2016 m. rugsėjo 30 d.    
Nr. 36
(2204)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Popiežiškasis taikos mokymas Asyžiuje

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus sveikina šiemetinio
Asyžiaus susitikimo dalyvius

Popiežius Benediktas XVI
su religiniais lyderiais, dalyvavusiais
2011 metų Asyžiaus susitikime

Šventasis popiežius Jonas Paulius II
tarp pirmojo tarpreliginio maldos
už taiką susitikimo Asyžiuje
dalyvių 1986 metais

Plataus dėmesio susilaukė šv. Pranciškaus mieste Asyžiuje neseniai vykęs dar vienas pasaulinis maldos už taiką susitikimas, kuriame buvo paminėta tokių Šv. Egidijaus bendruomenės organizuojamų tarpreliginių ir ekumeninių renginių 30 metų sukaktis. Visuotinai pripažįstama, kad tuose susitikimuose dalyvaujant šv. Jonui Pauliui II (1986, 1993 ir 2002 metais), Benediktui XVI (2011 metais) ir šiemet rugsėjo 20 dieną dalyvaujant popiežiui Pranciškui buvo formuojamas įstabus popiežiškasis taikos mokymas. Ši doktrina, dažnai įvardijama kaip Asyžiaus dvasia, nepaneigiamai daro pozityvią įtaką taikingam planetą nuolat kankinančių karų ir konfliktų sprendimui. Dėl tos sukakties verta dar kartą apžvelgti Asyžiuje darytus Katalikų Bažnyčios vadovų pranešimus, kuriuose pamokančiai akcentuojama istorinių praeities žaizdų užgydymo svarba, išdėstomas taikdariškas pamaldumo, tikėjimo į Dievą supratimas, pabrėžiamas religinis (šalia humanitarinio ir socialinio) aspektas darniam žmonių ir tautų sambūviui.

Intensyvios maldos poreikis

Šventasis popiežius Jonas Paulius II, sukvietęs 1986 metų spalio 27 dieną pirmąjį istorinį ir iki šiol didžiausią Asyžiaus maldos už taiką susitikimą, kuriame dalyvavo net 160 religijų lyderių (32 krikščioniškų Bažnyčių, 11 kitų religijų dvasinių vadovų), kreipdamasis į juos, kaip į „brolius ir seseris, brangius draugus“, sakė, kad egzistuoja kitas taikos skatinimo kelias, grindžiamas ne derybomis, politiniais kompromisais ir ekonominiais sandėriais. Tai – malda už taiką, kuri išreiškia žmogaus santykį su Aukštesne galia ir kurios veikimas pralenkia visus žmogaus gebėjimus. Pabrėžęs, kad tarpreliginis maldos susitikimas nereiškia kokio nors tikybų sulyginimo ar tam tikrų nuolaidų, kaip perspėjo kai kurie konservatyvesni kritikai, Šventasis Tėvas sakė, jog tai – tik raginimas nūdienos žmonėms suvokti, jog „didžiajame mūšyje už taiką, žmonija turi semtis jėgų iš giliausių ir gyvybingiausių šaltinių, kurie formuoja sąžinę ir kuriais grindžiami visų žmonių moraliniai veiksmai“. Pripažinęs, kad taikos išsaugojimui bei stiprinimui reikia sutelkti visus žmogiškuosius resursus, Jonas Paulius II tvirtino, kad dėl to reikalinga ir malda, – „intensyvi, nuolanki ir pasitikinti malda, jei pasaulis galiausiai nori tapti tikros ir nuolatinės taikos buveine“. Anot jo, malda per žmogaus santykį su absoliučia būtimi skatina taikos siekimui būtiną širdies atsivertimą, gilųjį žmogiškosios egzistencijos prasmės bei galutinio tikslo suvokimą. Įkvepiantis pavyzdys visame pasaulyje ir ne vien krikščionims yra šv. Pranciškus, savo mokymu ir liudijimu tapęs tikru susitaikymo ir brolybės simboliu, aiškino Šventasis Tėvas, nurodydamas, kodėl Asyžių parinko maldos už taiką pasaulyje sklaidos centru.

Kalbėdamas apie krikščionišką taikos supratimą, popiežius Jonas Paulius II sakė, jog „mūsų tikėjimas moko, kad taika yra Dievo Jėzuje Kristuje dovana, kuri turi būti priimta maldoje Tam, kuris savo rankose laiko visų tautų likimus“. Šia malda tikintieji paliudija, kad taika viešpatauja jų širdyse ir siekiuose, nes Kristaus mokiniai buvo pasiųsti skelbti ir nešti taiką pasauliui kaip ypatingą apaštalavimo įpareigojimą. Taigi Bažnyčia, būdama ženklas pasauliui, kad Jėzus Kristus yra tikras Taikos Kunigaikštis, lieka įpareigota būti veiklia taikos skatinimo ir susitaikymo visų žmonių šeimose priemone. Jos ekumeninės iniciatyvos telkiant kitų konfesijų krikščioniškas bendruomenes šiam tikslui prisideda prie Kristaus išpažinėjų vienybės siekimo, įveikiant istorinius skirtumus, kuriuos neretai lydėjo brolžudiški karai. Pabrėžęs, kad „taika turi Jėzaus Kristaus vardą“, Šventasis Tėvas sakė, kad jis, kaip Katalikų Bažnyčios vadovas, apgailestaudamas turi pripažinti, jog krikščionys ir katalikai toli gražu ne visada buvo ištikimi šiam taikdariškam savo tikėjimo liudijimui. „Mes ne visada buvome taikdariai dėl savosios taikos ir susitaikinimo misijos neįgyvendinimo, dėl karų ir nuodėmingų smurto nusikaltimų“, – kalbėjo šventasis Jonas Paulius II, pabrėždamas, jog būtent todėl Asyžiaus susitikimas turi ir aiškų atgailos bruožą. Kaip tik dėl to buvo ypatingai meldžiama širdžių atsivertimo ir mąstymo atnaujinimo, kad būtume tikri taikdariai, liudijantys Viešpatį, kurio karalystė yra tiesos ir gyvybės, šventumo ir malonės, teisingumo ir meilės bei taikos karalystė.

„Šiandien pasaulis, nusėtas karų ir nesutarimų žaizdomis, yra tam tikra prasme nukryžiuotas, – sakė Šventasis Tėvas. – Ir Kristaus kryžius bei prisikėlimas su sveikinimu mokiniams „ramybė (taika) jums“ sustiprina viltį“. Negalima paneigti rūsčios realybės su nuodėmės paženklintais šiandienos nesutarimais ir pavojinga priešprieša. Tačiau prisikėlusio Kristaus buvimas tarp mūsų užtikrina, jog, Jam aktyviai veikiant ir siekiant teisingumo, konfliktuose ir nesutarimuose paskendęs pasaulis gali būti perkeistas. Svarbu, kad šios pranašiškos popiežiaus Jono Pauliaus II mintys buvo pateiktos dar 1986 metais, esant didžiųjų Rytų ir Vakarų karinių blokų priešpriešai, kuri netrukus buvo taikingai įveikta. „Arba mes išmoksime taikoje žengti kartu, arba išsisklaidysime ir sunaikinsime save ir kitus, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Turime viltį, kad piligrimystė į Asyžių išmokys mus vėl suvokti bendrą žmonijos kilmę ir bendrą paskirtį: brolišką kelionę, kurioje turime lydėti vienas kitą į Dievo mums iškeltą transcendentinį tikslą“.

Terorizmas diskredituoja tikėjimą

Minint 25-ąsias istorinio pirmojo Asyžiaus maldos už taiką susitikimo metines, į šv. Pranciškaus miestą kartu su popiežiumi Benediktu XVI vėl rinkosi žymūs daugelio pasaulio religijų dvasiniai vadovai. Išskirtinis to 2011 metų spalio 27 dieną įvykusio susitikimo bruožas buvo tas, kad jame pirmą kartą dalyvavo ir grupė Šventojo Tėvo pakviestų žymių netikinčiųjų, filosofų bei intelektualų, kuriems irgi buvo leista pasisakyti. Šie asmenys buvo atsiriboję nuo agresyvaus ateizmo ir kentėdami dėl savojo netikėjimo, gyveno nuolat ieškodami tiesos ir Dievo. Tuomet popiežius Benediktas XVI buvo paskelbęs Tikėjimo metus ir pagal iškeltą naujosios evangelizacijos užduotį, buvo vedamas dialogas su geros valios netikinčiaisiais, siekiant taikos ir dvasinio atgimimo ir tos intencijos aktualumas išliko. Kitas reikšmingas 2011 metų Asyžiaus susitikimo kontekstas buvo jau išsiplėtojęs terorizmas, kuris dažnai motyvuojamas iškreipta fundamentalistine religingumo (daugiausia islamistinio) forma. Kaip tik visus tuos klausimus popiežius Benediktas XVI aptarė su jam būdinga teologine įžvalga Asyžiaus Švč. Mergelės Marijos, Angelų Karalienės, bazilikoje kalbėdamas susitikimo dalyviams. Čia Šventasis Tėvas priminė, kad jo pirmtakas sukvietė religijų lyderius melstis už taiką, kai pasaulis buvo pasidalijęs į karinius blokus ir kėlė didžiulę grėsmę žmonijos sunaikinimui dėl galimo branduolinio karo. Bet po trejų metų, 1989-aisiais, šią priešpriešą simbolizavusi Berlyno siena griuvo, ir tie dramatiški pasikeitimai šalia politinių bei ekonominių faktorių turėjo ir aiškų dvasinį pobūdį. Karinė ateistinės komunizmo sistemos galia buvo bejėgė prieš dvasinį laisvojo pasaulio pranašumą. Laisvės troškimas išpažinti savąjį tikėjimą galiausiai tapo stipresnis už baimę totalitarinio režimo smurto, kuris neturėjo dvasinių vertybių, ir turėjo pripažinti pralaimėjimą: tuomet laisvės pergalė kartu buvo ir taikos pergalė.

Deja, tai nebuvo galutinė laisvės ir taikos pergalė, kadangi vėliau dėl moralinio nuosmukio ir sekuliarizmo pasaulis vėl tapo kupinas sporadiškų karų, konfliktų ir smurto. Dorovinės orientacijos įtakoje didysis laisvės gėris įgavo visiškai klaidingą interpretaciją su naujomis ekstremistinėmis ideologijomis ir „laisve smurtauti“, nuvertinant žmogaus gyvybės sakralumą. Kalbėdamas apie naujus smurtinio taikos griovimo bruožus popiežius Benediktas XVI nurodė besiplėtojantį terorizmą, kurio naikinanti galia prieš dažniausią įsivaizduojamą priešą veikia ypatingai dideliu žiaurumu, nepaisydama nekaltų žmonių žūties. Tų sąmokslininkų akyse priešo įveikimo tikslas pateisina bet kokį ekstremizmą ir nepaiso jokių tarptautinės teisės ir sveiko proto nuostatų.

„Mes žinome, kad (islamistinis) terorizmas dažnai yra religiškai motyvuojamas ir tas specifinis religinis jo išpuolių pobūdis yra pateikiamas kaip beatodairiško žiaurumo pateisinimas, kada, siekiant tariamo gėrio, galima nepaisyti jokių moralės normų“, – aiškino Šventasis Tėvas. Taigi, paradoksaliu būdu su visa tikėjimo diskreditacija čia religija jau nebetarnauja taikai, bet naudojama smurto pateisinimui. Popiežius Benediktas XVI priminė, kad kaip Švietimo epochos pasekmė XIX amžiaus pradžioje sustiprėjęs priešiškumas religijai kaip tik ir aiškino, kad tikėjimas skatina konfliktus, todėl jo reikia atsisakyti. Toks absoliučiai klaidingas aiškinimas dabar vėl atgyja ir tai turi kelti gilų nerimą tikintiesiems dėl galimo radikalaus nepakantumo religijai proveržio ir taip sekuliarizuotoje Vakarų visuomenėje, kur kai kurie dabar priimami įstatymai jau tiesiog suvaržo religijos laisvę. Štai todėl į Asyžių susirinkę įvairių religijų (taip pat ir islamo) delegatai visada aiškiai patvirtina, kad „bet koks religijos siejimas su smurtu yra tikras jos prigimties neigimas, tai ir religijos antitezė, prisidedanti prie jos griovimo“.

Dievo atmetimo ir paieškos konfliktas

Žinoma, anot Šventojo Tėvo, reikia priimti ir tuos priekaištus, teigiančius, jog praeityje beveik visos didžiosios religijos (taip pat ir krikščionybė) buvo neretai plėtojamos panaudojant jėgą. Netgi Europoje vyko religiniai karai, kai vienos tikybos išpažinėjai, gindami savo religiją, naudojo jėgą prieš „klaidatikius“ ar „atsimetėlius“. Todėl popiežius Benediktas XVI 2011 metų Asyžiaus susitikime kalbėjo: „Kaip krikščionis, turiu pasakyti, jog yra tiesa, kad praeityje vardan krikščioniško tikėjimo buvo naudojama jėga, ir mes turime tai pripažinti su didele gėda. Bet visiškai aišku, kad tai buvo krikščioniškojo tikėjimo papiktinimas, akivaizdžiai priešingas tikrajai mūsų tikėjimo prigimčiai. Dievas, į kurį mes, krikščionys, tikime, yra visų Kūrėjas ir Tėvas, todėl visi žmonės yra broliai ir seserys, sudaro vieną žmonijos šeimą. Visi tie, kurie atsakingi už krikščionių tikėjimą, turi jį nuskaistinti, kad jis tikrai tarnautų kaip Dievo taikos pasauliui įrankis, nepaisant mūsų žmogiško silpnumo ir paklydimų. Kita vertus, dabar pasaulyje paplitęs religiškai motyvuotas smurtas (islamistinis terorizmas) įpareigoja ne tik atlikti religijų apvalymą nuo klaidingo interpretavimo, bet ir kelti klausimą, ar tikrai, kaip teigia ateistai, Dievo ir tikėjimo atmetimas veda prie taikos. Greičiau priešingai: skelbimas, kad Dievo nėra, ir netgi valstybinio ateizmo ideologijos primetimas, kaip kad buvo komunistų valdomoje Sovietų Sąjungoje, atvedė prie precedento istorijoje neturinčių persekiojimų ir dešimčių milijonų žmonių gyvybių praradimo koncentracijos lageriuose, karuose bei skurde. „Dievo neigimas atveda į dar didesnį žiaurumą, į jokių ribų neturintį smurtą, kuris tampa įmanomas, kai žmogus daugiau nebepripažįsta jokio antgamtinio kriterijaus, jokio aukštesnio verdikto, išskyrus save patį, kuris ir tampa pagrindiniu kriterijumi“, – aiškino popiežius Benediktas XVI ir pripažino, jog panaši pavojinga situacija iškilo ir dabar, kai dėl radikalios sekuliarizacijos atmetant trancendentinį gyvenimo pamatą, vyksta spartus nužmogėjimo procesas. Tokioje situacijoje į pirmą vietą iškyla „pamaldumas mamonai (pinigų kultas), turto kaupimui, galios ir valdžios siekiui. Tai tampa savotiška kontrreligija, kurioje žmogus daugiau nieko nereiškia, o tik iš jo gaunamą naudą“, – sakė Šventasis Tėvas. Tada degeneruoja ir natūralus laimės siekis, pavyzdžiui, tampa nevaržoma geismų raiška, kuri pasireiškia įvairiais nukrypimais bei narkotikų ir alkoholio priklausomybe. Tuo naudojasi atitinkamos jų gamybos ir prekybos jėgos bei nusikaltėliški karteliai pelno gavimui. Neturėdamos jokių moralinių kriterijų jos gali fiziškai ir dvasiškai sunaikinti ištisas jaunimo kartas, kelti pavojų ištisų tautų išlikimui. Anot popiežiaus Benedikto XVI, vis labiau agnostiniame pasaulyje pripažįstant, jog Dievo atmetimas veda į nužmogėjimą, taikos griovimą ir abejones dėl ateities, svarbu pamatyti daugybę žmonių, kuriems dėl įvairių priežasčių nesuteikta tikėjimo dovana ir jie dėl to kenčia ieškodami Dievo, tikrojo gėrio ir tiesos. Tie žmonės, kuriuos galima vadinti tiesos ir taikos piligrimais, nors dar ir neturėdami tikėjimo, atmeta karingą ateizmą, melagingai skelbiantį, jog Dievo nėra ir nereikia daugiau aiškintis. Bet savojoje tiesos paieškoje neprarasdami vilties, jie kelia iššūkį ir religijos išpažinėjams, ypač tiems, kurie Dievą laiko savo nuosavybe ir susipriešina su kitais. Todėl už tų ieškančių žmonių negebėjimą rasti Dievo, neretai yra atsakingas tikinčiųjų pristatomas falsifikuotas Dievo įvaizdis. Todėl jų pastangos kartu yra ir kreipimasis į tikinčiuosius, kad jie nuskaistintų tikėjimą, kad tikrasis Dievas būtų prieinamas visiems. Štai kodėl popiežius Benediktas XVI 2011 metais į Asyžių buvo pakvietęs grupę žymių geranoriškų netikinčiųjų, pavadinęs ją „trečiąja grupe“, kad jie brolišku dialogu, kartu su krikščionimis ir kitų religijų atstovais žengtų kelyje į tiesą, gintų kiekvieno žmogiškąjį orumą, siektų taikos pasaulyje.

Taikdarystė – visuotinė atsakomybė

Kalbėdamas rugsėjo 20 dieną vykusiame Asyžiaus maldos už taiką susitikime, minint 30-ąsias šio renginio metines, popiežius Pranciškus patvirtino jame dalyvavusių religinių lyderių troškimą melsti šios Dievo dovanos ir liudyti taikų nusistatymą. Atkreipęs dėmesį į didžiausią liūdesį keliančią šių dienų socialinę ligą – abejingumą, pavadintą naujuoju pagonybės kultu, – Šventasis Tėvas pabrėžė, jog tai yra visiškai atmestina daugybės žmonių kančių akivaizdoje. Popiežius nurodė karų ir konfliktų nešamą skurdą ir mirtį, ypač gausybę pabėgėlių, kai sužlugdomas visos šeimos gyvenimas, vaikai nuo gimimo nieko daugiau nemato, išskyrus kovas, griuvėsius ir mirtį. Netgi seneliai priversti palikti savo namus, kuriuose gyveno. „Mes neturime leisti, kad šios tragedijos būtų užmirštos“, – sakė popiežius Pranciškus, kviesdamas išgirsti pranašišką nelaimingųjų balsą, skelbiantį, jog „kare nėra rytojaus“. Anot jo, į Asyžių susirinkę kariniai lyderiai neturi ginklų, bet tiki nuolankios maldos galia dėl to baisaus smurto nutraukimo. Tai nėra paprastas protesto balsas, bet šaukimasis Dievo pagalbos, pagalbos to, „kuris yra bendrystės šaltinis, versmė to išgryninto vandens, kurio trokšta žmonija dabar puikybės ir asmeninių interesų dykvietėje, naudos siekio bet kokia kaina, ir prekybos ginklais sausroje“. Priminęs, kad religinių tradicijų įvairovė negali būti konfliktų, provokacijų ar abejingo atsiribojimo priežastis, kaip yra pasitaikę istorijoje, Šventasis Tėvas sakė, kad Asyžiaus susitikimo dalyviai meldėsi ne vieni prieš kitus, bet vieni už kitus ir vieni šalia kitų. Atmesdami sinkretizmą ir realityvizmą, jie savo maldose nepaliaujamai kartojo, kad Dievo vardas negali būti naudojamas smurto pateisinimui, kad taika, o ne karas yra šventa. Melsdami Dievo šventos taikos dovanos, religiniai lyderiai prašė, kad visų sąžinė būtų mobilizuojama ginti sakralią žmogaus gyvybę, kad stiprėtų tautų santarvė ir būtų globojama kūrinija, mūsų bendrieji namai.

Šventasis Tėvas pastebėjo, kad malda ir konkretus bendradarbiavimas padeda išsilaisvinti iš nuolatinio konfliktavimo logikos, atmesti tuščią maištingumą tų, kurie sugeba tik protestuoti ir pykti, bet nieko pozityvaus nepasiūlo. Malda paremta veikla turi būti nukreipta į tikros, o ne įsivaizduojamos taikos siekinį, kai nevengiama sunkumų, nenusišalinama iškilus asmeninių interesų pavojams, ciniškai nenusiplaunama rankų, kai problemos konkrečiai nepaliečia. Tada nėra paviršutiniško virtualaus vertinimo renkant informaciją prie kompiuterio, bijantis susitepti rankas tiesiogiai susipažįstant su kenčiančių brolių ir seserų vargais. Maldos ir veiklos kelias veda į konfliktų užgydymą iš vidaus, nuosekliai ir kantriai įsitraukiant į taikos procesą visų pusių išklausymu, rodant gerą valią ir remiantis Dievo pagalba. „Taika – vilties gija, jungianti Dangų ir žemę“, – pabrėžė popiežius Pranciškus, nurodydamas, kad toje sampratoje telpa atleidimas, kaip atsivertimo vaisius, dosnumas ir atvirumas dialogui, uždaro ir siauro mąstymo įveikimas ir nuoširdus bendradarbiavimas. „Taika reiškia ugdymą, pašaukimą kasdien mokytis bendravimo meno, skatinti susitikimo kultūrą, išvalyti sąžinę nuo prievartos ir užsispyrimo pagundų, nes tai yra priešinga Dievo vardui ir žmogiškajam orumui“. Patvirtinęs, kad į Asyžių vėl susirinkę religijų lyderiai turi viltį dar labiau siekti broliško pasaulio, Šventasis Tėvas sakė, kad ateitį garantuoja tik gebėjimas sugyventi kartu, išsilaisvinti iš sunkios nepasitikėjimo, fundamentalizmo ir neapykantos naštos. Visi tikintieji turi būti taikos kūrėjai malda Dievui ir veikla visos žmonijos naudai, o religijų lyderių pareiga – tapti dialogo tiltais, sumaniais tarpininkais šiame kelyje. Galiausiai, kreipdamasis į politinius lyderius ir valstybių vadovus, kurių didžiausia atsakomybė yra tarnauti žmonėms, popiežius Pranciškus ragino juos, ieškant taikos ir skatinant žvelgti toliau už dalinius ir trumpalaikius interesus, nebūti kurčius Dievo balsui sąžinėje, vargšų pagalbos šauksmui ir sveikiems jaunųjų kartų lūkesčiams. Kita vertus, taika yra visuotinė atsakomybė ne vien specialistų, žinovų ir strategų reikalas, todėl visi turi būti kūrėjai taikos, kurios Dievas trokšta žmonijai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija