2016 m. rugsėjo 2 d.    
Nr. 32
(2200)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Žaizdos
kūne mūsų...


XXI Amžius


Valstybės kūrėjai

Nors išsaugojo prieškario diplomato pasą, Lietuvos pilietybės negavo

Rasa Jakiūnaitė,

Vilkmerge.lt redaktorė

Povilas Gaučys Kaune 1920 metais

Emilija Simanavičiūtė
ir Povilas Gaučys. Vestuvinė
nuotrauka. 1941 metai, Vilnius

Povilas Gaučys 1984 metais

Diplomo Povilui Gaučiui (dešinėje)
įteikimas 1984 metais

Povilas Gaučys 1991 metais Kaune,
keli mėnesiai iki mirties

Pasiirstymas Veprių ežere.
Kairėje – Povilas Gaučys

Gaučių šeima. Iš kairės stovi:
Edvardas, Zosė, Povilas, Ksaveras,
sėdi: motina Eleonora, Jadzė ir tėvas
Jurgis. 1927 m. spalio 7 d. Kaune

Prie Povilo Gaučio kapo Petrašiūnų
kapinėse. Iš kairės: giminės Alvydas
Malinauskas, Elena Kanclerienė su vyru
Vytautu. Dešinėje – Romas Petras Šaulys

Romas Petras Šaulys rūpinasi
P. Gaučio šeimos kapu Vepriuose

Ukmergės kraštas yra išauginęs ne vieną iškilią asmenybę, pasišventusią ir dirbusią Lietuvai ir garsinusią ją visame pasaulyje. Deja, daugelio jų vardai dabar yra mažai kam žinomi, darbai ir nuopelnai neįvertinti, atminimas neįamžintas.

Gaučys? Paklauskime pirmojo gatvėje sutiktojo ukmergiškio, ar girdėta ši pavardė. Atsakymas bus gūžtelėjimas pečiais ir „nežinau, nepažįstu tokio“.

Taip, Povilas Gaučys (1901–1991) – paprasto Veprių felčerio sūnus, pradžios mokyklą baigęs Deltuvoje, išaugęs žymiu diplomatu, vertėju, lietuvybės puoselėtoju, aktyviu visuomenės veikėju, lietuvių literatūros tyrinėtoju, mokėjęs lotynų, graikų, rusų, lenkų, vokiečių, anglų, ispanų, katalonų, italų, portugalų, prancūzų, rumunų, čekų, ukrainiečių, latvių kalbas. Užsienyje steigęs lietuviškas mokyklas, sudarinėjęs enciklopedijas ir žodynus.

1944 metais, siekdamas išvengti sovietinių represijų, P. Gaučys pasitraukė į Vakarus. Į Lietuvą grįžo 1991 metais. Tuometinei LR Vyriausybei, vadovaujamai Kazimieros Prunskienės, pateikė išsaugotą prieškarinį Lietuvos diplomato pasą. Paprašė, kad jam būtų atkurta Lietuvos pilietybė. Tačiau ją suteikti atsisakyta. Tais pačiais metais P. Gaučys kreipėsi į leidyklą „Mintis“, prašydamas išleisti autobiografinę knygą „Tarp dviejų pasaulių“. Ją išleisti atsisakyta.

P. Gaučys, visą gyvenimą pašventęs Lietuvai, šių nuoskaudų neištvėrė – ištiko insultas. Senolis mirė Kaune, likus vos kelioms dienoms iki 90-mečio – 1991 m. lapkričio 12 d. Autobiografinę knygą 1992 metais išleido „Spindulio“ leidykla.

P. Gaučys palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse, o jo šeimos – tėvo, mamos, brolių ir seserų – kapavietė yra Veprių kapinėse. Ją prižiūri kaunietė architektė, P. Gaučio sesers dukra Elena Kanclerytė su vyru Vytautu. E. Kanclerytė – vepriškio Tomo Kanclerio, ilgus metus prieškariu buvusio Veprių viršaičiu, dukra. Beje, T. Kancleris yra parašęs išsamią ir detalią Veprių miestelio istoriją.

P. Gaučio sąsajos su Vepriais yra itin svarbios jo gyvenime. Čia daugiau negu 35 metus gydytoju pas grafą Marijoną Broel Pliaterį dirbo jo tėvas Jurgis Gaučys. Atsiminimų knygoje Veprius P. Gaučys mini gana dažnai. Jau gyvendamas ir dirbdamas Kaune, jis nuolat čia atvykdavo vasaroti, lankydavo jam brangias vietas.

P. Gaučys buvo vedęs mažeikiškę pianistę Emiliją Simanavičiūtę, vestuvės įvyko 1942 metais Vilniuje. Jo žmona tragiškai žuvo autokatastrofoje 1977 metais, palaidota JAV. Povilas ir Emilija susilaukė vienintelio sūnaus Jurgio. Kaip pasakoja vepriškis visuomenininkas ir mecenatas Romas Petras Šaulys, pirmasis pradėjęs rūpintis P. Gaučio atminimo įamžinimu, daugiau nei metus susirašinėjo su J. Gaučiu, sūnus prašė archyvinės medžiagos apie tėvą. R. P. Šaulį kiek stebina tai, kad susirašinėjimas nutrūko, kai buvo pradėta kalbėtis apie J. Gaučio apsilankymą gimtinėje ir apie tinkamą P. Gaučio kapo sutvarkymą.

P. Gaučio amžinojo poilsio vietą Kaune žymi kuklus kaltinis kryžius ant betoninio postamento su granitine plokšte, kurioje – įrašas, kad čia palaidotas diplomatas, vertėjas P. Gaučys. Architektė E. Kanclerytė su vyru Vytautu, irgi architektu, parengė iškiliojo giminaičio kapo sutvarkymo projektą. Jo įgyvendinimas – pagrindinis R. P. Šaulio rūpestis.

Pagaliau iš esmės susirūpinta deramu P. Gaučio vardo ir jo palikimo įprasminimu. Sudaryta komisija, kuri siūlo šį iškilų kraštietį apdovanoti po mirties ir taip įamžinti jo atminimą. Komisijai pirmininkauja visuomeninės organizacijos „SOS-Vepriuose“ direktorius R. P. Šaulys, pirmininko pavaduotojas – Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininko pavaduotojas Alvydas Malinauskas, nariai: Europos Sąjungos atstovybės Rusijos Federacijoje vadovas Vygaudas Ušackas, Kovo 11-osios Akto signataras Vladimiras Jarmolenko, ekonomistas Vytautas Pupšys, vepriškė Justina Razumaitė.

Straipsnyje, pavadintame „Lietuvybės puoselėtojas iš Veprių“ („XXI amžius“, 2015 12 11, Nr. 46), rašo V. Pupšys: „Atėjo metas, kai žmogus įvertinamas tarsi iš naujo ir stojasi į jam skirtą vietą, nors jau buvo pasmerktas užmarščiai. P. Gaučys paliko labai ryškų pėdsaką tiek valstybinėje, tiek visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje. Kūrybinio darbo apimtis net sunku įvardyti – jos milžiniškos“.

Iniciatyvinė grupė dėl P. Gaučio vardo įamžinimo jau kreipėsi į LR Užsienio reikalų ministeriją (URM). Gautas atsakymas, kad jis yra įtrauktas į iškilių Lietuvos diplomatų sąrašą ir jo kandidatūra URM Informacijos ir viešųjų ryšių departamento teikimu perduota svarstyti ministerijos apdovanojimų komisijai.

P. Gaučio biografija – neįvertintų darbų gija.

Pristatydama P. Gaučio diplomatinę, visuomeninę, kultūrinę ir literatūrinę veiklą, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėja, profesorė Dalia Kuizinienė rašo, kad vertėjas, diplomatas, visuomenininkas P. Gaučys buvo išskirtinė asmenybė: įvairiose srityse jis atliko tiek daug darbų, kurie tikrai ne visi yra įvertinti ir aktualizuoti. Pateikiame prof. dr. D. Kuizinienės parengtą P. Gaučio biografiją, kurią mokslininkė pradeda periodu, kai Gaučių šeima su I-ojo Pasaulinio karo pabėgėlių srautu pasitraukė į Rusiją.

„Per Pirmąjį pasaulinį karą P. Gaučys gyveno Sankt Peterburge, Rusijoje. Studijavo Geodezijos institute. 1918 m. grįžo į Lietuvą. Studijavo Lietuvos universitete Kaune. 1921 metais periodinėje spaudoje pradėjo publikuoti straipsnius, vertimus. Išvertė A. Barine knygą „Šv. Pranciškus Asyžietis“ (1921), A. Dubo literatūros paskaitas (1923). Su V. Kamantausku parengė lietuvių literatūros „Chrestomatiją prieš Aušros gadynės dainių“ (1924).

1924–1926 metais Monpeljė universitete Prancūzijoje P. Gaučys studijavo ispanų ir prancūzų kalbas. Nuo 1926 metų dirbo Užsienio reikalų ministerijoje Kaune. 1927–1929 metais buvo Lietuvos vicekonsulas Daugpilyje, 1930–1935 metais – Argentinoje, 1935–1938 metais – Brazilijoje, jo rūpesčiu tose šalyse buvo įsteigtos lietuviškos mokyklos.

Grįžęs į Lietuvą, dirbo Užsienio reikalų ministerijos spaudos biure Kaune. Išvertė M. Čiudakovskio monografiją apie M. K. Čiurlionį (1930), A. Arnoux epinę poemą „Sidas Kompeadaras“(1925), „Rolando giesmę“ (1927), J. Ch. Bedier „Tristaną ir Izoldą“ (1931), J. V. Gėtės (J. W. Goethe) „Jaunojo Verterio kančias“ (1932), A. Dumas, Aristofano, Aischilo kūrinių. 1940 metais persikėlė į Vilnių, dirbo Meno akademijoje geologijos tarnyboje.

1944 metais Povilas Gaučys pasitraukė į Vokietiją, dalyvavo Lietuvių bendruomenės veikloje (1946–1949 metais buvo Lietuvių bendruomenės centro komiteto narys, pirmininkas, švietimo valdybos narys). Hanau pabėgėlių stovykloje vadovavo ispanų kalbos kursams, 1948 metais parengė ispanų kalbos vadovėlį su žodynu. 1949 metais neilgą laiką buvo kultūrinio žurnalo „Aidai“ redaktorius. 1949 metais persikėlė į JAV, kurį laiką dirbo fabrike. Aktyviai veikė JAV Lietuvių bendruomenės veikloje. 1959–1966 metais buvo Lietuvių menininkų klubo Čikagoje pirmininkas. Bendradarbiavo Lietuvių enciklopedijos leidybos procese, yra parašęs enciklopedijai ne vieną straipsnį.

P. Gaučys buvo aktyvus Lituanistikos instituto narys. Jausdamas pareigą susisteminti, suregistruoti gausioje išeivijos periodikoje skelbtus straipsnius, jis  parengė ir išleido du išeivijos spaudos bibliografijos tomus. Tai itin daug kruopštumo ir laiko pareikalavęs darbas, kuris tarnauja iki šiol, padeda surasti išeivijos spaudoje išbarstytus straipsnius.

P. Gaučys suredagavo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 2 tomą. Išvertė ir sudarė Lotynų Amerikos (1951), anglų (1974), ispanų (1980), portugalų (1985), amerikiečių (1994) novelių antologijas, Lotynų Amerikos (1981), brazilų (1983), ispanų (1986), italų (1989), prancūzų (1991) poezijos, daugiausia naujųjų laikų antologijas. Už brazilų poezijos antologiją gavo Brazilijos meno kritikų premiją. Išvertė J. J. Kraszewskio, Ch. E. Riveros, M. de Unamuno, A. Azarino, R. L. Stevensono, H. Melville kūrinių. Nemaža vertimų išspausdinta periodikoje, kai kas išleista atskirais atspaudais. P. Gaučys priklausė išeivijoje įsikūrusiai Lietuvių rašytojų draugijai, 1966–1969 metais buvo šios draugijos vicepirmininkas, priklausė PEN klubui. Išeivijoje P. Gaučys buvo vadinamas vienu žymiausių vertėjų, vertusių iš daugelio kalbų, Vertėju iš didžiosios raidės“.

Prof. dr. D. Kuizinienė išreiškė palaikymą P. Gaučio vardo įamžinimo ir veiklos pagerbimo iniciatyvai: „Norisi tikėti, kad šio tiek daug Lietuvai ir lietuviams nuveikusio žmogaus darbai bus nepamiršti, įvertinti ir tyrinėjami“.

Šios iniciatyvos pradininkas „SOS-Vepriuose“ vadovas R. P. Šaulys negali atsistebėti, kad vieno iškiliausių Ukmergės krašto žmogaus atminimas iki šiol yra apneštas laiko dulkėmis. „Jei jau tokio žmogaus negerbiame, tai ką tada gerbti: vienadienius politikus, pusėtinus menininkus, o lia lia pupytes? Kažkokios iškreiptos vertybės, kurios man nepriimtinos. Jei matysiu, kad abejingumas ir atsainus požiūris nenyksta, P. Gaučio amžinojo poilsio vietos sutvarkymo darbus finansuosiu savo šeimos lėšomis“, – sakė R. P. Šaulys. Šią vyro mintį nuoširdžiai palaiko ir remia žmona Gražina Genovaitė Šaulienė.

Vilkmerge.lt

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija