Žaizdos
kūne mūsų...

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Kelionė Nepriklausomybės akto signataro kunigo Alfonso Petrulio takais

Kelionės dalyviai su Musninkų klebonu kun. Virgilijumi Balniu Musninkų bažnyčios šventoriuje prie Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataro kun. Alfonso Petrulio kapo

Kelionės dalyviai prie Pivašiūnų bažnyčios su klebonu mons. Vincu Baubliu

Musninkų klebonas kun. Virgilijus Balnys išlydi kelionės dalyvius

Kelionės dalyviai Pivašiūnų bažnyčioje

Šlama šimtamečiai klevai, augantys prie mūrinės Musninkų Švenčiausios Trejybės bažnyčios tvoros. Skamba varpas, kviečiantis Musninkų parapijos tikinčiuosius į šv. Mišias. Ne vienas, eidamas į jas, sustoja prie šventoriuje palaidotų kunigų kapų. Čia amžino poilsio atgulė Musninkuose dirbę kunigai: Laurynas Stasiūnas, Kazimieras Pielutis, Leonas Smalinskas. Čia ir kun. Alfonso Petrulio, Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataro, kapas. Centrinė miestelio aikštė pavadinta jo vardu. 2011 metais, Musninkų gimnazijos bendruomenei pageidaujant, gimnazijai buvo suteiktas Nepriklausomybės akto signataro kun. Alfonso Petrulio vardas. Kasmet Vasario 16-ąją musninkiečiai pagerbia šio Nepriklausomybės akto signataro ir kunigo atminimą.

Kun. Alfonsas Petrulis Musninkuose dirbo neilgai. 1928 metais jis buvo paskirtas į Musninkus ir klebonavo čia tik apie pusę metų. Eidamas aukoti šv. Mišių, mirė 1928 m. birželio 28 d. Užgeso tiesiog prie altoriaus. Kun. A. Petrulio ganytojiškasis darbas nebuvo lengvas. Jis daug kartų buvo kilnojamas iš vienos parapijos į kitą, nes, nuvykęs į jam pavestą parapiją, rūpinosi, kad sielovada, kultūrinė ir švietimo veikla vyktų ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba. Dvasininko darbą jis dirbo Bagdonavo filijoje, Joniškyje, Maišiagaloje, Nalibokuose, Marcinkonyse, Pivašiūnuose, Paparčiuose.

Paskaityti apie Alfonsą Petrulį ir jo darbus galima literatūrologo Viktoro Aleknos biografinėje apybraižoje „Nepriklausomybės akto signataras kunigas Alfonsas Petrulis“, Algimanto Liekio knygoje „Signatarai“, Stanislovo Kiškio knygoje „Kristaus pašaukteiji“ ir kitur, tačiau dar įdomiau pabūti tose vietose, kuriose gyveno ir dirbo šis garbingas žmogus, susipažinti su žmonėmis, kuriems rūpi išsaugoti Nepriklausomybės akto signataro kun. Alfonso Petrulio atminimą.

Musninkų miestelio kultūros puoselėtojų bendruomenės „Spindulys“ nariams Helenai Vaicekauskienei ir Leonui Vaicekauskui bei musninkiečiui, Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ vyriausiajam redaktoriui Juozui Vercinkevičiui kilo mintis pasiūlyti pakeliauti Nepriklausomybės akto signataro kunigo Alfonso Petrulio takais. Bendruomenės „Spindulys“ nariai entuziastingai palaikė šį pasiūlymą. Susibūrė grupė, kuri ėmėsi organizacinių darbų. Buvo nuspręsta į kelionę pakviesti ne tik „Spindulio“, bet ir kitų bendruomenių narius, keliauti dvi dienas, aplankant Paparčius, Trakus, Pivašiūnus, Druskininkus, Liškiavą, Marcinkonis.

Birželio 25 dienos rytą 40 įvairaus amžiaus kelionės dalyvių (vaikų, tėvų, senelių) susirinko Musninkų Šv. Trejybės bažnyčios šventoriuje prie Nepriklausomybės akto signataro kun. Alfonso Petrulio kapo. Pagerbę jo atminimą ir klebonui kun. Virgilijui Balniui palinkėjus laimingo kelio, išvažiavome.

Pirmiausia sustojome kontempliatyviame Aušrinės Marijos moterų vienuolyne, esančiame Kaišiadorių rajone, Paparčių kaime. Mus maloniai sutiko vieno iš asketiškiausių bei uždariausių vienuolynų Lietuvoje vienuolė. Pakvietusi į svečių kiemelį, ji papasakojo vienuolyno atsiradimo istoriją. Atsakė į įvairius klausimus. Buvo įdomu sužinoti, kaip seserys patenka į vienuolyną, kokios regulos laikosi, kaip tvarko savo buitį, bendrauja su žmonėmis, gyvenančiais už vienuolyno sienų. Sesuo kalbėjo apie pašaukimą, santykį su Dievu. Kelionės dalyviai aplankė vienuolyno bažnyčią.

Paskui sustojome prie Paparčių Šv. vyskupo Stanislovo ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios. Čia 1927–1928 metais klebonavo Nepriklausomybės akto signataras kun. Alfonsas Petrulis. Paparčiuose jo atminimui yra pastatytas paminklas.

Užsukome į Guronis, esančius Kaišiadorių rajone. Aplankėme kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškę. Čia mus pasitiko Eucharistinio Jėzaus seserų (SJE) kongregacijos vienuolė. Ji papasakojo vienuolyno atsiradimo istoriją, supažindino su paroda, skirta kardinolui Vincentui Sladkevičiui. Vėliau apžiūrėjome Rožinio ekspoziciją, pasivaikščiojome Rožinio slėpinių parke. Pasigrožėjome skulptūromis ir freskomis, kurias nutapė dailininkas prof. A. Kmieliauskas.

Toliau kelionės maršrutas vedė į Trakus. Čia susitikome su kraštiečiu žurnalistu, redaktoriumi, leidėju Juozu Vercinkevičiumi. Jo vadovaujama leidykla „Voruta“ 1996 metais išleido literatūrologo Viktoro Aleknos biografinę apybraižą „Nepriklausomybės akto signataras kunigas Alfonsas Petrulis“. J. Vercinkevičius pakvietė apsilankyti Trakų bažnyčioje, papasakojo jos istoriją, supažindino su joje esančiomis meno vertybėmis. Vėliau visus kelionės dalyvius kraštietis pavaišino pietumis – kibinais, kurie laikomi tautiniu Trakų karaimų paveldu. Papietavę, atsipūtę, suvilgę kojas ežere, keliavome toliau.

Pasiekėme Pivašiūnus. Čia mus svetingai pasitiko Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos bažnyčios klebonas, Alytaus dekanato dekanas mons. Vincas Baublys. Sužinojęs „Spindulio“ bendruomenės narių kelionės tikslą, labai nudžiugo. Monsinjoras sakė, kad per 30 jo kunigavimo metų pirmą kartą tenka bendrauti su žmonėmis, kurie domisi savo parapijoje dirbusio kunigo gyvenimu ir veikla, skiria šv. Mišių auką jo atminimui. Klebonas papasakojo Pivašiūnų bažnyčios istoriją, supažindino su meno vertybėmis, esančiomis bažnyčioje. Priminė, kad kun. A. Petrulis Pivašiūnuose klebonavo 1911–1927 metais. Stengėsi, kad bažnyčioje būtų vartojama lietuvių kalba, rūpinosi atnaujinti lietuviškų poterių kalbą. 1909 metais kartu su Juozu Kukta buvo išrinktas į mišrią komisiją lietuvių ir lenkų ginčams spręsti. Gyvendamas Pivašiūnuose įsteigė „Blaivybės“ ir „Ryto“ draugijas, leido katalikišką laikraštį „Aušra“. 1917 metais buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, 1918 metais tapo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataru. Klebonas Musninkų bendruomenei „Spindulys“ padovanojo lankstinukų apie kun. Alfonsą Petrulį. Vėliau buvo aukojamos šv. Mišios Nepriklausomybės akto signataro kun. A. Petrulio atminimui. Vienas iš šv. Mišių ministrantų buvo ir kelionės dalyvis musninkietis Tautvydas Dikčius. Po šv. Mišių mons. V. Baublys keliautojams parodė restauruotą kleboniją, papasakojo parapijos istoriją. Pakvietė pasižiūrėti filmą apie Dievo tarną arkivyskupą Teofilių Matulionį, priminė, kad vyksta beatifikacijos procesas, kuriuo siekiama jį paskelbti palaimintuoju. Atsisveikinę su monsinjoru, keliavome toliau.

Nakvoti užsukome į Druskininkus – vieną gražiausių Lietuvos kurortų. Išvarginti didelių vasaros karščių, džiaugėmės Druskonių ežero gaiva, grožėjomės dainuojančiu fontanu, Druskininkų miesto gėlynais.

Antra kelionės diena buvo irgi įdomi. Nors vargino dideli karščiai, numatyto kelionės maršruto nekeitėme. Pirmiausia užsukome į netoli Druskininkų esantį A. Česnulio skulptūrų ir poilsio parką. Mus pasitiko sodybos šeimininkas, vienas geriausių Dzūkijos skulptorių. Jis papasakojo sodybos įkūrimo istoriją. Ekskursiją po sodybą pradėjo Rūpintojėlių siena. Vedė Ratnyčelės upelio krantu ir aiškino sodyboje esančių medžio drožinių ir kompozicijų prasmę. Keliautojai, lipdami į ketvirtą kieme stovinčio paties šeimininko suręsto vėjo malūno aukštą, apžiūrėjo drožinių ekspoziciją. Neliko nė vieno abejingo žmogaus ir medžio draugystei. Atsigaivinę šaltu Jaunystės šaltinio vandeniu (skulptorius sakė, kad, atsigėręs iš šio šaltinio, atjaunėji), patraukėme toliau.

Kelias vingiavo link Liškiavos. Sustojome prie Liškiavos vienuolyno ansamblio. Gidė pakvietė į restauruotą XVII amžiaus Švč. Trejybės bažnyčią, supažindino su jos architektūra, papasakojo Liškiavos miestelio ir bažnyčios atsiradimo istoriją, parodė bažnyčioje esančias meno vertybes, pasiūlė nusileisti į bažnyčios rūsius, kur yra XVIII amžiaus vienuolių dominikonų palaikai bei įrengta XVII–XVIII amžių liturginio paveldo ekspozicija. Pasivaikščioję po Liškiavos vienuolyno ansamblio teritoriją, keliavome toliau.

Atsigaivinti sustojome Merkinėje. Vieni, sėdėdami pavėsyje, žvelgė į didingą piliakalnį, kiti maudėsi Nemune, treti panoro pasižiūrėti, kaip atrodo Merkinės miestelis.

Paskui autobusas sustojo prie Marcinkonių bažnyčios. Čia 1908 metais Vilniaus vyskupas perkėlė kunigą Alfonsą Petrulį. Piligrimus pasitiko Marcinkonių bendruomenės narė, gamtos mokslų daktarė Onutė Grigaitė. Ji palydėjo mus į Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčią, supažindino su klebonu. O. Grigaitė papasakojo apie bažnyčią. Ji sakė, kad, dirbdamas Marcinkonyse, kun. A. Petrulis 1910–1911 metais bažnyčią suremontavo, įsigijo J. Garalevičiaus pagamintus vargonus. Apžiūrėjome senąją kleboniją, kuri, turbūt nelabai pasikeitė nuo tų laikų, kai Marcinkonyse klebonavo kun. A. Petrulis. O. Grigaitė palydėjo mus į svetingą kaimo turizmo sodybą, kurios šeimininkė kvietė ragauti jos keptų grikinių babkų, bandelių su įvairiausias įdarais, skanauti rūgštynių sriubos su duona, kepta ant ajerų, atsigaivinti duonos gira.

Pasistiprinę keliavome toliau. Marcinkonių bendruomenės narė O. Grigaitė lydėjo mus pušynais iki Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato. Ji sakė, kad 1993 metais, Lietuvai prisijungus prie Ramsaro konvencijos, Čepkeliai buvo įtraukti į tarptautinę reikšmę turinčių Pelkinių vietovių sąrašą. Čepkelių rezervatas yra „NATURA 2000“ teritorija – Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklo dalis. Šis tinklas skirtas retų bei nykstančių rūšių ir buveinių apsaugai, kurios svarbios visos Europos biologinei įvairovei. Iš Čepkelių raisto apžvalgos aikštelės pamatėme raisto platybes. Eidami pažintiniu taku sužinojome, kaip susiformuoja raistas, kas jame auga, gyvena, kokių gydomųjų savybių turi raisto durpės. O. Grigaitė ne tik pasakojo, bet ir rodė, kur auga kiminai, kaip atrodo vaivorai, girtuoklės ir viržiai, kaip skruzdžių liūtas tyko aukos. Kelionės dalyviams padovanojo vilkiuko pėdelę – spaudą ant rankos – ir daug lankstinukų, laikraščių, kuriuos leidžia Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija.

Grįžę į Marcinkonis padėkojome už svetingą priėmimą, įdomią ekskursiją po Čepkelių valstybinį gamtinį rezervatą. Sutarėme, kad prasidėjusi dviejų bendruomenių draugystė tęsis, nes mus vienija bendros idėjos. Marcinkoniškiams patiko idėja keliauti Nepriklausomybės akto signataro kun. A. Petrulio takais. Rudeniop Marcinkonių bendruomenė irgi norėtų organizuoti kelionę, aplankyti Musninkus.

Namo važiavome pavargę (tą sekmadienį Dzūkijoje buvo pasiektas karščio rekordas), tačiau vos tik autobusas įvažiavo į Širvintų rajoną, uždainavome: „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos...“ Taip, tikrai Lietuvoje žaliuos ąžuolai, jei bus iniciatyvių, darbščių, pareigingų žmonių, dirbančių Lietuvos labui, tokių, koks buvo Nepriklausomybės akto signataras kun. A. Petrulis.

Už turiningą kelionę „Nepriklausomybės akto signataro kunigo Alfonso Petrulio takais“ jos dalyviai dėkingi bendruomenei „Spindulys“, rėmėjams Marijai Bareikaitei-Remienei, Juozui Vercinkevičiui ir Marcinkonių kaimo bendruomenei.

Eglė Dikčienė,
Musninkų miestelio kultūros puoselėtojų bendruomenės „Spindulys“ narė

Širvintų – Kaišiadorių – Trakų – Alytaus – Varėnos rajonai

© 2016 „XXI amžius“