2016 m. birželio 23 d.    
Nr. 25
(2193)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Seksualinių mažumų paradai visuomenės pritarimo nesulaukia

Vilniuje vykusios gėjų ir lesbiečių eitynės buvo budriai saugojamos policijos

Beveik visą praėjusią savaitę Vilniuje vyko renginiai lesbietėms, gėjams ir kitiems tariamiems žmogaus teisių gynėjams. Šeštadienį Gedimino prospektu buvo surengtos LGBTI eitynės „Už lygybę“ (santrumpa LGBTI reiškia, kad šį kartą lesbietės, gėjai, biseksualai, transseksualai į „žmogaus teisių gynėjų“ gretas įtraukė ir neseniai išrastus „interseksualus“). Eitynių dalyvių skaičius siekė 1500–2000 žmonių, nors daugumą jų sudarė iš užsienio suvažiavę „svečiai“.

Palaikymą seksualinių mažumų bendruomenei šiais metais pademonstravo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky (beje, susilaukusi daug priekaištų iš žydų), nuolatinės gėjų „paradų“ dalyvės ir „seksualinių mažumų“ teisių gynėjos Seimo narės socialdemokratė Marija Aušrinė Pavilionienė ir liberalė Dalia Kuodytė, šį kartą prie jų prisijungęs seimūnas Vytautas Matulevičius, aktyvus konservatorius Mykolas Majauskas (matyt, panoręs pakeisti konservatorių Roką Žilinską, nors ir neslepiantį savo „netradicinės“ seksualinės orientacijos, tačiau niekada nenorintį propaguoti LGBTI tokiuose „paraduose“), atsivedęs netgi savo dukrą, žurnalistė Indrė Makaraitytė su šeima, Vilniaus miesto tarybos narys Britanijos pilietis Markas Adamas Haroldas (neturintis Lietuvos pilietybės), Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas, Švedijos ambasadorė Cecilia Ruthström-Ruin, buvusi Islandijos ministrė pirmininkė Johanna Sigurdardóttir ir jos „žmona“ rašytoja Jonina Leosdottir, Europos Parlamento pirmininko pavaduotoja Ulrike Lunacek, JAV nužudyto homoseksualaus studento Metju Šepardo (Matthew Shepard) tėvai Džudi (Judy) ir Denisas (Dennis) Šepardai (ilgi pokalbiai su jais apie tariamai „homofobų“ įvykdytą nusikaltimą jau iš anksto buvo pateikti gėjų ir kitų seksualinių mažumų „paradą“ reklamavusioje populiarioje svetainėje), Švedijos kultūros ir demokratijos ministrė Alice Bah Kuhnke, daugybė kitų užsieniečių gėjų su savo „vyrais“ ir lesbiečių su savo „žmonomis“.

Nuo vidurdienio Lukiškių aikštėje pradėjo rinktis parado dalyviai bei protestuotojai. Eitynės nuo Lukiškių aikštės iki Bernardinų sodo vyko be incidentų, nors sulaukė ir pasipiktinusių piliečių protestų. Eitynės vyko Gedimino prospekte, neapribotame nei policijos tvoromis, nei užkardomis. Prieš Katedros aikštę, eiseną pasitiko grupė protestuotojų, garsiai reiškusių savo nepasitenkinimą šūksmais „Gėda!“. Protestuotojai aiškino, kad daugybė Europos Sąjungos pinigų tenka seksualinių mažumų organizacijoms, kad seksualinių mažumų nepalaiko didžioji Lietuvos visuomenės dalis ir kad natūraliai porą turi sudaryti vyras ir moteris. Eitynių dalyvių kolonai įpusėjus įeiti į Bernardinų sodą, prie centrinio įėjimo apie 20 asmenų grupė garsiai pradėjo reikšti pasipiktinimą.

Renginys Bernardinų sode prasidėjo tylos minute Orlando (JAV) žudynių aukoms atminti. Prieš dvi savaites nuolatinis gėjų klubo lankytojas tame klube iššaudė 50 gėjų. Kalbą sakiusi Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė išreiškė pagarbą „seksualinėms mažumoms“. Europos Parlamento pirmininko pavaduotoja Ulrike Lunacek, kišdamasi į Lietuvos vidaus reikalus ir kritikuodama įstatymus, liejo nepasitenkinimą dėl Lietuvoje galiojančio Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo, pagal kurį „nuostabi“ auklėjimo knyga „Gintarinė širdis“ „neteisėtai“ uždrausta jaunesniems nei 14 metų asmenims. Knygoje kalbama apie dviejų princų meilę.

Tvarką ir saugumą budriai saugojo policijos pareigūnai, kolonos priekyje saugumą prižiūrėjo ir specialiai pasamdyti apsaugos darbuotojai. Jie aiškino „įtartus“ asmenis, čiupdavo pasitaikiusius alkoholikus. Eitynių ir renginio parke apsaugai buvo vadovaujama iš mobiliosios vadavietės, įrengtos specialiame autobuse. Renginio metu iš čia apsaugai vadovavo ir viską monitoriuose stebėjo šeši pareigūnai, tarp jų net ir Vilniaus apskrities policijos viršininko pareigas einantis Antonis Mikulskis.

Prieš prasidedant pirmajam renginiui iš keturias dienas trukusio gėjų festivalio „Baltic Pride“, ketvirtadienį, birželio 16-ąją, prie Rusų dramos teatro susirinko apie 20 žmonių, reiškiančių kritiką teatro vadovui Jonui Vaitkui ir raginančių puoselėti tradicines vertybes. Tą dieną Rusų dramos teatre turėjo vykti renginys „Pride Voices“, kaip tik pradėjęs festivalį „Baltic Pride“.

Lietuvos rusų sąjungos vadovas ir Seimo narys Sergejus Dmitrijevas paragino atsistatydinti Rusų dramos teatro direktorių, antraip žadėjo kreiptis į Kultūros ministeriją, kad ji atleistų J. Vaitkų. S. Dmitrejevas pabrėžė, kad nėra prieš viešus homoseksualų renginius, tačiau teigė, jog protestuotojams netinka konkreti gėjų renginiui pasirinkta vieta. Jie prie Rusų dramos teatro įėjimo laikė plakatus, raginančius išsaugoti „rusiškos kultūros šventovę“ bei laikytis tradicinių vertybių.

Birželio 17 dieną Vilniaus universiteto Studentų atstovybei (VU SA) įteikta daugiau kaip 400 VU studentų pasirašyta peticija „Studentų atstovybė man neatstovauja“, kuria studentai išreiškė nepritarimą Studentų atstovybės savivalei, viešai remiant tada šeštadienį Vilniuje vyksiančias seksualinių mažumų eitynes. Studentų įsitikimu, VU SA turi atstovauti studentams ir nepriimti vienpusiškos pozicijos dėl politinių klausimų, kurie skaldo VU bendruomenę. Beje, gėjų eitynes populiarinusi interneto svetainė net nesiteikė informuoti apie šį studentų kreipimąsi, nors buvo išgarsinusi VU SA pritarimą seksualinių mažumų renginiams.

Džiugu, kad vietoje šviesios atminties monsinjoro Alfonso Svarinsko, nuoširdžiai gynusio Bažnyčios priesakus, pasisakant prieš seksualinių iškrypimų propagavimą ir skleidimą, jo pėdomis pasekė ir kun. Juozapas Minderis. Jis paragino katalikus rinktis tą šeštadienį prie Vilniaus Arkikatedros ir kalbėti rožinį už Lietuvą ir jos dvasinį atgimimą.

Pateikiame Vilniaus Forumo kreipimąsi „Kreipimasis į Lietuvos Respublikos piliečius ir šalies valdžią“, priimtą dar iki eitynių Baltic Pride 2016, nepraradusį savo aktualumo ir po šio „tarptautinio“ renginio, skleidžiančio genderizmo ideologiją.

 

Dėl prievartinio komunistinės „seksualinės revoliucijos“ brukimo, dėl moralinių ir politinių Baltic Pride eitynių padarinių Tautai ir valstybei

Vilniaus Forumo Kreipimasis į Lietuvos Respublikos piliečius ir šalies valdžią

Birželio 18 dieną Vilniuje organizuojamos eitynės Baltic Pride 2016 yra dar vienas žingsnis, siekiant primesti Lietuvai antihumanišką, žmogaus prigimtį paneigiančią genderizmo ideologiją. Ji teigia, jog žmogus pats renkasi savo lyties tapatumą, nepriklausomai nuo biologinės lyties, o visos seksualinės orientacijos yra lygiavertės vyro ir moters šeimai. Šia sveikam protui ir mokslo žinioms prieštaraujančia ideologija yra grindžiamas Vakarų šalyse šiuo metu vykdomas antropologinės ir socialinės inžinerijos, t.y. naujo žmogaus ir naujos visuomenės kūrimo eksperimentas. Jis yra totalitarinių XX amžiaus režimų – sovietinio komunizmo ir vokiškojo nacionalsocializmo – nesėkmingai mėgintų įgyvendinti projektų sukurti ,,naują ateities žmogų“ tęsinys XXI amžiaus sąlygomis. Pagrindinis šio projekto tikslas – paneigti natūralią žmogaus prigimtį ir pakeisti ją „laisvai susikuriamos“ arba „socialiai konstruojamos“ prigimties vaizdiniu. Artėjančios eitynės – mėginimas vėl perkelti šią subtilią mąstymo prievartą į Lietuvą.

Genderizmo ideologija visuomenei brukama pasitelkus atvirą ir įžūlų propagandinį melą. LGTB judėjimo reikalavimai yra pateikiami kaip kova už „naujas“ ir „pažangias“ idėjas, o tikrasis jų turinys dangstomas vadinamųjų „europinių vertybių“ – demokratijos, laisvės, lygybės, tolerancijos ir įvairovės – gynimo lozungais. Naudodamiesi tuo, kad nuo visuomenės tebėra nuslėpti ir daugeliui nežinomi svarbūs sovietinio režimo istorijos aspektai, genderistinės ideologijos diegėjai ciniškai vaizduoja prigimtinės vyro ir moters šeimos šalininkus kaip sovietinėje praeityje mentaliai įstrigusius komunistinio totalitarizmo gerbėjus. Šitaip trinant istorinę atmintį stengiamasi nuo ideologiškai indoktrinuojamos visuomenės nuslėpti pamatinės svarbos faktą, kad genderizmo ideologija yra tik atnaujinta ir sumoderninta marksistinio komunizmo versija.

Genderizmo ideologija kilo tiesiogiai iš XIX amžiaus marksistinio komunizmo, kuris išsikėlė tikslą iš pamatų sugriauti „senąją visuomenę“ ir „buržuazinę atgyveną“ – šeimą. Šis tikslas praktiškai buvo įgyvendintas Lenino vadovaujamoje bolševikinėje Rusijoje. 1918–1922 metais ji tapo pirmąja pasaulio šalimi, kurioje valstybės lygmeniu buvo įvykdytas komunistinis „seksualinės revoliucijos“ eksperimentas. Jo metu bolševikinė Rusijos valdžia įgyvendino tuos pačius tikslus ir reikalavimus, kuriuos šiandien Vakarų šalyse kelia LGTB aktyvistai ir jų „pažangos“ rėmėjai. Šis eksperimentas buvo nutrauktas tik trečiojo XX amžiaus dešimtmečio pabaigoje. Tai padaryta visai ne todėl, kad buvo iš principo atsisakyta marksistinės „seksualinės revoliucijos“ idėjos ir išsižadėta tikslo sunaikinti prigimtinę šeimą. Tai buvo priverstinis komunistinės Sovietų Sąjungos vadovybės žingsnis, kurį diktavo spėję išryškėti katastrofiški moraliniai ir socialiniai vykdyto eksperimento padariniai sovietinei visuomenei – milžiniškas ligų paplitimas, paauglių nėštumai, tūkstančiai tėvų, nepažįstančių vaikų, visiškas socialinių ryšių trūkinėjimas. Visa tai plačiai aprašyta internete lietuviškai pateiktame tekste „Seksualinė revoliucija bolševikinėje Rusijoje“.

Beje, Rusija buvo ne vienintelis „seksualinės revoliucijos“ poligonas. Vakarų šalyse populiarias komunistines idėjas skleidė gausios ir galingos komunistų bei socialistų partijos bei joms prijaučiantys „pažangiųjų jėgų“ sluoksniai. Septintajame XX amžiaus dešimtmetyje Vakarų šalyse irgi prasidėjo ir iki šiol tęsiasi komunistinėmis idėjomis grindžiama „seksualinė revoliucija“, kurios daugelis lyderių ir dalyvių šiandien užima aukštas ir įtakingas pareigas ES vadovaujančiuose politiniuose sluoksniuose. Būtent todėl gilinama ES integracija neišvengiamai tapo ir „seksualinės revoliucijos“ eksportu į naująsias Sąjungos nares Vidurio ir Rytų Europoje. Vakaruose išsaugotos ir genderizmo ideologijos pavidalu atgaivintos, nors moraliai bei politiškai diskredituotos ir bankrutavusios marksistinio-lenininio komunizmo idėjos vėl brukamos iš komunistinės priespaudos išsilaisvinusioms tautoms, tik jau įvilktos į jų tikrąją kilmę ir pobūdį turinčių paslėpti „pažangių europinių vertybių“ šydą.

Diegiant genderizmo ideologiją, Lietuvoje nesidrovima ne tik falsifikuoti sovietinio laikotarpio istoriją skleidžiant melą, kad komunistai „draudė seksą“, bet propagandos tikslais ciniškai manipuliuojama „Putino korta“ – nesutinkantieji su vykdomu visuomenės ideologiniu indoktrinavimu paskelbiami šio autokratinio Rusijos vadovo šalininkais. Tradicinės vertybės visose šalyse yra rimta kliūtis, trukdanti LGTB judėjimui įgyvendinti „revoliucinio“ visuomenės pertvarkymo planus. Todėl visur jas siekiama diskredituoti propagandiškai vaizduojant Rusijos prezidentą kaip šių vertybių gynėją. Iš tikrųjų būtent „europinių vertybių“ skleidėjais besiskelbiantys Baltic Pride eitynių organizatoriai ir dalyviai stumia Lietuvą į putiniškos Rusijos glėbį. Beatodairiškai griaudami per amžius susiklosčiusią visuomenės bei šeimos sanklodą ir moralines bei socialines Tautos sambūvio normas, genderizmo ideologijos diegėjai veikia V. Putino režimo naudai. Atvirai tyčiodamiesi iš daugumai šalies piliečių priimtinų moralinių nuostatų ir sveiko proto bei žemindami Tautą jie gausina potencialių šio tariamo tradicinių vertybių gynėjo rėmėjų gretas.

Būtina liautis skleisti ideologinį melą, kad Lietuvoje tvyro arba yra kuriama priešiškumo ir neapykantos kitokios lytinės orientacijos asmenims atmosfera. Šalies visuomenė puikiai supranta, kad dauguma šių asmenų tėra ne Lietuvoje sumanyto ir iš svetur finansuojamo eksperimento įkaitai ir potencialios aukos. Užuot padėjus gyventi su savo problema, šie žmonės įtikinami, jog vienintelė problema yra aplinka – visuomenės nepritarimas bandymams paversti homoseksualumą elgesio norma. Esame šalis, turinti ir dar prisimenanti panašaus sovietinio eksperimento patirtį. Nesitaikstėme su vedlių „į šviesią ateitį“ primetinėjamomis „naujos komunistinės moralės“ normomis. Juo brutaliau šios „pažangios“ normos buvo brukamos, juo atkakliau tam buvo priešinamasi.

Taip bus ir šį kartą. LGTB išpažįstama genderizmo ideologija ir jos pagrindu vykdomas naujos moralės kūrimas prieštarauja gyvybiniams Tautos ir valstybės interesams, visų pirma, stabilių šeimų stiprinimo ir gimstamumo skatinimo tikslui, siekiant išvengti tautos išnykimo. Praktinis šios ideologijos įgyvendinimas ir bet kokia parama jos skleidėjų siekiams turi būti vertinami kaip sąmoningas Tautos ir valstybės žlugdymas. „Lygybės“ ir „tolerancijos“ šūkiais besidangstanti genderizmo ideologija visose šalyse yra diegiama prieš daugumos jų piliečių valią. Vyro ir moters šeimos šalininkai yra „demokratiškai“ nutildomi, naujųjų ideologų paskelbiami neapykantos skleidėjais ir žmogaus teisių priešais, esančiais už normalios diskusijos ribų. Neretai oponentams nutildyti pasitelkiamos ir valstybės taikomas teisinės ir net fizinės prievartos priemonės, kaip yra nutikę kai kuriose „pažangesnėse“ JAV valstijose ar Šiaurės šalyse. Ši ideologija yra įtvirtinama kryptingai kuriant ir palaikant moralinio ir psichologinio teroro ir jo keliamos baimės dėl netinkamos nuomonės išsakymo prarasti darbą, verslą ar socialinį statusą atmosferą. Genderizmo ideologijos vis labiau užvaldomose šalyse formuojasi ir stiprėja „politkorektiškumo“ principu grindžiamas visuomenės valdymas – ypatinga totalitarinės fasadinės demokratijos forma ir atmaina.

Klaidinga būtų patikėti genderizmo ideologijos skleidėjų apeliavimu į žodžio laisvę – šiandien reikalaudami žodžio laisvės LGBT paradams, ateityje tie patys žmonės ir organizacijos pareikalaus uždrausti prigimtinės vyro ir moters šeimos gynimą ir bet kokią opoziciją LGBT reikalavimams. Žodžiai „tėtis“ ir „mama“ pakeičiami „gimdytojais 1 ir 2“, baudžiami asmenys, kurie atsisako kreiptis į žmogų pagal jo išsigalvotą lytį, baudžiamos mokyklos, kurios neleidžia rinktis norimos lyties tualeto ir kitų paslaugų. Interneto amžiuje visiškai nesunku patikrinti, jog būtent tai įstatymais įtvirtinta ne vienoje vienalytes „santuokas“ įteisinusioje Vakarų šalyje. Pastangos visuomenėje pakeisti šeimos ir lyties sampratas į laisvai pasirenkamas yra neišvengiamai totalitarinės ir užgniaužiančios žodžio laisvę, kai tik politiškai pajėgiama tai padaryti. Taip yra, nes genderizmo ideologija reikalauja paneigti daugumos gyventojų sveiko proto nuostatas ir gali saugiai jaustis tik tada, kai niekas nebegali viešai joms prieštarauti. Ši būtinybė paslepiama ir viešai pateisinama gražiu siekiu neįžeisti „kitokių“ žmonių jausmų.

Savo laisvę galime išsaugoti tik neleisdami galutinai įsitvirtinti mus nužmoginančiai genderizmo ideologijai. Nebesileiskime menkinami ir vadinami „tamsia“ ir „atsilikusia“ tauta. Padarykime galą ir savo valstybės niekinimui bei žeminimui. Neleiskite, kad užsienio šalių ambasadoriai įžūliai kištųsi į mūsų šalies vidaus reikalus ir nurodinėtų, kokiomis moralinėmis ir kultūrinėmis normomis privalome vadovautis mes – sena ir ilgaamžes savo kultūros bei valstybingumo tradicijas turinti Tauta.

Mūsų šalyje nuo seno gyvos pakantumo, taikaus skirtingų žmonių sambūvio ir jų darnaus sugyvenimo tradicijos. Jos tokios ir liks. Lietuvoje nėra ir nebus nekenčiamos seksualinės mažumos ir nebus su jomis kovojama. Tačiau esame komunistinės priespaudos siaubą išgyvenusi ir didžiulių aukų kaina laisvę susigrąžinusi Tauta. Atsikovojome savo laisvę ne tam ir niekada nesitaikstysime su tuo, kad į Lietuvą aplinkiniais keliais, per Briuselį ir Vakarų Europos šalių sostines, grįžta totalitarinės, tik naujai įpakuotos, laisvo asmens protą, sąžinę ir orumą paneigiančios marksistinio-lenininio bolševizmo idėjos. Jeigu prireiks, sutelktai ir ryžtingai priešinkimės mus vėl pavergti siekiantiems šių idėjų nešėjams. Šias pragaištingas idėjas remianti ir jų skleidėjus globojanti valdžia turi progą susimąstyti.

Kreipiamės į Vyriausybę ir raginame atšaukti leidimą rengti agresyviai provokuojančio pobūdžio eitynes, kurios, tyčiodamosi iš visuomenės nuostatų ir sveiko proto, labiausiai ir prisideda prie seksualinių mažumų ir piliečių daugumos supriešinimo. Tokių eitynių draudimas jokiu būdu nebūtų nedemokratiškas veiksmas. Kiekviena valstybė gali ir privalo nustatyti protingas žodžio laisvės ribas. Aiškus pagrindas tam – Konstitucijos 25 straipsnyje nurodyta būtinybė garantuoti žmonių dorovės apsaugą. Gana apsimetinėti, jog LGBT eitynės yra tik viena iš daugelio politinių demonstracijų, neturinti akivaizdaus siekio paneigti ir pakeisti visuomenės dorovės normas. Valdžiai dar nevėlu apsispręsti, su kuo ji – su naujais Lietuvos laisvės pavergėjais, ar su siekiančia išlikti laisva savo Tauta.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija