Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Dviejų šventųjų bendrystė

Apie Jono Pauliaus II susitikimą su Kalkutos Motina Terese

Mindaugas Buika

Šventieji Jonas Paulius II ir Motina Teresė

Šventasis Tėvas laimina „Nirmal Hriday“ slaugos namų Kalkutoje pacientus

Tarp popiežiaus Pranciškaus jau vadovautų kanonizacijos iškilmių didžiausio dėmesio susilaukė paskelbimas šventaisiais Jono Pauliaus II ir Motinos Teresės iš Kalkutos dėl jų didelės įtakos XX amžiaus paskutinių dešimtmečių bažnytiniam ir socialiniam gyvenimui visame pasaulyje. Nors jų kanonizacijos vyko skirtingu laiku (Meilės misionierių kongregacijos įkūrėja šventąja paskelbta 2016 metų rugsėjo 4 dieną, o popiežius Jonas Paulius II kiek anksčiau, 2014-ųjų gegužę), tačiau dėl jų draugystės ir tarnystės bendrumo, skleidžiant gailestingąją Dievo meilę, daugelis apžvalgininkų kalba apie „šventųjų poros“ darbus. Kai kas juos lygina su tokiomis didžiųjų šventųjų poromis kaip apaštalų šv. Petro ir šv. Pauliaus, šv. Pranciškaus ir šv. Klaros ar netgi šventųjų sutuoktinių Liudviko ir Zelijos Martenų, žinoma, dvasine prasme. Todėl džiaugiantis Motinos Teresės kanonizacija ir prisimenant jos bendravimą su Jonu Pauliumi II, verta aptarti šių dviejų katalikiškojo tikėjimo gigantų pirmąjį susitikimą, kurį artimo meilės apaštalė vėliau įvardijo kaip laimingiausią savo gyvenimo dieną. Tai įvyko prieš 30 metų, 1986 m. vasario 3 d., kai vizito Indijoje metu Šventasis Tėvas aplankė Kalkutoje Motinos Teresės atidarytą priimamąjį sunkių ir nepagydomų ligonių slaugymo centrą, pavadintą „Nirmal Hriday Ashram“ (skaisčios širdies namai). Tuomet jaudinančių akimirkų poveikyje Jono Pauliaus II išsakytos mintys labai tiksliai sutampa su dabar švenčiamo Gailestingumo jubiliejaus nuostatomis.

Malda slaugos namuose

Toje kelionėje popiežių Joną Paulių II lydėjęs Kalkutos, didžiausio Indijos miesto, turinčio 15 milijonų gyventojų, ir Vakarų Bengalijos valstijos sostinės arkivyskupas Henris Souza (Henry D.Souza) vėliau žiniasklaidai pasakojo, kad Šventasis Tėvas palietė vietos gyventojų širdis ir protus. Tūkstančiai jų buvo sustoję 10 kilometrų ruože, kelyje nuo oro uosto iki „Nirmal Hriday“ slaugos namų, sveikindami automobiliu važiuojantį Joną Paulių II. Jis tuo nuoširdžiai stebėjosi. „Žvelgdamas į šias minias Popiežius man sakė: „Tu čia, Kalkutoje, turi daug katalikų“. Aš jam atsakiau, kad ne (krikščionys Indijoje sudaro tik 2,5 proc. visų gyventojų) ir paaiškinau, jog šie žmonės priklauso įvairioms tikyboms, bet atėjo pasveikinti Katalikų Bažnyčios vadovą ir gauti jo palaiminimą“, – sakė arkivyskupas H. Souza. Kitas svarbus faktas buvo jų labai gerbiamos Motinos Teresės buvimas. Ji Kalkutą buvo padariusi savo įkurtos vienuolijos centru, įsteigusi pirmuosius slaugos namus „Nirmal Hriday“ vargingame Kaligato priemiestyje prie senosios Kali deivės šventyklos. Šie istoriniai slaugos namai, atidaryti 1952 metais, per vėlesnius dešimtmečius priėmė daugiau kaip 70 tūkstančių nepagydomų ir apleistų ligonių. Popiežiaus Jono Pauliaus II vizito dieną juose buvo 86 pacientai: 44 moterys ir 42 vyrai ir prie kiekvieno jų lovos Šventasis Tėvas, lydimas Motinos Teresės, buvo priėjęs, palaimino, sakė paguodos žodžiais, netgi apkabindavo. Didžioji tų pacientų dauguma buvo induistai, tačiau su padėka priėmė kiekvienam jų Popiežiaus padovanotus rožinius. Jonas Paulius II nuėjo į nedidelę ligoninės lavoninę, švęstu vandeniu pašlakstė keturių mirusių ligonių kūnus ir trumpai prie jų pasimeldė. Nors 40 minučių trukęs vizitas buvo žiniasklaidai uždaras, tačiau į „Nirmal Hriday“ slaugos namus Popiežių lydėję asmenys liudijo, kad jis buvo taip giliai susijaudinęs, kad net neatsiliepė į šalia buvusios Motinos Teresės paaiškinimus. Šventasis Tėvas asmeniškai padėjo vienuolėms maitinti sunkiausius ligonius, paduodavo jiems indus su maistu, palaikydavo lėkštes, nes jie patys jau nepajėgė tai padaryti.

„Nirmal Hriday“ slaugos namuose popiežius Jonas Paulius II kartu su čia dirbančiomis meilės misionierėmis sukalbėjo jo paties sukurtą meilės ir paguodos Dievui maldą, prašydamas broliams ir seserims ligoniams didesnio tikėjimo ir pasitikėjimo. „Paguosk juos savo mylinčiu buvimu ir, jeigu bus tokia Tavo valia, atstatyk jų sveikatą, suteik atnaujintos stiprybės jų kūnui ir sielai“, – buvo prašoma maldos tekste. Šventasis Tėvas meldė mylinčio ir gailestingojo Tėvo palaiminti mirštančius, kurie netrukus atsidurs Jo akivaizdoje, ir priimti į saugiuosius amžinojo gyvenimo namus. Maldoje prašoma stiprybės ir globos visiems tiems, kurie rūpinasi sunkiais ligoniais ir mirštančiais, kad jų pastangos neštų paguodą, gailestingumą ir kad tie darbuotojai taptų tikru Dievo perkeičiančios meilės švytinčiu ženklu. „Gyvybės Viešpatie ir mūsų vilties Pamate, išliek palaiminimų gausybę ant visų tų, kurie gyvena, dirba ir miršta „Nirmal Hriday“ namuose, – meldė popiežius Jonas Paulius II. – Pripildyk juos savo ramybės ir malonės. Leisk jiems patirti, kad Tu esi mylintis Dievas“. Išėjęs iš slaugos namų ir trumpa kalba kreipdamasis į prie jų susirinkusią gausią Kalkutos gyventojų minią, Šventasis Tėvas priminė Jėzaus Kristaus mokymą.

Geriausiai meilė Jam gali būti reiškiama: „Iš tiesų sakau Jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Taigi, per Motiną Teresę, kitas meilės misionieres, bei visus čia ištikimai besidarbuojančius, Jėzus yra giliai mylimas tų, kuriuos visuomenė dažnai laiko „mažiausiais iš mūsų brolių“.

Veikli meilė ir viltis

Pasak popiežiaus Jono Pauliaus II, sunkių ir nepagydomų ligonių slaugos namai yra kančių vieta, skausmo, netekties, stokojančiųjų ir mirštančių vargšų namai. Tačiau tuo pačiu metu „Nirmal Hriday“ yra vilties buveinė, ant drąsos ir tikėjimo pamatų pastatyti namai, kurie kupini meilės, „namai, kuriuose meilė viešpatauja“. Jose žmogiškosios kančios slėpinys susitinka su tikėjimo ir gailestingosios meilės slėpiniu. Todėl šiame susitikime neišvengiamai iškyla giliausi žmogiškosios egzistencijos klausimai: Kodėl? Koks yra šios kančios tikslas? Kodėl aš turiu mirti?“ Ir skamba atsakymas, pilas jautrumo nelaimingiesiems ir sąžiningo prisipažinimo: „Negaliu pilnai atsakyti į visus tuos jūsų klausimus, negaliu pašalinti viso jūsų skausmo. Bet esu tikras, kad Dievas jus myli tose jūsų kančiose, myli, niekada nesibaigiančia meile. Šventasis Tėvas sakė, kad Motinos Teresės įsteigti slaugos namai, o tokių meilės misionierių išlaikomų institucijų dabar yra tūkstančiai daugiau nei 150 pasaulio šalių, skelbia gilųjį ir neatskiriamą kiekvieno žmogiškojo asmens orumą. Ši mylinti globa liudija tiesą, kad žmogus negali būti vertinamas ir priimamas tik pagal jo darbinį naudingumą ar talentus, sveikatą ar sėkmę, amžių ar tikėjimą, rasinę ar tautinę priklausomybę. „Mūsų žmogiškasis orumas kyla iš Dievo Kūrėjo, iš to, kad visi esame sukurti pagal Jo atvaizdą ir panašumą. Joks skurdas ar liga, neįgalumas ar bedarbystė negali pašalinti to orumo, to kiekvieno mūsų nepakeičiamo brangumo Dievo akyse. Priminęs apaštalo šv. Pauliaus mokymą, kad meilė nėra vien žodžiai, bet pirmiausia realūs veiksmai, popiežius Pranciškus linkėjo, kad gyvas tikėjimas visus įkvėptų tokiai veikliai meilei, kuri randama „Nirmal Hriday“ slaugos namuose.

Vėliau, tą pačią dieną (1986 metų vasario 3-iąją), Kalkutos Šv. Pranciškaus Ksavero kolegijoje susitikęs su įvairių Indijos tikybų religijos bei kultūros veikėjais, Šventasis Tėvas, dalindamasis nepaprastais apsilankymo Motinos Teresės slaugos institucijose įspūdžiais, pabrėžė gailestingumo ir solidarumo kenčiantiems visuotinumą. Jis pripažino, jog kiekvienoje pasaulio šalyje, kiekviename mieste ir kaime, kiekvienoje šeimoje ir kiekvieno žmogaus gyvenime iškyla žmogiškosios kančios realybė ir ši tema nuolat paliečiama neužbaigtoje žmonijos istorijos knygoje. Kai kada istorijos tėkmėje kančia yra tokia intensyvi, kad atrodo, kad skausmo našta tiesiog sunku patikėti. Tai, beje, svarbu dabar, kai žmonijos triūso ir kūrybos dėka padaryta didžiulė technologinė pažanga, bet tuo pat metu klaidos ir skriaudos atnešė daug nelaimių bei grėsmių. Ir šie išgyvenimai su juos lydinčia baime, netikrumu bei nusivylimu tampa dar dramatiškesni ir aštresni, ir vėl iškyla klausimas  „kodėl?“, į kurį nėra adekvataus atsakymo. Todėl popiežius Jonas Paulius II išreiškė tvirtą įsitikinimą, jog kai visa žmonija savotišku būdu jungia skausmo ir kančios patirtis, tai visi geros valios žmonės, ypač intelektualai ir kūrėjai, turi vienytis naujajame solidarume, kad būtų atsiliepta į fundamentaliuosius mūsų epochos iššūkius. Tam reikalingas supratingumas ir polėkis, pasinaudojant šventųjų ir išminčių liudijimo ir mokymo paveldu. Taigi, įveikiant pavojus ir prieštaravimus, turi būti kuriama nauja civilizacija, kuri priimtų ir gerbtų neatimamą kiekvieno asmens, sukurto pagal Dievo paveikslą, kilnumą. „Tai turi būti taikos ir teisingumo civilizacija, kur būtų pakankamai erdvės teisėtiems skirtumams ir kurioje visi ginčai būtų sprendžiami ne konfrontuojant, bet per atvirą kalbantis“, – sakė Šventasis Tėvas.

Tarnavimas žmogui – tarnavimas Dievui

Religijų lyderiai jau vien dėl savo užimamos padėties, titulo ir dvasinio autoriteto turi būti ypač jautrūs žmonių kančioms ir poreikiams, nes žmonės pirmiausia savo tikybose natūraliai ieško atsakymų į giliuosius slėpinius, kurie visada užgauna žmogaus protą, širdį ir sielą. Vėlgi popiežius Jonas Paulius II, lankydamasis Kalkutoje, nurodė  visiems aktualius klausimus: „Kas yra žmogus ir žmogiškumas?“, „Kokią prasmę ir tikslą turi mūsų gyvenimas?“, „Kas yra gėris ir kas nuodėmė?“, „Kas atneša liūdesį ir kokiais ketinimais?“, „Kur glūdi tikrosios laimės kelias?“ Atsiliepiant į šiuos klausimus, atsiveria plačios galimybės dialogui tarp skirtingų filosofinių ir religinių tradicijų ir abipusiam bendradarbiavimui ieškant konkrečių sprendimų pažangai ir paramai ypač vargstantiems broliams ir seserims. „Šventieji ir tikri religijos vyrai ir moterys, tikri išpažinėjai visada buvo vedami galingos ir veiksmingos užuojautos vargšams ir kenčiantiems“, – sakė Šventasis Tėvas. Dabar šis teisingas apibūdinimas puikiai tinka šventųjų porai: Jonui Pauliui II ir Motinai Teresei. Mūsų dienomis siekiant palengvinti įvairiose dramatiškose nelaimėse atsidūrusių ar atskirų asmenų, ar didelių žmonių grupių vargus, religinis ir socialinis tikinčiųjų sąmoningumas reikalauja veiksmingų atsakymų į išaugusią nelygybę tarp visuomenės sluoksnių ar turtingų ir nuo kitų malonės priklausomų regionų. Reikia atsakymų į nemažėjantį smurtą, neteisingumą, atskirtį stiprinančią korupciją ir nerimą kelia, kad tiek daug vystymui bei socialinėms programoms reikalingų resursų yra skiriama mirtį ir griovimą nešančių ginklų gamybai bei įsigijimui.

Šventasis Tėvas priminė tikybos nesmurtinį revoliucingumą, mokymą apie būtinumą ginti ir atstatyti kiekvieno žmogiškąją vertę ir orumą. Ji skatina sutelkti energiją, kad visi geros valios žmonės, ypač kenčiantys ir engiamieji, dėtų pastangas ideologijų ir struktūrų, atsakingų už vargą ir neteisingumą, pakeitimui ir įveikimui. Tai reikalauja didelio intelektualinio pajėgumo, drąsių svajonių ir originalių polėkių įnašo. Štai kodėl mąstytojai, rašytojai, mokslininkai visada turi stengtis, kad pasaulyje stiprėtų tiesos prioritetas žmogiškumo tarnystei. Nurodęs apaštalo šv. Pauliaus Tarsiečio ir Indijoje veikiančių žymiausių kitų tikybų atstovų mokymą, kad nieko negalima daryti prieš tiesą, o tik tiesos labui, kuri vienintelė turi triumfuoti visose minčių ir nuomonių sankirtose ir kad tarnavimas žmogui yra tarnavimas Dievui, popiežius Jonas Paulius II (o dabar popiežius Pranciškus) pranašiškai tikino, jog, kad „mes išeiname pas brolius ir seseris su nuoširdžia meile bei pasirengimu padėti, mes visada iš jų gauname daugiau nei duodame“. Jis vėl patvirtino Katalikų Bažnyčios įsipareigojimą remti tik tokią pažangą, kuri veda į didesnį teisingumą visiems ir pakvietė Indijos ir Bengalijos katalikų bendruomenę iš visos širdies darbuotis šiam tikslui, reikšdamas viltį, jog ir kitų tikybų išpažinėjai prisidės prie naujos taikos ir meilės civilizacijos kūrimo. Baigdamas tą įsimintiną kalbą Kalkutos tarpreliginiame susitikime Šventasis Tėvas malda kreipėsi į Dievą kaip tik iš Bengalijos kilusio žymiausio indų rašytojo Rabindranato Tagorės (Rabindranath Tagore) žodžiais: „Suteik mums stiprybės mylėti, pilnai mylėti mūsų gyvenimą jo džiaugsmuose ir liūdesyje, laimėjimuose ir praradimuose, jo pakilimuose ir kritimuose... Kad mes vertingai gyventume tą gyvenimą, kurį Tu mums esi davęs, kad mes drąsiai priimtume ir drąsiai duotume“.

Gerojo samariečio ikona

Šios nuostatos patvirtina, kokią didelę įtaką popiežiaus Jono Pauliaus II mokymui turėjo Motinos Teresės veikliosios artimo meilės darbai. Ir per visą savo pontifikatą Šventasis Tėvas gėrėjosi ir sau pavyzdžiu laikė jos nesavanaudišką atsidavimą vargšams, išskirtinį gebėjimą liudyti gailestingąją Dievo meilę ir dalinosi tomis pastangomis. Ši ypatinga pagarba bei pripažinimas suvaidino svarbų vaidmenį, kad netrukus po 87 metų Motinos Teresės mirties 1997-ųjų rugsėjo 5 dieną popiežius Jonas Paulius II davė leidimą pradėti jos kanonizacijos bylą. Pagal kanonines normas toks procesas gali būti pradėtas tik po penkerių metų nuo kandidato į šventuosius mirties. Jau 2002-aisiais bylos tyrimas faktiškai buvo užbaigtas ir Šventasis Tėvas patvirtino dekretus dėl herojiškų Motinos Teresės gyvenimo vertybių ir su jos dangišku užtarimu įvykusio stebuklingo išgijimo. 2003 metų spalio 19 dieną, Misijų sekmadienį, Meilės misionierių kongregacijos įkūrėją skelbdamas Bažnyčios palaimintąja, popiežius Jonas Paulius II sakytoje pamaldų homilijoje atvirai pripažino savo dvasinę bendrystę su ja. „Aš asmeniškai esu dėkingas šiai drąsiai moteriai, kurią visada jaučiau šalia savęs, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Motina Teresė, kaip Gerojo samariečio ikona, visur ėjo tarnauti Kristui tarp vargingiausių. Joks konfliktas ir karas negalėjo jos sustabdyti šiame kelyje“.

Priminęs, kaip dažnai jie susitikę kalbėdavo apie patirtį Evangelijos vertybių tarnystėje, popiežius Jonas Paulius II sakė, kad jam ypač gilų įspūdį paliko bekompromisinis Motinos Teresės nusistatymas dėl motinų įsčiose esančių kūdikių gyvybės gynimo. Beatifikacijos šv. Mišių homilijoje jis tiesiog pacitavo įsimintinus Motinos Teresės žodžius, pasakytus 1979 metų gruodžio 10 dieną jai įteikiant Nobelio taikos premiją: „Jeigu išgirsite, kad kuri nors moteris, nenorėdama turėti kūdikio ruošiasi daryti abortą, įtikinkite ją atiduoti jį man. Aš mylėsiu šį kūdikį, matydama jame Dievo meilės ženklą“. Anot Šventojo Tėvo, svarbu pabrėžti, kad Motina Teresė labai gerai suprato, kad gailestingumo darbais įgyvendinama Bažnyčios evangelizacinė misija visada turi būti palaikoma malda ir Dievo Žodžio kontempliacija. Šią misijų nuostatą gerai atspindi paveikslas, kuriame pavaizduota, kaip Motina Teresė viena ranka yra apkabinusi kūdikį, o kitoje laiko jos kalbamo rožinio vėrinį. Todėl reikia šlovinti Viešpatį už šią nuolankią Evangelijos skelbėją ir nepailstančią žmonijos geradarę, „kurią mes pagerbiame kaip vieną iš svarbiausių mūsų meto figūrų“, – sakė popiežius Jonas Paulius II. Reikia priimti tos bebaimės meilės skleidėjos žinią ir sekti jos pavyzdžiu, su džiaugsmu ir šypsena pasitikti „mažiausiąjį“, ypač sunkioje nelaimėje atsidūrusį, ir ištikimai tarnauti jam. Tik taip mes galėsime būti tikri Kristaus, mūsų taikos ir vilties nešėjo, misionieriai. Šie Šventojo Tėvo išsakyti prasmingi Motinos Teresės vertinimai patvirtina abiejų didžiųjų asmenybių sąveiką jų jau pripažinto šventumo kelyje.

Išsamiau apie popiežiaus Pranciškaus išsakytas mintis rugsėjo 4 dieną vykusios Motinos Teresės kanonizacijos metu bei naujosios šventosios mokymą bus rašoma priede „Pro Vita“.

© 2016 „XXI amžius“