Žaizdos
kūne mūsų...

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Žaizdos kūne mūsų...“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Nelietuviai – Lietuvai

Poezijos festivalis „Daugiakalbė Vilija“

Laimutė DEBESIŪNIENĖ

Viačeslavas Paseniukas šiuo metu gyvena Ukrainoje, neramumų persekiojamoje Luhansko srityje

Rugpjūčio 6 dieną Vilniuje, Adomo Mickevičiaus muziejuje, vyko pirmasis tarptautinis poezijos festivalis „Daugiakalbė Vilija“. Jį surengti pasiūlė muziejaus direktorius, humanitarinių mokslų daktaras Rimantas Šalna, o šią idėją perėmė ir įgyvendino humanitarinių mokslų daktarė Elena Suodienė (Lietuvos rusų susirinkimo klubas Kaune „Nadežda“) ir vilnietis dailininkas, ktaštotyrininkas, poetas Vladimiras Kolcovas-Navrockis (literatūrinis susivienijimas „Logos“).

Festivalio tikslas buvo suburti įvairiomis kalbomis rašančius Lietuvos poetus. Skambėjo eilės lietuvių, rusų, lenkų, ukrainiečių kalbomis. Jas skaitė Jelena Šeremet, Ieva Achtajeva, Elvyra Pozdniaja, Valerijus Ivanovas, Regina Kanajeva, Ana Turanosova-Abras, Georgijus Počiujevas, Laima Debesiūnienė, Julė Kilčiauskienė, Alina Borzenkaitė, Giedrius Jocius, Valentina Skardžiuvienė ir kiti. Renginį ypač pagyvino bardas Vygantas Kazlauskas (jis dainavo netgi prancūziškai) ir viešnia iš Minsko Irina Semko (ji skaitė ištraukas iš japoniškų sonetų ciklo „Susitikimas su Čiurlioniu“), maloniai nustebino jaunosios kartos atstovai, dvidešimtmečiai poetai iš Pabradės, dabar Vilniaus universiteto studentai – istorikė Alina Borzenkaitė ir programuotojas Giedrius Jocius. Vaikinas netgi tiesiai išdrįso prisipažinti: „Kai nuo programavimo „važiuoja stogas“, rašau eilėraščius“.

Akistata su Tėvyne

Antanas Ambrulevičius – žmogus-legenda

1946 m. rugsėjo 23 dieną, prieš 70 metų, įvyko viena garsiausių partizanų operacijų Vilkaviškio rajone – Pajevonio miestelį, kuriame okupacinė valdžia buvo suformavusi stribų būrį, netikėtai užėmė partizanai. Tai buvo išties drąsus ir rizikingas žygis. Apie šį istorinį įvykį tinklalapyje suduvis.lt rašęs Zenonas Mačiulaitis apgailestauja, kad dabar jį nedaug kas prisimena ir beveik nemini plačioje internetinėje spaudoje. Anot Z. Mačiulaičio, apie tą žygdarbį jam papasakoti dar galėjo tik pajevonietis poetas Justinas Naujokaitis (kuriam pasakojo šioje operacijoje dalyvavęs partizanas) ir iš Pajevonio kilęs Valentas Eidukevičius. Z. Mačiulaitis rašo, kad pirmaisiais pokarinės okupacijos metais partizanai buvo užėmę nemažai miestelių, o Suvalkijoje – Žaliąją, Keturvalakius, Gižus, Antanavą, Sangrūdą, Šilavotą, Pajevonį.

Valstybės kūrėjai

Tėvynės patriotas, švietėjas, literatūrologas, vadovėlių autorius

Lietuvių tautos, kalbos ir kultūros išlikimas buvo svarbiausias jo gyvenimo tikslas, deramas vakarietiškas valstybės atstovavimas Europoje buvo svarbiausi jį jaudinę klausimai, kuriems spręsti jis ieškojo savų būdų

Inga Stepukonienė

Juozas Gabrys-Paršaitis

Šeima skiepijo vaikams didelę meilę gimtajai žemei, lietuvių kalbai, namams

Juozas Gabrys-Paršaitis gimė 1880 metais Garliavoje. Jo tėvas – Kazimieras Paršaitis, vedęs Gabrėnaitę nuo Lukšių. Kazimiero Paršaičio tėvas – Garliavos miestelio senbuvis, įsikūręs jame nuo to laiko, kai grafas Jozefas Godlevskis statė bažnyčią ir telkė žmones statybos darbams bei keliams tiesti. Tai – lietuviška šeima, turėjusi nedidelį namelį vadinamajame Jurzdike, baudžiauninkų ir neturtėlių kvartale (dab. J. Gabrio gatvė). Susituokęs su mylima mergina, Kazimieras Paršaitis įsikūrė tėviškėje. Šeima nebuvo pasiturinti, tačiau laikėsi tradicinių papročių ir įskiepijo vaikams didelę meilę gimtajai žemei, lietuvių kalbai, namams. Mažos lietuviškos gryčiutės įvaizdis liko vienas svarbiausių Juozo Gabrio-Paršaičio apsakymėliuose, gyvai iškilo prisiminimuose.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Kanauninką Joną Navicką ir tragišką jo mirtį iki šiol mena viekšniškiai

Vytautas MALŪKAS

Kan. Jono Navicko kapas Viekšnių bažnyčios šventoriuje su tautodailininko Juozo Rušino pagaminta skulptūrėle, vaizduojančia Jėzų Kristų, suklupusį po kryžiaus našta

Mažeikių rajono Viekšnių miestelyje saugomas beveik dvidešimtmetį čia klebonavusio ir sovietų kolaborantų žiauriai iš gyvenimo patraukto kanauninko Jono Navicko atminimas. Jo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje esantis kapo antkapinis paminklas lyg priekaištauja mums visiems kalbėdamas Šventojo Rašto žodžiais: „Mano tauta! Ką aš Tau padariau?“ Šiemet nuo kunigo nužudymo dienos – 1941-ųjų birželio 27-osios – sukako 75 metai, tad viekšniškiai buvo susirinkę į jo žūties metinių minėjimą.

Nuo Smilgių iki Viekšnių

Kun. J. Navickas (Navakas) gimė 1864 m. birželio 19 d. Krinčino parapijos Smilgių kaime. Panevėžyje gyvenantis Povilas Zigmantavičius, kurio teta Barbora Zigmantavičiūtė buvo kunigo šeimininkė, teigia, kad kunigo šeima buvo tvarkinga ir pasiturinti. Būsimasis kunigas mokėsi Šiaulių gimnazijose, 1883 metais įstojo į kunigų seminariją. P. Zigmantavičiaus žiniomis, jis mokėsi ir Mintaujos (dabar Jelgava) kunigų seminarijoje. Kunigu J. Navickas įšventintas 1887-ųjų liepą ir paskirtas vikaru į Salaką. Po ketverių metų tapo Šiaudinės kuratu, o 1894 metais paskirtas Kriaunų, vėliau, nuo 1899 iki 1909 metų, Josvainių klebonu. Paskui klebonavo Kuršėnuose – iš ten 1924 metais paskirtas į Viekšnius. Čia, be klebonavimo, kartu ėjo Viekšnių dekano pareigas. 1928 metais tapo Telšių vyskupijos kapitulos kanauninku.