2016 m. gegužės 27 d.    
Nr. 21
(2189)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Žaizdos
kūne mūsų...


XXI Amžius


Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje

Mankurtizmas – tautos nykimo ženklas

Eugenijus Ignatavičius

„Žuvys neturi atminties“ – prieš keliolika metų šviesios atminties rašytojas Juozas Aputis šitaip pavadino puikią novelę. Tačiau savo atmintimi ne kažin kiek galėtų pasigirti ir žmonės. Skaudu būna klausantis radijo išgirsti jaunos studentės ar pasibasčiusių po pasaulį jaunuolių pasisakymus: „Aš nežinau, kas esu, man vienas ir tas pat – lietuvis, lenkas ar vokietis. Aš ieškau pats savęs“. Lygiai tokiais žodžiais po 1863 metų sukilimo atvykusi į JAV viena pirmųjų emigrančių apibūdino save. Paskirstymo punkte prie Hudzono įlankos moteris, paklausta, kokios esanti tautybės, atsakė: „Šiaurės vakarų krašto, ten aš iš čiabuvių, vietinė“...

Pasirodo, atnaujinant praeities pamatus, kurti save reikia kiekvieną dieną, lygiai, kaip ir kuriant valstybę, tautą ar save patį. Visi žinome, kad tautą sudaro žmonės, turį savitą kultūros paveldą, istoriją, tradicijas, tikėjimą ir kalbą, gyveną protėvių atkovotoje ir išsaugotoje žemėje. Be tautos nėra valstybės. Žmogus be tautybės buvo ir yra laikomas nepilnaverčiu. Neseniai skaitant vyriausiojo Šiaulių miesto architekto Algimanto Juknos-Giedriko knygą „Lemties broliai“ iš naujo teko išgyventi bolševikinės okupacijos metus, prisiminti žūtbūtines partizanų pasipriešinimo kovas ir tragišką tremtinių dalią. Nors daug kas apie tai jau buvo žinoma, skaityta, išgyventa paties, tačiau per ilgesnį laiką emocijos ir įspūdžiai palaipsniui apsineša užmaršties dulkėmis. Kai gyvename laisvėje, regis, normalu, taip visada ir turėjo būti, tačiau atvertus knygos lapus kad ir apie žinomus dalykus, negali nesuvirpėti širdis, ypač kai prabyla gyvos pačių kovotojų mintys, per atsitiktinumą išsigelbėjusių nuo bado vaikų pasakojimai apie jų įkalinimą, tūkstančių kūdikių ir senelių mirtys gyvuliniuose vagonuose ar ledaunėse prie Laptevų jūros, iki sielos gelmių sukrečia pasibaisėtinas sužvėrėjusių mongoloidų kagėbistų ir mūsiškių nužmogėjusių stribų elgesys su bejėgiais seneliais, vaikais, moterimis. Siela šaukiasi dangaus keršto. Nejaugi pasaulyje mirė žmonijos sąžinė? Kodėl visiems raudoniesiems budeliams, KGB agentams nebuvo suruoštas antrasis Niurnbergas, pasauliniu mastu nepasmerktas Rusijos tironų pagimdytas vandalizmas? Perskaitęs knygą supratau, kodėl autorius su gilia meile ir pagarba tautai, patyrusiai genocidą, ne menkesnį negu kitos bolševikų okupuotosios šalys, atrinko pačius skaudžiausius, kitų jau aprašytus įvykius, pateikdamas kančių ir aukų koncentratą. Jo paties pamąstymai ir cituojami tekstai išradingai sudėlioti į darnią mozaiką, tampa dar vienu atnaujintu paliudijimu, jog bolševizmas kur kas didesnis nusikaltimas žmonijai negu nacių aukų deginimas dujų kamerose. Rusų bolševikai, be politkalinių skaičiaus reguliavimo švino kulkomis gulagų patvoriuose, sugalvojo naują, išradingesnį žudymo meną, sadistišką, ilgiau trunkantį, kraugeriui suteikiantį didesnį pasitenkinimą, – aukas iš lėto numarinti badu ir Šiaurės speigais. Sibiro šaltis ir badas darbavosi ne blogiau negu nacių kamerose nuogiems žmonėms paleistos dujos. Ir budelių rankos lieka švarios, nusiplaunama kaltė – toks mūsų didžiosios tėvynės klimatas, gamta, mes nekalti, kad išlepinti kitataučiai, ypač vakariečiai, tokie neištvermingi ir neištveria šalčio, o išbadėjusios motinos, neturinčios kūdikiams pieno, maitina juos savo prapjautų gyslų krauju.

Autorius pateikia nemažą žinių pluoštą iš gimtojo Biržų krašto, artimųjų likimus, ypač sukrečiantys giminaičio, Pilėnų tėvonijos vado Stepono Giedriko sesers Stefanijos Giedrikaitės-Juknienės prisiminimai ir jos brolio likimas. Praeities kovų ir tremčių tyrinėtojas nepasitenkina vien gimtojo krašto žmonių skriaudomis. Savo plunksna aprėpia visą kenčiančią ir kovojančią Lietuvą, nuosekliai atskleisdamas įvykių eigą, įkūnija knygos idėją, skirtą tiems, kurie nematė gyvo enkavėdisto ar partizano, – jaunajai kartai. Su geriausiais ketinimais neperskaitysi prisiminimų tomų apie tremtį, laisvės kovas, žmogaus galimybes pranokstančią didvyrių narsą, supamą pasišlykštėtino, Judo pasekėjų – agentų, kurių kruvinieji nusikaltimai buvo nurašyti lengva ranka... Ar gyvieji turi teisę atleisti už nukankintus ir nelygioje kovoje žuvusius? Nebent pats Dievas. Žydai iki paskutinio nacio, net tiesiogiai neprisidėjusio prie jų tautos naikinimo, persekiojo ir teisė. O Lietuva?

Tačiau grįžkime prie knygos. Autentiškų įvykių pagrindu sudaryta knyga yra nenuobodi, dinamiškai besivystanti įtampa yra užkrečianti ir įtaigi, prilygstanti dokumentiniam siaubo romanui. Autorius tik retkarčiais subtiliai įsiterpia į įvykių eigą, paryškindamas jų svarbą, žmogaus gyvenimo prasmę, o kartais įvertindamas įvykius per laiko nuotolį, iš šių dienų pozicijų. Didelis ir ilgas karas po karo, raudonoji okupacija, užsitęsusi 50 metų, – svarbiausi momentai, lėmę tautos likimą ir jos tragiškas pasekmes, sudėti į 200 puslapių. Tai – trumpasis Lietuvos okupacijų kursas. Jaunimas dabar užsiėmęs internetu, toli gražu ne visi tėvai pasakoja, kiek kainavo jų Tėvynės nepriklausomybė. Prirašytus prisiminimų tomus ar istorikų apmąstymus skaitys nedaugelis, o šioje knygoje ras pasakytą Tėvynės, gyvenimo prasmės ir laisvės esmę; sužinos, ant kieno kaulų stovi mūsų būties bokštai, žydi sodai, auga miškai. Įkomponuotos talentingo poeto ir partizano Broniaus Krivicko eilės ir patriotiniai pamąstymai apie tą laiką, nuojautas dėl būsimos išsivadavusios Lietuvos knygos audinį kilsteli į aukštesnę pakopą, apibendrinantį dvasinį lygmenį. Knyga be perstojo alsuoja istorinės patriotinės tautos atgaiva. Juk atmintis kaip ir viskas gyvenime nyksta ir miršta. Jeigu jos nežadiname kiekvienąkart patekant saulei, taip ir dings be ženklo, kad ir mes šioje žemėje buvome...

Tai – ne juokinga, o dramatiška tautos gaida, kartais pasigirstanti per radiją ar televiziją, kai neseniai išsivadavusios iš raudonųjų vergijos tautos vaikai šiandien, XXI amžiuje, kelia sau klausimą, kas jie ir iš kur, kokia jų gyvenimo prasmė? Paistoma tik apie saviraišką, klajones po pasaulį, vargetos glūdėjimą po svetimųjų stogu, be tautinio orumo ir garbės, už suteiktą išmaldą lankstantis svetimiems dievams, arba, prisidengus dviguba pilietybe, maloniai leisti laiką amžinam savęs ieškojimui. Kam toji pilietybė, jei nereikia Tėvynės? Knygoje „Lemties broliai“ bent kiek mąstantis ir jaučiantis aplinką žmogus į šiuos klausimus ras daug atsakymų. Rašant panašaus pobūdžio knygas, žinoma, rizikuojama – turės atbalsį tarp adresatų ar ne? Tačiau reikia manyti, kad dar nevėlu šį bei tą prisimenantiems pabusti patiems ir žadinti artimuosius, kviesti juos į akistatą su mūsų tautos buvusiais ir esančiais atminty lemties broliais, tokiais pat žemiškais, paprastais ir sudėtingais, bet ištikimais kilnesniems darbams ir tikslams, sugebančiais aukotis dėl kitų, o ne gyventi atskirai, kaip sraigė kiaute, savo malonumui naudojantis kitų sukurtomis gėrybėmis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija