įgrisusios“ partinės sistemos. Rolandas Paksas irgi kalbėjo apie supuvusią partinę sistemą. Dabar apie ją kalba R. Karbauskis ir jo bendražygiai. Taip geriau parodyti save „gelbėtoju“, „šventu lyderiu“, kalbėti apie gėrį ir aukštas moralines vertybes, neatstovaujant kokiai nors įkyrėjusiai partijai. „Tik jumis, brangūs valstiečiai (ar sveikuoliai, ar blaivininkai, ar... ir t. t., ir pan.) rūpinuosi, tik jūsų labui dirbti pasižadu – juk ne veltui po kaimus važinėti autobusiuką esu išnuomavęs“, – tarsi kalba turtingasis nuskriaustų žmonių užtarėjas.

Pats R. Karbauskis, matydamas „partinių“ bičiulių nepasitenkinimą tokia jo agresyvia ir pergalę rodančia taktika, nepasiduoda valdantiesiems ar opozicijoje esantiems politikams. Jo sėkmę esą lemia aršus oponentų iš kitų partijų puolimas, kuris dar labiau telkia ir augina „valstiečių“ rėmėjų gretas. Pasak R. Karbauskio, socialdemokratų ir jų vadovo premjero Algirdo Butkevičiaus reitingus mažina jų nuostata nepripažinti savo daromų klaidų ir „gynyba puolimu“. Jis daro prielaidą, kad rinkėjai susikoncentravo aplink „valstiečius“ dėl to, kad ir prieš jį, ir prieš S. Skvernelį pradėtas „gana nuožmus informacinis puolimas“. Atseit, žmonės vertina jo darbus (nors dar niekur nepadarytus ir dar neatskleistus), jie „nenusisuka“, jie dar labiau telkiasi aplink naująjį „gelbėtoją“. Tačiau nepaisydamas laikinos sėkmės, R. Karbauskis vis dėlto pripažįsta, kad rinkimų kampanija dar ilga ir „dar gali įvykti įvairių pokyčių“. Teigdamas, kad socialdemokratų reitingų kritimas gali tęstis ir toliau, Karbauskis jiems leidžia suprasti, kad koaliciją sudaryti gali su bet kuo – su kairiaisiais ar su dešiniaisiais – iš kurių daugiau „išlups“ postų ir Europos Sąjungos pinigų, kurių ir dabar jis gauna nemažai. Tad žaidimas visada jam bus be pralaimėjimo. Atrodo, kad R. Karbauskis linkęs į koaliciją eiti labiau su socialdemokratais, tačiau kartu perspėja: „Jei jie mums diktuos, tokiu atveju mums sunkiai pavyks su jais susitarti“. Akivaizdu, kad į antrąją vietą iš šeštos pozicijos šoktelėję Karbauskio „valstiečiai“ pučiasi ir jau iš anksto pateikia savo sąlygas: jūs, socialdemokratai, jei norėsite su mumis eiti bendroje koalicijoje, turėsite neburnoti prieš mus, nes koaliciją sudarysime su konservatoriais ar liberalais, kurie irgi visada nori būti valdžioje ir paimti „pelningiausias“ ministerijas į savo rankas.

Premjeras A. Butkevičius išties sunerimęs dėl kritusių reitingų – tam įtakos esą turėjo neefektyvūs viešieji ryšiai, partiją užklupę skandalai ir juos lydėjusi oponentų kritika. A. Butkevičius pripažįsta, kad buvo padarytos viešųjų ryšių klaidos – skyręs labai mažai laiko, nors, anot jo, numatyti darbai yra įgyvendinti. O oponentų kritika dažnai yra melaginga. Jis teisingai pastebi, kad visuomenė visąlaik sako, kad gal kitas bus geresnis, todėl yra nustebęs, kad reitingai auga tų partijų, kurių dabar nėra valdžioje, t.y. valdžios kvapo neuosčiusių „valstiečių“. Paskelbti apklausų duomenys siunčia rimtą pavojaus signalą tiek valdantiesiems socialdemokratams (LSDP), tiek jų pagrindiniams ideologiniams konkurentams Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD). Todėl valdžioje su R. Karbauskio „valstiečiais“ išlikti svajojanti LSDP negali būti užtikrinta išsilaikymu valdžioje, nes „latifundininko“ grupė yra aiškiai deklaravusi, jog jokiu būdu nedalyvaus koalicijoje su darbiečiais ir „tvarkiečiais“, turinčiais problemų su teisėsauga. Jei LVŽS vadovai nekeis šios savo pozicijos, tai gali rimtai apriboti LSDP galimybes dalyvauti valdančiojoje koalicijoje. Tada R. Karbauskis neabejotinai prisijungs prie liberalų ir konservatorių. Tačiau TS-LKD reitingai vis dėlto nukritę dėl jų pačių kaltės – konservatoriai darė viską, kad tik sumažėtų jų patrauklumas. Ir dabar daro, kai skelbia nerealius pažadus, kurių ne tik neįmanoma įvykdyti ir dėl nerealumo, ir dėl jėgų neturėjimo.

Kaip ten bebūtų su rudenį įvyksiančiais rinkimais ir užvirusia negailestinga „kova dėl lovio“, beveik visos parlamentinės partijos vis dėlto sutaria tarpusavyje (su retomis išimtimis) dėl santykių su Prezidente. Praėjusią savaitę Seimas po pateikimo pritarė iniciatyvai aiškintis galimą politinių ir interesų grupių poveikį teisėsaugos institucijoms ir jų atliekamiems tyrimams. Seimo užkulisiuose sklando kalbos, kad valdantieji taip nutarė už nuolatinę kritiką nubausti prezidentę Dalią Grybauskaitę. Laikinosios tyrimo komisijos iniciatoriai siekia nustatyti asmenis, kas konkrečiai siūlė išsipirkti generalinio prokuroro postą Kaišiadorių apylinkės teismo pirmininkei Editai Dambrauskienei ir paskleidė žinią, kad Seimo nariai Bronius Bradauskas, Julius Sabatauskas, Vytautas Gapšys Aukštadvaryje su kriminalinio pasaulio atstovu aptarė kandidatą į generalinius prokurorus. Komisija turės tirti ir ne vienų metų senumo istorijas: kas 2014 metais paviešino STT prezidentei pateiktą vadinamąjį „juodąjį sąrašą“ su devynių viceministrų iš penkių ministerijų pavardėmis, kas pernai gegužę nutekino kriminalinės žvalgybos pažymos turinį apie Seimo vicepirmininką Vydą Gedvilą, kai jį Darbo partija siūlė į švietimo ir mokslo ministrus. Seimui laikinosios tyrimo komisijos projektą pristatęs parlamentaras Valdas Vasiliauskas neslepia, kad vienas pagrindinių tikslų – keisti teisėsaugos institucijų vadovų skyrimo tvarką. Tokia politikų iniciatyva panaši į siekį daryti poveikį teisėsaugai. Komisijai keliama užduotis politiškai įvertinti prezidentės patarėjos Daivos Ulbinaitės teismo nutartį ir visą šios bylos tyrimą. Siekiama išsiaiškinti, kas buvo suinteresuotas nutekinti informaciją žurnalistams. Už komisijos sudarymo kyšo keletas tikslų – apkalta Prezidentei arba bent jau pagąsdinimas ja, kriminalinės žvalgybos įstatymo pataisos, kurios, beje, jau parengtos, bet tebėra Seimo narių stalčiuose, ir siekis pakeisti STT, generalinės prokuratūros ir VSD vadovų skyrimo tvarką. Būtent STT, pagal korupcijos prevencijos įstatymą teikianti pirmiesiems asmenims informaciją apie pretendentus užimti aukštus postus, reikia manyti, labiausiai ir erzina tokios komisijos iniciatorius. Komisijos siūlymo autorius – „Tvarkos ir teisingumo“ partijos, kuriai STT ir prokuratūra pateikė įtarimus dėl prekybos poveikiu ir pinigų plovimo, atstovas. Kita vertus, pritarimas komisijos sudarymui yra Vijūnėlės dvaro skandalo pasekmė, kai buvo paviešinti jo herojų pokalbiai, o Prezidentė kreipėsi į Konstitucinį Teismą, ar Vyriausybė nepažeidė Konstitucijos, priimdama nutarimą dėl kurortinių apsaugos zonų panaikinimo. Seimo laikinosios komisijos steigimo iniciatyvą savo parašais sutvirtino 75 Seimo nariai – iš socialdemokratų, lenkų rinkimų akcijos, mišrios grupės bei „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijų. Darbo partija šios iniciatyvos nepalaiko. Kalbama, kad komisijos sumanytojai ir rėmėjai suka Prezidentės apkaltos link, bet tam pirmiausia reikia, kad Prezidentė ateitų į komisiją. Tai labai abejotina, nes nėra jokių būdų ją priversti tai padaryti, o tada gauti Seimo pritarimą parengtoms išvadoms. Tik tada būtų galima sudaryti komisiją apkaltai parengti.

Įdomiai vystosi reikalai valstybėje, kuri atlaikė sunkiausią imperijos agresiją 1991 metų sausį ir po 50 okupacijos iškovojo nepriklausomybę. Deja, visus 25 metus nerimstantys partinių grupių tarpusavio ginčai veda link grėsmių valstybei. Kai aiškia Prezidentės pozicija dėl valstybės saugumo tarptautinėje erdvėje nepatenkinti siekia suregzti apkaltą, panaudodami kažkokius rafinuotus pretekstus, tai yra suprantama. Bet kai prokurorai ir teisėtvarkininkai nemato kasdien vykstančio puolimo prieš Valstybę ir Prezidentę, iškelia baudžiamąsias bylas kunigui ar jaunuoliui dėl interneto komentarais išsakytų nuomonių apie Rusiją ir jos vadovą, primindami Ukrainos okupaciją, tai rodo, kad valstybinės institucijos eina ydingu keliu. Internete savo nuomonę rašinėti panorusį kaunietį nubaudė už V. Putino ir rusų, kaip tautos, įžeidimą ir šmeižtą, mat komentaruose rusus jis pavadino Ukrainos okupantais. Keistai skamba Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko aiškinimai, kad teismas teisingai pasielgė, nubausdamas internautą, nes jis esą apšmeižė (Rusijos) prezidentą, o to „daryti neleidžia“ Lietuvos baudžiamasis kodeksas, tad tokiam drąsuoliui teisingai užvedama baudžiamoji byla. Kaip ir reikėjo tikėtis, teisėtvarkos „pamokytas“ kaunietis jau atsisakė bet kada rašyti komentarus internete. Taigi piliečiai jaučia, kad ateina diktatūros laikai. Tuo metu Artūras Paulauskas net neužsimena, jog kai kuriuose laikraščiuose ir interneto svetainėse vieni ir tie patys autoriai kasdien šmeižia ir įžeidinėja Prezidentę bei Valstybę, tik jokios prokuratūros jiems nekelia baudžiamųjų bylų. O gal A. Paulauskas ar kiti politikai laukia, kad nusižiūrėję į Lietuvos teisėsaugininkus, uoliai tiriančius Rusijos prezidento šmeižimo atvejus ir nubaudžiančius „šmeižikus“ „pagal Lietuvos įstatymus“, tokį pat uolumą savo internautų ar televizijos komentatorių, liejančių purvą (kartu su kai kuriais Lietuvos veikėjais) ant Lietuvos prezidentės, atžvilgiu parodytų Rusijos teismai, nuteisdami savo piliečius? Būtų bent koks paritetas abiejų šalių tarpusavio santykiuose. Deja, to tikrai nesulauks mūsų politikai. Tad jie, matyt, nė kiek nesutrikę dėl šmeižtų ant pirmųjų asmenų patys karštligiškai doroja Prezidentę. Ir kieno gi sumanymu? Ogi tos pačios partijos ar grupuotės, kurios atstovas buvo nušalintas iš Prezidento pareigų prieš daugiau nei dešimtmetį. Beje, vienas akcijos prieš D. Grybauskaitę iniciatorių prieš ateidamas į Seimą prieš ketverius metus labai uoliai ją reklamavo, išradingiausiai gyrė. Taip ir nesuprasi tokių atsivertėlių. Tad jau gegužės 5-ąją Seime vyks galutinis balsavimas dėl laikinosios komisijos sudarymo. O gal politikai iki to laiko atsikvošės? Nejaugi jie, pamindami valstybės interesus, kels sumaištį valstybėje, trokšdami joje antros Prezidento apkaltos? Taip galimai vėlgi keliamas sąmyšis valstybėje, nesistengiant ieškoti niekaip nesulaukiamų ekonominių sprendimų, kaip išbristi iš didėti nenustojančios emigracijos. Politikams tai – tarsi uždraustas klausimas. Kai kas sako, kad jaudintis dėl to nereikia: juk kažkada iš savo kraštų emigravo ir airiai, ir švedai, bet štai jau seniai visi susirinko krūvon ir laimingai gyvena. Bet ar tikrai taip bus su lietuviais?..

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija