2016 m. birželio 17 d.    
Nr. 24
(2192)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Žaizdos
kūne mūsų...


XXI Amžius


Žmogaus dvasia – neįveikiama

Kai priespauda pakėlė tautą į kovą

Minint 75-ąsias 1941 metų Birželio sukilimo metines

Zigmas Tamakauskas

1941 metų Birželio sukilimo memorialas
„Kryžius-medis“ Kauno senosiose kapinėse

1941 metų Birželio sukilimo
memorialas Kauno senosiose kapinėse

Birželio sukilimo organizatorius
įamžinanti lenta Kauno technologijos
universiteto Chemijos fakultete

Šių metų birželis žymi dvi mūsų tautai svarbias jubiliejines datas. Prieš 75 metus sovietinis okupantas, metus pašeimininkavęs Lietuvoje, nusimetė savo rafinuotą kaukę ir atvirai rodydamas savo tikrąjį grobuonies veidą, pradėjo masinį Lietuvos žmonių trėmimą ir žudymą. Kita data jau žymi mūsų tautos pasipriešinimą – Birželio 22–28 d. sukilimą. Artėjant 75-ajai sukilimo sukakčiai, kiek plačiau jį ir prisiminkime.

Birželio sukilimas – garbingas mūsų istorijos, kovų dėl laisvės puslapis, kurio negali užtemdyti jokie pakampių šešėliai. Pažvelkime į tuos pirmosios sovietinės okupacijos metus, kurie sukėlė žmonių ryžtą sutraukyti sovietines grandines ir nusimesti nelaisvės pančius.

Didėja sovietinis teroras, miestuose kyla produktų kainos, mažėja gyventojų perkamoji galia, stinga savo pertekliumi Nepriklausomybės metais garsėjusių maisto produktų, paskelbtos naujos prievolės, ypač sekinančios ūkininkus. Atsirado nauji žodžiai, kaip „sabotažas“, „buožė“, „liaudies priešas“, „kolchozas“... Atvykstant kolonistams, didėja krašto rusinimas, Bažnyčios persekiojimas, lietuvių tautinės savigarbos slopinimas, masiniai žmonių suėmimai. Suiminėjant žmones, griaunant Lietuvos sanklodą, aktyviai Maskvai talkina Antanas Sniečkus, Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, Mečislovas Gedvilas, Justas Paleckis bei į juos panašūs savo tautos duobkasiai. Pradėta naikinti ir mūsų kultūra. Petrašiūnų popieriaus fabrikas vos spėjo „ryti“ čia suvežtas knygų krūvas. Kai kur nepatinkančios atėjūnams knygos buvo tiesiog deginamos vietose. 1941 metų birželio 14-osios naktį prasidėjo Lietuvos gyventojų trėmimas, tos baisiosios birželio dienos, kurios ir turėjusiems dar kažkokią geresnio gyvenimo iliuziją parodė tikrąjį okupanto veidą, jo tikslus. Kankinių krauju nusidažė daugelis Lietuvos vietų. Ypač išgarsėjo žudynės Červenėje, Pravieniškėse, Panevėžyje, Budavonės miške, Pažaislio šile, Skaruliuose, Rainiuose. Rainiuose sovietinių žmogžudžių buvo nukankintas ir mūsų žinomo signataro, antisovietinio pasipriešinimo dalyvio Liudviko Simučio tėvas Adomas. Daugelis manė, kad tuo laiku tvyrojusio pasaulinio karo kvapas buvo vienintelė viltis išsivaduoti iš šios raudonojo košmaro nakties. Žmonės jo laukė. Poetas Vincas Mykolaitis-Putinas tomis dienomis rašė: Mūs gimtinės rūmui suliepsnojus, / Skundo, ašarų, verksmų gana! / Tegul griauna nedarnius sienojus / Bombų smūgiai ir ugnių liepsna.

Vykstant okupantų represijoms prieš Lietuvos politinius veikėjus, partijų aktyvistus ir paprastus narius, pradėjo formuotis pirmieji pasipriešinimo okupantui būriai, atsirado pogrindinės organizacijos – „Laisvosios Lietuvos sąjunga“, leidusi laikraštį „Laisvoji Lietuva“, ir kitos. 1940 m. spalio 9 d. slaptame pogrindžio organizacijų atstovų susirinkime nutarta susijungti į vieną organizaciją, kuri vėliau pasivadino Lietuvių aktyvistų frontu (LAF). Išsamią šios organizacijos programą parengė žymusis lietuvių filosofinės minties mąstytojas Antanas Maceina. Lietuvių aktyvistų fronto tikslas buvo ruoštis sukilimui ir atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Kadangi LAF buvo jungtinė organizacija, atstovavusi įvairiems mūsų tautos sluoksniams, jos sprendimai buvo teisėti ir teisėtas jos vadovaujamas Birželio sukilimas.

Didžiulį vaidmenį sukilimo organizavime atliko Kazys Škirpa, Lietuvos diplomatas, karinis, politinis bei visuomenės veikėjas, pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, Generalinio štabo viršininkas, pulkininkas, pirmasis Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokietijai, 1940 metais Berlyne įkūręs Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) branduolį ir per jį koordinavęs Birželio sukilimą. Rengiant sukilimą, Lietuvoje buvo sudaryti du štabai – vienas Kaune, kitas Vilniuje. Jie patvirtino 1941 m. balandžio 22 d. pogrindyje sudarytą Lietuvos Laikinąją vyriausybę. Gali kilti klausimas, kodėl neužteko vieno, centrinio vadovaujančio štabo? Į šį klausimą atsakė dabar Amžinybėje jau besiilsintis tuometinės Laikinosios vyriausybės pramonės ministras Adolfas Damušis: dviejų štabų sudarymas tuomet buvo reikalingas ir dėl to, kad vieną sovietams likvidavus, liktų kitas, nebūtų nuslopintas sukilimo gyvybingumas. Šią tiesą patvirtino tolimesni įvykiai. 1941 m. birželio 8 d. Vilniuje buvo suimtas vienas iš sukilimo organizatorių majoras Vytautas Bulvičius. Jis ir kiti šio didvyrio vadovaujamos grupės nariai buvo netikėtai suimti ir po baisių kankinimų sušaudyti sovietinio karinio tribunolo nuosprendžiu. Išdraskius Vilniaus štabą, vadovavimą sukilimui perėmė Kaunas. Čia pagrindinis Lietuvos aktyvistų fronto štabas, vadovaujamas Leono Prapuolenio, buvo įsikūręs atskirame specialiame kambaryje Prisikėlimo parapijos senelių prieglaudos ligoninėje Aukštaičių gatvėje. Lauke nuolat budėdavo patikimas sargybinis.

Birželio 22 dieną 5 val. Juozo Rudoko vadovaujamas sukilėlių būrys užėmė paštą. Sovietinės kariuomenės pagąsdinimui rusų kalba padaromas pranešimas, kad „vokiečių desantas užėmė Kauną“. Paskui buvo atjungtas okupacinės kariuomenės ryšių palaikymo su Maskva mazgas. Tai, žinoma, sutrikdė sovietinę kariuomenę. Pulkininko Juozo Vėbros būrys užėmė Kauno radijo stotį. Pilypo Naručio žmonės – Radiofoną. P. Narutis, turėjęs Lietuvos Laikinojoje vyriausybėje viceministro rangą, labai aktyviai vadovavo LAF jaunimo grupei. Vokiečių okupacijos metais jam teko Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinio dalia, kurią jis pats pavadino „Štuthofo akademija“... (2000 metais Pilypą Narutį popiežius Jonas Paulius II apdovanojo Šv. Grigaliaus Didžiojo ordinu, o 2002 metais Lietuvos Prezidentas – Vyčio Kryžiaus ordinu). Šauniai dirbo ir Romas Šatas su savo bendražygiais, konstruodami nedideles radijo stotis. Vėliau Romas Šatas – fizikos-matematikos profesorius, pasižymėjo sumanumu, dirbdamas JAV karinių pajėgų branduolinės energetikos laboratorijoje.

Dr. Adolfas Damušis, Leonas Prapuolenis ir Juozas Vėbra parengė atsišaukimo į tautą Deklaracijos tekstą. 1941 m. birželio 23 d. 9 val. 28 min. per Lietuvos radiją LAF Vyriausiojo štabo vardu žodį tarė Leonas Prapuolenis. Visai Lietuvai buvo pranešta džiugi žinia, kad Laikinoji Lietuvos vyriausybė skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. Čia pat buvo paskelbtas Lietuvos Laikinosios vyriausybės narių sąrašas, sugiedotas Lietuvos himnas. Pasauliui įvairiomis kalbomis per radiją skelbta, kad Lietuva atstato sovietų sulaužytą savo Nepriklausomybę, paneigdama mitą apie „savanorišką įsijungimą“ į Sovietų Sąjungą. Kaip rašoma prisiminimuose, žmonės, tai išgirdę, verkė iš džiaugsmo, vienas kitą sveikino, prie pastatų buvo keliamos lietuviškos Trispalvės vėliavos, Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje pradėjo gausti Laisvės Varpas, prie Nežinomo kareivio kapo susirinkusi minia meldėsi, giedojo giesmes, tautos himną. Kitų miestų aikštėse susirinkę žmonės minėjo besitraukiančios rusų kariuomenės nužudytų vietinių žmonių pavardes, sovietų piktadarybes, Trispalvių gūsyje sveikino Lietuvos prisikėlimą, giedojo himną, liejosi orkestro garsai.

L. Prapuolenio kalba per radiją buvo ženklas visuotiniam Lietuvos sukilimui. Jis bemat išplito po visą kraštą. Sukilime dalyvavo, kai kuriais duomenimis, apie 120 tūkstančių žmonių. Sukilėliai išvadavo Kauną, Vilnių bei kitus didesnius ar mažesnius miestelius, kūrė krašto valdymo administraciją. Įnirtingos kovos su raudonarmiečiais vyko Kauno Senamiestyje (Marijampolės, Valančiaus, Birštono ir Daukšos gatvėse), Šančiuose, Aleksote. Ginant Aleksoto tiltą, žuvo karininkas lakūnas Jonas Dženkaitis. Puolant sukilėlius iš užnugario, Vytauto Didžiojo tiltą sovietai susprogdino kartu su per jį žygiuojančiais savo kariais... Ginant Petro Vileišio tiltą per Nerį, didelę narsą, šaudant rusų kulkosvaidžiams, parodė Juozas Savulionis, buvęs Vilniaus policijos nuovados viršininkas. Jis staigiu šuoliu sugebėjo nutraukti sprogdinimo laidus. Tai atlikęs žuvo pakirstas priešo kulkų. Tiltas buvo išgelbėtas.

Sukilėliai siekė išlaisvinti Lietuvos žemę, apsaugoti nuo sunaikinimo mūsų tautos turtą, išvaduoti suimtuosius, apsaugoti nuo bėgančios raudonosios armijos teroro žmones. Kaip rodo statistiniai prisiminimų duomenys, sukilėliai nuo mirties išvadavo 3336 kalinius, apsaugojo nuo išvežimo ir kalėjimo daugybę Lietuvos gyventojų. Birželio 24 dieną sukilėlių rankose buvo jau visas Kaunas. Kauniečiai susidomėję skaitė pirmąjį laikraščio „Į Laisvę“ numerį. Lietuva turėjo savo vyriausybę, buvo rengiamasi jos pirmajam posėdžiui.

Sukilėliai narsiai kovojo Vilniuje, Šiauliuose, Švenčionėliuose, Žemaitijos apylinkėse bei kitose Lietuvos vietose. Vilniaus sukilėliai birželio 23 dienos popietę Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos Trispalvę, o kitos dienos ryte užėmė radijo stotį. Per radiją sklido sukilimo vadovybės Deklaracijos žodžiai, Lietuvos himnas.

Kaip pasakojama, šis visuotinis tautos sukilimas buvo labai netikėtas Lietuvos kolaborantų vadovui Antanui Sniečkui. Pasitraukęs į Rytų Lietuvą, jis ragino Jonavoje stovėjusius sovietinius tankus grįžti į Kauną atlikti savo kruviną darbą. Tada sukilėliai kreipėsi pagalbos į vokiečių karinę vadovybę. Pastaroji, atsiliepusi į sukilėlių prašymą, pasiuntusi lėktuvus, o jie subombardavo į Kauną važiuojančių sovietinių tankų koloną (apie tai savo prisiminimuose yra paminėjęs Jonas Venckevičius).

Lietuvos sukilėlių smūgiai buvo labai skaudūs mūsų kraštą okupavusiai sovietinei kariaunai. Beje, Lietuvos sukilimo faktą birželio 23 dieną nenoromis pasauliui pripažino, pagarsindamas per radiją buvęs sovietų užsienio reikalų komisaras V. Molotovas. Jis, pateikdamas žinią apie naujos krašto vyriausybės sudarymą, įtūžęs užsipuolė sukilėlius, apšaudžiusius raudonarmiečius. Lietuvių sukilėlių narsą vėliau pripažino ir vokiečiai, tačiau nutylėdami sukilimo tikslą – Lietuvos laisvės siekį.

Sukilimas pareikalavo nemažų aukų. Žuvo apie 4000 sukilėlių ir civilių žmonių. Birželio 26 dieną vyko žuvusiųjų laidotuvės. Lietuvos Laikinosios vyriausybės vardu kalbėjo laikinai ėjęs ministro pirmininko pareigas švietimo ministras, profesorius Juozas Ambrazevičius.

Didžiosios valstybės, kariavusios prieš Vokietiją, Birželio sukilimo ir Laikinosios vyriausybės nepripažino, bijodamos, kad tai nebūtų palaikyta prieš Sovietų Sąjungą nukreiptais veiksmais. Tų valstybių nenoras pyktis su sovietais lėmė ilgą Lietuvos okupaciją pokario metais.

Šiandien kai kurios jėgos stengiasi visai neprisiminti sukilėlių aukos ir sukilimo arba jį juodinti, sutapatinti su žydų tautos tragedija. Net Lietuvos Respublikos Seimas, paveiktas piktų zurofų, slavinų ar vyzentalių balsų, susvyravo, atšaukė jau priimtą įstatymą, pripažinusį tuometinės Laikinosios vyriausybės statusą. Šiandien į zurofų dūdą, juodindami Lietuvą, pučia kai kurie Lietuvos žmonių išpenėti europarlamentarai. Gaila, kad ir mūsų mokyklose kai kurie pavieniai mokytojai, apsvaiginti iškreiptų zurofiškų svaičiojimų, žydų žudymą priskiria Birželio sukilėliams, ignoruodami sukilimo turinį ir jo tikslus. Žinoma, kad kilus karui ir okupacinei kariuomenei traukiantis, tarpuvaldžio metu kažkam kilo mintis surengti atkeršijimo akciją už tūkstančius ištremtų ir nukankintų lietuvių. Tačiau tai nereiškia, kad tokioms akcijoms pritarė Lietuvos Laikinoji vyriausybė ar sukilėlių vadovybė. Žydų tautos naikinimas buvo Hitlerio politika. Jis tai darė ir kituose užgrobtuose kraštuose. Jau pačiomis pirmomis karo dienomis atvykęs į Kauną SS generolas Stahleckeris sudarė žydų naikinimo planus, stengėsi sukurstyti žydų pogromus, įsteigė Vilijampolėje žydų getą. Šia tema prieš kurį laiką įdomių minčių spaudoje yra pateikusi Irena Tumavičiūtė, tyrinėjusi to laikotarpio istorinius faktus.

Laikinoji vyriausybė stengėsi padėti žydams. Vyriausybės narys generolas Stasys Raštikis tuo klausimu net nuvyko pas vokiečių karo komendantą generolą von Pohl, jam pareiškė, kad „Lietuvos vyriausybė ir lietuvių visuomenė labai susirūpinusi vokiečių akcija prieš žydus“. Buvo kreiptasi ir į aukštesnę vokiečių valdžią, kad ji sustabdytų Kaune ir provincijoje tuo metu vykusias genocido akcijas prieš žydus. Šiuo klausimu rūpinosi ir Lietuvos Katalikų Bažnyčia, įvairiose vokiečių įstaigose darydama žygius prieš žydų naikinimą.

Lietuvos Laikinoji vyriausybė stengėsi atnaujinti 1938 metų Konstitucijos veikimą, pasmerkė 1940 metų sovietinę agresiją prieš Lietuvą. Tačiau užėmę mūsų kraštą vokiečiai vis labiau ėmė trukdyti vyriausybės darbui, kuri stengėsi suvienyti visas lietuvių politines jėgas krašto atstatymui. Liepos 25 dieną vokiečiai paskelbė civilinės valdžios įvedimą Pabaltijo valstybėse. Tolimesnė Laikinosios vyriausybės veikla pasidarė neįmanoma. Rugpjūčio 5 dieną įvyko paskutinis Lietuvos Laikinosios vyriausybės posėdis. Nors Vyriausybė gyvavo tik šešias savaites, bet jos veikla ir sukilimas turėjo didelį poveikį demaskuojant sovietinę propagandą, atgaunant tautai pasitikėjimą savo jėgomis. Tūkstančiai sukilėlių parodė Lietuvos gyvybingumą, jos interesų gynimą. Jie išaugo iš Nepriklausomybės laikotarpiu išugdytos tautos dvasios, iš tautinės mokyklos, iš patriotinių organizacijų veiklos (šia kryptimi, stiprindama ugdymo procese patriotizmo nuostatą, savo tautos dvasinių vertybių branginimą, turėtų eiti ir mūsų dabarties mokykla). Žurnalistas Bronys Raila rašė: „Sukilimas buvo grynai lietuviškas reikalas ir savo svarbiausiu uždaviniu turėjo tik lietuvių tautos išlaisvinimo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės interesus“. Aktyvus rezistentas teisininkas Mykolas Naujokaitis priduria, kad siekta „viską atiduoti Lietuvai – šia mintimi vadovavosi mano draugai, su kuriais kartu teko dirbti. Tarnavome Dievui, Tėvynei ir Žmonijai – tokia nuostata vadovavomės“. Tai pažymėdavo ir jau Amžinybėn išėję buvusios Laikinosios Vyriausybės pramonės ministras dr. Adolfas Damušis ir kiti idėjiniai sukilimo dalyviai. Apie sukilimą rašė ir kalbėjo buvęs atsakingasis tęstinio mokslo darbų leidinio „Lietuvos istorijos studijos“ redkolegijos sekretorius dr. Sigitas Jegelevičius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2011 metais parengė išsamią monografiją „Lietuvių tautos sukilimas...“ Išsaugant Birželio sukilimo atminimą daug nuveikė buvusios „Lietuvos 1941 metų birželio 22–28 d. sukilėlių sąjungos“ pirmininkas Alfonsas Žaldokas.

Vytauto Didžiojo universitete įrengti sukilimo vadovų gen. štabo majoro V.  Bulvičiaus, pulkininko dr. J. Vėbros, prof. dr. A. Damušio, ekonomisto L. Prapuolenio, inžinieriaus P. Naručio ir Lietuvos laikinosios Vyriausybės Ministro Pirmininko prof. dr. J. Ambrazevičiaus portretiniai skulptūriniai reljefai (skulptorius – S. Žirgulis). Petrašiūnų kapines puošia skulptoriaus prof. Antano Kmieliausko sukurtas antkapinis paminklas 1941 metų Birželio sukilimo organizatoriui pulkininkui Kaziui Škirpai (primintina ir tai, kad jo vadovaujami savanoriai 1919 m. sausio 1 d. Vilniaus Gedimino pilies bokšte pirmą kartą iškėlė mūsų Trispalvę). Kauno Senosiose kapinėse jau brėkštant Lietuvos atgimimui jaunalietuviai sukilėlių atminimui pastatydino medinį kryžių, kuris priešiškų jėgų ne kartą buvo suniokotas, bet ir vėl atstatytas. 1991 metais menamoje sukilėlių kapų vietoje pastatytas paminklas „Kryžius-medis“ (skulptorius – Robertas Antinis, architektas – F. Miliūnas, fundatorius – Australijoje gyvenęs buvęs Lietuvos garbės konsulas Viktoras Šliteris). Sukilėlių sąjungos iniciatyva Senosiose kapinėse atnaujintas sukilėliams skirtas memorialas – pastatyta 40 naujų bronzinių kryžių, įamžinančių 1941 m. birželio 22–28 d. sukilimo bei jo dalyvių atminimą. 2012 metais į tėvynę parvežti Lietuvos laikinosios Vyriausybės vadovo dr. Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikai. Jie iškilmingai palaidoti Kauno Kristaus Prisikėlimo Bazilikos šventoriuje. O dar anksčiau, 1995 m. birželio 16 d., sukilimo iniciatoriaus Kazio Škirpos, mirusio 1979 metais JAV, palaikai buvo perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Vilniuje, Lukiškių aikštės pakraštyje, prie simbolinio 1863 metų sukilėlių antkapinio paminklo, stovi naikintas, bet nesunaikintas lietuvišku ornamentu papuoštas Kryžius, skirtas 1941 metų Birželio sukilimui atminti. Paminėtinas Obeliuose (Rokiškio r.) tokią pačią paskirtį turintis sovietinės valdžios sunaikintas ir prieš dvejus metus atstatytas didingas paminklas. Birželio sukilimą žymi įvairiose Lietuvos vietose pastatyti didesni ar mažesni paminklai, sukurtas filmas.

Artėja birželio 23-ioji. Įvairiose Lietuvos vietose turėtų vykti daug nevyriausybinių visuomeninių organizacijų inicijuotų 1941 metų sukilimo jubiliejaus minėjimų. Tačiau Lietuvos Vyriausybė lyg ir nerodo noro minėti šį jubiliejų. Prisimename įvairių organizacijų Kreipimąsi į LR Seimą ir Vyriausybę, kad būtų įstatymiškai įteisintas Lietuvos laikinosios Vyriausybės pareiškimas „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“. Deja, teigiamo atsakymo nesulaukta. Šiuo klausimu Lietuvos sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba birželio 1 d. viešu pareiškimu vėl kreipėsi į LR Prezidentę, Seimą, Vyriausybę bei Pasaulio lietuvių bendruomenės Pirmininkę. Niekada neturėtume pamiršti svarbiausių mūsų tautos istorijos įvykių ir tų, kurie savo gyvybę paaukojo Lietuvai.

Istorijos ratas sukasi. Visi mes esame jame, tačiau privalome išlaikyti orumą, tautinę savimonę, atmintį, tikėjimą, meilę ir viltį, kad Lietuvai, anot poeto Bernardo Brazdžionio, supiltume tvirtą pylimą iš savo protų, iš gyvų širdžių.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija