2016 m. rugsėjo 23 d.    
Nr. 35
(2203)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Valstybės gerovės modelis per... mokesčius?

Edvardas ŠIUGŽDA

Eidami į Seimo rinkimų „mūšį“, tiek valdžioje esantys, tiek jiems oponuojantys, nori parodyti, kaip jie sugeba gelbėti piliečius ir kurti gerovės modelį. Valstybė gali sumažinti arba, priešingai, padidinti socialines problemas ir nelygybę visuomenėje, darydama įtaką skurdo lygiui įvairiais tiesioginiais ir netiesioginiais būdais. Tačiau, kaip pasirodo, politikai tik gina pasirinktą neoliberalų gerovės modelį, neužtikrinantį žmonėms socialinio saugumo ir oraus gyvenimo, o jų siūlomi gelbėjimo būdai, mažai kuo skirdamiesi, nukreipiami tik į mokesčių surinkimą, bet ne jų panaudojimą visų piliečių gerovės kėlimui.

Tai parodė vienoje internetinėje svetainėje vykę debatai, kuriuose dalyvavo Seimo opozicijos lyderis, buvęs premjeras Andrius Kubilius ir dabartinė finansų ministrė Rasa Budbergytė, atstovaujantys valdantiesiems ir „opozicionieriams“. Jie abu nusprendė, kad mokesčių Lietuvoje surenkama per mažai, tad po rinkimų reikėtų juos peržiūrėti. Abu jie sutaria, kad reikėtų mažinti darbo jėgos ir didinti kapitalo mokesčius. Puikiai prisimename, kaip konservatoriui A. Kubiliui vadovaujant Vyriausybei, pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifas buvo padidintas nuo 18 proc. iki 21 proc., taip žmonėms „nejučia“ pabranginus visas prekes ir paslaugas. Paklaustas, ką dėl šio mokesčio darytų, jeigu formuotų naują valdančiąją koaliciją, ekspremjeras, pagal kurio valstybės gelbėjimo planą išeinant iš krizės esą jau prirašyta daug vadovėlių (bent taip anksčiau jis prognozavo), debatuose sakė, kad „daugiau nedidintų, bet ir nemažintų“. Jis nepritaria „ir jokioms išimtims arba lengvatoms mėsai ir kitiems dalykams“. Taigi, reikia suprasti, kad buvęs premjeras, dabar besitaikantis į finansų ministro kėdę, būtų toliau pasiryžęs smaugti lietuvišką spaudą, nors tai ir neįvardino konkrečiai, ir toliau nevengtų kelti kainas prekėms ir paslaugoms, neatsisakydamas siekio panaikinti „neteisėtai įvestas lengvatas“. Siekdamas pateisinti savo buvusią mokesčių politiką, A. Kubilius tą savo idėją kaip tik „patikslino“, esą PVM atotrūkio rodiklis Lietuvoje yra vienas prasčiausių tarp visų ES šalių, t.y. jo surenkama kur kas mažiau nei turėtų būti, tad čia jis „matąs didelį rezervą“, o tai reiškia jo gana aiškius ketinimus kelti PVM ar panaikinti lengvatas. A. Kubiliaus nuomone, norint surinkti daugiau šio mokesčio, būtų galima pasimokyti iš Latvijos (nors neįvardino, ko tiksliai reikėtų mokytis). Užtat R. Budbergytė bandė oponuoti, sakydama, kad neseniai besilankydama Latvijoje nepamatė, jog mokesčio ten surenkama daugiau, – ten tik rodiklis skaičiuojamas kitaip.

Ir A. Kubilius, ministrė R. Budbergytė PVM mažinimui net 1 proc. irgi nepritartų, nes į valstybės biudžetą nebūtų surinkta 140 mln. Eur – maždaug tiek „kainuos“ neapmokestinamo pajamų dydžio didinimas nuo kitų metų. Be to, tokiu mokesčio mažinimu esą pasinaudotų ne tik vargingi, bet ir turtingi žmonės, tad geriau yra skirti „tikslines dotacijas“ nepasiturintiems. Taip būsimasis ministras A. Kubilius ir dabartinė ministrė R. Budbergytė sąmoningai pamiršo pasakyti, jog visose ES šalyse PVM dalis biudžete yra žymiai mažesnė nei Lietuvoje, kurios valdantieji vis dar uždėję bene didžiausią pridedamosios vertės mokesčio tarifą, t.y. padidina visų prekių ir paslaugų kainą net 21 proc., ir tuo labai skiriasi nuo kitų ES valstybių, kur PVM daugumai prekių net 3–5 kartus mažesnis.

Buvęs premjeras aiškino, kad nesiūlo didinti mokesčių, o siektų juos mažinti mažai uždirbantiems. Be to, dabar jis siūlo, kad už darbą mokamus mokesčius formaliai mokėtų ne darbdaviai, o darbuotojai, ir visus juos „sudėti į vieną vietą“ – tada „darbdaviui nebus jokio intereso slėpti mokesčius“. Tačiau A. Kubilius pats sau prieštaravo sakydamas, kad būtų neprotinga kalbėti apie mokesčių mažinimą po rinkimų, nes lietuviai, norintys daug valstybės finansuojamų viešųjų paslaugų, patys mokėti mokesčių vengia ir nori važinėti „zuikiu“. Jis stebisi, kad Lietuvoje per valstybės biudžetą perskirstoma mokesčių dalis nuo BVP yra kur kas mažesnė nei kitose ES šalyse, todėl įsitikinęs, kad šį rodiklį galima pagerinti „susitvarkius su PVM“ ir sumažinus atlyginimų mokėjimą vokeliuose, nors nė kiek nekalbėjo apie tai, jog daugiau nei dešimt metų Seimo įteisinta atlyginimo dalis (vadinamosios parlamentinės išlaidos „pieštukams“) buvo mokama parlamentarams būtent vokeliuose, o atėjus į valdžią A. Kubiliui tie vokeliai buvo įteisinti amžiams, juose gaunamą sumą paprasčiausiai pridėjus prie seimūnų atlyginimų.

Ministrė R. Budbergytė irgi apverkė, kad dėl kažkokių jos neįvardytų lengvatų, taikomų pagrindiniams mokesčiams, į valstybės biudžetą esą nesurenkama net 1 mlrd. Eur pajamų, vadinasi, šios socialdemokratės ir konservatoriaus A. Kubiliaus planuose yra „mokesčių lengvatų“ naikinimas, t.y. mokesčių didinimas, nors ir be staigių pakilimų ar staigių nuopuolių. Lietuvos piliečius ministrė nori nuraminti, kad planuojant 2017 metų valstybės biudžetą nauji (t.y. papildomi) mokesčiai nenumatyti, o kas bus po 2017-ųjų, tai lieka tik dabartinės (o gal ir būsimos) ministrės galvoje. Vis dėlto negalėdama atsiriboti nuo socialdemokratų rinkiminėje programoje minimo turto ir aplinkos tausojimo mokesčio, R. Budbergytė aiškino, kad galbūt galimas automobilių mokestis tebus tik „aplinkos taršos mokestis“, kuris įvedamas bus taip, kad „nenuskriaustų“ paprastų žmonių ir pensininkų – taip ministrė parodė tikrai pagirtiną dėmesį pensininkų ir visų neturtingųjų vargams. Jų gąsdinti ministrė nepanoro ir nekilnojamojo turto mokesčiu, kurį reikia „labai giliai analizuoti ir įvertinti“, ar didinant šio mokesčio progresyvumą didesniu tarifu apkrauti „uždirbančius dideles pajamas“ (tik neaišku, ar prie jų grupės ministrė priskyrė seimūnus ir ministrus), ar mažinti bendrą tarifą, bet išplėsti mokesčio bazę, t.y. juo apkraunant beveik visus, net ir tuos vargstančius pensininkus, verčiamus parduoti savo uždirbtus būstus ir kraustytis į sodo namelius, vėlgi apkraunamus nekilnojamo turto mokesčiu.

Nors ir kaip „išlygintas“ atrodo toks valdančiųjų ir opozicijos rūpinimasis tauta ir tarp jų vykstančios diskusijos valstybės piliečių padėties nepagerina. Pasirodo, Lietuvos gyventojai yra vieni skurdžiausių Europoje. Tai daugelis patiria savo kailiu. Didžiulį skurdo lygį mūsų šalyje lemia nepalankios darbo rinkos sąlygos, maži atlyginimai, neproporcingai kylančios kainos, ypač po euro įvedimo, prasta socialinė apsauga ir valdančiojo elito abejingumas, kurį patiriame kasdien kiekviename žingsnyje. Pasirinktas neoliberalus gerovės modelis neužtikrina žmonėms socialinio saugumo ir oraus gyvenimo. Kai penktadalis šalies gyventojų skursta ir gyvena iš pašalpų, vyksta tyli humanitarinė krizė: Lietuvos ūkio augimas po ekonomikos krizės išlieka, kaip teigia aukščiausieji mūsų politikai, vienas sparčiausių Europos Sąjungoje, tačiau gyvenimo pagerėjimo nejaučiame – žemiau skurdo ribos gyvena daugiau nei 22 proc. žmonių. Valstybė, užuot mažinusi nelygybę visuomenėje, dariusi įtaką skurdo lygiui įvairiais tiesioginiais ir netiesioginiais būdais, Lietuvoje pagrindinę atsakomybę už orų pragyvenimą perkelia patiems žmonėms ir jų šeimoms, tikėdamasi, kad gyventojai savarankiškai pasirūpins savo gerove dirbdami. Tačiau Lietuvos rinka didelei daliai žmonių neleidžia užsitikrinti oraus pragyvenimo. Lietuvoje mokami vieni mažiausių atlyginimų Europos Sąjungoje, o gyventojai pastarąjį dešimtmetį visada buvo vieni iš labiausiai nepasiturinčių Europoje. Daugeliui žmonių, gaunančių minimalų ar mažesnį nei vidutinį darbo užmokestį, gyventi sunku arba labai sunku. Į labiausiai nepasiturinčiųjų grupę patenka ne tik pagyvenę žmonės, daugiavaikės šeimos, bet ir vieniši asmenys, vieniši tėvai, moterys ir vaikai. Be pagalbos iš šalies jiems labai sunku pragyventi ir išvengti skurdo.

Pirmasis pajamų nelygybės šuolis mūsų valstybėje įvyko dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai Lietuva perėjo prie laisvosios rinkos ekonomikos sistemos. Vėliau, spartaus ekonomikos augimo metu, atotrūkis tarp gaunančiųjų didžiausias ir mažiausias pajamas dar labiau išryškėjo, o krizės metais pajamų nelygybė vėl padidėjo. Dabartinis ekonomikos modelis sukuria palankias finansinio klestėjimo sąlygas tik mažai daliai gyventojų. Ši sistema leidžia dar labiau praturtėti turintiesiems didžiausius turtus ir didžiausias pajamas. Mūsų atlyginimai, pensijos, socialinės išmokos yra mažesnės už kaimynių Latvijos ir Estijos. Taip yra ir dėl to, kad Lietuvoje yra labai mažai grupių, kurios efektyviai gintų žmonių ir visuomenės interesus bei pasipriešintų jiems nepalankioms reformoms. Tenka sutikti su išvada, kad Lietuvos politinis elitas atstovauja tarptautinėms finansų institucijoms ir stambiesiems verslininkams. Profsąjungos, kaip tokios, yra tik dirbtiniai vienetai, niekam neatstovaujantys. Valdančiųjų ar juos pasirengusiųjų pakeisti tuose postuose kalbos apie rūpinimąsi paprastu žmogumi, apie gyvenimo gerinimą ar emigracijos stabdymą lieka tik kalbomis. Nėra pateikiama jokių konkrečių strategijų ar planų, galinčių atitolinti mūsų valstybę nuo didelių problemų ir pagerinti daugumos žmonių gyvenimą.

Politinio ir verslo elito elgsena ir darbai rodo, jog dabartinės socialinės problemos toliau nemažės: didės emigracija, mažės gyventojų, stiprės žmonių nepasitenkinimas, nyks vidurinė klasė, visuomenės laukia tolesnis susiskaidymas ir nepasitikėjimas tiek vienų kitais, tiek valdžia, prastės žmonių fizinės ir psichinės sveikatos rodikliai, padidės nusikalstamumas. Mūsų šalies gyventojai yra be galo darbštūs, ištvermingi ir sumanūs, ir emigruoja ne dėl to, jog nenori dirbti, o todėl, kad labai nori dirbti, tik savame krašte neturi tam tinkamų sąlygų. Žmonės skursta dėl jiems nepalankių darbo rinkos sąlygų, atlyginimų, dėl neproporcingai kylančių kainų, prastos, neišplėtotos socialinės apsaugos ir valdančiojo elito abejingumo. Dabartinis Lietuvos gerovės modelis paprasčiausiai neveikia, jis tik žaloja mūsų nuskurdusią ir susiskaidžiusią visuomenę. Lietuva radikaliai nepasikeis per dieną, metus ar net dešimtmetį. Tikrai galėtume pagerinti savo gerovės modelį, bet tam reikia, kad atsirastų stipri politinė valia, gera ekspertų komanda, o tada atsiras ir visuomenės palaikymas.

Tačiau ikirinkiminiuose disputuose savo išmintį rodantys politikai yra labai toli nuo tokių galimybių. Jiems rūpi tik pasirodyti išmintingiems ir žūtbūt laimėti rinkimus ir, tik pirmąją naktį po rinkimų sudarius jiems sėkmingą koaliciją, pasiskirstyti pelningiausius postus tiek ministerijose, tiek Seime – juk išsitekti ant valdžios smaigalio siekia daugelis. Todėl Seimo nariai jau trečią dešimtį metų nepriima pagal Konstituciją būtino įstatymus leidžiamosios ir vykdomosios valdžių atskyrimo principo, o valstybės gerovė toliau tolsta...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija