Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

„Nesulaikysi upės bėgimo...“

Edvardas ŠIUGŽDA

Rytoj, rugsėjo 10-ąją, šeštadienį (visiškai neįprastai, nes taip priklauso pagal Seimo priimtus įstatymus), parlamentarai, arba, kaip jie mėgsta save vadinti, pasitikėjimą laimėję tautos atstovai, po gražių atostogų renkasi į savo naująją, jau paskutiniąją, šios kadencijos sesiją. Ją užbaigs jau naujosios sudėties Seimo nariai, nes, dar po mėnesio įvykus rinkimams, vieni jų, turės palikti šiltas kėdes ir užleisti naujiems „išrinktiesiems“, o kiti pradės naują savo, kaip tautos atstovų, kadenciją. Seimūnai, per ketverius metus, o kai kurie net per dvidešimt metų taip ir neišmokę giedoti himno, pradėdami paskutinį šios sesijos mėnesį, vėl nesuderintais balsais giedos „Tautišką giesmę“, juokindami tuos, kurie dar turi valios stebėti tautos atstovų darbą. Galima būtų prisiminti, kaip Sąjūdžio metais tautiečiai labai greitai išmokdavo giedoti ne tik himną, bet ir dainuoti okupacijos metais pamirštas tautines, patriotines, partizanines, liaudies už širdies griebiančias dainas.

Mirė „Lietuvos aido“ vyr. redaktorius ir leidėjas

Rugpjūčio 27 dieną mirė „Lietuvos aido“ vyr. redaktorius ir leidėjas Algirdas Pilvelis. Jis gimė 1944m. kovo 4 d. Lazdijų rajone, Babraunynkų kaime. 1962 metais baigė Alytaus muzikos chorvedžių kursus, 1963 metais – Simno vidurinę mokyklą. Būdamas 19 metų praėjo dirbti Intos akmens anglių šachtoje šachtininku. Iš 3000 tuo metu dirbusių šachtininkų buvo jauniausias. Grįžęs į Lietuvą studijavo Kauno politechnikos institute. 1966–1969 metais dirbo inžinieriumi Kauno „Raudonojo spalio“ batų fabrike. Vėliau nusprendė keisti specialybę ir baigė Vilniaus universitete Istorijos fakultete bibliotekininkystę. Humanitarinių mokslų siekė, nes nuo jaunų dienų grojo įvairiais muzikos instrumentais, daug fotografavo. Greitai tapo profesionaliu fotografu. Dirbo fotografu žurnaluose „Statyba ir architektūra“, „Kooperatininkas“, kituose spaudos leidiniuose. Buvo vienas iš Lietuvos meno fotografijos draugijos įkūrėjų. Fotografijos parodas rengė Lietuvoje ir užsienyje. Jo meninių fotografijų yra pirmuose „Lietuvos fotografijos“ albumuose. Jis įtrauktas į žymiausių pasaulio fotografų enciklopediją per visą 150 metų fotografijos istoriją (1989). Nuo 2000 metų buvo dienraščio „Lietuvos aidas“ vyr. redaktorius, leidėjas, vėliau – ir savininkas. Parengė knygas apie politiką: „Lietuva politinėje bedugnėje“, „Bestuburių perversmas“, „Lietuva be kaukės“. „Lietuvos aide“ paskelbė kelis šimtus straipsnių politikos temomis, daug eilėraščių. Su savo kūryba dalyvavo žurnalistų poezijos knygoje „Sušvieski, saule“ (2014). 1996 metais įkūrė Lietuvos reformų partiją. 2004 ir 2009 metais dalyvavo Lietuvos prezidento rinkimuose. 2009 metais Vilniuje vykusiame partijos suvažiavime išrinktas Lietuvos reformų partijos garbės pirmininku.

Viena sostinės gatvių pavadinta karininko Vytauto Pociūno vardu

Piliečių santalka bei Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas sostinės Simono Daukanto aikštėje paminėjo 10-ąsias Valstybės saugumo departamento karininko pulkininko Vytauto Pociūno žūties metines. Prie Prezidentūros dainavo aktorius ir bardas Gediminas Storpirštis.

Vilniaus miesto tarybos sprendimu Pilaitėje esanti bevardė gatvė pavadinta V. Pociūno vardu. Netoli šios gatvės statomas naujas Valstybės saugumo departamento pastatas. Prieš priimant sprendimą, iniciatyva buvo aptarta su gerai V. Pociūną pažinojusiais žmonėmis – režisieriumi Jonu Jurašu, profesoriais Irena Veisaite ir Antanu Kulakausku, kitais inteligentais, sakoma Vilniaus savivaldybės pranešime.

„Vytautas Pociūnas – vilnietis, mokslininkas, skyręs savo gyvenimą atkurtos valstybės gynimui. Pavadindama sostinės gatvę V. Pociūno vardu ir taip pagerbdama žuvusio pulkininko atminimą, Vilniaus taryba atkuria teisingumą ir tam tikrą mūsų valstybės moralinį matmenį“, – sakė siūlymo autorius, Tarybos narys Darius Kuolys.

Žmogus legenda – partizanas, poetas, filosofas, politikas

Rugpjūčio 25 dieną mirė medikas, filosofas, laisvės kovotojas, disidentas, politinis kalinys Algirdas Statkevičius. Jis gimė 1923 m. balandžio 1 d. Pusdešriuose, Šakių apskr. Eksternu baigė Šakių Žiburio gimnazijos 4 klases, mokėsi Kauno „Saulės“, vėliau Jėzuitų gimnazijoje. Įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti medicinos. Jo vardas minėtinas šalia Vinco Kudirkos. Šiam žmogui dar gyvam esant buvo būtina paminklą pastatyti. Jis buvo ne tik Žmogaus kūno, bet ir dvasios gydytojas, be to, ir sergančios Lietuvos pranašas. Tokios mintys kyla, kai atidžiai susipažįsti su 26 A. Statkevičiaus rašytomis monografijomis, įsigilini į jas ir išaiškėja jo neįkainojamas indėlis siekiant Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Tai – žmogus legenda – partizanas, poetas, filosofas, politikas. Niekas kitas taip atsidavęs nekovojo visa žmogiškąja esme už mūsų Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę kaip A. Statkevičius. Jis atidavė visą gyvenimą Tėvynės labui visa savo būtimi, kankinio egzistencija ir meile. Tai jam atsiėjo gana skaudžiai. Gražiausias jaunystės dienas jis praleido ne profesoriaudamas, o KGB rūsiuose ir konclageriuose.

Politinis kalinys, signataras, žurnalistas, poetas

Rugsėjo 4 dieną po sunkios ligos mirė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, žurnalistas, poetas Gintautas Iešmantas. Jis gimė 1930 m. sausio 1 d. Vilkaviškio rajone, Šūklių kaime. 1943 metais baigė šešis Griškabūdžio mokyklos skyrius, 1949 metais – Šakių gimnaziją. 1953 metais baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę, dirbo žurnalistu įvairiose redakcijose. Keletą metų buvo „Žinijos“ draugijos Vilniaus miesto organizacijos sekretoriumi. 1974 m. rugsėjo 6 d. G. Iešmanto bute padaryta krata, konfiskuota poezija, kurią rašė nuo 1947 metų. Dėl joje reikštų laisvės siekių pašalintas iš „Komjaunimo tiesos“ laikraščio redakcijos ir LTSR žurnalistų sąjungos. Įsidarbinęs Knygų rūmuose bibliografu, įsijungė į pogrindinę veiklą, bendradarbiavo pogrindiniame laikraštyje „Perspektyvos“. Už šią veiklą 1980 m. kovo 17 d. buvo suimtas ir nuteistas 6 metams griežtojo režimo lagerio ir 5 metams tremties. Kalintas Permės srities lageriuose, po to ištremtas į Komijos ATSR. Tuo metu buvo priimtas garbės nariu į Anglijos ir JAV nacionalinius PEN klubus, tapo Lietuvos Helsinkio grupės nariu. 1988 metų lapkričio pradžioje iš tremties paleistas reikalaujant užsienio ir Lietuvos visuomenei. Grįžęs į Vilnių įsijungė į Sąjūdžio veiklą, prisidėjo prie Lietuvos socialdemokratų partijos atkūrimo, buvo „Lietuvos socialdemokrato“, vėliau „Lietuvos žinių“ redaktorius. 1990 m. vasario 24 d. išrinktas į LTSR Aukščiausiąją Tarybą Kalvarijos rinkimų apygardoje. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimą. Dirbo Švietimo, mokslo ir kultūros komisijoje. Apie Kovo 11-ąją G. Iešmantas yra pasakęs: „Yra nepajudinama objektyvi tiesa: tautos laisvė ir nepriklausomybė gimė jos kovoje už tą laisvę. Man pačiam Kovo 11-oji yra mano gyvenimo viršūnė“. Nuo 1990 m. birželio 13 d. buvo Laikinosios komisijos pataisos darbų įstaigų veiklai tikrinti narys. Nuo 1990 m. rugsėjo 4 d. – Aukščiausiosios Tarybos antrosios sesijos posėdžių balsų skaičiavimo komisijos narys. 1992 metais iš aktyvaus politinio gyvenimo pasitraukė. Dirbo kūrybinį darbą, rašė į spaudą, leido poezijos knygas. Priklausė Lietuvos žurnalistų sąjungai. Buvo Lietuvos socialdemokratų partijos tarybos narys, nuo 2004 metų – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.