2016 m. liepos 8 d.    
Nr. 27
(2195)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Žaizdos
kūne mūsų...


XXI Amžius


Laisvės paukščio skrydis

Prisimenant Sedos kautynių dalyvį, karį savanorį Aleksandrą Vytautą Niūniavą

Aleksandras Niūniava 1941 metais

Antanas Niūniava – mano senelis

Andrėkų kaimo senkapiai

Aleksandras Niūniava (stovi dešinėje)
1944 metais ligoninėje

Okupacija lėmė daugelio paprastų žmonių likimą. Lietuvos piliečiai kovojo už laisvę, buvo tremiami, įkalinami, žudomi. Atsidūrus tarp dviejų okupacinių režimų – vokiškojo nacizmo ir rusiškojo bolševizmo, – jiems dažnai tekdavo spręsti, kaip nepasiduoti okupantams, kaip išlaikyti ištikimybę tėvynei, kaip įnešti indėlį į tautos laisvę. Tai rodo ir paprasto lietuvio iš Žemaitijos Aleksandro Vytauto Niūniavos likimas. Kartu tai – ir plačios jo giminės, ir Žemaitijos kaimo žmonių likimų istorijos vingiai tiek prieškario nepriklausomybės kovose, tiek vokiečių ir pirmaisiais sovietų okupacijos metais.

Jovita Niūniavaitė-Lesienė

Jis gyveno permainingu, pavojingu laikotarpiu, kai Tėvynė nebuvo tik tuščias žodis. Reikėjo įsipareigoti ją ginti, aukotis dėl jos ir kentėti...

Andrėkų kaimas

Mano tėvas Aleksandras Vytautas Niūniava, Antano, gimė 1923 12 04 Mažeikių aps. (Ketūnų seniūnijos) Sedos vls. Andrėkų kaime ūkininkų šeimoje.

Niūniavų pavardė Žemaitijoje plačiai paplitusi. Tikėtina, kad pavardė Niūniava kilo iš žodžio niūniuoti (niūniavo). Istorikas Simonas Daukantas savo veikale „Dainės Žemaičių“ (1846) pagal dainų reiškiamą nuotaiką jas skirstė į džiaugsmingas ir liūdnas, o neaiškiais žodžiais dainuojamas dainas vadino niūnėmis: ...neaiškiais žodžiais dainuoti, vadinasi, niūniuoti, o daina, rauda, ar giesmė neaiški  – niūnė. Mano tėvą jo seserys vadino Eleksendra, nes taip Aleksandro vardą tardavo šiaurės žemaičiai (Lietuvių vardų kilmės žodynas, 1994).

Andriekai (Andrėkai, Indriekai) – kaimas Šerkšnėnų seniūnijoje, apie 5,5 km į šiaurės rytus nuo Sedos, prie Pašerkšnės–Plinkšių kelio; iš šiaurės, rytų ir pietų ribojasi su Ketūnų kaimu, vakariniu pakraščiu teka Šerkšnė. Kaimas nedidelis, mažai kam žinomas, apsuptas kalnelių ir miškų. Mano tėvo manymu, šis kaimas susikūrė maždaug XVIII a., kai dvarininkai buvo priversti išdalinti valstiečiams ištuštėjusią, karų nualintą žemę lengvatinėmis činšo sąlygomis.

A. Vanagas knygoje „Mūsų vardai ir pavardės“ teigė, kad daug senųjų vardų tapo pavardėmis, padarytomis iš jų su įvairiomis tėvavardinėmis priesagomis: -aitis, - ūnas, - iekus, iš graikų kalbos vardo Andreas (vyriškas, drąsus) susidarė 245 lietuviškos pavardės. Galbūt, ir Andrėkų kaimo pavadinimas kilo iš gyventojų pavardžių Andrėkus, Andriekus, Indrėkus, o pastarosios pavardės kilo iš vardo Andriejus (Andrius). P. Jonikas straipsnyje „Asmenvardžiai ir vietovardžiai“ rašė, kad žmonių pavardžių daugiskaita eina vietovės pavadinimu, jei tos pavardės šeima gyveno toje vietovėje (...), vėliau, atsiradus kita pavarde žmonių, pavadinimas nebūdavo keičiamas. Tokius vietovardžius galima vadinti pavardiniais, šeimas žyminčiais vietų vardais.

Protėvių senovę mena išlikęs kultūros paminklas – senkapis, vadinamas Milžinkapiu, esantis prie kelio Mažeikiai–Laižuva. Mano tėvas rašė: Mano tėvelio žemė galulaukyje rubežiavosi su jo brolio Simono žeme. Ją skyrė upelis Stirtupis. Netoli tos vietos, kalnelyje, bernas Justinas Nabažas kasė žvyrą ir rado žmogaus griaučius, senoviškus ginklus. Išsigandęs viską užkasė. Kai iš Mažeikių atvažiavo buvęs Ketūnų mokyklos mokytojas, Mažeikių muziejaus vadovas Stasys Ličkūnas, nieko nebegalėjo rasti...

Ketūnų pradžios mokyklos mokytojas Stanislovas Želvys 1935 metais užrašė: „Pastirtupis – ariamas laukas, apie 150 m nuo Stirtupio upelio, buvusiame ūkininko Antano Niūniavos ūkyje. Plotas apie 12 ha. Šiame lauke buvo rasta menamo senovės aukuro vieta, be to, iškasta žmogaus griaučių, pelenų.

Šie senkapiai užima 0,7 ha plotą, anksčiau buvo dirbama žemė, dabar – pieva; vakarinė senkapių dalis nukasta vežant žvyrą; buvo iškasama stambių žmonių kaulų, todėl senkapius pradėta vadinti Milžinkapiu; vietiniai gyventojai pasakojo, kad senovėje čia buvo laidojami karžygiai; ariant žemę buvo rasta akmeninių kirvelių, žalvarinių, geležinių radinių, molinių puodų šukių; senkapiai 1995 01 31 įrašyti į laikiną apskaitą; 1999 metais Kultūros vertybių apsaugos departamentas (vad. B. Dakanis) spėjamoje pilkapyno, vadinamo Milžinkapiu, vietoje, kalvoje ištyrė 50 m² plotą; kapų neaptikta“.

Šioje kalvelėje – Andrėkų kaimo senkapiai

Andrėkų kaime 1902 metais gyveno 34 žmonės. Remiantis I visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo 1923 metais duomenimis, galima teigti, kad tuo metu Mažeikių aps. Sedos vls. Andrėkų kaime buvo 6 ūkiai, gyveno 39 gyventojai, iki Mažeikių geležinkelio stoties – 14 km; Ketūnų kaime – 80 ūkių ir 552 gyventojai, iki Mažeikių geležinkelio stoties – 15 km. Mano tėvas, remdamasis savo tėvo pasakojimu, teigė, kad iki 1914 metų Andrėkų kaime gyveno 4 ūkininkai: Lukšas, Vaištaras, Laima Jautakis ir Niūniava. Visi jie valdė po 27 dešimtines (dešimtinė – 1,092 ha) žemės, gautos iš Ketūnų dvaro. Be to, jie naudojosi bendromis ganyklomis (apie 4 ha), vadinamais servitutais.

Iš mano senelio pasakojimų mano tėvas žinojo, kad jo gimtoji sodyba įkurta daugiau kaip prieš šimtmetį. Jis prisimindavo gimtinėje žaliavusį sodą, kurį prieš Pirmąjį pasaulinį karą sodino jo tėvo brolis Leonas. LCV archyve radome 1927 06 17 Mažeikių aps. Sedos vls. Ketūnų seniūnijos komisijos Nr. 194 mokesčiais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų Andrėkų kaimo žemių sąraše nurodytus čia gyvenusius ūkininkus: Niūniava Antanas (ūkyje 4 gyventojai), Jautakis Petras (6 gyventojai), Niūniava Antanas (kitas, mūsų giminė – 4 gyventojai), Vaištaras Juozas (6 gyventojai), Nabažas Vacys (7 gyventojai), Lukšas Juozas (6 gyventojai).

Mano seneliai Zofija ir Antanas Niūniavos Andrėkų kaime turėjo nedidelį ūkį – 14,5 ha. Iki tragiškų 1940 metų įvykių darbštūs, paprasti ūkininkai sunkiai dirbo, tačiau jų gyvenimas tekėjo ramia, įprasta vaga. Jie patyrė daug skausmo ir kančių, kai okupacinė sovietų valdžia išvarė juos iš gimtųjų namų, atėmė žemę. Šie žiaurūs įvykiai turėjo įtakos mano senelių, tėvų, mūsų – jų vaikų – likimams. Vietinių bolševikų iniciatyva 1944 metais Zofijos ir Antano Niūniavų ūkis buvo konfiskuotas, o visas turtas nusavintas. Jie, bijodami represijų, slapstėsi. Jų turtas buvo perduotas „liaudies gynėjams“ Kostui ir Broniui G., vėliau šiame ūkyje įsikūrė Ketūnų apylinkės taryba.

Žemaičių Kalvarijos bažnyčioje 1904 02 08 Leonas Pranciškus (30 metų) Niūnievič (Niūniava) iš Ketūnų k. vedė Sofiją (Zofiją) Gorainytę (22 metų), užsakai skelbti 1, 2 ir 8 dienomis. Jaunųjų tėvai – Antanas ir Ana (Eičinaitė) Niūniavos bei Ignatijus ir Petronėlė (Vitkevičaitė) Gorainiai. Leono ir Zofijos Niūniavų šeimoje užaugo 4 vaikai: Stanislava, Ignacas, Leonas ir Stefanija. Zofijos vyras Leonas mirė 1915 metais (palaidotas Grūstės kapinėse), ir Zofija ištekėjo už Leono brolio Antano. Mano senelis Antanas Niūniava 1914 metais buvo mobilizuotas į caro armiją, dalyvavo mūšiuose, o iš karo 1916 metais grįžo į Lietuvą. Jis gimė 1885 02 15, mirė 1972 metais (palaidotas Šiaulių kapinėse). Antanas ir Zofija turėjo du sūnus – Antaną ir Aleksandrą Vytautą (mano tėvą). Mano senelė Zofija Niūniavienė mirė 1966 10 15, palaidota Rubikų kapinėse.

Ketūnų kaimas

Mano tėvas 1930 metais pradėjo lankyti Ketūnų kaimo pradžios mokyklą. Manoma, kad Ketūnų kaimo pavadinimas yra kilęs iš žodžio kęsti, kentėti (ketinimas). Ketūnų dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas 1540 metais, o kaimas – 1595 metais. Vietovė paminėta vedant sieną tarp Kuršo ir Žemaičių. Per kaimą teka Ventos intakas Šerkšnė. 1860 metais jėzuitai Ketūnuose įsteigė oratoriją ir pastatė medinę šv. Stanislovo vardu pavadintą koplyčią, kuri priklausė Sedos filijai. Ji išliko tik dailininko Č. Kontrimo paveiksle, koplyčią sovietmečiu nugriovė vietiniai komjaunuoliai.

Dėl Ketūnų parapijos steigimo 1926 07 27 T. Plikusas rašė, kad 1925 metų pavasarį keli Ketūnų ir dviejų ar trijų gretimų kaimelių piliečiai sumanė prie esančios senos koplyčios (prie kurios yra ¾ ha žemės) įsteigti parapiją, surinkta apie 80 parašų, tam tikslui skirta 8 ha žemės, planuojama statyti kleboniją, tam reikia apie 20 000 Lt. Sedos dekanas kan. M. Vilutis pritarė parapijos steigimui ir kreipėsi dėl žemės skyrimo, tačiau parapija nebuvo įsteigta.

Ketūnų kaimo pradžios mokykla įkurta apie 1900 metus dvaro pastate. Mokoma buvo rusų kalba. Dirbo mokytojas Liupkovskis (Lobkovskis). Vėliau mokykla buvo uždaryta, 1918 metais įsikūrė lietuviška pradžios mokykla (kitais duomenimis, mokykla veikė nuo 1914 metų), mokytojas buvo Stasys Ličkūnas (mokykloje dirbo 6 metus), mokėsi apie 30 vaikų. Po jo dirbę mokytojai: Ipolitas Adamavičius (1927 08 01 atleistas), Vladislovas Daukantas (1927 09 01 paskirtas šios mokyklos vedėju), Saliamonas Šlekys (nuo 1930 01 16), Stanislovas Želvys (buvo mokyklos vedėjas, mokytojas), Juškienė, Mickienė, Momkauskaitė, Vytautas Rimkūnas, Kazė Jurkutė-Niūniavienė (dirbo 1945–1946 metais), Viktoras Bubliauskas (išdirbo apie 12 metų). Padidėjus mokinių skaičiui iki 60, dirbo du mokytojai. Mano tėvo mokytojais, galėjo būti Saliamonas Šlekys (dirbo nuo 1930 01 16) arba Stanislovas Želvys (mokyklos vedėjas, mokytojas).

Teigiama, kad 1919 metais Ketūnų pradžios mokyklos mokytojas Stasys Ličkūnas, kilęs iš Žemalės, Ketūnuose buvo suorganizavęs stiprų ginkluotų vyrų būrį.

Mažeikių aps. Žemės reformos komisija 1924 11 20 Ketūnų mokyklos trobesius įkainavo 4000 Lt ir nurodė, kad mokyklos pastato ilgis 19,66 m, plotis 9,34 m, aukštis 3,35 m. Tuo metu mokyklos sode augo 19 obelų, 13 grūšių (kriaušių), 10 slyvų, 3 trešnės, eglių, pušų, beržų, uosių, klevų ir kt. Sklypo rubežiai (ribos): iš vakarų – buvusio Ketūnų dvaro sklypas Nr. 21, iš šiaurės – G. Plikuso sklypas, iš rytų – kelias, iš pietų – A. Pivriko sklypas.

Buvusi Ketūnų mokyklos mokytoja Jūratė Derkintytė pasakojo, kad 20-ųjų Lietuvos Nepriklausomybės metinių proga Ketūnų mokyklos aikštelėje 1938 05 08 buvo pastatytas granitinis paminklas, kurį pašventino kunigas Anupras Stonys, priklausęs Šaulių sąjungai. Spėjama, kad paminklo autorius – D. Kuprijanovas, kilęs iš Ketūnų kaimo (kapinaitėse yra Kuprijanovų šeimos kapavietė), vėliau gyvenęs Sedoje. Paminklo statybos iniciatorius buvo mokyklos vedėjas Stanislovas Želvys. Granito paminklas susidėjo iš keturių dalių – viršutinėje pavaizduoti Gedimino stulpai, peraugantys į kryžių, ant kurio pritvirtintas metalinis Nukryžiuotasis, ant dviejų vidurinių jo dalių iškaltas tekstas: 1918–1938 paminėti, branginkime savo tautos atkovotą laisvę ir aukokimės jai! Pastatė Ketūnų skyriaus šauliai ir prad. mokykla. Prie paminklo vykdavo Vasario 16-osios paminėjimai su vėliavos pakėlimu, stovėdavo garbės sargyba. Dar neseniai paminklo vietą žymėjo išlikę pamatai. Pokario metais paminklas nugriautas.

Ketūnų protėvių laikus mena išlikęs kultūros paminklas – senkapis, kuris yra kaimo laukuose, dar vadinamas Strazdausko žvyrduobe.

Prie kelio Mažeikiai–Plinkšės (pro tėvo sesers Stanislavos Petrauskienės trobelės langą matomi) buvo Ketūnų kaimo kapeliai. Žmonės buvo laidojami ir prie Ketūnų koplyčios (III kapinės). Kitos kaimo kapinės buvo šiaurės vakarinėje dalyje, Šerkšnės upės kairiajame krante (IV kapinės).

Ketūnų kaimo savanoriai

Ketūnų kaimo savanoriai rėmė 1941 metais susikūrusią Kaune Laikinąją Lietuvos vyriausybę ir organizavo Ketūnų kaimo savanorių štabą. Algirdas Jonas Petrauskas pasakojo:

Rubikuose buvo pagrindinis Lietuvos savanorių štabas, o Ketūnuose savanorių štabo padalinys buvo sukurtas tik todėl, kad Plinkšių dvare buvo įsikūrusi NKVD būstinė. Sovietinės okupacijos pradžioje Ketūnų kaime kiekvieno mėnesio 5-ą, 15-ą ir 25-ą dienomis vykdavo komjaunimo susirinkimai, kuriuos lankė 16 jaunų Ketūnų kaimo sentikių (starovierų). Tuose susirinkimuose dalyvaudavo iš Mažeikių atvykę vyras arba moteris, ir būdavo kalbama ne apie dorovę, bet apie Ketūnų kaimo gyventojų sekimą. Pvz., komjaunuoliui Juozui N. liepta dieną ir naktį sekti daugiavaikę Pocių šeimą. Kartą minėtas komjaunuolis dėl blogo oro neatvyko į susirinkimą ir jam buvo pasakyta: komjaunuoliui ir komunistui blogo oro ir tolimo kelio nėra... Prasidėjus II pasauliniam karui, 1941 m. birželio 22 d. 4 val. ryto suaktyvėjo sovietiniai Sedos vls. Ketūnų k. aktyvistai. Besiruošianti pasitraukti sovietinė kariuomenė buvo įsikūrusi Plinkšių dvare. Sovietinę santvarką palaikantys vietiniai gyventojai reikalavo, kad NKVD kareiviai, bėgdami iš Lietuvos, nužudytų Vaclovą Nabažą (mano tėvo sesers Stefanijos vyrą – J. N.-L.), nepriklausomoje Lietuvoje buvusį kaimo seniūną. Komjaunimo sekretorius Ivanas P. nurodė NKVD kareiviams V. Nabažo gyvenamąją vietą ir pats juos lydėjo. Kareiviai apsupo V. Nabažo sodybą, bet neradę Vaclovo namuose baisiai įniršo ir pradėjo tyčiotis iš jo žmonos ir jų mažamečių sūnelių – kieme paklupdė Stefaniją ir reikalavo išduoti vyrą, iš rusų kalbos į lietuvių kalbą vertė artimiausių kaimynų vaikai. Kitą dieną komjaunimo sekretorius Ivanas P. ir Sedos miestelio milicininkas su dviračiais atvažiavo į Ketūnus ir norėjo įeiti į Petrauskų (mano tėvo sesers Stanislavos – J. N.-L.) trobą, kurioje buvo susirinkę Lietuvos savanoriai, bet šie jų neįsileido. Tada neprašyti svečiai sukrito į griovį ir ėmė šaudyti, savanoriai atsakė tuo pačiu. Tuo metu vieškeliu važiavo Antanas Niūniava (mano senelis – J. N.-L.) ir iš abiejų pusių skriejančios kulkos peršovė jo arkliui kaklą. Pasinaudoję sumaištimi Ivanas P. ir milicininkas pabėgo, bet aktyvus NKVD ryšininkas – kaimynas S. – sėdo ant palikto dviračio ir nuvažiavo Plinkšių link į NKVD seržantų mokyklą kviesti pagalbos. Lietuvos savanorių vadas A. Poškus liepė visiems palikti būstinę ir pasislėpti pasėliuose. Stefanija Nabažienė, Stanislava Petrauskienė, jos sūnūs Kazimieras ir Alfonsas, Algirdas Jonas Petrauskas (prisiminimų autorius – J. N.-L.) bei Marcelė Petrauskaitė irgi pasislėpė kartu su visais. Iš Plinkšių atvažiavo trys sunkvežimiai, pilni NKVD-istų, kurie iššoko iš mašinų ir ėmė supti savanorių būstinę. Išsigandusios moterys pašoko iš slėptuvės ir leidosi bėgti, šitaip išduodamos besislapstančiuosius. NKVD nušovė savanorį Joną Niūniavą, Kazimieras (g. 1931 m.) ir Alfonsas (g. 1929 m.) Petrauskai pabėgo ir pasislėpė daržinėje, kur juos surado sovietiniai kareiviai. NKVD karininkui pagailo berniukų, jis atsisakė juos nušauti ir vietiniam komjaunimo sekretoriui tarė: „Tegu vaikinai gyvena“ (rusiškai: „Pustj žyvut pacany“). Grįžę kareiviai prie savanorių būstinės (mano tėvo sesers Stanislavos namo) sulipo į sunkvežimius ir išvažiavo pas Vitkauską į malūną. Tuo metu pas Vitkauskienę svečiavosi Konstancija Nabažaitė, ją NKVD kareiviai nušovė. Po to jie pasėliuose ėmė ieškoti savanorių, o radę seseris Stefaniją Nabažienę ir Stanislavą Petrauskienę bei Algirdą Joną Petrauską (prisiminimų autorių – J. N.-L.), juos vedėsi kartu. Eidami kareiviai pamatė suimtųjų moterų tėvą Antaną Niūniavą (mano senelį – J. N.-L.), todėl moteris paleido, o Antaną Niūniavą nusivedė pas vadą, kur buvo susirinkę kaimo sovietiniai aktyvistai. Išrikiuoti kareiviai laukė komandos šaudyti, bet tuo metu pasmerktasis Antanas Niūniava šoko iš klumpių ir leidosi bėgti. Kaimynas Skačkov puolė vytis šaukdamas, kad Antanas nepabėgs nuo mirties bausmės, tačiau kareivių kulkos, taikytos Antanui, atiteko Skačkovui, kurio kūną sovietiniai kareiviai pasiėmė. Vakarėjant tie patys kareiviai išvažiavo į Rubikus.

Mokslai, darbovietės

Mano tėvas 1930–1934 metais mokėsi Ketūnų kaimo pradžios mokykloje, o 1938 metais baigė keturias Mažeikių gimnazijos klases. Po to jis įstojo į Kauno Aukštosios Fredos sodininkystės mokyklą, kurioje mokėsi iki 1940 metų. Ją baigęs dirbo Pajūrio pranciškonų vienuolyne. Nuo 1942 10 01 dirbo sodininku-techniku Mažeikių firmoje „Sodyba“.

Mano tėvui 1952 01 10 pripažintas Finansų tarnybos I rango jaunesniojo patarėjo laipsnis (LTSR Finansų ministerija, pažymėjimas Nr. 715). Turėdamas penkis vaikus jis 1955 01 01 pradėjo mokytis Akmenės neakivaizdinėje vidurinėje mokykloje ir ją 1957 metais sėkmingai baigė (LTSR Švietimo ministerija, neakivaizdinė vid. mokykla, įskaitų knygelė Nr. 21). Finansų-kredito technikumą tėvas baigė 1962 metais ir dirbo revizoriumi.

Jis rašė, kad nuo 1942 iki 1944 metų dirbo sodininku-techniku Mažeikių firmoje „Sodyba“. Bronė Kiudulaitė-Šiurkienė (mano krikšto motina) pasakojo, kad ji su tėvais, broliais ir seserimis gyveno Gulbinų kaime (nuo Akmenės – 2 km), o jos brolis Vladas dirbo Mažeikių firmos „Sodyba“ Akmenės supirkimo punkte. Vladas pasikvietė mano tėvą į svečius, susidraugavo. Kiudulų šeima buvo labai muzikali, prisidėjus tėvui, susidarė kaimo kapela. Vladui, vengiančiam kariuomenės, pradėjus dirbti prie geležinkelio, Bronė perėmė jo pareigas „Sodybos“ punkte ir tiesiogiai bendravo su tėvu, kuris sekmadieniais atvažiuodavo pas Kiudulus į Gulbinų kaimą. Karo metu Bronė kartu su draugais važiavo į ekskursiją, o grįžtant tėvas visus pakvietė į savo tėviškę. Visi miegojo ant šieno, o ryte babunėlė (Zofija Niūniavienė) juos vaišino ką tik pamelžtu pienu. Bronė pasakojo, kad jai įspūdį padarė kieme stovintis didelis kryžius.

Sedos kautynių sūkuryje

Vietinė rinktinė (toliau – VR) buvo organizuojama 1944 metais, siekiant atremti bolševikų invaziją. Vokiečiams pareikalavus VR karius perkelti į vermachto dalinius, generolas P. Plechavičius nesutiko ir 1944 05 15 įsakymu ją išformavo. 1944 metų balandžio pradžioje VR štabas slapta nuo vokiečių okupacinės valdžios pradėjo organizuoti apsaugos būrius, kurie turėjo kovoti su NKVD vadovaujamų diversantų vykdomais išpuoliais prieš civilius ir apsaugoti kaimų ir miestelių gyventojus bei jų turtą. 1944 metų liepos mėnesį sovietinė armija įžengė į Lietuvą. Patriotiškai nusiteikę lietuviai, visų pirma buvę kariškiai, išvaikytos P. Plechavičiaus VR kariai, stojo į kovotojų būrius. 1944 07 28 jie susijungė į karinį dalinį, kurį pavadino Tėvynės apsaugos rinktine (toliau – TAR). Tarp karininkų buvo jaunesnysis leitenantas A. Zapkus, kuris minimas TAR 07-30 įsakyme Nr. 2: „Įsakau iš apmokytų ir ginkluotų Tėvynės apsaugos vyrų sudaryti kuopą, kurios uždavinys – ginti Viekšnius. Šios kuopos vadu skiriu ltn. Zapkų“. Mano tėvas – savanoris Niūniava Aleksandras – 1944 metais aktyviai dalyvavo Žemaitijoje kovodamas prieš diversantus ltn. Alekso Zapkaus vadovaujamame būryje. TAR perorganizuojant, jis buvo paskirtas į aštuntą kuopą. Tikėtina, mano tėvas nuo 1944 07 30 iki 1944 09 20 kovojo ties Viekšniais. Ten rusų puolimas buvo sėkmingai sustabdytas. 1944 09 20 pulko įsakyme Nr. 50 (55), A. Zapkus, iki tol ėjęs 4 kuopos vado pareigas, paskirtas 8 kuopos vadu. TAR kariai atitraukti į Sedą 1944 10 06.

V. Kazlauskas knygoje Paniekinę mirtį (Vilnius, 2002) VI skyriuje Pėstininkai Ventos fronte pažymi, kad II bataliono 6-os kuopos sąraše tarp karių savanorių yra ir Niūniava Aleksas.

TAR kariai 1944 metų spalio pradžioje Sedos miestelyje bandė sulaikyti į Vakarus besiveržiančią Raudonąją armiją (RA). Mano tėvas kaip ir kiti kariai savanoriai dalyvavo Sedos kautynėse, kurios įvyko 1944 10 07. Šiose kautynėse žuvo apie 100 TAR savanorių. Tėvas mano mamai (savo žmonai) pasakojo: Kasėme apkasus su kastuvais, kirtikliais, laužtuvais. Anapus Ventos upės buvo rusų apkasai. Tikėjomės atsilaikyti. Mums vadovavo lietuvių vadai. Vokiečiai mums nepadėjo, nes kautynėse nepasirodė jų tankai. Kai rusai pradėjo veržtis, mums reikėjo trauktis. Žuvo daug lietuvių. Traukėmės per Barstyčius Klaipėdos link. Pasiekus Momonovą prie jūros mus apsupo RA kariai. Vengdami sušaudymo mes nepasakėme apie dalyvavimą Sedos kautynėse. Tada buvome inkorporuoti į RA dalinius, aprengti sovietų milinėmis ir pasiųsti į pirmąsias fronto linijas. 1945 04 26 apie 50 km nuo Berlyno aš buvau sužeistas ir gydomas nuo 1945 05 25 iki 1945 10 18 gydymo įstaigoje „EG 1828“.

Mano tėvo Aleksandro Niūniavos kariniame biliete Nr. 0715363 pažymėta, kad jis buvo pašauktas į sovietinę karinę tarnybą 1944 metų gruodį, priimtas į karinį dalinį 1945 metų kovą, buvo šaulys, priklausė kariniam daliniui Nr. 293sr (rusų kalba: cp). Nuo 1945 05 25 iki 1945 10 18 nepriklausė daliniui (po sužeidimo gydėsi). Tėvas sužeistas 1945 04 26, išleistas į dalinį 1945 10 18. Apie tėvo sužeidimą ir gydymą rašoma SSRS Gynybos ministerijos karo medicinos muziejaus archyvo išduotoje pažymoje Nr. 86808 b-1.

LCVA 2009 02 25 išduotoje pažymoje Nr. R 4-432 apie A. Niūniavos tarnybą Vietinėje rinktinėje, rašoma: Vietinės rinktinės archyviniame fonde, asmenų, 1944 05 12 paimtų iš Vietinės rinktinės į vokiečių kariuomenę, sąraše įrašytas tarnautojas Niūniava Aleksandras, g. 1923 12 04, gyvenęs Mažeikių mst. Bažnyčios g. 6. Skiltyse „Dalies pavadinimas“ ir „Pastaba arba atleidimas“ atitinkamai įrašyta: „II/23. 2/27“ ir „Atleistas pagal UK. PAGRINDAS. f. R. 675, ap. 1, b. 1819“.

V. Kazlausko knygoje „Ventos frontas. 1944 metai“ skyrelyje „Savanoriai tampa „savanoriais“ rašoma, kaip Rozenbergo mieste sovietų paimti į nelaisvę Lietuvos savanoriai tapo rusų armijos „savanoriais“: „Didelę dalį paėmę mūsiškių į nelaisvę sovietai išrikiavo ir pasakė: kas nesutinka prieš vokiečius kariauti, „tris žingsnius pirmyn“. Tokių atsirado keletas. Juos sovietų karininkai čia pat visų akivaizdoje nušovė. Kitiems įsakė sudeginti vokiškas uniformas ir apsirengti sovietinėmis. Jiems po mėnesio teko Berlyną šturmuoti“. Panašiai mano tėvas pasakojo: „Nuo sovietų traukėmės iki Mamonovo, atsidūrėme prie jūros, trauktis nebebuvo kur. Vienas kitam perdavėme, kad rusams sakysime, jog einame jiems į pagalbą kovoti prieš vokiečius. Turbūt rusai nepatikėjo, bet davė visiems šinelius (milines) ir pasiuntė visus į pirmąsias fronto linijas“.

Pokario metai

Mano tėvas 1945 metų lapkritį sugrįžo į Lietuvą, į savo tėviškę, ir 1945–1946 metų žiemą jis gyveno Ketūnų kaime pas savo seserį Stasę (Stanislavą) Petrauskienę, kurios vyras Liudvikas Petrauskas 1944 metais buvo suimtas NKVD (LYA. F. K-1. ap. 58, b. 45045/3). Kita tėvo sesuo Stefanija Nabažienė gyveno Andrėkų kaime, jos vyrą Vaclovą Nabažą NKVD suėmė 1946 08 09.

Mano mama Kazė Jurkutė gimė 1918 01 01 Kretingos aps. Skuodo vls. Būdvietės k. daugiavaikėje ūkininkų Elenos ir Leono Jurkų šeimoje. Ji lankė Erslos ir Mosėdžio pradžios mokyklas, Skuodo ir Švėkšnos gimnazijas. Į Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių vienuolyną mama įstojo 1936 metais, buvo iki 1945-ųjų. Iki 1940 metų seserys įsteigė ir sėkmingai dirbo Mergaičių amatų ir namų ruošos mokyklose Panevėžyje, Tauragėje, Rokiškyje, Žemės ūkio mokykloje Adakave, vaikų darželiuose Palangoje ir Panevėžyje, Mergaičių globos namuose Kaune bei vaikų prieglaudoje Girėnuose. Prasidėjus karui, mama dirbo Girėnų vaikų prieglaudoje. Ji pasakojo, kad prasidėjus bombardavimui greitai žadino vaikus ir visi bėgo slėptis. Paauglys berniukas, ar savo noru, ar auklėtojų įpareigotas, nešė kryžių. Bėgant pasigirdo lėktuvų ūžesys ir visi puolė ant žemės. Kai mama pakilo, pamatė, kad aplink nieko nėra, tik berniukas su kryžiumi ir kokių dviejų metukų mergaitė, kurią ji nuo pat pradžių nešė ant rankų. Mama su tais vaikais ėmė ieškoti prieglobsčio, priėjo didelį namą ir bandė patekti į rūsį, tačiau žmonės, pamatę mergaitės raudoną skarelę, uždraudė jiems įeiti. Kažkokiu būdu mama susitiko su kitomis auklėtojomis ir vaikais. Visi buvo išsigandę ir visą laiką meldėsi. Po kurio laiko (gal ir po kelių dienų) prisistatė vokiečiai. Kažkuri iš auklėtojų vokiškai paaiškino, kad jos – vienuolės, o jų globojami vaikai – iš prieglaudos. Vokiečiai visus susodino į transporto priemonę (mama sakė, kad į autobusą, bet turbūt į sunkvežimį) ir nuvežė vėl į Girėnus.

Mama Vilniuje nuo 1943 03 03 iki 1943 06 30 lankė Savitarpinės Pagalbos Komiteto vaikų darželių auklėtojoms ruošti kursus. Pažymima, kad Valstybės Egzaminų Komisija Kazimierai Jurkutei, baigusiai minimus kursus ir pristačiusiai Švėkšnos „Saulės“ privačios gimnazijos penkių klasių baigimo 1937 10 27 pažymėjimą Nr. 119/327 ir dviejų metų stažo vaikų namuose dokumentus, nuo 1943 07 01 pripažįsta vaikų darželio auklėtojos cenzą ir teises.

Kadangi buvo konfiskuoti vienuolyno namai, motinėlė paprašė sesučių, kurios dar nebuvo davusios amžinųjų įžadų, laikinai glaustis pas gimines. Taip mama atsidūrė Telšių r. Viekšnelių parapijoje, kur klebonas buvo jos brolis kunigas Leonas Jurkus, o vėliau išvyko į Ketūnus pas seserį Bronę Derkintienę. Ketūnų mokyklos vedėjas V. Bubliauskas paprašė mamos, kad ji sutiktų mokytojauti, nes mokytojas Vytautas Rimkūnas kažkur dingęs (Sedos LLA kuopos vado pavaduotojas Vytautas Rimkūnas tuo metu slapstėsi).

Mama Ketūnų pradžios mokykloje mokytojavo 1945–1946 metais. Jai dirbant mokykloje mokslas prasidėjo 1945 09 01, baigėsi 1946 05 31, mokykla dirbo 210 dienų per metus; buvo 4 komplektai; bendras mokyklos patalpos plotas 151,7 m²; klasių kambarių skaičius – 4; klasių kambarių plotas – 138,2 m²; mokinių skaičius I klasėje – 32, II klasėje – 56, III klasėje – 36, IV klasėje – 21, iš viso 145 mokiniai. Prisimindama pažintį su savo būsimuoju vyru ji pasakojo: Tik pradėjusi mokytojauti aš su mokiniais paruošiau savo kūrybos vaidinimą. Spektaklį parodėme mokyklos naujametiniame vakare Ketūnų kaimo visuomenei. Šventėje dalyvavo ir Aleksandras Niūniava. Jis tuo metu buvo sužeistas, ką tik grįžęs iš karo. Tada aš su juo susipažinau. Mes iš karto pamilome vienas kitą. Draugystė pasibaigė vedybomis...

Mano tėvai – Aleksandras ir Kazė – 1946 06 13 susituokė Sedos bažnyčioje. Laikai buvo neramūs ir pavojingi: mamos seserys Ona Jokubauskienė ir Bronė Derkintienė su šeimomis vėliau buvo ištremtos į Sibirą, kitos sesers Elenos sūnūs Jonas ir Valerijonas Paulauskai buvo partizanai, o mamos brolis kun. Leonas Jurkus tuo metu buvo Mažeikių aps., Židikų vls., Pikelių parapijos klebonas, kurį NKVD nuolat sekė (plačiau apie kun. L. Jurkų rašoma „Vorutos“ laikraštyje („Už tikėjimą mirti nebijau“, „Voruta“, 2013 01 11).

Nuo 1946 iki 1948 metų mano tėvai gyveno Plinkšiuose, tėvas dirbo sodininku Plinkšių žemės ūkio mokykloje. Mama pasakojo, kad jos sesuo Onutė su vyru Stanislovu ištremti į Sibirą 1948 metų gegužę, o kita mamos sesuo buvo labai būgšti – ji vis bėgdavo prie lango, atsargiai dairydavosi ir mamai šaukdavo: „Jau ateina, jau veš...“ Mama nutarė išsiaiškinti, ji ryžtingai nuėjo į Sedos MGB būstinę pas viršininką ir netaisyklinga rusų kalba paklausė: „Mus veziotie į Sibirą ar neveziotie?“ Mama pasakojo, kad tas Sedos MGB viršininkas pasirodė visai malonus žmogus, jis atsakęs: „Niet, što vy, spokoino, Niūniava – frontovik“. Turbūt mama ne visiškai patikėjo jo žodžiais, nes skubėjo iš Sedos išvažiuoti ir pasakojo, kad jai draugė parašė keičianti darbo vietą, o mama galinti dirbti vietoje jos, draugė patikino, kad tuo metu Ramygalos Švietimo skyriaus vedėju dirbo savas žmogus (nors ir partinis, bet Lietuvos patriotas).

Paskutinįjį savo gyvenimo dešimtmetį tėvai gyveno pas dukrą Silvą Semeliškėse (Trakų r.), tėvas mirė 2001 10 02, mama – 2015 11 24, jie palaidoti Semeliškių kapinėse.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nutarimu 2009 m. lapkričio 11 d. (protokolas Nr. 192) po mirties A. Niūniavai – Vietinės rinktinės ir Tėvynės apsaugos rinktinės kariui – buvo suteiktas kario savanorio statusas. Tai patvirtinantis pažymėjimas Vilniaus įgulos karininkų ramovėje iškilmingai buvo įteiktas Aleksandro Niūniavos žmonai Kazimierai Niūniavienei.

Aleksandras Niūniava su žmona Kazimiera užaugino ir išauklėjo šešis vaikus. Jie visi gynė Lietuvą Sausio 13-osios naktį, kaip ir jų tėvai aktyviai kovojo už Lietuvos Nepriklausomybę.

P. S. Prie šio straipsnio rengimo daug prisidėjo Antanas LESYS – autorės past.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija