Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Nauja knyga apie sveikatos apsaugą Dzūkijoje iki 1945 metų

Gintaras Lučinskas

„Dainavos“ sanatorija Varėnoje

Varėnos atvirukas

M. Kuprevičiaus vaistinės Alytuje receptas (1939 metai)

Dar neseniai pasitikome Šarūno Šimkevičiaus knygą „Žurnalo „Trimitas“ (1920–1940) dzūkiška kronika“. Ir štai prieš akis jau nauja šio autoriaus knyga „Sveikatos apsauga Dzūkijoje (iki 1945 metų)“. Š. Šimkevičius papasakojo, kaip gimė ši knyga, o kartu – ir vieną juokingą istoriją iš knygos rengimo „virtuvės“. Autorius bandė „prastumti“ labai ilgą tekstą apie Dzūkijos vaistines į knygą „Dzūkijos spaudos keliais“, kurią 2014 metais išleido Vidmantas Staniulis. Leidėjas skaitė tą tekstą, raukėsi, kol galų gale paklausė, ar bent viena Alytaus vaistinė parėmė knygos leidybą. Išgirdęs, kad ne, pasiūlė šį tekstą sutrumpinti arba leisti atskiru leidiniu. Šarūno teigimu, pilnas teksto apie Dzūkijos vaistines variantas spausdintu pavidalu taip niekur ir nebuvo paskelbtas. Net interneto leidiniai nespausdino tokio ilgo straipsnio. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl Šarūnas ėmėsi darbo prie naujos knygos.

Kad savo istorijos neparėmė vaistinės, nereikia stebėtis, nes vaistai ir taip labai brangūs. Nestebina net ir daugybės Alytaus įstaigų ir organizacijų pozicija, kurių istorijas Šarūnas prikėlė iš užmiršties savo knygose. Tačiau kukliai tariant tiesiog nuostabu, kad knygų leidybą keliais centais atsisako paremti tokios įstaigos, kurios, atrodo, net privalėtų, pavyzdžiui, įvairios Dzūkijos savivaldybės. Kartą Šarūnas papasakojo apie tai vienam garsiam visuomenės ir politikos veikėjui, kurio pavardės čia neminėsime. Tas politikas atsakė, kad tai jo nestebina, nes savivaldybėse sėdintys knygų neskaito, tai kur jie ten parems. Tačiau politikos veikėjas pastebėjo, kad nors ir neskaitantys knygų, bet dideliais pinigų kapšais žvanginantieji savivaldybininkai galėtų bent nupirkti kokią istorinę knygą ir padovanoti tokiems, kurie neturi pinigų, pavyzdžiui, muziejininkams.

Šarūnas Šimkevičius dar garsėja ir kaip bibliofilas, turi unikalių prieškario Alytaus savivaldybės dokumentų, kuriuos publikuoja savo knygose. Net ir šioje naujoje Šarūno knygoje pateikiama medžiaga apie Alytaus apskrities savivaldybės vaistinę.

Alytaus apskrityje 1914 metais veikė 7 vaistinės, panašus skaičius buvo ir 1918 metais. 1919 metais veikė jau 10 vaistinių, 1920 – 11, nuo 1923 metų – 12, 1926–1934 metais – 13 vaistinių. Seinų apskrityje 1914–1918 metais veikė 1, 1919 metais – 3, 1920–1922 metais – 4, 1923–1934 metais – 5 vaistinės. Knygos autorius renka ir senuosius Dzūkijos vaistinių receptus. Šiame leidinyje jis atskleidė senųjų vaistinių istorijas, atidavė duoklę jose dirbusiems vaistininkams, pabandė tai prikelti tarsi iš užmiršties. Dauguma Dzūkijos vaistininkų buvo žydų tautybės, tarpukariu jau gausėjo ir lietuvių.

Tarpukario Alytuje veikė kelios vaistinės, tarp jų ir apskrities savivaldybės (savininkas), čia provizoriumi dirbo Juozas Žvirblis. 1925 metais išnuomota J. Žvirbliui. Skelbimas publikuotas „Dainavos šaulio“ 1927 m. nr. 2 p. 4. Reklamoje minima, kad ši vaistinė perkeliama iš Vilniaus gatvės nr. 4 į nr. 30. Dar vienas reklaminis skelbimas išspausdintas „Dzūko“ 1927 m. nr. 1 p. 4. Ten rašoma, kad ši vaistinė įrengta Vilniaus g. Nr. 30 (Lubeckio namuose). Vėliau vaistinei vadovavo Julijus Budrikas, kuris 1935 metais mirė. Nuo tada vadovavo provizorius Apolinaras Lastauskas, anksčiau dirbęs Vilkaviškio savivaldybės vaistinėje. 1936 metais vaistinė jau buvo įsikūrusi Vilniaus g. 7 (Alytaus apskrities tarybos veikiantieji privalomieji įsakymai. Alytus, 1936). Nuo 1934 iki 1939 metų vaistinėje dirbo Ona Pliusčiauskaitė. 1937 metais dirbo provizorius V. Federavičius. 1939 metais pradėjo dirbti farmacijos kandidatė Antanina Stauskytė.

XIX amžiaus pirmoji pusė – Druskininkų kurorto kilimo ir klestėjimo metas. Miestą gausiai lanko Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir kitų kraštų visuomenė. Kurorte gydomasi ir linksminamasi, tačiau vyko dar šis tas, kas turėjo skatinti intelektualinį gyvenimą – vietos periodinė spauda. 1844–1846 metais ėjo „Ondyna Druskienickich zrodel“, leidžiama Ksavero Volfgango – pirmasis kurortinis laikraštis lenkų kalba. Po dvejų metų, 1848 metais, pasirodė „Druskieniki“, leidžiamas ir redaguojamas Juzefo Ignaco Kraševskio ir K.  Volfgango.

XIX amžiaus pradžioje gydymu Druskininkuose užsiiminėjo valstiečiai: Sūrutis (tragiškai miręs muštynėse su girtu kaimynu) ir jo sūnus Benediktas (miręs nuo girtuoklystės). 1830 metais Druskininkuose gydėsi tik 30 asmenų. Lankytojų skaičius pagausėjo 1838 metais, kai atidaryta gydykla. 1843 metais čia lankėsi jau 2 tūkst. asmenų.

Savo leidinyje Šarūnas Šimkevičius pristato ne tik Druskininkų, bet ir Birštono, bei Varėnos kurortų istorijas. Birštono kurortas eksploatuotas nuo XIX amžiaus, o prieš I pasaulinį karą vietovė buvo jau pakankamai pagarsėjusi, atvykdavo gydytis svečių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų miestų – Varšuvos, Peterburgo. Birštoną labai nusiaubė 1905 metų gaisras, kurortas smarkiai nukentėjo ir per I pasaulinį karą.

Birštono kurorte buvo gydoma purvu. Tačiau Lietuvoje nebuvo tinkamo dumblo, jo vietoje vartotos durpės. Į Birštoną durpes atgabendavo iš vadinamo Žvėryno šilo, esančio netoli Prienų miestelio. Durpės būdavo ilgai specialiai apdirbamos, džiovinamos, trinamos, sijojamos, maišomos su vandeniu.

1920 metais įvyko pirmasis Alytaus apskrityje medicinos darbuotojų suvažiavimas, kuriam pirmininkavo gydytojas S. Janavičius, o dalyvavo 30 medicinos darbuotojų ir valsčiaus atstovų. Daug diskusijų sukėlė aktualus daktaro V. Stepanovo pranešimas apie užkrečiamas ligas. Buvo nutarta žmones mokyti kovoti su jomis, rengti valsčiuose daugiau paskaitų apie švaros svarbą. Kovojant su utėlėmis siūlyta įrengti viešas pirtis kaimuose, tuo rūpintis turėjo valsčiaus savivaldybės. Alytaus įgulos ligoninėje, be vietinių ligonių, guldomi plaučių ir kaulų tuberkulioze sergantys karo invalidai, kareiviai iš Vilnijos krašto.

1928 metų vasaros sezonui Alytuje atidaryta 50 lovų karo sanatorija. Ji buvo užėmusi buvusias įgulos ligoninės patalpas. Per visą 1928 metų sezoną sanatoriniu gydymu naudojosi 26 karininkai, 22 kareiviai, 6 kariškių šeimų nariai, 5 gailestingosios seserys ir 15 laisvai samdomų darbuotojų, iš viso 74 ligoniai.

Sanatorija buvo neremontuota, todėl viduje atrodė nejaukiai. Daugiausia maitinama daržovėmis, vaisiais, uogomis. Valgyti duota penkis kartus per dieną, kiek galima įvairinant maistą. Galvota steigti ir nuolat veikiančią sanatoriją. Tai padaryta vėliau.

Lieka tik pasveikinti knygos autorių, kad nenuleido rankų ir įgyvendino savo sumanymą. Šarūno Šimkevičiaus knyga „Žurnalo „Trimitas“ (1920–1940) dzūkiška kronika“ buvo išleista 50 egzempliorių tiražu. Paaiškėjo, kad, šis tiražas buvo smarkiai per didelis, todėl savo paskutinę knygą autorius išleido jau tik 20 egzempliorių tiražu. Visi egzemplioriai numeruoti ir pasirašyti autoriaus. „Ir to užteks visiems laikams“ – juokauja autorius. Besidominčių knygomis ir savo miesto istorija vis mažiau.

© 2016 „XXI amžius“