2016 m. birželio 23 d.    
Nr. 25
(2193)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Žaizdos
kūne mūsų...


XXI Amžius


Dezinformacijos labirintuose

Kai „išvaduotojai“ patys neišeina

Kun. Robertas PUKENIS

Vieni įvykiai nugrimzta horizontuose, o kiti padedantys pasimokyti iš praeities ir numatyti ateitį, palieka medžiagą apmąstymams žmonių sąmonėje. Įvykius analizuojant, galima geriau suvokti ir pasaulio raidą, – nušviesti piliečių orentaciją, o valstybininkai irgi nagrinėja įvykių raidą, kad geriau formuotų valstybės kryptį bei taktiką. Kiekvienas skaitytojas visada privalo kritiniu žvilgsniu vertinti bet kokio apžvalgininko teiginius.

Ir vėl išgirdau apie Kiniją, kuri taikiu būdu, pamažu, atkakliai įsisavina Sibirą. V. Putinas, kai Vakarai paskelbė sankcijas, tikėjosi paramos iš Pekino. Deja, kaip pastebėta vokiečių laikraščiuose, Pekinas „jaunesnio brolio“ pasiūlymus priėmė labai „šaltai ir santūriai“. Investicijos beveik nepadidėjo, Pekinas Krymo atžvilgiu laikosi neutraliai, kinai nustato dujų kainas ir kiekius, o labiausiai prekyba vystoma su JAV. Nors kinai po 2014 metų vis daugiau ir atidaro mažų firmų Sibire (jau rašiau ir apie pramonės kompleksus), bet tikslai yra labiau geopolitiniai. Iš Rusijos atsitraukus europiečių bei JAV investicijoms, čia susidarė vakuumas ir bedarbiai rusai jau priversti dirbti už 300 dolerių per mėnesį. Be to, drauge su kinų firmomis pigi darbo jėga atvyksta į Rusiją. Anot firmos „Urvista“ direktoriaus Aleksiejaus Petropolskio, kuris registruoja kinų firmas bei apyvartą, Rusijoje pagamintos produkcijos savikaina 1,5 karto mažesnė negu Kinijoje. O Pekino valdžia, siekdama „atskiesti“ Tolimųjų Rytų ir Sibiro plotus, iš Rusijos kviečiasi kvalifikuotus darbininkus į Kiniją ir jiems moka daugiau negu kinams. Agentūros „Juniti“ vyr. specialistė Jelena Timoškina teigė, kad nuo 2013 iki 2016 metų Kinijos darbdavių prašymai į Rusijos darbo rinką išaugo keturis kartus. Kinijos vyriausybė paprašė, kad Maskvos valdžia vykstantiems į Rusiją palengvintų vizų režimą. Vienkartinė viza kainavo 10 000 Rusijos rublių ir „jaunesnysis brolis“ maloniai sutiko, sumažindamas vizos išdavimo kainą net 10 kartų. Dabar viza kainuos 1300 rublių, šiandieniniu kursu tai būtų 20 JAV dolerių. Iš viso Rusijoje 2015 metais lankėsi apie 2,5 mln. turistų, o 25 proc. jų buvo iš Kinijos (turistų Rusijoje, jei palygintume, su tais, kiek apsilanko Italijoje ar Prancūzijoje, yra labai nedaug). Taigi vyksta „kinų šuolis į Šiaurę“. Gegužės 29 dieną vienoje šventėje Čitoje nuskambėjo keturios kiniškos dainos. Ypač su ovacijomis buvo palydėta kiniška daina „Aš myliu Mandžiūriją“. Birželio 12 dieną švenčiant Rusijos dieną pasienio Blagoveščensko mieste nesimatė nė vieno ruso (mačiau internete rusų įdėtą vaizdą: jie stovi išsigandę po medžiais ir komentuoja: „O kurgi mūsiškiai? „Vien geltonosiuos rasės veidai?“, „Mieste jau nebėra rusų“, o kitas replikuoja: „Bet užtat Krymas mūsų!“). Nepaisant to, kad kinams išnuomuojami tūkstančiai hektarų žemės palankiausiomis sąlygomis, oficialioje Kinijos spaudoje, klausiama: „O kada Rusija sugrąžins „išvaduotas“ iš japonų žemes Kinijai?“ Dėl Kinijos invazijos vyksta vietinių žmonių protestai, pavyzdžiui, buriatai masiškai pradėjo protestuoti prieš valdžią, kad kinai atima jų žemes; plaukia pasipiktinimo laiškai į Maskvą. Tada V. Putinas skubiai pradėjo kviesti Japonijos investitorius, suteikdamas „investicines teritorijas“, kur japonai norėtų investuoti ir vystyti pramonę. V. Putino ministras Aleksandras Galuška, atsakingas už tolimųjų Rytų vystymąsi, su Japonijos „Marubeni“ korporacijų direktoriumi Terojumi Asada aptarė bendradarbiavimo eigą: Vladivastoke įkurti laisvą uostą (už 1 milijardą dolerių investicijų). Firma „Sumitimo“ investuos apie 4 mln. JAV dolerių šiltnamiams statyti, kad galėtų ištisus metus Jakutijoje auginti daržoves ir t.t. Šie žingsniai nėra vien ekonominiai, bet sudarys sąlygas Japonijos ir Kinijos konkurencijai bei atsvarą didėjančiai Kinijos įtakai. Be to, jeigu pelnas augs, tai tada Tokijo vyriausybė pirmenybę teiks Kurilų saloms (kurių plotas – daugiau kaip 15 tūkt. km²) susigrąžinti taikiu būdu. Taip, kur Maskvos ranka pasiekusi ką nors užgrobė, nebus lengva susigrąžinti. „Išvaduotojai“ patys neišeina. Netgi priešingai – šiandien karingasis Kremliaus tonas išlaikomas, kad liaudį padarytų agresyvią kaip futbolo fanus. Birželio 17 dieną V. Putino draugas iš Dūmos Jevgenijus Fiodorovas oficialiai pareiškė, kad „Rusijos tikslas – susigrąžinti visas buvusios Tarybų Sąjungos respublikas pagal 1945 metų sienų ribas... Tarybų Sąjungos teritorija – didžiosios Rusijos teritorija, kuri neteisėtai buvo pažeista 1991 metais... Karas su Ukraina – tik šio uždavinio istorinės technologijos sprendimas“. Toliau jis sako, kad su NATO neverta kariauti, bet nepaisant sankcijų bei ekonominių sunkumų, patarė liaudžiai pakentėti, kol bus „išspręstas uždavinys“. Pirmasis nepriklausomos Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčiukas pripažino: „Imperija turi išnykti iš Rusijos žmonių galvų... Rusija vykdo agresijos politiką. V. Putinas netgi oficiliai pripažįsta, kad jo svarbiausias uždavinys – atkurti Sovietų Sąjungos imperijos sienas... Mes, ukrainiečiai, netekome 15 milijonų žmonių per įvairius laikotarpius: badmečio, represijų, tremčių ir karų“ (Delfi, 2016 06 16). Tokie atviri Ukrainos eksprezidento L. Kravčiuko žodžiai parodo, kad Europos tautos atbunda ir ima gydytis iš politinės impotencijos. Todėl nuo 2014 metų NATO padidino perkeliamąjį kontingentą tris kartus iki 40 tūkst. karių, organizuoja greitojo regavimo pajėgas, turėsiančias iki 5 tūkst. karių, įsteigė aštuonias naujas mažas vadavietes Rytų Europoje, kad galėtų geriau koordinuoti veiksmus su Centrine vadaviete. Bendrai paėmus, NATO per 2016 metus skirs iki 3 mlrd. dolerių gynybai pagerinti. Rusija ir Kinija turėjo galimybių sustabdyti NATO pajėgų judėjimą Baltijos, Juodosios ir Pietų Kinijos jūrose, tačiau paskutiniu metu kelis mėnesius JAV laivyno atlikti bandymai ir „laivų apginklavimas 3PK SeaRAM sistema pakeitė situaciją Vašingtono naudai“. Karininkai pripažįsta, kad JAV jūrų laivynas vis dėlto yra galingiausias pasaulyje. Į Rusijos grasinimus, kai NATO laivai priartėja netoli Rusijos teritorinių vandenų, admirolai nekreipia dėmesio.

Neseniai vykę NATO manevrai buvo didžiausi po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Rumunijoje bus dislokuota daugianacionalinė brigada. Turkijos gynybos ministras Fikris Yšykas pareiškė, kad Turkija neleis, jog Juodoji jūra taptų „Rusijos ežeru“, ir paragino NATO nares sustiprinti NATO laivyną Juodojoje jūroje. Tam pritaria Rumunija, Graikija, Bulgarija, Ukraina, Gruzija. Taigi, ar ilgai galėtų Rusija pakelti konvencijo (įprastinio) ginklavimosi varžybas? Ne. Reikia tik Ronaldo Reigano taktikos, ir Rusija būtų priversta sustoti.

Kitas Rusijos informacinio karo prieš Lietuvą uždavinys, realizuojamas Lietuvoje jau nuo pat Atgimimo pradžios ir iki šiol, – šmeižti ir visokiomis nešvariomis insinuacijomis kaltinti valstybės, institucijų, valdžios įstaigų, patriotinių organizacijų ir net visuomeninių organizacijų vadovus.

Jau praslinko šio uždavinio vykdytojų, juodžiausių dergštų, Lietuvoje purvo lavina prieš Lietuvos nepriklausomybės architektą ir dainuojančios Sąjūdžio revoliucijos vadovą prof. Vytautą Landsbergį ir prieš komunistų genseko varžovą Lietuvos prezidento rinkimuose, Lietuvos ambasadorių Amerikoje Stasį Lozoraitį, su kuriuo, kaip žinia, buvo ir fiziškai susidorota (jo paties žodžiais tariant, „išmušė iš koto kiaušiniai su majonezu“ (beje, „Draugystės“ viešbutyje).

Dabar atidaryti baisiausių insinuacijų kanalizacijos vamzdžiai, sklindantys iš „Laisvo laikraščio“, „Respublikos“ ir kai kurių TV kanalų prieš Lietuvos Prezidentę (apie tai jau rašiau pirmajame šio ciklo straipsnyje: Voverienė Ona. Antroji kadencija. Prezidentė saugumo iššūkių epicentre // Karštas komentaras. – 2014 m. sausio 30 – vasario 13, p.12–14). Sunku patikėti, kad pirmasis ir pats šlykščiausias „šūvis“ į Prezidentę, iššautas Arkadijaus Vinokuro, „rašytojo, poeto, žurnalisto, politiko, dainininko ir muzikanto“, kaip rašo žurnalistas Ferdinandas Kauzonas, vien tik dėl to, kad jis – chamas, norėjęs susireikšminti: „Girdėk ir matyk, pasauli, aš spjoviau Lietuvos prezidentei į veidą“, o ne vykdant Rusijos psichopolitikos vadovų užduotį. Logika paprasta: jeigu Lietuvos Vyriausybė nesureagavo į „šūvį“, nukreiptą psichologinio „snaiperio“į Valstybės Prezidentą, tai reiškia, jog nestabiliai koalicinei vyriausybei bus tik „dzin“ ir nauja Lietuvos okupacija „per dvi valandas“.

Ar ne tokią eksperimentinę psichologinio karo užduotį prieš Lietuvą atliko Arkadijus Vinokuras? Kas gali paneigti? Juk jau po jo atsirado Zigmas Vaišvila, Aurimas Drižius, Aloyzas Sakalas, Jurgis Jurgelis ir kiti pėstininkai, išsijuosę šmeižiantys Prezidentę, sovietinio režimo politinio kalinio vaikaitę (Jonas Burokas. Šmeižto kampanija // XXI amžius. – 2015, gegužės 8 d.).

Ką ir bekalbėti apie aukščiausius valstybės vadovus, jeigu tas pats vadovų niekinimo ir diskreditavimo scenarijus buvo taikomas Lietuvoje vertikale, pradedant aukščiausiomis valdžios institucijomis, partijomis ir jų vadovais ir baigiant patriotinėmis visuomeninėmis organizacijomis. Lietuvos moterų lygai irgi teko patirti to informacinio karo dantį. Atsilaikėme, tik įveikusios baimę ir abejones, vienybe ir bekompromisiniu griežtumu.

Nors jau „gebame politiškai, dalykiškai ir teisiškai vieningai reaguoti“ (taip teigia opozicijos lyderis Andrius Kubilius), kai informaciniai karai yra nukreipti į mūsų istoriją ir kariaujami svetimųjų interesams, tačiau esame visiški bejėgiai, kai tuos karus kariauja savieji, savo kovos objektu pasirinkę ne Lietuvos istoriją, o energetikos objektus, pavyzdžiui, socialdemokratai A. Skardžius, B. Vėsaitė ir B. Bradauskas. „Socialdemokratams A. Skardžiui ir B. Vėsaitei vadovaujant, sakoma, plėtojant Visagino atominės elektrinės ar terminalo projektą, buvo daug neskaidrumo, buvo galima viską gerokai pigiau padaryti. Ir nors komisijos posėdyje gaunami tikslūs atsakymai, kad jų priekaištai yra visiškai absurdiški, jie viešumoje ir toliau tęsia melagingą propagandą (opozicijos lyderis A. Kubilius apeliuoja į socialdemokratų sąžinę // Tremtinys. – 2013 m. spalio 23 d., p. 3).

Dabartinis informacinis karas prieš Lietuvą, vykdomas ir svetimųjų, ir savųjų rankomis, drasko ne tik mūsų valstybę, visuomenę ir tautą, bet ir šeimas, ir gimines (Sergėjus Sokolovas. Psichologinio karo poligonas žmonių protuose ir širdyse, arba Kodėl konservatoriams „to“ reikia // Karštas komentaras. – 2013 m. rugpjūčio 2–16, p. 16). Tokių pavyzdžių galima sutikti dažnai šeimose. Ir mano brolis, buvęs politinis kalinys, nuolat skaitantis „Laisvą laikraštį“ ir juo tikintis, jau daug metų „kariauja“ šeimoje ir visoje giminėje to laikraščio propaguojamus karus, į tą karą įtraukė savo vaikus, ir jau mūsų anūkų karta nebendrauja ir net nepažįsta vieni kitų. Su senelio karta susitinkame tik artimų žmonių laidotuvėse. O jo vaikams ir anūkams ir to jau nebereikia. Jeigu būtų gyva mūsų mama, ji, tikriausiai, iš sielvarto numirtų, jai tai būtų didžiausia šeimos nelaimė, nes ji visą gyvenimą stiprino šeimos ir giminės ryšius. Iš tikrųjų tai – svetimųjų, siekiančių imperialistinių tikslų, psichologinis karas, siekiant pavergti mūsų protus, karas prieš mus visus ir mūsų nepriklausomybę.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija