2016 m. birželio 17 d.    
Nr. 24
(2192)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Žaizdos
kūne mūsų...


XXI Amžius


Likimai

Vykdęs pareigą kovoti už Lietuvos laisvę

Partizanas Juozapas Streikus-Stumbras

1962 metų antroje pusėje Vilniuje buvo sušaudytas Lietuvos laisvės kovų dalyvis, partizanas Juozapas Streikus-Stumbras. Tai buvo viena paskutiniųjų kovų už laisvę aukų. Gimęs 1923 metais Zarasų aps. Antazavės vls. Maniuliškių k., J. Streikus dalyvavo 1941 metų Birželio sukilime. Bet jau po trijų metų, nuo 1944 metų liepos, kai į sovietų antrąkart okupuotą Lietuvą įžengė raudonoji armija, Juozapass vėl įvykdė patriotinę pareigą kovoti už Lietuvos laisvę: sekdamas savo tėvo pėdomis, tapo jo vadovaujamo Žalgirio būrio partizanu. 1945 m. rugsėjo 28 d. žuvus tėvui, tapo Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos vado pavaduotoju. 1947 m. rugsėjį paskirtas šios kuopos, o 1949 m. sausio 7 d. – Džiugo tėvūnijos vadu. Be tėvo, partizanų pasipriešinime dalyvavo ir penkeriais metais už Juozapą jaunesnis brolis Izidorius. Jų sesuo irgi aktyviai talkino laisvės kovotojams. Partizanui Stumbrui sugauti okupacinis komunistų režimas pasiūlė didelę pinigų išmoką. 1950 metais į kuopą buvo infiltruoti net du agentai, tačiau jų tapatybė buvo atskleista. Vyties kuopą 1950 metais jau beveik sunaikinus, Juozas Streikus kurį laiką glaudėsi Latvijoje, vėliau partizanavo Rokiškio apylinkėse, paskutinius trejus metus slapstėsi Notigalės ir Plunksnočių apylinkėse. Vytauto apygardos Lokio rinktinės vadas Balys Vaičėnas-Lordas žuvo dar 1951 metų balandį.

Paklausęs čekistų pažadų, kad nebus teisiamas, 1958 m. liepos 22 d. J. Streikus-Stumbras legalizavosi Obeliuose kartu su broliu partizanu Izidoriumi Streikumi-Girėnu ir partizanu Vladu Krasausku-Kukučiu. Tačiau nepaisant gautų Lietuvos SSR VRM ministro okupantų generolo Liaudžio garantijų raštu, jau po trejų metų, 1961 m. spalio 6 d., visi trys buvo suimti. Juozapas buvo apkaltintas ginklų negrąžinimu ir laikymu. Po tardymų ir kankinimų „byla“ buvo „nagrinėjama“ okupaciniame Vilniaus teisme 1962 metų birželį.

Yra įsimintinų istorijų, susijusių su vadinamuoju Juozo Streikaus teismu. Liudijama, jog kolaborantai – įvairūs stribai bei MGB operatyvininkai, beveik 15 metų persekioję ir gaudę visą Streikų šeimą, – labai niršo ant šių partizanų. Beje, tame pačiame teisme vienas stribų vadas paklausė J. Streikaus apie jam įsimintiną atvejį, kai mūšio metu stribas gulėjo griovyje jau numetęs ginklą, o tuo metu per tą griovį veržėsi visas Streikaus būrys. Stribas paklausė, kodėl partizanas tada jo nenušovė, juk galėjo laisvai tai padaryti. Teisiamasis tada jam atsakė, kad į gulinčius net ir priešus jis nešaudo. Matėsi partizano drąsa ir pasiryžimas ilgai kovoti. Tad suprantama, kai teisme dalyvavęs vienas aukštas sovietinės kariuomenės karininkas apie Juozą pasakė, jog jis pats norėtų turėti tokių kovotojų savo dalinyje ir esą jam labai gaila, kad Streikų sušaudys.

Klausiamas okupantų sukurto „teismo“ teisėjų, Juozapas suspėjo pasakyti neprilygstamai drąsią patriotinę kalbą. Tai – nuostabiai kilnus, patikėjusio okupanto žodžiu legalizuotis Lietuvos partizano Juozapo Streikaus-Stumbro KGB suorganizuotame sudorojimo „teisme“ priesakas mums, niekaip lig šiol neįsisąmoninantiems okupacijos esmės ir pasekmių.

Okupantų teisme visi trys partizanai buvo nuteisti: J. Streikus – mirties bausme, I. Streikus ir V. Krasauskas – po 15 metų laisvės atėmimo. Juozapas Streikus sušaudytas 1962 m. rugpjūčio 17 d. Vilniuje, nesulaukęs ir 40 metų. Iki Lietuvos išsilaisvinimo buvo likę dar 28-eri.

1998 m. vasario 10 d. Juozapui Streikui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 1999 m. gegužės 13 d. įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis, Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. gegužės 15 d. dekretu apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).

Partizano Juozapo Streikaus kalba teisme prieš mirtį

Kai „teisme“ buvo suteiktas paskutinis žodis, vienas paskutinių Lietuvos partizanų – Juozapas Streikus – kalbėdamas neneigė net akivaizdžiai išgalvotų kaltinimų, nesigynė, o kaltino. Į teisėjo klausimą „Už ką žudėte tarybinius piliečius?“, Juozas atsakė:

Aš nieko nežudžiau. Mes baudėme mirties bausme, remdamiesi mūsų karo lauko įstatymais. Ir ne tarybinius piliečius baudėme, o išdavikus. Nė vieno nenušovėm, kas netarnavo saugumui, neišdavė partizanų, nežudė jų šeimų, nedegino mūsų namų ir netrėmė į Sibirą savo tėvynainių. Jūs drįstate mus kaltinti? Už ką? Ar tai aš su savo vyrais įsibroviau į Rusijos platybes, gal mes, lietuviai, trėmėme rusus į negyvenamus šiaurės ledynus? Gal mes jus užpuolėme, jūsų namus plėšėme? Tai jūs atėjot į mūsų žemę, užgrobėt mūsų sodybas, pelenais pavertėt daugybę namų, tai jūs šaudėt į mus. Mes tik priešinomės, gynėme savo kraštą, savo laisvę, mes buvome priversti imtis ginklo. O ko jūs tikėjotės? Jūs mus žudysite, o mes privalom tylėti kaip avinėliai? Mes savo rankomis užsidirbam duoną, neatimame jos iš silpnesnių. O kol mes dirbame, nugarų neištiesdami, jūs gaminate ginklus, grobiate ištisas valstybes, atimate iš žmonių jų sukurtas gėrybes. Taip, jūs mus pavergėt, kurių nespėjote nužudyti ir ištremti į Sibirą, mes likome su broliu paskutinieji... miške. Kiti jau nužudyti, net jų kūnai išniekinti... Ir jūs dar drįstate mus teisti? Kokia teise? Sakykite, kas jums suteikė teisę pasmerkti mirčiai už tai, kad mes gynėme savo namus, tautos papročius? Žinau, susidorosite su manimi, bet sakau jums – Lietuva bus laisva. Mūsų aukos, mūsų kova nebus veltui ir Lenino paveikslai nekabės per amžius ant Lietuvos namų sienų. Ir mūsų trispalvė dar suplevėsuos. Šiandien jūs galingi, ginkluoti, visai lietuvių tautai jau paskelbėt mirties nuosprendį, bet jums niekada nepavyks nužudyti mūsų meilės Lietuvai, mūsų tikėjimo ir vilties išgyventi raudonąjį marą, išlikti gyviems. Mums svetimas prievarta brukamas jūsų bolševizmas, jokia jėga jums nepavyks pavergti lietuvio dvasios. Žmonės kentės, galbūt netgi vykdys jūsų įsakymus, paklus jūsų nurodymams ir tvarkai, tačiau niekada nepriims jūsų ideologijos, liaudis prakeiks jus, į jus niekas nesikreips pagarbiu žodžiu. Galima prievarta paversti visą tautą nebylia darbo jėga, bet ne jūsų jėgoms pavergti mūsų sielas. Jūs žudote mus, tyčiojatės iš visko, kas mums šventa. Mes ginamės, ir toji kova dar nebaigta ir nepasibaigs su paskutiniojo Ažvinčių girios partizano mirtimi. Mes turėjom teisę gintis visomis įmanomomis priemonėmis. Okupuota, pavergta, žudoma tauta visada bus teisi, nesvarbu, kokius gynimosi būdus jai tenka pasirinkti. Jūs drįstate kaltinti mane, kad kovojau ginklu? Matyt, per mažai aš šaudžiau, matyt, per mažai žuvo okupantų svetimose žemėse, jei jūs teisiate tuos, kurie ginasi. Jūsų tiesa pagrįsta melu: net jūsų generolų pažadai – melas. Kiek aš buvau laisvas? Dvejus metus?.. Argi tai buvo laisvė, kai sekamas kiekvienas tavo žingsnis, girdimas kiekvienas žodis? Bet ir per tuos dvejus metus aš stačiau namus, elektros stoteles, o jūs tuo metu žudėte ir tebežudote. Net tuos, kurie jau sudėjo ginklus, net nugalėtus žudote. Kas jūs tokie? Tylit? Neturit ką atsakyti? Tada aš atsakysiu: jus pražudys jūsų pačių melas, jūsų sukurta prievarta, ir ateis diena, kai Lietuva vėl gyvens taip, kaip sugeba ir nori pati. Ateis tokia diena, nors jūs jau nužudėt pusę lietuvių tautos. Tokia tat atneštoji jūsų „laisvė“... Tokia pati ir jūsų atneštoji moralė: pasižiūrėkit į savo kareivius. Girti plėšikai! Kaip jie elgiasi su nekaltais mūsų žmonėmis? Suskaičiuokite, kiek šeimų, kiek namų jūsų rankomis sunaikinta. Ir jūs dar mėginate mums sąskaitas pateikti! Ateis valanda, kai jus prakeiks visos jūsų pavergtos tautos! Ateis laikas, kai jūs būsite teisiami, kai reikės atsakyti žmonijai ir istorijai už jūsų padarytus nusikaltimus pavergtoms mažoms tautoms. Kur jūs dėsitės su savo ginklais ir tinginyste, kai visas pasaulis pasmerks karus, sunaikins ginklus? Aš tikiu – bus tokia diena žemėje. Kaip jūs tada pažiūrėsite teisingumui į akis? Taip, šiandien jūs mane teisiate, pasmerktas aš... Bet jus ateityje teis visas pasaulis. Su visais jūsų stabais ir komunizmo tvirtovėm. Net žodis „komunizmas“ taps keiksmažodžiu. Gal bus diena, kai ir jūs patys praregėsite, pamatę savo dirvonuojančius laukus ir nužmogėjusius generolus, ir išsigąsite, sukūrę baisią karo mašiną, kuria taip didžiuojatės. Ir jei bent vienas dar būsite gyvas, gal prisiminsite čia išgirstus paskutiniojo Lietuvos partizano žodžius. Todėl dar kartą sakau jums: Lietuva nemirs su mano mirtimi.

Aš kovojau garbingai: gulinčio nemuša, kaip sako mūsų liaudies išmintis. Mes tada dar tikėjom, kad ir jūsų kova bus garbingesnė... Gaila, mes skirtingai garbę suprantame. Dabar matau: mums reikėjo kitaip elgtis, visiems sukilti prieš jus, visomis išgalėmis: protu, ištverme, neapykanta ir ginklu. Visiems iki vieno – į miškus, visiems iki vieno negailestingai kovai pasiryžti: arba – arba... Gal nebūtų mūsų kova apjuodinta, gal nebūtų jūsų nurodymu atsiradusios miškuose banditų gaujos, veikusios partizanų vardu. Gal nebūčiau šiandien teisiamas, o mano tauta nebūtų pavergta. Mums ne gintis reikėjo, o persekioti jus, šaudyti be jokių garbingos kovos taisyklių, o mes tik gynėmės. Ir kai Lietuva šitą supras, ji bus laisva.

Aš neprašau iš okupantų malonės pasigailėti ir nieko pats nesigailiu, gal tik vieno... Mes mokėme savo vaikus tik duoną auginti, medį sodinti, o reikėjo išmokyti taikliau šaudyti be gailesčio, nes okupantai nė vieno iš mūsų nepasigailėjo. Ir negailės, ir plėš, ir alins mūsų tautą tol, kol ji neišmoks gintis taip, kaip bitės gina savo avilį, kol visi kaip vienas nepasitiks priešo su ginklu rankoje. Neprašau pasigailėjimo – aš gyniau, kas man ir mano Lietuvai buvo ir amžiams liks šventa. O dabar žudykite, jūs žudyti mokate geriau. Tik neužmirškite – atbus tautoje mūsų pralietas kraujas, pasibels į kiekvieno lietuvio širdį, ir tada pralaimėsite jūs, prievartos ir smurto nešėjai. Pralaimėsite, nes nieko gero nepadarėte savo rankomis, savo darbu ir meile, nuo pat savo kruvinos revoliucijos pradžios nieko gero nesukūrėte, tik naikinote. Apiplėštų tautų turtai nepadarys jūsų nei turtingesnių, nei galingesnių. Aš niekinu jus. Ir mirdamas visai nesigailiu būtent šitaip nugyvenęs savo trumpą gyvenimą: aš gyniau Tėvynę, aš mylėjau Lietuvą ir mirštu laisvas – šitų jausmų jūs nepajėgsite nužudyti.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija