Pirmasis puslapis
Aktualijos
Bibliotekose
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Diakono šventimai Vilniaus kunigų seminarijoje

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Po šv. Mišių. Iš kairės: pirmoje eilėje – diakonas Povilas Slaminis, diakonas Renatas Švenčionis, arkivyskupas Gintaras Grušas, diakonas Žilvinas Treinys, kun. Viktoras Kudriašovas, kun. Dovydas Grigaliūnas; antroje eilėje – kun. Marius Žitkauskas, kun. Saulius Bužauskas, kun. Valentinas Šiuša, kun. Anžejus Šuškevičius, kun. Rimgaudas Šiūlys, kun. Juozapas Minderis, kun. Virginijus Česnulevičius

Diakono Renato Švenčionio mama Valda su arkivyskupu Gintaru Grušu

Šv. Mišiose giedojo seminaristai ir Santariškių vargonininkė Vaiva Kirdeikytė

Apjuosus juosta, Renatas Švenčionis aprengiamas diakono drabužiais Roberto Voičano nuotrauka

Dar prieš keletą metų įšventinimas į diakonus buvo svarbus įvykis, nors retai buvo įšventinama po vieną. Pastaruoju metu tai tapo ypatingos svarbos reiškiniu – vis mažėjant stojančiųjų į seminarijas (Vilniaus, Kauno, Telšių), kiekvienas įšventinimas į diakonus, o ypač – į kunigus, įgyja visiškai kitokios vertės prasmę. Todėl ypač džiaugiamės kiekvienu įšventinimu.

Vilniaus Šv. Juozapo Kunigų seminarijoje gegužės 28 dieną diakonu buvo įšventintas Renatas Švenčionis.

Šv. Mišias, kurioms vadovavo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, aukojo kunigai Viktoras Kudriašovas (Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos vikaras), Dovydas Grigaliūnas (Šv. arkangelo Rapolo parapijos vikaras), Marius Žitkauskas (Arkikatedros Bazilikos vikaras), Saulius Bužauskas (Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos dvasios tėvas), Valentinas Šiuša (seminarijos propedeutinio kurso vadovas), Andžejus Šuškevičius (seminarijos vicerektorius, generalinis sekretorius), Rimgaudas Šiūlys (Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Dievo Gailestingumo koplyčios kapelionas), Juozapas Minderis (Visų Šventųjų parapijos rezidentas),  Virginijus Česnulevičius (Arkikatedros Bazilikos administratorius). Prie altoriaus kartu meldėsi diakonai  Povilas Slaminis, Žilvinas Treinys, o vėliau ir įšventintas į diakonus Renatas Švenčionis. Šv. Mišiose giedojo atsakingi už giedojimą seminarijoje Irmantas Ramanauskas, Valdemaras Širvinskis ir santariškių vargonininkė Vaiva Kirdeikytė. Arkivyskupas Gintaras Grušas pamoksle kalbėjo apie Šventosios Dvasios veikimą: juk ir pirmieji diakonai atrinkti todėl, kad jie buvo paliesti Šventosios Dvasios. Pamokslininkas linkėjo išmokti semtis Šventosios Dvasios malonės, kuri teikia stiprybės išlikti tvirtam tiesos kelyje, teikia išminties. „Šie metai – Dievo Gailestingumo metai, tad turi būti atliekami gailestingumo darbai kūnui ir sielai. Šiandien Renatui naujai nuskambės Šventosios Dvasios dovanų ir Dievo Gailestingumo metų darbai – jis jau kalbės nebe savo vardu, tapęs diakonu, kalbės Bažnyčios ir Kristaus vardu“, – sakė arkivyskupas ir aiškino, kodėl diakonystės apeigų metu duodamas paklusnumo įžadas vyskupui ir jo įpėdiniams. Diakonato tarnystė reikalauja save pamiršti ir su džiaugsmu tarnauti, nepamirštant nuolankumo – tam puikiausias Kristaus pavyzdys: jis atėjo ne valdyti, o tarnauti. Nuolanki meilė – ir celibato pasirinkimas. Ekscelencija linkėjo leisti, kad Šventoji Dvasia, ypatingu būdu šiandien suteikta, vestų vis arčiau prie Eucharistinio šaltinio – tai turi tapti kasdieninio gyvenimo versme, leisti, kad ji priartintų prie kunigystės. Pasiduokime Šventajai Dvasiai jos veikiami ir lydimi.

Po pamokslo arkivyskupas visų akivaizdoje klausinėjo būsimojo diakono Renato Švenčionio apie jo norą vykdyti įvairias pareigas. R. Švenčionis paskutiniame atsakyme „Noriu“, pridėjo „Tepadeda man Dievas!“ Pažadėjo ir paklusnumą. Arkivyskupui, kunigams, diakonams, klierikams ir šventės dalyviams suklaupus ir giedant Visų Šventųjų litaniją, Renatas kniūpsčias gulėjo prieš altorių. Po paskutinių maldos žodžių – „Palaiminti, pašventinti ir konsekruoti teikis – meldžiam Tave, išklausyk mus!“ – visi atsistojo. Arkivyskupas uždėjo ant prieš jį klūpančio Renato galvos rankas, skaitė maldas, kreipėsi į Šventąją Dvasią. Tada R. Švenčionis aprengtas diakono drabužiais. Arkivyskupas duoda Evangeliją, ragindamas ją skelbti... Vyskupo ir kunigų pasveikintas diakonas R. Švenčionis meldėsi prie altoriaus. Arkivyskupas, suteikęs iškilmingą palaiminimą naujam diakonui, palaimino ir visus iškilmingų šv. Mišių dalyvius.

Po bendrų nuotraukų seminarijos valgykloje diakonas Renatas pirmiausia padėkojo savo mamai, davusiai gyvybę, ir jį auginti padėjusiai tetai, dėkojo arkivyskupui už pasitikėjimą – įšventinimą į diakonus – ir seminarijos vadovybei, kunigams, klierikams, darbuotojams. Diakonas Renatas nuoširdžiai dėkojo visiems atėjusiems pasimelsti ir pabūti kartu maldoje tokią jam svarbią dieną.

Palaiminus stalą, nusidriekė didžiulė sveikintojų eilė. Kiekvienam atėjusiam į šv. Mišias tai buvo didžiulė šventė, svarbus įvykis ne tik Vilniaus arkivyskupijai, kaip sakė arkivyskupas, svarbu ir visai Bažnyčiai.

Renatas Švenčionis – vienintelis vaikas šeimoje – gimė Vilniuje 1975 m. gegužės 22 d. Tėveliai išsiskyrė. Jį augino viena mama Valda Švenčionytė padedant senelei Anelei (1916 12 25–2004 01 29) ir mamos sesei Natalijai. Mama, gimusi 1952 m. spalio 19 d. – jau pensininkė, o Lietuvai atgavus laisvę iki pat pensijos dirbo Lietuvos Respublikos vyriausybės kanceliarijoje redakcijos ir protokolo skyriaus vyr. specialiste.

Renatas 1981–1993 metais mokėsi Žirmūnų 7-oje vidurinėje mokykloje. Klasėje buvo apie 30 mokinių. Berniukas žavėjosi istorija ir troško būti istorijos mokytoju. 12-oje klasėje pradėjo dirbti, apleido mokslą ir atestato negavo. Jaunuolis dirbo įvairius darbus: pardavėju, užsiėmė ir individualia veikla, dirbo statybose apdailos srityje ir kitur. Norėdamas įgyvendinti svajonę ir pasiruošti valstybiniams egzaminams, R. Švenčionis 2003 metais įstojo į „Varpo“ suaugusiųjų mokyklą. Čia mokėsi dvejus metus ir 2005 metais išlaikė valstybinius egzaminus. Tais pačiais metais įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą ir 2009 metais, apgynęs bakalauro darbą „Visuomenės transformacija ir nusikalstamumas Lietuvoje 1990–1998 m.“ gavo bakalauro diplomą. Studijas tęsė istorijos magistrantūroje, tačiau po pusmečio jas paliko – pajuto stiprų pašaukimą Viešpaties tarnystei. 2010 metais R. Švenčionis įstojo į Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją. Čia mokėsi 6 metus. Kadangi jau turėjo aukštąjį išsilavinimą, tai išlaikęs egzaminus eksternu, peršoko vieną kursą.

Kaip pasakoja diakonas Renatas, pirmajame kurse sekmadieninę praktiką atliko Šv.Teresės (Aušros Vartų) parapijoje (kiekvieną sekmadienį klierikai paskirtose parapijose atlieka praktiką). Labai šiltai prisimena mons. Janą Kasiukevičių. Teko tarnauti Santariškėse ir ligoniams nešti Švenčiausiąjį. Renatui pastaroji tarnystė ypač palietė širdį, nes matė, jog žmonės labai laukia Jėzaus, trokšta susitikimo su Gyvuoju Dievu.

Būdamas Šv. Jono Bosko (saleziečių) parapijoje, įgijo didelę patirtį darbe su vaikais. Diakonas kalba, kad saleziečiai nuostabiai dirba su vaikais, – jiems atiduoda visą savo širdį. Šv. Jono Bosko parapijoje turėjo patarnautojų grupelę. Liturgijos – meilės Dievo tarnystei – mokėsi per žaidimus. Pas saleziečius mokė sutvirtinamųjų grupę, be to, tris vasaras su šios parapijos vaikais praleido stovyklose.

Vasaros stovyklas turėjo ir su „Caritas“ vaikais, atvykdavusiais kas savaitę į seminarijos sporto salę, žaisdavo sporto žaidimus, ypač vaikai mėgo kvadratą.

Nuostabi tarnystė diakonui Renatui buvo Šv. Mikalojaus bažnyčioje – ten turėjo nedidelę sutvirtinamųjų grupelę, kuria ir dabar labai džiaugiasi, nes jie, gavę Sutvirtinimo sakramentą, nepabėgo, o ir toliau lanko bažnyčią.

Vasarą ir per Velykas teko talkinti įvairiose parapijose: Paberžėje, Tverečiuje, Vilniaus Palaimintojo Matulaičio, Ignalinoje. Šiais metais Renatas praktiką atlieka Vilniaus Arkikatedroje.

Seminarijos klierikai turi kasmetines oficijas (tarnystes seminarijoje). Viena iš mieliausių oficinų, kaip teigia diakonas Renatas, buvo seminaristų leidžiamo leidinio „Teesie“  redaktoriaus pareigos. Šis laikraštukas siekia parodyti žmonėms, kuo gyvena seminarija ir klierikai. Jis pradėtas leisti 1995 metais. Džiaugiuosi, kad tuometinio redaktoriaus Renato Švenčionio paraginta parašiau straipsnį „Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys“, kuris išspausdintas „Teesie“ (2014–2015/4 (77). P. 27–31).

R. Švenčionis Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje gegužės 18 dieną apgynė magistro darbą, skirtą Dievo tarnui arkivyskupui Mečislovui Reiniui – „Mečislovo Reinio kankinystė – sąmoninga tikėjimo liudijimo nuostata“.

Džiugu, kad vis daugiau atsiranda jaunų dvasininkų, besidominčių arkiv. M. Reiniu. Kaune darbuojasi lic. kun. Nerijus Pipiras, straipsnius (bendraautorius – kan. prof. Kęstutis Žemaitis) šia tematika jis spausdina mokslo žurnale „Soter“, išsamų pranešimą, skirtą M. Reiniui, parengęs Krekenavos klebonas dr. kun. Gediminas Jankūnas (išspausdintas „Soter“ žurnale), licenciato darbą, skirtą arkiv. M. Reiniui, rengia Kamajų klebonas kun. Andrius Šukys. Tad diakonas R. Švenčionis įsipina į šios temos tyrinėtojų gretas.

Vilnius

© 2016 „XXI amžius“