2016 m. gegužės 27 d.    
Nr. 21
(2189)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Žaizdos
kūne mūsų...


XXI Amžius


Dezinformacijos labirintuose

Į horizontus pasižvalgius

Kun. Robertas Pukenis

Bežvelgiant į Tėvynės horizontus, ir vėl nematyti skaidrios padangės. Kai buvo nuspręsta atsiųsti 4 000 greito reagavimo karių (anglų, vokiečių po vieną ir du JAV batalionus), atrodė, kad laikas eina mūsų naudai, NATO atbunda. Bet kai perskaičiau Danijos generolo Maiklo Klemenseno (Michael Clemmensen) interviu, pasitvirtino ir mano nuojautos bei įžvalgos. Kol kas nematau jokių Rusijos žingsnių atgal, tik į priekį, nėra jokių ženklų, kad Rusija atsitrauktų. Dar baisiau buvo skaityti, kai palikdamas postą NATO pajėgų vadas generolas Filipas Markas Bredlovas (Philip Mark Breedlove) teigė: „Oro gynybai Baltijos šalyse užtikrinti gali tekti atsiųsti ir daugiau naikintuvų, kurių šiuo metu Lietuvoje ir Estijoje dislokuota po keturis“. Generolas patvirtino gal jau kelintą kartą: „Reikia, kad NATO politinė vadovybė apsispręstų dėl mechanizmo, pagal kurį Baltijos šalių oro policijos misijos naikintuvai krizės atveju galėtų dalyvauti kovos veiksmuose. Ar suprantate, ką tai reiškia? Kai užpuls, tik tada vadovybė nuspręs, kaip ir ką daryti. Greičiau šitie prezidentai ir ministrai purkštaus „iš didelio susirūpinimo“, nes bus per vėlu, o rusai greičiau užims Baltijos šalis, negu NATO pajėgos spės atvykti. Ne komiška, bet išdavikiška.

Iš rimtų karininkų privačiame pokalbyje girdėjau, kad pačiose ES institucijose ir valstybių sostinėse yra be galo daug Rusijai dirbančių agentų. Jie ir pančioja rimtų sprendimų priėmimą. Ir vienas išradingas žmogus, turintis vaizduotę, gali padaryti daug. Štai piešinukas ant traukinio vagono sienos su Donaldo Trampo (Donald Trump) ir Vladimiro Putino bučiniu jau apskriejo pasaulį. Ir dar reikia sugalvoti kažkokį Gerhardo Šrioderio iškištą vamzdį (suprask, kad jis – „Gazpromo“ žmogus) ir jį, sakantį: aš – aiškus tipas, gerai vadovavau Vokietijai, o tie, kurie slepiasi už 10 šarvuočių arba yra kiek nors pašaudę, tuoj šaukia: mes siunčiame jums signalą, kad ginsime kiekvieną NATO šalį, kiekvieną pėdą. Deja, technika vėl išvažiuoja, o paskraidę lėktuvai vėl sugrįžta namo. Tik nuolat budintys yra skirti taikos metu stebėti, saugoti sienas.

Menininkai turėtų pagauti mano karikatūrinę mintį. Humoristiniame piešinyje dar būtų galima panaudoti perkrovos spaustuką (koks jis brangus, prasmingas), kurį Rusijos užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui per buvusią valstybės sekretorę Hilary Klinton perdavė Barakas Obama. Tas žaisliukas reiškė atsiprašymą už tai, kad amerikiečiai truputį pašnekėjo dėl Gruzijos (tai buvo valdant Dž. Bušui) ir pažadėjo daugiau nuolaidų, prekybinių sutarčių. Tada sužinojome apie Krymo, Donbaso okupaciją. Atsidėkodami europiečiams ir amerikiečiams, dabar rusų lėktuvai taip arti priskrenda, kad jūreiviai galėtų pasisveikinti, ir vis primintų tą „perkrovimo“ žaisliuką. O kokia NATO ir JAV žvalgyba pastabi ir protinga! Jie tik dabar, po karo Ukrainoje, visa tai pamatė. Cituoju Edvardą Lukasą (Edward Lucas), kuris yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas: „Rusija susikūrė pajėgumus, leidžiančius užtikrintai konfrontuoti su NATO ir paversti niekais labiausiai pažeidžiamų Aljanso narių gynybos sustiprinimą“. O JAV armijos jungtinio štabo vadas generolas Markas Milis (Mark Milley) tvirtino: „Jeigu be išankstinio perspėjimo Rusija sumąstytų surengti Baltijos valstybių ataką, Maskvos pajėgos Estijos sostinės Talino ir Latvijos sostinės Rygos prieigas pasiektų per maždaug per 36–60 valandų. Išsipildžius tokiam scenarijui, JAV ir sąjungininkai turėtų pripažinti priešo pranašumą tiek kokybine, tiek kiekybine prasme“. Ar čia komentarai reikalingi? Gyventojų apklausos teigia, kad maždaug 49 proc. sako, kad Rytų Europos kraštuose nereikia steigti NATO bazių, o 40 proc. tam pritaria. Taigi kai Vakarų pasaulyje nusilpo tikėjimas į Dievą, įsivyravo sekuliarizacija, tada ir suminkštėjo ponų smegenys, priviso iš dešinės ir iš kairės Kremliaus garbintojų. Tačiau čia tinka posakis: velnias eina pirmiau, kad Dievui įmintų pėdsakus, taigi jeigu Putinas laikysime velniu, tai jis daug ką padarė gero: pažadino NATO, tautos suprato, ką reiškia pasitikėti „Gazpromo“ vadais, – tuoj pradėjo plaukti JAV tankeriai su suskystintomis dujomis į Europą, pritarta Pietų srauto dujotiekiui iš Azerbaidžano į Pietų Europą, aplenkiant Rusiją, Gruzija pradėjo mažinti rusiškų televizijos kanalų tinklą. Ukraina jau niekada nebepasiduos. Jos atstovė Krymo totorė Džamala laimėjo Eurovizijos dainų konkursą, atlikdama baladę „1944-ieji“ apie Stalino vykdytą Krymo totorių deportaciją, o tai buvo užuomina apie Maskvos 2014 metais įvykdytą Krymo aneksiją. Žmonės ją palaikė balsuodami. O turkai pasiruošę vėl numušti lėktuvą, jeigu jis pažeis sieną. Šauniausiai laikosi broliai lenkai. Partijos „Zmiana“ vadovas Mateušas Piskorskis pavažinėjo į Donbasą, pašnipinėjo ir buvo suimtas. Išgirdome, kad atnaujins „Katynė-2“ aviakatastrofos tyrimą. Iki šiol po jos ir lenkų tautos elito žūties, Lenkija dar neatgavo savo lėktuvo. Tai jeigu Maskva nekalta, greičiau tegu atiduoda lenkų relikviją – numuštą lėktuvą (man stovi akyse rodyti televizijos vaizdai: sprogimas girdėti dar lėktuvui esant ore). Nauja valdžia privers ištirti, ypač kai bus kitas JAV prezidentas, juk palydovai išsaugo tokias nuotraukas. Tiesa, greičiausiai bus trečias kandidatas į JAV prezidento postą. Negi respublikonai pasiduos D. Trampo bučiniui su V. Putinu ir jo demagogijai?

Turint mintyse posovietinę visuomenę, stebėtina, kaip senas raugas senus draugus suvienija. Štai net trys prezidentai pasirašė prieš dabartinę Lenkijos vyriausybę. Turbūt vienintelė išeitis – skelbti jų biografijas. Tegul Lechas Valensa (Lech Walęsa) ir buvo užverbuotas, bet atliko „Solidarumo“ („Solidarność“) misiją, išlaisvino Lenkiją, o broliai Kačynskiai yra krikščioniškos demokratijos autoritetai, nežinau, gal kur ir suklydo – juk kiekvienas žmogus klysta. Bet argi nėra už ką kritikuoti Europos Sąjungos? Naujoji Lenkijos valdžia ją pakritikuoja. Lenkijos prezidentas Andžejus Duda (Andrzej Duda) ryžtingai reikalauja NATO rytinių sienų gynybos ir apsaugos. Ar būtina baikerius „Naktiniai vilkai“ leisti važiuoti Lenkijos teritorija į Berlyną? Kažkas aiškino, kad vilkai plėšrūs, tai, matyt, lenkai išsigando. Ir kas gi blogo atsitiko, kad jų neįleido? Nieko. Patys rusai interneto komentaruose siūlė: „tegul važiuoja prie Uralo, ten dar yra keliolika išlikusių fronto karių, tegul aplanko vienišus senelius, gal jie valgyti nieko neturi?“

Kodėl toks aktyvus V. Putino bendražygis, stačiatikių patriarchas Kirilas nepamoko baikerių, kad jie aplankytų karo veteranus, o tie motociklais kaukia geriausiais Europos keliais, glaudžiasi viešbučiuose, pozuoja aikštėse, bet į Rusijos gilumą bijo važiuoti, nes gali sutikti daug kinų. Mes nuoširdžiai mylime paprastą rusų žmogų: karo veteranams reikia labai padėti, o ypač disidentams. Štai Lietuvoje politinio prieglobsčio paprašė Natalija Zverko, palaidojusi dukrą ir pabėgusi iš Rusijos. Reikėtų įkurti paramos fondą tokiems žmonėms. Jeigu Panevėžyje būtume pastatę Santarvės rūmus, ten su stačiatikių dvasininku buvo sutarta, kad jiems skirtų kambarį, kuriame galėtų susirinkti rusų tautybės žmonės, bet „superpatriotams“ ir hierarchams, kurie myli stačiatikius, tai nepatiko. Kai kurie taip gražiai pateisino Popiežiaus sutrikimą, kad net atsiliepė Šventojo Sosto atstovas spaudai, sakydamas, kad „sunku numatyti audiencijų metu visas situacijas“. Prie popiežiaus Pranciškaus prislinko Kremliaus atsiųstas komunistas su Georgijaus juostele, sakydamas, kad ji simbolizuoja stačiatikių pasaulį. Ir Popiežius ją prisisegė prie krūtinės, pagerbdamas stačiatikius, betgi ta juostelė yra separatizmo, karo, kraujo ženklas, o ne stačiatikių pasaulio simbolis. Popiežius, kilęs iš Lotynų Amerikos, nesuvokė, kad čia yra spąstai. Kai kurie veikėjai visur prieina.

Lenkijos prezidento A. Dudos projektas nuo jūros iki jūros mums irgi tinka. Gali tapti lyg alternatyva NATO. Komikai prancūzai sugalvojo atlikti žygdarbį, bet pradėjo ne nuo to galo. Balandį UNESCO organizacijoje jie balsavo ir agitavo, kad Jeruzalėje šventyklos kalnas būtų pripažintas islamo šventa vieta, įtraukta į kultūros paveldą, bet kad apie tai, kad tai – judaizmo simbolis, žydų šventa vieta, nėra nė žodžio (gal todėl, kad judaizmas yra krikščionybės pagrindas). Naujasis Testamentas papildo Senąjį Testamentą. Prancūzai vis svaigsta nuo prancūzų revoliucijos, kad vis kenkia krikščionybei ir viskam, kas susiję su ja. Prancūzų revoliucijos metais (1789–1794) naujieji komunistai kapojo krikščionims galvas... Paskui jie atsiprašė Izraelio premjero Benjamino Netanjahu už tokią grubią klaidą ir dar tokioje svarbioje JT Organizacijoje. Dabar vėl nori gegužės 30 dieną sušaukti Paryžiuje 20 valstybių atstovus į konferenciją dėl taikos Vidurio Rytuose. Žinoma, palestiniečiams tokie renginiai labai patinka. B. Netanjahu pastebėjo, kad prancūzai yra šališki, pozityviausiai konfliktai sprendžiami dvišalėse derybose ir tarpininkaujant neutraliam derybininkui. Geriausiai tokios derybos tiktų Egipte. Kokią prancūzai taiką gali pasiūlyti? Jie mėgsta dalinti kitų žemes. Tai geriau patys tegu atiduoda arabams Korsikos salą. Yra ir istorinių priežasčių, susiklosčiusių tarp tautų, bet be reikalo katalonai nori suskaldyti Ispaniją. Tokiais atvejais geriausiai tinka federacinės valstybės modelis. O jeigu jie atsiskirtų, tai gal prisijungs prie mūsų – juk Lietuva buvo galinga, kai jie tarp savęs pešėsi, mes gynėme Vakarų Europą nuo ordų antpuolio. Turėtume apsiginti ir šiandien. Tačiau gegužės 9-ąją „draugai“ minėjo vėl agresyviai (aš čia tik kabučių nebededu). Ideologinis frontas veikia stipriai, rafinuotai... Tie, kurie nepagrįstai kritikuoja mūsų Prezidentę, buvo ir tebėra supainioti, įpareigoti nematomo KGB keršyti jai, kad mokėsi, dirbo tais laikais ir neprarado sąžinės, lietuvybės. Dalia Grybauskaitė populiari ir ES institucijose, ji gina Ukrainą ir drauge Lietuvą, o tai šitiems labai nepatinka. Būkime budrūs piliečiai. Nieko nėra blogiau už anarchiją mažoje tautoje, kai nuolat dega bažnyčios, kai nutilę varpai nebeskamba pavojų metu. Viskas priskiriama neva politikai. Jeigu dėstysi katekizmą ir akcentuosi, kad viena vagystės forma buvo neteisingos privatizacijos, tai tas, kuris taip buvo pasielgęs, sakys, kad čia – jau politika, taip šnekantį reikia nutildyti. Tada pusę popiežiaus šv. Jono Pauliaus II kalbų reikėtų išbraukti, o dabartinis popiežius Pranciškus liepė atsisakyti prabangaus gyvenimo ir jį skirti tautai. Apsidairykime, ar viskas eina pagal Evangeliją? Reikia pastebėti ne tik juodas dėmes, bet ir daug gero.

Nepriklausomoje Lietuvoje vyksta labai daug ir įvairių kultūrinių renginių: minėjimų, koncertų, knygų pristatymų ir parodų. Tik kaip išsklaidyti liūdesį, kuris graužia tiek daug lietuvių? Lietuva dar išskleis savo talentų grožį pasauliui. Balandžio 8–13 dienomis J. Kimo Arbas pristatė projektą „Awakening“ („Pabudimas“) Post galerijoje. Jis – menininkas, Vokietijoje įgijęs mokslinius laipsnius, šiuo metu gyvenantis Los Andžele, užsiimantis technologijų ir transmedijų pasakojimu, kuriamu jungiant vaizdą, balsą, performansą, garso kompoziciją, laiko ir erdvės susietus darbus, gilinasi į erdvės ir žmogaus ryšį (nesu kompetentingas komentuoti šiuolaikinį meną). J. Kimo Arbas eksponavo savo darbus JAV, Europoje, Australijoje, Ukrainoje, Kaukaze, Kalifornijos menų institute ir menų universitete, Berlyne. Man patiko, kad jis kalba lietuviškai ir Vilniaus Universiteto kiemelyje giedojo himną.

Gegužės 22 dieną Kauno Arkikatedroje Bazilikoje pagerbti garbingi jubiliatai: Kauno arkivyskupo emerito Sigito Tamkevičiaus 25 vyskupystės ir Kauno arkivyskupo metropolito Liongino Virbalo 25 kunigystės metai. Palaimink, Viešpatie, jų apaštalinę komandiruotę. Sveikinime užrašiau: „Artėja gražus Jūsų kunigystės jubiliejus, paženklintas vyskupystės tarnyste. Tad leiskite nuoširdžiai palinkėti, kad Vyriausias Kunigas Kristus globotų Jus sunkiame, bet prasmingame Gerojo Ganytojo pašaukime: nepražudyti nė vienos sielos, neužgniaužti nei vieno kilnaus polėkio, o visus atvesti prie Gyvojo vandens šaltinio“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija