Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Valstybės kūrėjai

Prezidentas Kazys Grinius – Lietuvos valstybės modernizuotojas

Aistė MASIONYTĖ

Kapitonas Bronius Juškys, Kazys Grinius, Juozas Audėnas ir jo sūnus 1945 m. lapkričio 28 d. Hanau (Vokietija)

Kazys Grinius (centre) apsilankymo stambiame Fledžinskų ūkyje metu

2016-uosius paskelbus Prezidento K. Griniaus metais, gegužės 11-ąją Seime buvo atverta jam skirta paroda, surengtas forumas-minėjimas. Jame kalbėję istorikai pabrėžė, jog vienas Lietuvos valstybės tėvų – K. Grinius – siekė stumtelėti šalį progreso keliu, padaryti ją laisvesnę, europietiškesnę, atsikratyti iš carinės Rusijos paveldėtų valdymo ydų.

K. Grinius vienintelis iš ano meto Lietuvos politikų buvo tapęs Seimo nariu, ministru pirmininku ir Respublikos Prezidentu. Jis vadovavo pirmajai parlamentinei Lietuvos vyriausybei, kuri baigė derybas su Sovietų Rusija ir pasirašė su ja taikos sutartį, nustatė sieną su Latvija, atmetė Hymanso projektu siūlomą sąjungą su Lenkija. K. Griniaus vadovavimo laikotarpiu Lietuvą de jure pripažino devynios valstybės, šalis buvo priimta į Tautų Sąjungą. K. Griniaus prezidentavimo metu buvo atšaukta karo padėtis, priimtas Amnestijos įstatymas, panaikinta cenzūra, atlikti kiti demokratiniai pertvarkymai.

Gegužės 11 dieną Seime atidarytoje parodoje, skirtoje 150-osioms K. Griniaus gimimo metinėms, pristatomas jo rašytinis palikimas, eksponuojamos fotografijos, atspindinčios politinę, visuomeninę veiklą, šeimos gyvenimo akimirkas.

Išskirtinė asmenybė

Lietuvos istorijos instituto direktoriaus, dr. Algimanto Kasparavičiaus teigimu, prezidentas K. Grinius buvo didelė asmenybė siauroje to meto Lietuvos politikoje. „K. Grinių statyčiau vienoje gretoje su tokiais žymiais ano meto veikėjais kaip JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas ir kiti. Tokio masto asmenybei kaip K. Grinius Lietuva buvo per maža. Jis gimė ne tik per mažoje valstybėje, bet ir per anksti, kai Lietuva dar buvo ką tik išsivadavusi iš carinės Rusijos gniaužtų. K. Grinius turėjo daug pažangių idėjų, norėjo paspartinti Lietuvos progresą, padaryti ją laisvesnę, europietiškesnę. Deja, šios ambicijos liko neįgyvendintos. Čia yra šios iškilios asmenybės tragizmas“, – sakė istorikas.

K. Griniaus veikla pirmiausia siejasi su laisvos asmenybės apsisprendimu, aiškia pozicija visais klausimais: Lietuvos laisvės, Holokausto, kovos už demokratiją.

„Mūsų istorinėje atmintyje K. Grinius visada bus tapatinamas su demokratija, lietuviškuoju parlamentarizmu, respublikonizmo ideologija, socialiniu teisingumu, socialiai orientuotos valstybės modeliu, kurio dabartinės mūsų vyriausybės, deja, bijo kaip velnias kryžiaus. Mūsų istorinėje atmintyje K. Griniaus vardas siejasi su ištikimybe Konstitucijai, pagarba įstatymams. Pagaliau – su plačiai europietiškai suvokiamais Lietuvos valstybės interesais ir lanksčia, išmintinga jų realizavimo taktika tiek šalies viduje, tiek tarptautinėje arenoje“, – vardijo A. Kasparavičius.

1920 metais K. Griniaus tapsmą pirmos, tikrai demokratiškai suformuotos vyriausybės vadovu istorikas pavadino politiniu paradoksu. Mat premjero postas buvo patikėtas ne Steigiamojo Seimo rinkimus laimėjusio krikščioniškos demokratijos bloko atstovui, bet beveik dvigubai mažesnį rinkėjų pasitikėjimą gavusios valstiečių, socialistų ir liaudininkų sąjungos lyderiui K. Griniui. Anot A. Kasparavičiaus, tai parodo, jog rinkimus laimėjusi krikščioniškoji demokratija dar nesijautė pakankamai stipri formuoti vienpartinę vyriausybę. Kita vertus, savo gretose ji neatrado drąsios ir autoritetingos asmenybės, tinkamos itin atsakingam ministro pirmininko postui. Įdomu ir tai, jog valstiečių, socialistų ir liaudininkų sąjunga svarbiausiąjį vykdomosios valdžios postą patikėjo lyderiui, iš esmės neturėjusiam realios politinės praktikos.

A. Kasparavičiaus nuomone, ši K. Griniaus skyrimo premjeru situacija rodo jo populiarumą tuometinėje Lietuvoje bei besiformuojančio nacionalinio elito pasitikėjimą juo ir paties K. Griniaus drąsą prisiimti didžiulę atsakomybę. Ministru pirmininku jis išbuvo apie pusantrų metų, kol dėl ideologinių ir idėjinių nesutarimų su koalicijos partneriais savo partijos – socialistų liaudininkų – buvo atšauktas iš premjero posto.

Laimėjimai

„Neperdėsiu sakydamas, kad per tuos devyniolika veiklos mėnesių K. Griniaus vadovaujama vyriausybė nuveikė išties daug. Juolab, kad teko dirbti tokiu metu, kai besikurianti Lietuvos Respublika dar neturėjo tarptautinio pripažinimo, valstybės teritorija dar nesuformuota, sienos nenustatytos. K. Griniaus vyriausybė turėjo veikti ne nuolatinėje, o laikinojoje sostinėje, be to, tebevykstant realiam karui su vidaus ir išorės priešais“, – pabrėžė A. Kasparavičius.

Kaip reikšmingiausią K. Griniaus politinės veiklos momentą istorikas įvardijo 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašytą taikos sutartį su bolševikine Rusija. Ji iš esmės sureguliavo nacionalinės Lietuvos valstybės santykius su buvusiu suverenu. Išgavus pripažinimą de jure iš buvusio suvereno, atsivėrė kelias platesniam tarptautiniam pripažinimui, įtvirtinant Lietuvą tarptautinėje arenoje.

Be to, 1920 m. liepos 12 d. Maskvos sutartis padėjo pagrindus tolesniam bendradarbiavimui su didžiąja rytų kaimyne. Ji apibrėžė Lietuvos suverenitetą tam tikroje geopolitinėje erdvėje ir užtikrino bent minimalų jo realizavimą lietuviams egzistenciškai svarbioje teritorijoje. Nors minėtoji sutartis ir nebuvo ideali, ji tapo labai svarbi vėlesniems politiniams juridiniams susitarimams su Rusija, imtinai iki kontroversiškos 1939 m. spalio 10 d. sutarties ir imtinai iki 1991 m. liepos 29 d. Maskvoje pasirašytos tarpvalstybinių santykių pagrindų sutarties tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos federacijos. Juridinė pirmojo šios sutarties straipsnio paradigma ir šiandien formuoja Lietuvos ir Rusijos santykius.

„K. Griniaus vyriausybės atliktas principinis santykių su Rusija įvertinimas buvo ir lieka reikšmingu faktoriumi Lietuvos valstybingumo gynimo ir išsaugojimo istorijoje. Tai buvo padaryta labai sudėtingomis aplinkybėmis, jaučiant opoziciją tiek šalies viduje, tiek tarptautinėje arenoje“, – pabrėžė A. Kasparavičius.

Apgynė egzistencinius interesus

Reikšmingi K. Griniaus nuopelnai ir vėlesniais, 1921 metais, formuojant jau atgimusios valstybės santykius su kita didžiąja kaimyne, ilgaamže partnere ir buvusia sąjungininke Lenkija.

„Nežiūrint Lenkijos spaudimo, grasinimų ir net atviros agresijos, dalies lietuviško esteblišmento kapituliantiškų nuotaikų bei tarptautinės bendrijos veikėjų pragmatiško spaudimo Lietuvai, K. Griniaus vyriausybės paskirta delegacija, dalyvavusi derybose Briuselyje bei Ženevoje, rado savyje politinės valios principingai ginti Lietuvos valstybės nacionalinius interesus ir suverenitetą. Šis principingumas daug lėmė, kad tarptautinės bendrijos ir pietinės kaimynės peršami Hymanso projektai liko nepriimti, Lietuvos nacionalinis suverenitetas nepažeistas“, – teigė istorikas.

Išlikę dokumentai rodo, jog, svarstydamas galimus šio klausimo sprendimus, K. Grinius nemiegojo keletą naktų. Jis laikėsi nuomonės, kad valstybingumo atkūrimas kartu su buvusia geopolitine partnere Lenkija Lietuvai būtų pražūtinga klaida. Tai nublokštų ją į dar blogesnę padėtį nei po 1863 metų sukilimo, kai lietuviams iškilo jau ne geopolitinio, bet egzistencinio išlikimo klausimas. K. Grinius šį pavojų suvokė ne teoriškai, ne skaitydamas knygas, bet dirbdamas savo darbą kaip varpininkas. Kaip pastebėjo A. Kasperavičius, šiandien tenka pripažinti, jog geopolitinės premjero K. Griniaus įžvalgos bent jau matematiškai buvo nepriekaištingos.

Istorikas pabrėžė, jog šiuo klausimu K. Grinius pademonstravo plieninį politinį stuburą. Juk 1921 metais Lietuva buvo tarptautinės bendruomenės praktiškai dar nepripažinta valstybė be uosto ir sostinės, turinti labai ribotą finansinį ir diplomatinį pajėgumą, esanti faktinėje karo padėtyje su viena iš trijų didžiųjų kaimynių. Tokioje situacijoje apginti egzistencinius valstybės interesus buvo labai sunku.

Premjero K. Griniaus nuopelnai neliko nepastebėti ir didžiąja dalimi lėmė, jog po III Seimo rinkimų, 1926 metų vasaros pradžioje K. Grinius tapo trečiuoju Lietuvos Respublikos prezidentu. 1926 m. birželio 6 d. Seime įvykusių rinkimų metu jis gavo beveik du trečdalius salėje buvusių parlamentarų balsų.

Prezidento žingsniai

Inauguracijos Seime metu K. Grinius įsipareigojo laikytis Konstitucijos, ginti valstybę ir būti visiems lygiai teisingas. Būdamas toks pats idėjinis laisvamanis kaip Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius ir grupė kitų pirmosios respublikos tėvų, savo inauguracinėje kalboje K. Grinius nesigriebė nei populizmo, nei viešųjų ryšių ir nepaminėjo Dievo vardo. Tai išdrįso padaryti praktiškai absoliučiai katalikiškame krašte, kokia buvo Lietuva XX amžiaus pradžioje.

Anot A. Kasparavičiaus, 1926 metų vasara ir ruduo žymėjo labai ryškų posūkį Lietuvos politinėje istorijoje link politinės sistemos liberalizavimo, modernizavimo ir valstybės progreso. Pirmosios Lietuvos respublikos gyvavimo metu tai buvo iš esmės vienintelis bandymas galutinai nusikratyti iš carinės Rusijos imperijos paveldėtų valdymo ydų, sociokultūrinius politinius procesus priartinti prie vakarietiškų standartų. Praktikoje tai reiškė politinės cenzūros panaikinimą, Konstitucijos normų grąžinimą į realų gyvenimą, politinių oponentų išlaisvinimą iš kalėjimų, siekį realizuoti civilinę metrikaciją, švietimo sistemos, universitetų liberalizavimą, biurokratijos ir valstybės valdymo išlaidų sumažinimą beveik trečdaliu. Beje, išlaidų mažinimą K. Grinius pradėjo nuo savęs. Tapęs prezidentu, jis pareikalavo, kad jo atlyginimas būtų sumažintas 30 proc. Tai ir buvo padaryta: prezidento alga sumažėjo nuo 6 iki 4 tūkstančių litų.

Kitas svarbus Prezidento K. Griniaus veiklos momentas – struktūrinės reformos šalies karinėje biurokratijoje, o kartu – valstybės karinės ir gynybinės galios stiprinimas, griežtas specialiųjų tarnybų subordinavimas Konstitucijai, nuolatinė šių tarnybų parlamentinė kontrolė. K. Griniui rūpėjo ir realios garantijos tautinių mažumų tapatybės išsaugojimui. Jo prezidentavimo metu pradėti rengti žydų, baltarusių, lenkų tautinės autonomijos projektai, mąstyta ir apie tautinių mažumų integraciją į valstybės gyvenimą. Dar vienas reikšmingas K. Griniaus prezidentavimo momentas – Vilniaus problemos grąžinimas į tarptautinės politikos dienotvarkę.

„K. Griniaus valdoma Lietuva rengėsi dideliam istoriniam šuoliui. Tačiau dėl dalies nacionalinio elito fobijų, nepalankios tarptautinės konjunktūros, konservatyvaus visuomenės nusistatymo bei etnopolitinio susiskaldymo šis šuolis neįvyko. Tiesa, nereikėtų teigti, jog po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo Lietuvos valstybingumo modernizacija sustojo, – daugelį K. Griniaus idėjų bandė realizuoti prezidentas Antanas Smetona. Tačiau po perversmo modernizacija jau vyko lėtai ir su autoritarizmo ženklu. O lėmė, jog didžiuosius XX amžiaus vidurio geopolitinius sukrėtimus Lietuva pasitiko psichologiškai, kultūriškai bei valstybės valdymo būdu smarkiai atsilikdama nuo Vakarų Europos. Autoritarinė komandinė valstybės valdymo forma, ypač išryškėjusi antroje 4-ojo dešimtmečio pusėje, tik išoriškai atrodė efektyvi, bet savo esme buvo skurdi ir stagnacinė“, – pabrėžė A. Kasparavičius.

Demokratijos gynėjas

K. Grinius visą gyvenimą išliko kaip laisvės, demokratijos ir teisės viršenybės principų saugotojas. Kaip minėjo Lietuvos edukologijos universiteto mokslininkas dr. Mindaugas Tamošaitis, K. Grinius savo pažiūrų nekeitė nuo XX amžiaus pradžios, demokratinė santvarka jam visada buvo didžiausias idealas. Istorikui pritarė ir Lietuvos Konstitucinio teismo pirmininkas dr. Dainius Žalimas. Jis priminė, jog savo idėjomis K. Grinius nemažai prisidėjo prie 1922 metų Konstitucijos, įtvirtinusios demokratiją, kaip pamatinį Lietuvos valstybės principą. Jis persakė K. Griniaus žodžius, kuriuos jis ištarė, davęs prezidento priesaiką. Anot jo, kol gerbsime Konstituciją, kol jos klausysime, tol turėsime ramybę šalyje. Prezidento pareiga – saugoti Konstituciją ir ne Konstituciją lenkti į save, bet save – į Konstituciją.

Deja, K. Griniaus prezidentavimas buvo labai trumpas, truko vos pusmetį. M. Tamošaičio pastebėjimu, K. Grinius buvo pernelyg naivus ir iš esmės nieko nepadarė, kad būtų užkirstas kelias perversmui. Mat tikėjo, jog oponentai nedrįs nuversti demokratinės santvarkos. Beje, įvykus perversmui, K. Grinius sutiko atsistatydinti iš prezidento pareigų ir net legalizuoti perversmo padarinius. Taip jis padarė manydamas, jog rimčiau pasipriešinus perversmininkams gali kilti vidaus karas ir pavojus Lietuvos nepriklausomybei.

M. Tamošaičio nuomone, K. Griniui išlikus prezidentu, Lietuva nebūtų patyrusi tokio liūdno likimo, kokį patyrė valdant A. Smetonai, kai buvo aneksuota be jokio pasipriešinimo.

Išmoko labai daug

„Iš visų prieškario prezidentų tik K. Grinius mėgino realizuoti demokratines vertybes. Tad ne veltui dabartinės Lietuvos prezidentai, siekdami parodyti tęstinumą, pirmiausia prisimena K. Grinių, o ne kitus to meto prezidentus“, – sakė M. Tamošaitis.

Tai patvirtino ir prezidentas Valdas Adamkus, apsilankęs K. Griniui skirtoje parodoje. Beje, parodoje eksponuojamos ir paties V. Adamkaus darytos nuotraukos. K. Griniaus šeimos aplinkoje jis praleido apie 10 metų, augo kartu su jo sūnumi Liūtu. K. Grinių V. Adamkus matė, stebėjo iki paskutinės jo gyvenimo dienos. „Iš K. Griniaus išmokau labai daug. Mano akimis žiūrint, jis praaugo mūsų valstybės gyvenimą, gimė per anksti. Jis visada turėjo savo viziją, kuriuo keliu Lietuva turėtų eiti, kad ateities kartos užtikrintų valstybės tęstinumą“, – prisiminė V. Adamkus.

© 2016 „XXI amžius“