2016 m. birželio 17 d.    
Nr. 24
(2192)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Žaizdos
kūne mūsų...


XXI Amžius


Laikas ir žmonės

Tarvainių šeimos tremtis į Vakarus

Aleksandra Prijalgauskienė

Zenonas Tarvainis 1934 metais

Vytautas Tarvainis 1941 metais

Kazimiera ir Juozas Tarvainiai
su dukrele Bronislava 1919 metais

Kazimieros ir Juozo Tarvainių šeima kurį laiką gyveno šalia Nevarėnų – Skaudučiuose (Telšių r.). Susitikdavome labai dažnai, ypač mes,vaikai. Jie – mano antros kartos pusbroliai: vyriausia dukra Bronislava (g. 1913 m.), Zenonas (g. 1920 m. birželio 10 d.), Vytautas (g.1924 m. balandžio 19 d.). Tėvas Juozas Tarvainis dirbo raštininku valsčiuose: Užventyje, vėliau Nevarėnuose, Mažeikiuose, Telšiuose. Motina – namų šeimininkė. Nuosavo gyvenamo būsto šeima neturėjo. Skaudus smūgis juos ištiko 1930 metais – mirė jų tėvas Juozas Tarvainis. 1936 metais, būdamas šešiolikos, Zenonas pradėjo dirbti meteorologijos stotyje, nes reikėjo pasitraukti iš gimnazijos, kad galėtų mokytis jo brolis Vytautas. Toliau egzaminus gimnazijoje Zenonas laikė eksternu. Iš jų jauniausias Vytautas labai santūrus, gal net ne pagal savo amžių. Visada susimąstęs, priešingai nei brolis Zenonas, kurio veidą visada puošė šypsena. Bet Vytautas, patekęs į savo bendraminčių aplinką, tapdavo neatpažįstamu jaunuoliu. Viešuose mokyklos renginių vakaruose, aktyvus buvo ne tik su savo lyrinės poezijos posmais, bet ir aktoriumi buvo ne viename mokyklos rengiamame vakare, dalyvavo chore, tautinių šokių ratelyje. Labai aktyvus buvo literatūriniuose vakarėliuose, literatų išvykose, įvairiuose diskusijose, darė pranešimus, skaitė savo eiles, bendradarbiavo spaudoje, žaidė mokyklos krepšinio komandoje. Dirbti šapirografu broliai abu išmoko būdami gimnazijoje. Juo daugino ir platino uždraustą ir savo literatūrą. Vytautas buvo skautininkas – pasekė brolio Zenono pavyzdžiu. Abu jie – kūrybingi jaunuoliai. Anksti, jau nuo mažumės, tėvų pastogėje buvo jiems skiepijama karšta meilė Dievui ir tėvynei. Kai 1940 m. birželio 16 d. ankstų rytą Telšių miestą sudrebino džeržgiantys Sovietų Sąjungos tankai, motina Kazimiera Kasparaitė-Tarvainienė, matydama visa tai per langą ir nujausdama kažką negera, apsiverkė. Motinos nerimą abu sūnūs suprato be žodžių, tai buvo jos jau iškalbėta jiems apie meilę Tėvynei dar ankstyvoje jų vaikystėje. Galbūt jokios patirties neturėjimas pogrindinei okupacijos meto veiklai, o gal jaunatviška drąsa anksti juos pražudė. Zenonas buvo areštuotas jau po keturių okupacijos mėnesių t. y. 1940 metų spalį, o skaudi jo nelaisvė baigėsi Rainiuose. Brolį Vytautą sekė areštas po arešto, panaudojant nepilnamečiui kenksmingiausią tardymo metodiką, buvo sužaloti inkstai. 1941-ųjų pavasaris jam buvo tarp kalėjimo ir namų. Ir varveklių tirpimas palangėje, ir vyturėlio giesmė laukų arimuose, ir vyšnių žydėjimas jam teikė jėgų ir vilties, bet jo poezijos posmai tada padrikai draikėsi kažkur toli erdvėje, o persekiojimai, areštai ir kratos namuose nesiliovė. Artinosi birželis. Vytautas ne tik jautė, bet ir gerai žinojo, kad pogrindis ruošiasi sukilimui, nes buvo gauta žinių, kad greitai prasidės karas. Birželio pradžioje Lietuvos Aktyvistų Fronto (LAF) vadovai (įkūrėjas – nepriklausomos Lietuvos įgaliotinis Berlyne Kazys Škirpa) gavo duomenų, kad karas prasidės tarp birželio 17 ir birželio 27 dienos... Patriotiškai išauklėtas Lietuvos jaunimas buvo kviečiamas ruoštis sukilimui. Pagrindinis jo tikslas buvo pasinaudoti palankia situacija (tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos prasidėjusiu karu) ir atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Buvo ryšiai su Telšių moksleiviais, kontaktai su Vokietija. Kretingos, Telšių, Mažeikių ir kitų Lietuvos apskričių ir valsčių pogrindžio dalyviai sukilimui rengėsi iš anksto. Pogrindininkai kaupė ginklus, steigė pogrindžio organizacijas ir verbavo į jas narius, kurie, prasidėjus karui, turėjo būti apginkluoti ir stoti į kovą su okupaciniu sovietų režimu. Buvo rengiama ir platinama antiokupacinė patriotinė ir kovinę nuotaiką žadinanti literatūra, įkurti pogrindžio organizaciją inspiravo Telšių gimnazijos moksleivis Jurgis Petriūnas, gyvenęs Pamarkijos kaime, Nevarėnų valsčiuje. Štabą sudarė vadas A. Brencius, jo pavaduotojas Liudas Montrimas, ginklininkas J. Petriūnas ir patarėjas Bonifacas Petriūnas (buvęs Telšių apskrities viršininkas). Štabas buvo įkurtas Nevarėnų valsčiuje, Pamarkijos miške, Sudinto ūkyje. Ankstyvą birželio 22-osios rytą lėktuvų gausmas ir stiprūs sprogimo garsai pabudino Telšius iš miego, o virš Telšių kamuoliais jau draikėsi karo dūmai. Tuo momentu Vytas su sese ir mama buvo namuose. Jų žvilgsniai iš karto nukrypo į prieš jų namų langus esantį kalėjimą, kuriame kalėjo politiniai kaliniai. Ten buvo ir Zenonas. Kaliniai, išgirdę lauktus karo garsus, šokinėjo iš džiaugsmo. Spaudžiant sukilėliams ir artėjant į Telšius vokiečių kariuomenei, miesto ir kalėjimo administracijai darėsi karšta. Kalėjimo apsaugai išsikvietė kariuomenę ir skubiai vykdė žiaurų susidorojimą su politiniais kaliniais jau kalėjime, o po kelių valandų – ir Rainių miškelyje. Šie žiaurūs okupantų veiksmai sukėlė sumaištį ne tik žemaičių sostinėje Telšiuose, bet ir visoje Lietuvoje, atsirado ir daugiau panašių įvykių: Panevėžyje, Pravieniškėse, Sedoje, Skaruliuose ir kitur. Iš Lietuvos bėganti sovietų kariuomenė liejo savo neapykantą net keliuose, žudydama sutiktus nekaltus žmones. 73 Telšių politiniai kaliniai surasti birželio 28 dieną žiauriai nukankinti Rainių miškelyje. Po kankinių laidotuvių Bronislava ir Vytas išsivežė mamą toliau nuo širdgėlą menančių kalėjimo ir kapinių, į Juodinkių kaimą Telšių valsčiuje, pas dėdę Praną Tarvainį. Visą vasarą Bronislava su mama atostogavo Juodinkiuose. Kaip gera būtų, jei širdgėlos skausmą būtų galima nugramzdinti užmarštin atostogomis. Netoli dėdės sodybos ošė didelis Juodinkių miškas. Čia mėlynių, bruknių ir girtuoklių oazės, čia įvairiausių grybų tik lenkis ir pasiimk, o gaivinantis miško kvapas ir ramus pušų ošimas svaigino skausmo išsekintą galvą. Taip bemalšinant skausmą ir ruduo atėjo. Vytas išsiruošė į gimnaziją. Netrukus grįžo ir motina su dukra. Prasidėjus mokslo metams mokytis nuotaikos visai nebuvo. Toks jo pasyvumas pamokose stebino dėstytojus. Buvo karas, 1941-ųjų ruduo. Tik truputį vėliau, kai gydytojai suteikė jam daugiau vilties gyventi, palaipsniui atsigavo ir stropiai įsijungė į mokymosi procesą. 1944 metais baigęs gimnaziją stojo į mokytojų kursus, ruošėsi dirbti pedagogu. Artinantis Rytų frontui į Vakarus, Vytas su motina ir sese svarstė, ką daryti – likti Lietuvoje ir laukti tremtinio, kalinio ar, kaip brolis Zenonas, Rainių ar Červenės likimo... Vytautas motiną ir sesę įkalbinėjo pasitraukti iš Lietuvos, o pats pareiškė norą likti čia, Lietuvoje, ir tęsti kovą prieš okupantą ne lyrikos eilėmis, bet ginklu. Toks jo sprendimas išgąsdino motiną. Ji tarė: „Sūneli, jaunatviškas jėgas ir sveikatą jau kalėjime atidavei Tėvynei, o kas liko, savo lyrikos eilėmis ilgiau negu ginklu tarnausi Tėvynei“. Ir taip po audringų ašarotų diskusijų Vytas susitaikė su motinos prašymu išvykti iš Lietuvos. Gražų, saulėtą rugsėjo rytą traukinys riedėjo į Vakarus. Vytas, žiūrėdamas į tolstančius Lietuvos laukus, skaudama širdimi mintyse rašė jai atsisveikinimą:

Čia palieka supintos svajonės,
Čia iš ilgesio alpsta širdis.
Kas gražesnio už tėviškės klonius,
Kas gražiau už Tėvynės naktis?

Vytautas, pasitraukęs į Vakarus, labai ilgėjosi savojo krašto ir tikėjo, kad ateis diena, ir bus pašaukti sugrįžti į gimtinę išvežtieji, įkalintieji ar pasitraukusieji. Savo eilėraščiu „Prašymai“ jis šaukte šaukia:

Į Lietuvą, į Lietuvą!
Į žemę purią juodą,
Į tėviškę sugrįšime
Basi per akmenis,


Per šaltą gruodą,
Tik, Viešpatie,
Ištark tą vieną
Laisvės žodį...

Vytautas Vokietijoje stojo į medicinos institutą, tikėjosi, kad galės ir pats sau suteikti daugiau kažkokios medicininės pagalbos. 1947 metais studijuodamas Viurcburge išleido poezijos knygutę „Gyvenimas laša“ tik 50 egzempliorių tiražu rankraščio teisėmis. Dėl blogėjančios sveikatos Vytautas, buvo priverstas palikti jau ketvirto kurso studijas. Išvyko į JAV, Detroitą. Ten gyveno jau įsikūrusios mama su sese Bronislava. Kiek dar leido jėgos, Vytautas dirbo Henry Fordo ligoninės laboratorijoje ir visuomeninį darbą tarp lietuvių emigrantų. 1950 metais Vytautas Tarvainis kartu su emigrante Galina Gobis dar spėjo įsteigti skautų tuntą „Baltija“ ir tautinių šokių ratelį „Šilaunę“. Visiškai senkant jėgoms jo paskutinis poezijos kūrinys buvo eilėraštis „Giltinė“:


Kas ten ateina barškantis ir isišiepęs?
Ach taip! Tai tu, tai tu...
Šiandien žydėjime pačiam, pačioj jaunystėj,
Bet tujen artinies ir artinies, juntu...


Šalti kvėpavimai užliejo giedrą mano veidą
Ir šaltas juokas išdžiūvusios širdies.
Negrabaliok manęs kaulėtom savo rankom,
Jų sąnarių kimus skambėjimas girdėt.


Sakyk: po mano stogu, viešnia, ko panūdai,
ar ko ieškoti, ar išsivesti atėjai?
Šiandie, pavasaris pražydęs svaigstančioj jaunystėj,
Gal ir tu žydėt sumojai dar čionai?
O ne, pakilk ir eisime, ir nieko nesiimk,
Nes amžinystės knygoj įrašyta: miręs jis.


Toksai pavasaris šiandien ir žydi vyšnios,
Bet jis man svetimas ir nūdinas paliks…

Vytautas Tarvainis mirė 1952 metais Detroite, sulaukęs vos 28 metų. Palaidotas Detroite Holy Cross kapinėse.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija