2016 m. gegužės 27 d.    
Nr. 21
(2189)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Vyskupystės jubiliejus – proga apžvelgti nuveiktus darbus

Prieš 25 metus vyskupu buvo įšventintas Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas TAMKEVIČIUS SJ. Šiandien jis atsako į „XXI amžiaus“ klausimus.

Prieš 25 metus vyskupu konsekruotas
Kauno arkivyskupas emeritas
Sigitas TAMKEVIČIUS SJ pasakoja
apie nuveiktus darbus

Vyskupas Sigitas Tamkevičius audiencijoje
pas popiežių Joną Paulių II 1993 metais

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
su grupe kunigų Kryžių kalne

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
su VDU diplomantais

Su grupe Kauno arkivyskupijos sinodo
organizatorių 2007 metais

Su kitų konfesijų broliais krikščionimis

1991 m. gegužės 19 d. Jus konsekravo tuometinis Kauno arkivyskupas metropolitas kardinolas Vincentas Sladkevičius, kurio įpėdiniu po penkerių metų tapote. Kokie prisiminimai iš santykių su pirmtaku ganytojo tarnystėje, ypač pirmaisiais metais? Koks buvo jo pavyzdys ir kokia įtaka Jums?

Kardinolą Vincentą pažinojau nuo Seminarijos laikų; klierikai jį labai gerbė dėl jo gilaus dvasinio gyvenimo. Vėliau, kai jis gyveno tremtyje Nemunėlio Radviliškyje ir Pabiržėje, jį aplankydavau, norėdamas vienu ar kitu klausimu pasitarti. Tapus jo pagalbininku, mūsų pagarbūs santykiai išliko. Jis man patikėdavo beveik visas galimas ganytojo pareigas, sau pasilikdavo tik kunigų skyrimus ir finansus. Po poros metų pavedė ir juos tvarkyti. Kardinolas apie žmones kalbėdavo tik gerai, o kai neturėdavo, ką gera pasakyti, patylėdavo. Šitoks jo elgesys buvo dėl giliai praktikuojamos meilės.

Kokius kitus vyskupus, o gal kunigus, Jums pagelbėjusius atsakingoje tarnystėje, vadovaujant Kauno arkivyskupijai, galėtumėte paminėti?

Ką galėtų padaryti vienas vyskupas? Labai mažai. Dažnai būna keblių situacijų, kai reikia tartis. Ordinarui vyskupui labai gera, kai šalia turi gerus pagalbininkus vyskupus ar kunigus. Dėkoju Dievui, kad niekada nebuvau vienas, bet šalia turėjau gerus vyskupus augziliarus; nestokojau ir gerų kunigų, kurių protingas žodis padėdavo greičiau surasti reikalingą sprendimą.

Istoriniu 2000-ųjų jubiliejinių metų įvykiu tapo Kaune vykęs Antrasis Nacionalinis Eucharistinis kongresas, galbūt masiškiausias mūsų bažnytinio gyvenimo renginys. Štai jau praėjo 15 metų, ar ne laikas pagalvoti surengti trečiąjį kongresą?

Antrasis Nacionalinis kongresas buvo tikrai didelis renginys. Ne mažiau svarbus buvo pasiruošimas Kongresui, nes renginiai turi prasmę tik tuomet, kai, jiems pasibaigus, Bažnyčios gyvenime išlieka pozityvių dalykų, pavyzdžiui, daugiau pasauliečių užsiangažuoja aktyviai bažnytinei veiklai.

Dėl Trečiojo Nacionalinio Eucharistinio kongreso turės spręsti dabartinė vyskupų karta.

Kitas išskirtinis įvykis buvo Jūsų organizuotas Kauno arkivyskupijos sinodas. Gal dabar jau galite įvertinti, kaip sekasi vykdyti jame priimtus sprendimus, kas pasiekta, ko dar nepavyko pasiekti?

Kauno arkivyskupijos sinodas pareikalavo daug paruošiamojo darbo, kadangi ryžomės išnagrinėti ne kokį vieną klausimą, bet visą pluoštą aktualių bažnytinių klausimų. Asmeniškai norėjau, kad tiek kunigai, tiek pasauliečiai turėtų bažnytinio gyvenimo ateities gaires.

Ruošimasis sinodui prasidėjo parapijose. Buvo sukurtos grupės, kurios svarstė ir teikė pasiūlymus. Šis pasauliečių katalikų indėlis į sinodo darbus buvo labai reikšmingas. Parapijose susibūrė aktyvių katalikų grupelės, kuriomis klebonai galėjo pasinaudoti vykdydami įvairias programas.

Svarbiausias sinodo rezultatas buvo bažnytinio gyvenimo pagyvinimas. Ne visose parapijose įvyko ženklių pasikeitimų, bet kad atsirado daug pasauliečių, kuriems yra ne vis tiek, kas vyksta Bažnyčioje, tai yra geras ženklas, ir Sinodas šiam reikalui tikrai padėjo.

Į Lietuvos Bažnyčios istoriją įrašytas Jums vadovaujant įvykęs bene svarbiausios tautos šventovės – Šiluvos – sutvarkymas ir 400 metų Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo jubiliejaus minėjimas. Ar viską, ką planavote, pavyko sutvarkyti, kokių viso to įvertinimų esate girdėjęs?

Šiluvos erdvės tarp Bazilikos ir Apreiškimo koplyčios sutvarkymas buvo užplanuotas dar prieš karą, todėl man nereikėjo išradinėti dviračio, o tik gerą idėją realizuoti. Buvo padaryta tikrai labai daug. Liko neįgyvendintas pilnas Bazilikos ir Apreiškimo koplyčios sujungimas aikšte, nes kapų perkėlimas visuomet yra labai sunkus dalykas. Buvau susikvietęs suinteresuotus žmones, pažadėjau net finansinę paramą ir visi sutiko, tik kai reikėjo projektą realizuoti, atsirado sunkumų, todėl nutariau šioje vietoje sustoti. Manau, kad pasielgiau teisingai, nes siekti kad ir gero dalyko, stokojant žmonių pritarimo, vargu ar būtų buvę tikslinga ir naudinga.

Ar įvyko kokių nors pasikeitimų Kauno kunigų seminarijoje, siekiant, kad ji išleistų pastoraciniam darbui geriau pasiruošusius kunigus?

Kunigų seminarija kiekvienam vyskupui yra tarsi akies vyzdys. Jau dirbdamas Kunigų seminarijoje, mąsčiau, ką reikėtų pakeisti, kad klierikų ugdymas atitiktų Bažnyčios keliamus reikalavimus. Lankiausi kunigų seminarijose Paryžiuje, Bonoje, Niujorke ir domėjausi, kas yra daroma kitaip ir geriau nei Lietuvoje. Paryžiuje pirmą kartą susidūriau su propedeutiniu kunigų seminarijos kursu – pirmaisiais metais, kai daugiausia dėmesio skiriama pašaukimo tyrimui ir dvasiniam ugdymui. Tapęs ordinaru, pasirūpinau, kad šis kursas tuojau atsirastų ir Kauno seminarijoje.

Dvidešimt metų buvote Didysis Teologijos fakulteto kancleris. Jums suteiktas VDU garbės daktaro vardas. Kaip vertinate Teologijos fakultetą visos Lietuvos bažnytinio gyvenimo kontekste? Kas, Jūsų manymu, pavyko nuveikti ir ko dar reikėtų?

Teologijos fakultetas yra tikra Dievo dovana. Per 25 laisvės metus jis paruošė labai daug ne tik išsilavinusių kunigų, bet dar daugiau pasauliečių. Ne visi jie darbuojasi grynai bažnytinėse sferose kaip, pavyzdžiui, tikybos mokytojai ar parapijų katechetai; fakulteto absolventus galima sutikti tarp įvairiausių profesijų žmonių. Teologinis išprusimas daugeliui padėjo ne tik patiems išlaikyti krikščionišką tapatybę, bet ir skleisti bei ginti krikščioniškąsias vertybes pliuralistinėje ir labai sekuliarizuotoje visuomenėje.

Esate nuolatinio diakonato Lietuvoje iniciatorius. Ar pasiteisino šie lūkesčiai ir kokia diakonų ruošimo eiga?

Lankydamasis Vokietijoje, Amerikoje, Kanadoje ir kituose kraštuose, mačiau gražiai tarnaujančius nuolatinius diakonus, todėl negalėjo neateiti mintis, kad ir Lietuvoje jie būtų labai reikalingi. Pasiruošimas užtruko, nes, pirmiausia, reikėjo, kad visi Lietuvos vyskupai šiai idėjai pritartų, o kai buvo pritarimas, reikėjo kažkam pradėti. Kadangi mes pradėjome ruošti nuolatinius diakonus, kai Visuotinėje Bažnyčioje jie jau seniai buvo, todėl mums nereikėjo išradinėti dviračio ir nepadaryti kai kurių klaidų, kurių kitur neišvengta.

Visa Jūsų kunigo ir vyskupo tarnystė susijusi su žiniasklaida. Galime pradėti nuo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ ir baigti ilgamečiu vadovavimu LVK Visuomenės informavimo priemonių komisijai. O kiek interviu įvairiai spaudai esate davęs... Vien iš jų turbūt galėtume paskaityti įdomią knygą! Be to, ir pats rašėte, savo mintis, homilijas spausdinote. Kaip įvertintumėte bendravimą su pasaulietine žiniasklaida, ką pastebėjote iš to bendravimo? Ar jai visada svarbu tik skandalai ir visai nesvarbu tai, kas svarbiausia mums, katalikams? Gal supratote, nuo ko tai priklauso?

Pasaulietinė žiniasklaida yra labai įvairi. Mes, tikintieji žmonės, negalime norėti, kad ji rašytų tik tai, kas mums naudinga ir patinka. Ji turi savo matymo kampą ir demokratinėje visuomenėje tai savaime suprantamas dalykas. Bėda ta, kad dalis visuomenės informavimo priemonių yra privačiose rankose ir tarnauja jų savininkų arba konkrečių partijų interesams. Pasaulietinėje žiniasklaidoje yra daug užsakomų straipsnių. Dėl to ir turime dalį žiniasklaidos, pilnos pigios erotikos, negatyvizmo, skandalų aprašymų, neobjektyvios kritikos Bažnyčios atžvilgiu, šeimos vertybių nepaisymo.

Ką gali katalikiška žiniasklaida (spauda, internetas, „Marijos radijas“) atsakydama į agresyvius antikrikščioniškus pasaulietinės žiniasklaidos išpuolius, kai jos balso negirdi, žodžio neskaito tie, kuriems ji norėtų atsakyti ir paaiškinti?

Toks yra parašyto ar pasakyto žodžio likimas. Jis gali būti neskaitomas ir negirdimas. Katalikiška žiniasklaida, norėdama pritraukti skaitytoją, negali naudoti tokių priemonių, kokias dažnai naudoja pasaulietinė žiniasklaida. Štai viena skaitytojų labai lankoma internetinė svetainė nesibodi prikišti erotinių nuotraukų ir straipsnių – siekis vienintelis – pritraukti daugiau skaitytojų. Katalikiškai žiniasklaidai reikia ieškoti kitokių, padorių būdų užkariauti skaitytojų dėmesį. Vienas iš jų – labai objektyvūs ir pozityvūs straipsniai.

Buvote vienas ir Lietuvos „Caritas“ (tuomet katalikių moterų sąjūdžio) organizatorių. Ar galėtumėte prisiminti jo kūrimo ištakas ir įvertinti dabarties realybę, kai Nepriklausomoje Lietuvoje turime tiek daug skurdžiai gyvenančių žmonių, kuriems būtina parama? O ar paramą teikiantieji ir gailestingumą skurstantiems rodantys žmonės šias sąvokas teisingai supranta? Gal „Caritas“ irgi jau turėtų keistis?

Lietuvoje „Caritas“ kūrėsi drauge su Sąjūdžiu. Buvau Lietuvos „Caritas“ dvasios tėvu, dalyvavau daugybėje posėdžių, todėl ši bažnytinio gyvenimo sritis man buvo gerai pažįstama. Sesuo Albina Pajarskaitė buvo svarbiausias asmuo pirmaisiais Lietuvos „Caritas“ kūrimosi metais. Pradžioje „Caritas“ buvo apėmęs labai įvairias sritis: paramą vargšams, katechetiką, šeimos ir tautos reikalus. Vėliau susikoncentravo į rūpinimąsi silpniausiais Lietuvos žmonėmis. Ilgą laiką „Caritas“ žmonės rinko ir dalijo nepasiturintiems žmonėms įvairiopą paramą, kol subrendo reikalas iš naujo peržiūrėti, kokiu keliu jis turėtų eiti: būti viena iš daugelio socialinių reikalų institucijų ar ugdyti žmonių karitatyvinę dvasią, kad vargšais rūpintųsi ne pavieniai asmenys, bet visi Bažnyčios žmonės.

Vargšų visada turėsime, todėl neverta puoselėti iliuzijos, kad pakilus ekonominiam lygiui, jie išnyks. Dabartinė Bažnyčia turi eiti tuo keliu, kad visi jos nariai būtų jautrūs žmonėms, pakliuvusiems į medžiaginį ar dvasinį vargą.

Jau beveik metai esate emeritas. Veiklos įtampa turbūt šiek tiek nuslūgo, bet tikriausiai vis dar jos netrūksta. Ką galite daryti dabar, ko negalėjote būdamas ordinaru? Ar esate laisvesnis kur nors išvykti, ar, pavyzdžiui, kuris nors klebonas gali Jus laisvai pasikviesti pasisvečiuoti kokiame nors parapijos renginyje?

Vyskupo emerito gyvenimas turi daug pliusų, nes tuomet jis yra laisvas pasirinkti, kokiose srityse, turėdamas sveikatos, gali tarnauti. Tik vieno dalyko jam reikia paisyti, kad savo darbais netrukdytų, kad padėtų tiesiogines pareigas einančiam vyskupui. Be jokios abejonės, vyskupas emeritas yra laisvas keliauti ir tarnauti tikintiesiems, gyvenantiems ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų.

Ar labai pasikeitė Jūsų dienotvarkė? Gal galite daugiau laiko skirti savo pomėgiams, pasivažinėjimui dviračiu?

Dienotvarkė tikrai labai pasikeitė. Nemažai laiko praleidžiu ką nors rašydamas, daugiau laiko turiu skaityti, o dviratis reikalingas ne tik emeritui. Ir pareigas einantis vyskupas turi surasti laiko poilsiui, jei jis planuoja ilgiau išlikti sveikas ir darbingas.

Dėkoju už atsakymus.

Kalbino Mindaugas BUIKA

Asmeninio archyvo ir Ričardo Šaknio nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija